r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vaičiulaitis
VALENTINA

XIV

VĖTRŲ SŪKURIAI

Tačiau buvau aš jaunas ir kvailas -
ir nūn verkiu.
    W.B.Yeats

    VALANDĖLĘ jis laukė ramus, tarsi nieko būtų neatsitikę. Jisai vylės, kad Valentina grįš, tuojau pamatys jog melsvą suknelę iš už namų kertės, pamatys klausinėjančias jos akis. Stovėjo kantriai, nepaisė nei praeivių, nei kaitros. Pro šalį nudardėjo vienas vežimas, nudardėjo antras. Nuo stogo ant bruko nukrito du susipešę žvirbliai ir vėl neišsiskirdami nulėkė. Valentina negrįžo. Tada jisai sunkiai atšlijo nuo stulpo. Pečiai buvo nuvargę. Jis nusekė dingusiųjų pėdomis: apytuštėj rinkoj nieko nematė. Nūn tik pajuto, kad jį ištiko nelaimė: jis buvo išstatytas pajuokai, Valentina, geriausioji, paliko jį...
    Jis sustojo dusdamas iš pykčio ir nerasdamas žodžio. Atsipeikėjęs ėmė greitai eiti gatvėmis ir kartojo:
    - Jai manęs nereikia, jai manęs nereikia...
    Jis negalėjo pakęsti nei šitų namų, nei gatvių, nei medžių... Skubėjo iš miesto, manė rasiąs paguodą tarp girios pušų ir ąžuolų: bet ir čia buvo klaiku, nyku, vieniša. Jam svetima buvo šitoji ūksmė, visos šitos šakos ir viršūnės. Skubėdamas jis grasino nedovanosiąs... Įkaitęs pušų kvapas jį alsino. Jis ėjo šilais, slydo ant spyglių ir gąsdino šarkas. Tartum gaisro, ugnies jie laukė - šitie ištroškę, aitriais sakais išprakaitavę kamienai. Valentina, kad tu būtum žinojus: juk amžinai tu nuo manęs nuėjai. Amžinai, amžinai! "Aš tuojau"... Ne, Valiute... Mudu esam galutinai atskirti...
    Jis atsiminė laukymę, kupetas, gaivią pavakarę gležnam atole. Norėjo įkišti galvą į šieną, apie nieką negalvoti, jokio žodžio netarti, vien gulėti prie žemės, gulėti ištisas valandas, metus, gulėti ligi amžių galo, neturint draugystėje nei žmogaus, nei paukštės, nei menko vabalo. Jis išėjo į aikštelę: nebuvo ten jau šieno. Ir čionai tuščia, kaip ir visam jo likime. Atsisėdo, pešiojo atolą, kramtė jį. Apsikniaubė veidu į žemę ir liko gulėti nejudėdamas, atkaklus, sieloje šaukdamas kerštą ir jausdamasis toks menkas, bejėgis prieš savo nedalią" kurią su įnirtimu svarstė, ir vis labiau krimtosi. Jis nematė laiko tylios kelionės, šokinėjančių strazdų vejoje nė ilgėjančių šešėlių. Ranką įgylė skruzdė - jis nepajudėjo. Jis neskaitė minučių nė valandų, buvo lyg išskirtas iš jų bėgimo, joms svetimas. Jis tik du daiktus regėjo: Valentiną ir savo skausmą. Valentina stovėjo begalinėje tamsybėje, stovėjo ten balta ir neprieinama, tokia daili ir amžinai dingus. Retkarčiais ji šmėsčiojo tartum silpnas žiburėlis tolimam požemių gale, apsupta šešėliuotų, nejaukių skliautų. Iš jos, lyg ir nepasiekiamų gelmių, skleidėsi reta šviesa, ryjama godžios tamsybės. Šitoj tamsybėje niūksojo skausmas - jo skausmas. Jis neturėjo aiškių bruožų, nepriminė jokio daikto, jokio žvėries nė žmogaus. Tačiau galėjai nuspėti, kad jis vistiek ten slypį prieblandose, kad jis nakčia išrėplios iš savo tinklų, išties šlykščias kojas ir čiulps tave, kankins ir marins ir vėl gyvą paleis, kada ims aušti rytas. O, rytas, didžioji aušra jau dingo, jau nuėjo - negrįš ji, negrįš...
