r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vaičiulaitis
VALENTINA

XI

LIEPŽIEDŽIAI

Bet kaip mes ten surasim
kelią, jei niekados dar nėsame
ten lekioję?
    Pasaka

    LAUKUOSE juodviem visą laiką pūtė giedrus ir sausas pietų vėjas, pilnas saulės ir neilstantis. Medžionės girioj jis lygiai šniokštė viršūnėse, lenkdamas lapus ir metūges, šniokštė ir dūsavo ištisas mylias, nes Medžionės giria buvo didelė, tankiai sužėlusi pačiam mūsų žemės vidury ir nusitęsusi toli, ligi pat Nemuno, kurį peršokusi vėl gaudžia ir skamba neapmatomose lygumose, įvairiais vardais šaukiama.
    Taigi dabar į šituos miškus ėjo Antanas su Valentina. Laukai jau baigėsi. Medžių kvapo ir ošimo buvo pilna erdvė. Ir vaikinas, alsuodamas alksnių ir pušų oru, matė šiandie tokius nubalusius josios skruostus, kuriuose tarsi buvo palikus pėdsakus ar nemiegota naktis ar slepiamas rūpestis. Tačiau ji žengė atlaši prieš vėją, kuris plakė suknelę prie krūtinės ir plazdeno, lyg vėliavikę, aplink kojas. Juodu turėjo pereiti pušyną ir traką, pasuko pro baltus beržus, rado brūzgų plotą, prisigėrusį tvankumo, kaitros ir gailių paparčių. Už šitų skursnių krūmokšnių, už uogienojų niūksojo tamsus, galingas liepynas, nejautrus nei vėjui nei žmogui, tačiau viliojantis savo romumu, išsikerojusiomis ir gumbuotomis šakomis ir kupliomis viršūnėmis. Lyg kviesliai, nudvelkė vienas, nudvelkė antras skanus verpetas; netrukus medaus kvepėjimo buvo prisisiurbęs visas oras, prisisiurbęs tirštai ir sveikai. Pilki taškučiai narstė viršum galvų: tyliai ir darbščiai lėkė bitės į tą vėsią tankmę. Nuo jų kas liepa dūzgė kaip milžiniškas avilys.
    Po anuo dūzgimu sustoję, valandėlę juodu klausėsi.
    - Šitą liepyną žmonės vadina Meškų rojum, - tarė Valentina.
    - Jūs balsas toks duslus, - tyliai atsakė Antanas.
    - Aš truputį priilsau.
    - Sėdam. Atrodot nuvargus, Valiute.
    - Teisybė? - gyvai pažvelgė į jį, smarkiai sumirksėdama: taip ji darydavo nustebinta. - Aš vakar nusišaldžiau bent kiek...
    - Buvo tokia šilta diena...
    - Dėl to ir nusišaldžiau... Per ilgai ežere buvau... Net drebulys ėmė krėsti, kai išlipau.
    - Valiute, bet dabar?... dabar...
    - O, esu bemaž sveika... Bet jūs nežiūrėkit taip graudžiai į mane...
    - Kaip aš galiu nežiūrėti. Valiute, aš norėjau jums...
    Jo žodžiai užsikirto.
    - Kokia didelė drevė anoj liepoj, - sakė ji. - Tenai tikrai pelėda perisi. Ar jūs nebijot, kai pelėdos ūbauja?
    Antanas tylėjo. Valentina patraukė suknelę žemyn ant kelių ir vėl tarė:
    - Sako, ūkimas jų, lemia kokią nors ištiktį... Ir linksmas vardas: Meškų rojus... Ir mudu kaip du lokiai atėjom kopinėti... Gaila, kad avilių nėra... Antanai, kas jums šiandie?
    - Aš nenoriu, kad jūs sirgtumėte... Aš norėjau pasakyti...
    Jis prislėgta gerkle nurijo seiles. Patraukė į šalį pintinę, kuri gulėjo tarp juodviejų.
    - Taip išsigražinot, ir dabar - sėdit paniurę...
    - Aš jus labai seniai pažįstu, - ūmai prabilo jis.
    - Trys savaitės.
    - Pusė metų, Valiute! Vienam baliuj... Ir nuo to laiko visados jus atsiminiau... Ne, aš nenoriu gyventi, jeigu...
    - Olelia! - tarė jį ir žvelgė į šakas. - Kažin, ar ir mūs bitės čia atlekia...