    Dusliai sudundo žemė. Prislėgti smūgiai dunksėjo iš gelmių, iš tamsių jos vidurių. Paskui nykiai sušiureno viršūnės, ore atsiliepė tolimas dundenimas. Antanas pakėlė galvą. Jo veidas buvo suraižytas įsispaudusių kamblių. Pro medžius, rytų pusėje, kėlėsi didelis, juodas debesis. Slinko jis iš lėto, rūstus ir galingas. Nuo saulės jo kraštai buvo parudę, lyg variniai. O žemiau juodos dėmės turėjo melsvą, metalinį atspalvį, tokį neramų. Medžiai stipriau sušvokštė, kurtus šnabždesys perbėgo šakomis, nulenkė jas - ir visai dingo. Beržai ir skirpstai stūksojo negyvi, nusigandę. Jiems nepritarė nei kėkštas nei sniegena. Ir raudonkaklė nečiulbėjo lazdyne. Ūmai netoliese išgirdo negarsų urkštimą. Antanas atsigręžė į balsą. Besigaudžiusios voverės stovėjo viena paskui antrą atole ir didelėmis akimis jį stebėjo. Jos nusigando, vėl suurkštė ir skubiai nėrė į kitą aikštės šoną, ištiesusios ilgas uodegas. Rudos jų nugaros šmižėjo pievos žalume, pasiekė ąžuolą ir žuvo tarp lapų. Niūrus dangaus melsvumas vėl sunkiai ir paspringdamas trinksėjo. Saulė buvo drumzlina, apsiblaususi. Lyg bėgdama nuo debesies, ji nusviro į mišką ir likosi karoti vietoje, padūmavusi, nudilusi ir beviltiška.
    Tik žiogas rėkė - vienui vienas rėkė visoje laukymėje, įnirtęs griežė ir skambėjo, šaukdamas vėtrą ir liūtis, aštriai rėždamas švininę kaitrą. Jo daina buvo akla daina, žado netekusiam, išmirusiam pasauly skardinti giesmė. Jos klausytis Antanui buvo nyku. Jis pakilo ir ėjo į miestelį. Visi medžiai tylėjo ir laukė. Audra juos kankino, iš tolybės troškindama ir dusindama. Pušų sakai žėrėdami varvėjo ant žemės.
    Aplenkdamas namus nuėjo į ežerą. Įlankoj jis rado visą Kirbynę. Žvilgančios dūdos grojo: jos pasitiko valty; lygiu, suledėjusiu paviršium čiaužė ji su garsiąja viešnia. Pamaži kilnojos irklai, nuvargusi blaksėjo vėliavikė pirmagaly. Plaukė jie dar toli, vos aplenkę Gervių salą ties Geisaties užsisukimu. Antanas žvalgėsi po minią. Prie tiltelio stovėjo ponai ir laukė. Laukė ir Modestas, ir balta skrybėlė - pilni orumo ir garbės visų kirbyniečių akivaizdoj. Toli nuo jų, išsiskyrusią nuo minios, jis išvydo Valentiną. Ji buvo atsirėmusi į skursnią pušį, lyg atmesta nuo visų žmonių. Antanas žvelgė į jos išblyškusį veidą ir mąstė sau, kad inžinierius ją paliko vieną, nelaimingą. Tylį ir nejautri - iš tikrųjų dabar ji kentėjo - kentėjo išduota, patyčioms išstatyta. "Taip, Valiute", - bus sakęs Būdžiūnas, - "tu luktelsi: - prie estrados, matai, renkamės tik oficialūs asmens". Ne, ar jai pakelti šitiekos bloškimų!
    Antanas ūmai nusisuko: jį pastebėjo Valentina. Iš netikėto krūptelėjimo, iš atidžiai atgręžtų akių ir lėto nusisukimo jis suprato, kad Valentina jį matė. Ar ji dabar jo lauks? O, kaip jis norėtų prie jos prisiartinti, kalbinti ją paprastais žodžiais, lyg nieko būtų neatsitikę. Šis noras jam atrodė juo didesnis, nes buvo tai beviltiškas, niekados neįvyksiąs noras: jis nežengs nė vieno žingsnio prie tos, kuri jį išdavė dėl to... Ak, jis nirto ir troško savo neapykantoje. Negalėjo akių atitraukti nuo Valentinos, smerkė jos pasielgimą ir sykiu jautė, kad didžiausia kaltė jam pačiam krenta: jo užsispyrimui, jo didybei, jo ligi kraujų įžeistai sielai. Jeigu jis galėtų dovanoti, pamiršti aną kaitrą prie rinkos, kukliai ištartus "aš tuojau", pamiršti įžūlius Modesto žvilgsnius, Bronės Šveliūtės veidmainystę, - ne, jis šitą votį būtų galėjęs išplėšti tik su savo širdim. Sykiu jis žinojo, kad jo pyktis išblės, kai čia nebus jau Valentinos, kai jau negalės jos rasti ir pasiekti nei tėviškėj nei Medžionės girioje. Tada jis apmąstys kiekvieną jos pažvelgimą, kiekvieną lūpų krustelėjimą ir supras visus jos neištartus žodžius, graušis ir niekins save, mekam neatvertu skausmu pripildydamas visus šilus, visus ežerus ir visą žemę.
    Vėl pasižiūrėjo ir nusiminė: Valentinos jau nebuvo ties pušim. Tyrinėjo žmones, kol ją rado pasislinkusią prie minios ir sykiu prie jo priartėjusią. Staiga jis įširdo - štai ji žeminasi, ji gretinasi prie tavęs, nusilenkia. Ne, jam nereikia šitos aukos nė sutrintos širdies. Ji davė pradžią - nūn tu, Antanai, ženk į mane. Negalėdamas pakęsti šitos minties nė klaikiai aidinčios muzikos su nosinukų vasnojimu valty, jis apsisuko ir, nežinodamas kur dėtis, grįžo į savo kambarį - bent niekas ten jo nematys. Jis galės stovėti vienas priešais save, priešais savo rūstybę ir dovanos nežinančią sąžinę. Rinkoje dar lūkuriavo pora vežimų. Debesis jau arti grumojo, apniaukęs visą rytinį dangų. Nusigandusi saulė žiūrėjo į vakarus ir, rodės, niekados nepasieks savo guolio. Nupūtė srovė, iškėlė į orą popierius ir nešė, blaškydama juos ir sukdama su smėlio sūkuriais. Susidrumstė antras vėjo atodūsis ir jau nesiliovė karštai alsavęs, visa galybe šluodamas negrįstas gatves, trankydamas langines ir stogų skardas. Kregždės kilo aukštai ir klykaudamos kovėsi su vėtra. Jaunų liepų lapai drebėjo ir šniokštė, blaškydamiesi. O kažkur tuščiame ir padūmavusiam danguj sausai tarškėjo perkūnas.
    Antanas užsidarė kambary. Atsigulęs ant lovos klausėsi, kaip sąsparos švilpia ir cypia. Protarpiais vėjas iš gilumos miškų užsišaukdavo galingai, artėdavo kaip naikinanti vilnis, griaudėdamas ir šniokšdamas viršūnėmis. Tada ant aukšto imdavo braškėti, lyg svetimas žmogus ten vaikščiotų, visi namai apmirdavo ir laukdavo, ar nenuneš jų vėtra, kaip tų popierių gatvėj. Nejautrus ir sunaikintas, įsiklausęs į didžią Medžionės giesmę, Antanas laukė audros, laukė išsivadavimo ir paguodos. Tačiau debesis taip lėtai niaukė padangę, prieblanda vis nesirodė kambaryje. Taip jis gulėjo valandą, gal daugiau, užsimerkęs ir lyg per sapną lydėdamas amžiną medžių gaudimą ir vis garsesnius griausmus. Ir pats jautėsi toks nežymus, beveik išnykęs šalia šito žemės ir dangaus šėlimo. Jis gulėjo ir laukė sriautų, laukė iš šaknų raujamų eglių ir įtrenktos pušies kvepėjimo. Dangus dundėjo ir nerimo, pritvinkęs liūčių ir ugnies.
    Iš pradžių gerai nenugirdo. Pakilo nuo lovos. Tikrai! Į duris beldėsi. Abejingai laukė, neprašydamas. Jam gi vistiek...
    Su griaustiniu susimaišė antras stuktelėjimas į duris. Tačiau jis neatsiliepė ir stovėjo ties lova.
    Įėjo Valentina.
    Nedrąsiai luktelėjo ant slenksčio. Paskui žengė į kambarį. Neišgirdus iš Antano nė vieno žodžio, ji tarė, įsikibus į krėslo atlošą:
    - Jau lietus čia pat... nespėsiu ligi namų. Norėčiau palaukti.
    - Galit laukti, panele Valentina, - atsirėmė į langą jis ir neprašė jos sėstis.
    - O, kaip nuvargau, - prabilo ji ir sukniubo į krėslą. - Manau, kad leisit pasilsėti.
    - Kodėl ne - prašom ilsėtis.
    Tebelaikė ji ant atlošos rankas, prie kurių buvo priglaudusi veidą ir žiūrėjo į Antaną.
    - Toks smarkus vėjas, - prabilo ji. - O, taip trošku!
    Jis pažvelgė pro langą į mišką ir nieko jai nepasakė. Mėlynas žaibas išsišakojo danguje.
    - Kad bent ledų nebūtų, - vėl tarė ji.
    - Lyg ne vistiek, - pasakė jis ir tyrinėjo debesis.
    - Antanai, jūs šitaip kalbat!
    - Ką man daugiau kalbėti: nieko neturėjau ir vėl nieko neturiu!