    - Ims ir neatlėks, - jo balsas buvo piktas.
    - Koki stori kamienai!... Ir žievė taip sueižėjusi...
    Jisai rūpestingai tyrinėjo šituos kresnus liemenis, kreivas šakas. Kietai prisiglaudė galvą, kad šiurkštus luobas veržėsi į odą. Pro šakas mėlynavo gili, gili skylė - ligi pat dangaus.
    Antanas nusijuokė:
    - Man rodos, kad angelai įstatys kopėčias į šitą skylę, ir aš imsiu sapnuoti, kaip Jokūbas Senajame Įstatyme... Viršuj sėdės Viešpats su žvaigždžių vainiku.
    Valentina susidomėjus žvelgė į giedrias aukštybes.
    - Aš nematau nė vieno angelo, - nusiskundė ji.
    - Ligi jie apsireikš, o jau mano sprandą kažkas įkando. E, skruzdėlė... Vaje, kiek jų laksto žieve...
    Jis į plaukus įsivėlusią rado antrą, rado trečią skruzdėlę... Ir dar... Rinko jas ir metė į žolę. Vieną suspaudė tarp pirštų ir tyrinėjo, kaip kruta smulkutėlės kojytės.
    - Kažin, ką ji dabar galvoja? - garsiai mąstė jis. - Ką jaučia ji triūsdama, bėginėdama... Dieve tu mano, juk ji turi ką nors galvoti! Ne, to mes niekad nepatirsim.
    Valentina nustebus žiūrėjo į rudą vabalėlį ir į Antaną. Jis numetė skruzdėlę ir susimąstė.
    - Valiute...
    Ji neramiai krustelėjo.
    - Ne, aš jūsų nedrumsiu, - jis kalbėjo. - Aš norėjau tik pasakyti, kad šitie stori medžiai man primena... Ar jūs kartais galvojat apie visą pasaulį?
    - Apie visą?
    - Taip, apie visą pasaulį...
    - Ne, apie visą žemę niekados negalvojau. Man ją sunku apimti. Tačiau kada aš patenku į Indiją, taip arti jaučiu džiungles... Ir dar senovės Egiptą... Kodėl klausiat?
    - Štai man liepos priminė Afrikos duonmedžius. Aš tarsi matau po jais sėdinčius negrus... Matau palmes... Tai nėra svajonė, tikrai ne... Kartais esti taip, kad tavo akiratis valandėlę prasiplečia; regi tolimas tautas, regi jas taip aiškiai, lyg jos čia pat būtų... Įsižiūri detales - ar valtį upėje, ar narą vandenyse, ar lokį šiaurės leduose... Tačiau man prisistato tik kai kurios šalys. Pavyzdžiui, aš niekados nėsu jautęs Kinijos: tarsi jos man visai ir nebūtų... Nė Islandijos... Ar jūs nepykstat ant manęs?
    - Už ką gi, ponas Antanai!
    - Taip sau, kartais apima toks nepagrįstas piktumas... Negali tada žmogaus pakęsti akyse...
    - Ar jūs turit ką galvoje?
    - Aš?... dabar - ne... Bet vieno žmogaus nenoriu matyti, ne, nenoriu... uf!
    - Aš jau pasilsėjau
    Valentina pakilo. Iš sterblės pamaži biro pripešiota žolė. Keli kambliai likos įsikibę žemiau krūtinės. Štai vienas nušliaužė suknele, o kiti drebėjo ir įkyriai laikėsi.
    - Op, žmogau! - ragino ji Antaną, kuris tuo tarpu mąstė: "Viešpatie, kokia ji graži! Ne, man be jos ne gyvenimas!"
    - Man taip smagu pro lapus žiūrėti ir nejudėti.
    - Tinginys!
    - To jau perdaug, panele Valentina! - rūsčiai sakė jis.
    Pašoko ir linksmas užsivertė ant šakos.
    - Gerbiamoji, prašom pakylėti man pintinę.
    - Jūs pasirinkot blogą liepą.
    - Kodėl blogą? Man rodos, kad ji ar nebus tik didžiausia... Ne, jį ją ožkos tikrai neįlips. Ir jis prisimerkęs žvelgė Valentinai į akis.
    - Bet jums rimtai sakau: senoj liepoj sunku prie žiedų prieiti.
    - Aš laikausi savo. Jei ką padariau - baigta. Niekados negrįžtu atgal.
    - Net jei ir kažin kas būtų?
    - Taip.
    - Jei supykę duotumėt žodį šokti iš viršūnės?...
    - Ir šokčiau... Jei tik būčiau toj viršūnėj: tik vien dėl to nesliuokčiau ten - užsimušti.
    - Tekit pintinę.
    - Dėkojam. Tik, Valiute, ar nereikės jūs pakylėti?
    - Manęs?
    - Ko išpūtėt akis! Jos ir taip gana didelės.
    - Teisybė. Ir abu juokėsi.
    - Ne, manęs pakylėti nereikės...
    - Aš... aš nesipriešinčiau.
    - Dėkui. Tačiau būtų veltus darbas. Mažesnę mane mama kasdie apkuldavo - buvau baisi draska, kiauras dienas karstydavausi po vyšnias, po obelis... Grįždavau perplėšusi čia rankovę, čia su skyle nugaroj. Kartais gaudavau...
    - Valiute, jus mušdavo? - pasipiktinęs sušuko jis.
    - O ką daugiau darys su tokia padauža? Aš atsišnekėdavau, pati bardavausi...
    Antanas atsisėdo ant šakos, sūpavo kojas ir mąstė.
    - Ne, - griežtai pasakė. - Klausykit, aš jūsų niekados nemušiu. Niekados, niekados...
    Ir jis priglaudė prie liepos savo galvą.
    Valentina ūmai nuraudo, nustebus prasižiojo ir neišmanė, ką tarti. Valandėlę juodu žiūrėjosi tylėdami. Paskui ji nulinko, pakėlė kreitelę ir tarė:
    - Mes šiandie nė nepradėsim skinti...
    - Jūs man nieko nepasakysit?
    - Taip, ponas Antanai.
    Jį nusmelkė laimingi šiurpuliai.
    - Valentina!
    - Taip!.. bet ką norėjau pasakyti? Gerai, jau atsimenu: mano knygoj lygiai taip, kaip jūs dabar, nupaišytas, Robinzonas Kruzė, kai pirmą kartą nakvojo saloje.
    Jis nieko netarė. Užsinėrė ant rankos pintinę ir lipo aukštyn, čia pasispyrėdamas į šaką, čia į storą gumbą. Tačiau jos buvo teisybė: žiedų reikėjo kilti ligi viršūnės. Aukštai vėl atsiliepė vėjas, kuriame lekiojo tylios bitės. Antanas užvertė galvą: kad jis galėtų prikopti ligi aukščiausių šakų! Kiek čia bus: sieksnis, pusantro... Nepasitikėdamas jis krutino šaką: "Ne, tu mane laikysi, tikrai laikysi", šnekėjo. Pasilypėjo ant jos, laukė, prikandęs žadą. Ir vėl pakilo. Čia pat jau viršūnė... Pro lapus justi karšti ir sausi spinduliai. Vėjas pučia taip sočiai, taip pilnai. Dar vienas žingsnis, dar kitas... Rodos, lyg liepa susvyravo. Antanui pasidarė nyku. Jis žvelgė apačion, į lapų rezginį po savim. Akimirką jam dingtelėjo, kad liepa nulinko, su ja ir visi kiti medžiai. Jis atkakliai įsikabino į šaką ir sušnabždėjo: "Jei užsimušiu, tai bent žinosiu, kad buvo verta". Dar nenugalėjęs baimės, jausdamas neaiškų graudumą, jis pakilo paskutinius du žingsnius ir iškišo galvą pro viršūnę. Jį pasitiko begalinė saulės malonė. Akys suraibuliavo nuo spindulių ir žalumo. Kai jau galėjo matyti, išvydo neišbrendamus girių plotus. Po juo ošė ir siūbavo garbiniuotos viršūnių lygumos, vienur tamsios, niūrios, kitur gelsvai žalios, tarsi būtų tik susprogusios. Nuo šviesos gausumo medžiai rodėsi apduję skaidriomis dulkėmis, o eglynas antai buvo tarsi miglotas, tarsi lengvais sniego žiupsniais nubarstytas - taip giliai jis mėlynavo.