    Valentina norėjo atsistoti, bet vėl likosi krėsle, tokia nuilsusi.
    Ji tarė:
    - Antanai, dovanok man. Aš nenorėjau tavęs įžeisti...
    - Panele Valentina, čia nėra ko gailėtis nė atleisti.
    - Aš tikrai maniau grįžti, bet jie... Ne, aš negerai padariau.
    - Aš gi viską žinau.
    - Nepyksti?
    - Mano pyktis!
    Ir jis abejingai gūžtelėjo pečiais. Ji neramiai sujudėjo krėsle ir ilgai žiūrėjo į Antaną. Jis suprato, kad tokiu savo užsikirtimu ją stumia nuo savęs. Drauge pyko ir kaltino save, bet buvo jame tiek apkartimo, kad ta kalba savaime tarėsi.
    - Tu man atleisk, - kartojo Valentina, - aš nenoriu, kad tu manęs nekęstum ir smerktum.
    - Taip, kadaise man daug džiaugsmo esi davusi, - sakė jis. - Ir nežinau, kur tas džiaugsmas dingo. Tu sugriovei mane...
    - Antanai!
    - Ir vis dar nelyja, - ūmai prabilo jis.
    - Tu mane varai.
    Ir Valentina pakilo.
    - Ne, galit ilsėtis. Bet matote - pas mane iš tikrųjų nieko nėra. Tik keturios sienos! Maža nauda iš tokių kaip aš.
    - Jėzau!... Bent pasigailėtum ir savęs ir manęs.
    - O, aš jau tiek gailėjausi, kad daugiau negaliu.
    - Sudie, Antanai, - ištarė ji.
    Ji laikė įsikibusi į durų rankeną.
    - Iš tikrųjų, geriau būtų parėjus prieš lietų.
    Jis pats išsigando šitų pašiepiančių ir žiaurių žodžių. Valentina nuleido galvą, du plaukų žiupsniai krito jai ant smilkinių. Ji pastūmėjo duris - išsyk jos neatsidarė. Tada stuktelėjo keliu jinai, kaip daro maži vaikai, neskubėdama vėrė jas ir iš lėto dingo priemenėje.
    Antanas laukė ir klausėsi: jis norėjo išgirsti žingsnius už durų, susimąsčiusius jos žingsnius asloje. Nūn jis aiškiai regėjo, kaip skaudžiai smogė ją paskutiniais žodžiais. Kiek ji šiandie iškentė! Ir namie, ir atlaiduos, ir dabar čia! Jis gi buvo jai paskutinė pasilsio vieta - ji neturės kur prisiglausti, ši lepi mergaitė. Jis norėjo bėgti prie durų ir šauktis ją, bet nedrįso - jam rodėsi, lyg jinai stovėtų priemenėj, ar jo tikėdamasi, ar bijodama eiti į audrą. Vėjas buvo aptilęs, medžiai griaudė ir ošė, ir sutemos rinkos į kambarį. Jis vis stovėjo prie lango, už kurio rymojo juodas eglės šešėlis. Viršum medžių plieskė ugninės rykštės... Antanas greitai pravėrė duris, įkišo galvą ir klausėsi, kurioj pusėj išgirs jos alsavimą. Tuščioj ir prislėgtoj priemenėj susikryžiavo žaibas - ir buvo ten akla tyluma.
    - Valentina...
    Jam niekas neatsakė.
    Tada šūktelėjo:
    - Valiute, klausyk, Valiute!
    Į paskutinį "Valiute" atliepė tolimas perkūnijos atodūsis.
    - Kur ji žuvo? Ne, aš turiu ją rasti! Taip negalima...
    Ir gatvėje nebuvo jos matyti. Tada svarstė, kur būtų galėjus Valentina užeiti, ir bemaž nusigandęs leidosi jos jieškoti.
    Šnerėdama ir šniokšdama, šilų viršūnėmis artėjo palša lietaus siena. Jau buvo sutemę. Žaibai varstė dangų: vieni jų buvo išsišakoję, kiti krito žemyn lyg sulaužytos linijos ir sausai, trankiai terškėjo, nepalikdami jokio aido. Juos lydėjo dideli, geltoni liepsnų liežuviai, palengva raižydami debesis ir dundėdami galingai ritinosi vis tolyn ir tolyn, kol paskutiniu nusigriaudėjimu nurimdavo kažkur pačiam žemės krašte, už girių, už vandenų.
    Ištiko vėjas. Visas miestelis rūko nuo dulkių. Telefono vielos švilpė ir verkė.
    Antanas skubėjo. Pirmi lašai, stambūs ir šalti, captelėjo į smėlį, išgręždami juodas skyles.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page