    O tenai mirguliavo metalinis Geisaties vanduo, pilnas didžiulių dėmių, - vienur pilkų it plienas, kitur geltonai blizgančių, o ten vėl juodų nuo atsispindusios girių juostos. Ežeras plaukė toli į rytus, ūmai gręžėsi į šiaurę ir slėpėsi už pušyno alkūnės. Toliau už tos alkūnės vėl tysojo platus liūgas, balsvos, išblėsusios spalvos. Antanas, vis laikydamasis plonos šakos, smarkiai alsavo ir jautė galybę, erdvę ir platumą. Girios, laukai, ežerai ir vėjas - visa, visa dabar buvo jo. Jam atrodė, lyg medžiai, visos pievos ir dirvos būtų atiduotos į jo valdžią, kad jis iš šitos viršūnės viešpatautų visai žemei - bręstantiems rugiams, pro šalį skrendančioms bitėms, visoms sodyboms ir visiems kūdikiams. Išdidęs, patenkintas jis leido vėjui draikyti plaukus ir kesnoti marškinių apikaklę. Netikėtai pasivaideno jam, lyg ko stigtų jo pilnybei. Žvelgė į žemę, atidžiai stebėjo pro plyšius kreivose šakose, pagaliau neteko kantrybės ir ėmė su džiaugsmu šaukti:
    - Valiute, Valiute, kur tu?
    Klausėsi. Nebuvo girdėti atsiliepiant. Dar smarkiau šaukė.
    - Valentina-a!
    Vėjas čia pat griebė paskutinę "a" ir nešė medžių viršūnėmis.
    Pagaliau! Jis iš apačios girdėjo silpną, tolimą aidesį, lyg atsilieptų kas iš gilaus šulinio:
    - Kur tu?... Aš jūsų nematau.
    - Viršūnėj, viršūnėj
    - Antanai! Bijok Dievo!
    - Valiute, aš nieko nebijau! Nieko, nieko!
    - Lipkit žemyn!
    - Aš čia viską matau. Visą pasaulį. Ir jūs tėviškę.
    - Dieve tu mano!
    - O ten žiba kažkeno bažnyčios kryžius.
    - Klausykit, aš turiu šitiek žiedų! Kažkur pralenksiu vyrą.
    - To jau nebus. Vyro nepralenksit.
    Jis nusileido žemyn ir ėmė skinti, prisitraukdamas laukutines šakas. Vieni liepžiedžiai gležnai tirpo saujoje, kiti buvo purūs ir trapūs. Braukė juos su lapais, su metūgėmis, protarpiais sugniauždamas bitę, kurį tačiau negylė.
    Antanas dirstelėjo Valentinos linkui: ji buvo įsilipus į jauną liepaitę, jos plaukai baltavo pro lapų žalumą, o rankos ne skynė, bet raute rovė pilna sauja lengvai pasiekiamus žiedus. Tada jisai nušliaužė apačion ir nepastebėtas įsikorė į tokį pat jauną medį. Jis dirbo atidžiai ir greitai, džiaugėsi kiekviena priaugusia rieške ir žiūrėdamas, kaip įmesti žiedai pintinėj skečiasi, mąstė: "Jeigu mergaitė pirmiau baigs, aš liepžiedžius paliksiu papurusius - bus daugiau... Ne, tai būtų nedora: nevalia jos apgauti". Jis vėl skubėjo sušilęs, prisigėręs kvapumo, kruopštė persisverdamas per šakas. Valentina jį pastebėjo ir nusijuokė.
    - Ar jau daug turit? - jis paklausė.
    - Artipilnio.
    - Tik gerai suslėkit. Aš nesiduosiu apgauti.
    - Teisybė, tilps dar kiek daugiau.
    Ir juodu vėl plušėjo. Žiedai kvepėjo, žėmenėlė suokė ir stirna bėgo tarp medžių.
    Po valandėlės Antanas liovėsi skynęs. Stebėjo storų medžių eilę: augo jie beveik greta, suskliautę šakas, ir toli baigėsi tankia lapija, kuri gumšojo ten tokia juoda, lyg būtų kažkokio urvo anga. Jam rodės, kad iš tos angos išlįs ar žmogus ar žvėris, išlįs visas jų pulkas ir eis tarp lygiai sustojusių liepų.
    - Jau? - prabilo Valentina.
    - Klausykit, anoji tankmė tuojau atsivers, ir iškrypuos meškininkai - su kreivomis kepurėmis ant galvos, su būgneliais ir skambaliukais rankose... Jie čia šoks ir dainuos... Lokiai linguos į šalis, stiebsis ant paskutinių kojų ir kops į liepas, atsiminę žilus laikus...
    Greitai nusliuokė žemyn jisai ir atsisėdęs laukė, ligi prasidės žaismas. Po valandėlės karčiai nupurtė galvą ir tarė:
    - Ne, jie niekados jau čia nevaikščios.
    - Ar taip gaila? - tarė lipdama Valentina.
    Jis sukrutėjo padėti, tačiau ji ūžtelėjo, atsimušė rankomis į žemę. Pakilo linksma, nusikabino pintinę nuo apatinės šakos ir grįžo prie Antano.
    Jis tarė, alkūnėmis atsirėmęs į žemę:
    - Valiute, ar pažįstat tos paukštytės balsą?
    - Sakyčiau - sniegena.
    - O man rodos, kad tai būtų žėmenėlė.
    - Ar matėt kada žėmenėlę?
    - Ne, bet jos toks gražus vardas. Aš nežinau, kaip ji čiulba, bet išgirdęs kiekvieną gražesnę paukštės giesmę sakau: "Tai žėmenėlė".
    - Ir jūs giedat.. Beje, kaip jūsų "Laikų giesmės", jei galiu paklausti?
    - Bene jums įdomu?
    - Aš labai mėgstu eilėraščius, be galo mėgstu. Jeigu atsimintumėte kurį...
    - O, atsimenu vieną labai gražų... labai, labai...
    - Pasakykit...
    - Sėskit čia...
    Antanas parodė šalia savęs.
    - Aš ir stačia girdėsiu.
    - Aš tada nesakysiu eilėraščio... O, aš maniau, kad jūs tikrai mėgstate lyriką: juk joje sudėtas šių laikų tikriausias, gryniausias literatūros derlius... Žinoma, tai liečia tikrą lyriką. Ir koks aš kvailas!
    - Ponas Antanai, aš tikrai ją mėgstu.
    - Ir nenorit atsisėsti...
    Valentina nusileido sakydama:
    - Jei tas plotelis, kur jūs pirštu bakstelėjot, susijęs su lyrika, tai...
    Ir ji atsisėdo šalia jo. Sudėjo rankas ant kelių ir suvilgė lūpas.
    Ūmai ji tarė:
    - Kodėl žiūrit lyg vilko akimis?
    - Aš? Ne, jums tik taip atrodo... Aš kiek prisimerkiau dėl to, kad stengiuosi atsiminti.
    Jis atsiduso, žvelgė į lapus, pro kuriuos šen ir ten, kaip mėlyni stikliukai, buvo matyti dangaus gabalėliai. Gaivi šiluma tvino, pilna medaus kvepėjimo. Nuo tamsios viršūnės jis akis nuleido taip, kad neįtariamas galėjo pasižiūrėti Valentinos kaklo, jos susirangiusios suknelės pažastėse. Smilkiniuose jam buvo duslu. Jis apsidairė; jam rodės, kad arti aštriai žydi čiobriai ar dvelkia paparčiai. Ne, aplinkui augo tik ilga, reta žolė. Rankove nusišluostė prakaitą nuo kaktos. Jau norėjo prabilti, kai Valentinos lūpos prasiskyrė. Tačiau ir vėl susičiaupė: žodis liko netartas.
    Drebančiu balsu jis ėmė sakyti, daugiau nedrįsdamas žiūrėti į Valentiną:
    - "Štai, jis ateina, šokinėdamas kalnuose, peršokdamas kauburius. Mano mylimasis panašus į stirną ar į jauniklį briedį. Štai jis stovi už mūsų sienos, veizdi į langus, žiūri pro krotus. Štai, mano mylimasis man kalba: Kelkis, skubinkis, mano prietele, mano balandėle, mano dailioji, ir ateik. Nes žiema jau praėjo: lietus paliovė ir nuėjo; mūsų žemėje pasirodė gėlių; atėjo metas karpyti vynmedžius; girdėti mūsų žemėje purplelio balsas; fygos gavo savo spurgus; žydį vynuogynai duoda savo kvapą..."
    Valentina neramiai susijudino. Jis nutilo.
    - Tai, tai ne jūsų...
    - Teisybė, bet aš taip gražiai niekados neparašysiu...
    - Toliau...
    Jis pasitrynė akis, lyg iš sapnų busdamas, ir lėtai kalbėjo:
    - "Kelkis, mano prietele, mano gražioji, ir ateik; mano balandėle, uolų plyšiuose, akmenų skylėse parodyk man savo veidą..." Ne, ne, Valiute... aš negaliu. O Viešpatie...
    Jis pasilenkė ir pabučiavo ją. Kol ji spėjo atsilošti, jis apkabino ją, bučiavo skruostus, lūpas, plaukus... Šitos rankos... Šitas alsavimas!... Ir dar... Jį ėmė visagalis pamišimas...
    - Antanai, Antanai, - pridususi kuždėjo Valentina, - ten eina...
    Jis paleido ją, ūkanotomis akimis žiūrėjo į girią ir nieko nematė.
    - Kur? - nusigandęs atsisuko į Valentiną. - Kas tau, Valiute?
    Ji buvo apsikniaubusi liepą ir krūpčiojo. Viena ranka buvo atsirėmus į kamieną ir priglaudus prie jo galvą, o antra slinko žemyn: tarsi glostė šiurkščią, gruoblėtą žievę ir jieškojo paguodos joje.
    - Valiute, neverk, - kalbėjo Antanas. - Valiute... Aš, aš...
    Jis prisiartino, bailiai prisilietė prie jos suknelės mezginių ties kaklu. Jis nežinojo, ką daryti, kaip raminti.
    - Valiute, - sakė jis. - O Jėzau! Jei tu verksi, aš... aš... man ne gyvenimas...
    - Nekalbėk taip, Antanai, - tarė ji, vis krūpsėdama ir neatsigręždama.
    - Vieno mudviejų žemėje perdaug... Ir aš tau tik gero noriu, Valiute. Nepyk gi... Valentina, aš tave...
    - Ak, nieko nesakyk.
    - Aš noriu sakyti... Tu atsisuk ir neverk.
    Jo balsas drebėjo.
    - Man tavęs gaila, - sakė jis, o jo akys buvo drėgnos.
    Ji atsitraukė nuo liepos ir, vis nusigręžus, trynėsi akis.
    - Dar abu imsim rėkti, - sakė ji. - Nepešiokit gi manęs.
    Jis skubiai atitraukė ranką. Atsiminė švelnius ir vėsius jos skruostus. Jam pasidarė taip graudu, kad negalėjo žodžio rasti. Suspaudė dantimis savo mažąjį pirštą ir kartojo, vis stipriau kąsdamas: "Ne, ne, ne!" Jis pats nežinojo, kodėl tai sakė. Visi priekaištai, visa panieka sau pačiam, visas sielvartas, kad ji nelaiminga, bloškė jį. Mąstė, gal turėtų ją raminti, žiūrėjo į jos pečius, į lengvą duobelę ant kaklo.
    - O aš norėjau gyventi, - skaudžiai prabilo jis, pats nustebęs.
    Valentina atsigręžė. Jos akys buvo nusigandusios, nesuprantančios.
    - Koks tu vaikas, - tarė ji.
    - O, ne, - smarkiai atsakė jis, - aš rimtai apie jus galvoju...
    Valentina nutraukė:
    - Imkit liepžiedžius, ir keliaukim namo. Vaje, ir pririnkot gi su lapais...
    Ji nusilenkė prie pintinės. Antanas atsiduso ir tarė sau: "Aš viską turiu pasakyti".
    Perėjus brūzgyną, Valentina pasuko nauju taku:
    - Bus arčiau, - manė ji.
    - Ne, aš nenoriu tuoj grįžti...
    - Ir vėl...
    - Man kartais vienam esti taip baisu... Aš guliu ant lovos, ir manau, lyg esu grabe...
    Valentina tylėjo. Jis graužėsi, kam tai sakė: jai dar skaudžiau...
    Jis šakose pastebėjo voverę.
    - Valiute, žiūrėkit, - beveik su džiaugsmu rodė jis. - Voverė!
    Žvėriukas tupėjo ant papūstos uodegos.
    - Kur?
    - Anakur... Matote?
    - O, jau lekia...
    Voverė su ilga savo uodega nusklendė tarp šakų ir pasislėpė.
    Takas įsuko į tankius krūmus. Valentina ėjo priešais ir skyrė šakas, kurios čaižė Antanui per veidą. Jis nesigynė, priėmė tai už bausmę:
    "Ji dėl manęs turėjo verkti". Žeme nubėgo driežas - jis nuniro tiesiai, kaip strėlė. Šlaitas, į kurį juodu pateko, buvo pilnas įstrižų spindulių, kaitros ir aviečių. Uogienojuose į visas puses kirtosi brydės, trapūs stiebai buvo nulankstyti ir aplaužyti.
    - Dar ir mums paliko, - tarė Valentina ir pakėlė šaką su uogomis. - Imkit!
    - Čia taip gera būtų miegoti saulėje, - galvojo Antanas.
    - Ypač, jei kaimynijoj susiraitytų gyvatė.
    - O, truputį šiurpu... Bet būtume dviese. Kartais vienatvė slėgia sunkiau už akmenį.
    - Tik jūs išsirinkot pavojingą draugę.
    - Kiekvienas susirišimas turi pavojų.
    Staiga jis atsisuko į Valentiną ir greitai prabilo:
    - Valiute: būk tu mano...
    Ji stovėjo už jį aukščiau ir atrodė tokia didelė. Išgirdus jo žodžius nubalo, įsikibo abiem rankom į kreitelę. Jos smakras pasitempė ir skruostai nelaimingai sudrebėjo.
    - Ne, aš jums nieko daugiau nesakysiu. Aš nenoriu, kad jums būtų skaudu... Nepykit ant manęs, kad jums tiek blogo padariau. Sudie, Valiute.
    Ir jis šiurkščiai nusigręžė atgal į girią.
    - Antanai, - išsigandusi ji sutūrėjo.
    - Aš kvailas, kad maniau... Kokios gi laimės čia gali tikėtis žmogus.
    Ir sustojęs gūžčiojo pečiais. Jis žvelgė pro viršūnes į vakarinį dangų.
    - Taip, gerai sakė Bronė Šveliūtė: jūs apsisprendus, jums viskas aišku... Ir ką galiu jums duoti? Nieko, nieko...
    Ji tyliai atsakė:
    - Jau kuris laikas man taip neaišku, taip skaudu...
    Jis nušvitęs grįžo prie josios ir kalbėjo:
    - Tada mudu galim... Viešpatie, kaip būtų gera!
    - Ne, Antanai, visiškai netekėsiu.
    - Bet juk manėt su ponu... - Antano akyse tvenkėsi ašaros.
    - Taip, tada pasaulis man atrodė toks paprastas, ponas Modestas buvo mano pirmasis... Ir taip, jauna mergaitė, pasistačiau namelius - kiekvienas daiktas savo vietoje ir pastovus ligi amžiaus galo...
    - Žinau, bet dabar jau kitaip galvojate...
    - Aš nieko negalvoju. Taip, mano namelius jau nunešė... Ir man nieko neliko...
    - Bet jūs nemanot už jo tekėti?
    - O, man taip gaila tėčio!
    - Senelis man sakė... Tėtis gi šnekėjo su seneliu!
    - Taip, mama ir tėtis vien laimės trokšta man... Tačiau žmogus turi ne vieną troškimą. Ne, aš negaliu jiems širdies užduoti... Jie visą laiką galvojo, jie ir susirišo...
    - Valiute, jūs gi negalit būti auka...
    - Ką man daryti?...
    - Taip, manęs jums lyg nebūtų... O aš visą savo ateitį mačiau su jumis. Kaip gražu buvo tikėtis, apmąstyti visus darbus, visus pasisakymus, kurie bus draugėje tarti...
    - Aš nenoriu skriausti nei tavęs, nei tėvų, nei jo... Ir aš mąsčiau: man laimės čia nėra... Ir kokios laimės gali žmogus tikėtis! Kiek gyvena - ir ar jaučia bent vienas sielos ramybę, pasitenkinimą, išvidinį pilnumą? Štai, pažvelk, pro medžius jau matyti mūsų kaimas. Kiekvienas ūkis tarp žalių sodų atrodo tylus ir laimingas.
    Antanas žiūrėjo į kylančius dūmus iš kaminų. Vėjas į vakarą buvo nutilęs, padangė raudo.
    - Iš tolo žiūrėdamas manai, kad ten jokio rūpesčio nė vargo nėra, - kalbėjo Valentina. - Kartais aš vaizduotėje nukeliu apgaulius stogus ir iš viršaus žvelgiu į vidų. Nė vieno nėra, kuris pakenčiamai gyventų. Tyčiūnuos jaunieji nesutinka su seniais ir bylinėjasi dėl duonos. Žemimo šiemet du vaikai mirė ir žmona jau pusė metų nekelia iš lovos. Pilksnėno tvartas griuvo ir karves užgulė... Ne, kiekvienas skęsta varge, rūpesčiuose, jau neatiduoda ne tik dalių, ne tik skolų, bet ir mokesčių... Dabar ir pas mus prasidės... Ir tai dėl manęs! Ji atsišliejo į pušį.
    - Rūpesčių niekur neišvengsim, - tarė jis.
    - Teisybė, tik gaila, kad labiausiai žeidi tuos, kuriuos daugiausia myli... Ne, aš neištūrėsiu... Aš negaliu jų stumti į skausmą...
    - Valentina, - rūsčiai tarė Antanas, - tu manai, kad tėvai bus laimingi, jei mane paliksi ir prisiversi už kito. Juk jie viską žino. Ar nesikrims paskui jie, kai tu kentėsi? Tu jiems duodi kruviną auką...
    - Tu manęs nė kiek nesigaili.
    - Aš tavęs nesigailiu?! Taip, aš blogas, aš sakau žodžius, kurie tave skaudina... Aš tavęs nevertas. Tu tokia graži ir gera, o aš... Ką tau galiu duoti aš, skurdžių sūnus?
    Jis nutilo supratęs, kad paskutiniais žodžiais vėl ją kankina. Ir pasižiūrėjęs į savo sąžinę, negalėjo išsiginti, kad tie žodžiai iš dalies buvo tyčia tarti. Dėl to jis pats dar labiau krimtosi ir prikaišiojo, kad nėra pakankamai atviras ir nuoširdus: jam rodėsi, kad reiktų kažkokios milžiniškos pastangos pasiekti šitam nuoširdumui, kažko panašaus į savęs pamynimą ar išpažintį, išsipasakojus visą savo niekybę.
    - Sudie, Valiute, - ištiesė jis ranką, - aš tavęs nevertas. Ir jei tu būsi kada nors laiminga, aš džiaugsiuos, nors būčiau anapus žvaigždžių.
    Ji susirūpinus, kone išsigandus pasakė:
    - Ką tu galvoji, Antanai? Būk gi vyras.
    - Žinoma, vyrams neskauda širdies. Bet sudie... Ne, aš tave minėsiu amžinai... Ir jaunystės metuos viską prarasti, visus lūkesčius...
    Sustojo ir nusekė akimis ligi tos vietos, kur buvo įsmeigtas Valentinos žvilgsnis: ten kilo aukštas ir didus bokštas, apsemtas nusileidžiančios saulės šviesų.
    - Suprantu, suprantu! - sušuko jis pykčio apimtas. - Aš nepakęsiu šitos tavo aukos. Štai kodėl sakei netekėsianti! Viešpatie, man lengviau būtų grabe tave matyti, negu ten!...
    Ir griežtai, lyg norėdamas nuo žemės jį nušluoti, numojo ranka į bokštą.
    - Tu vaikščiosi ten. gera, tavęs nesiaubs vėtros, o aš negalėsiu akių į tave pakelti po kiekvieno savo puolimo, - klaikiai jis šnekėjo. - Ne, Valiute, tu tokia išbalus, tu nepyk ant manęs... Jau truputį vėsu nuo šešėlių. Eik namo... Aš apie tave negalvosiu.
    Jos akys nustebo. Ji padavė ranką. Pečiuose jai buvo prikibę pora pušies žievaičių.
    Antanas atsisveikinęs greit nusisuko, paėjėjo keletą žingsnių ir vėl atsigręžė. Ji stovėjo tam pačiam daikte. Jis grįžo ir tarė:
    - Aš norėjau paklausti, ar būsit rytoj mieste?
    - Gal būsiu, jei leis sveikata.
    - Ar jums negerai?
    - Aš tik iš įpratimo tuos žodžius ištariau. Iš mamos išmokau.
    - Aš norėčiau jus rytoj susitikti... Ir dar norėjau pasakyti, kad aš negalėsiu apie jus negalvoti.
    - Antanai, verčiau negalvokit apie mane. Ir ji nuėjo. Nuėjo susimąsčiusiu žingsniu, po kuriuo trakšėjo žiogreliai. Antanas rymojo prie tos pačios pušies, ir kiekvienas žingsnis, kiekvienas trakštelėjimas gūdžiai atliepė jo širdy. Jos balta suknelė tolo tarp medžių, mažėjo lankose ir rugių lauke, kuris apsėmė jos liemenį, traukė gilyn į save ir po valandėlės visai prapuldė ją Antanui iš akių, lyg ji ūmai būtų nuskendus.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page