r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vaičiulaitis
VALENTINA

VI

LAUKIMO DIENOS

Šitoje vietoje aš jau nieko negirdžiu,
esu vienų vienas...
    Paul Claudel

    NUBUDĘS nedrįso atsimerkti. Eglė švagždėjo į stogo skiedras. "Lyja ir lyja", skaudžiai mąstė jis ir įsiklausė, nejudrus, aptingęs. Namuose buvo ramu, ir pro vokus juto jisai prieblandą, tyliai niūrinčią kambaryje. Vienas jis buvo, vienas!... Ir jam pasivaideno, tarsi visam šitam dideliam pasaulyje, visuose slėniuose ir šiluose nebūtų nė jokio žmogaus, jokios gyvos dvasios, o jis pats gulėtų begaliniam tyrlauky, tartum miręs, tačiau gyvas, įsiklausęs į šiurkščios žolės švilpimą ir į smėlio ritenimąsi. Ir jam rodėsi, lyg štai pakyla jis nuo savo guolio, pakyla klaikus ir eina su aukšta lazda per žemę, niekur nesutikdamas nei vyro, nei moteriškės, nei angies, eina su neapsakomu liūdesiu širdyje, nors jaučia netoliese kur, šituos sambrėškiuos, klajojant pirmykštį džiaugsmą, nuogą, skaistų, nors girdi tolybėje kažką ūbaujant ir šaukiant - ir sykiu tas balsas pro prieblandą nepajėgė prasiveržti prie jo ir dėl to kentėjo. Priešais buvo akmeninės uolos, su daugybe takų į kairę ir į dešinę. Greta rūstaus akmens buvo priklaupęs žmogus, numetęs lanką ir strėlę šalia savęs - pirmapradis vyras, su rudu kailiu aplink juosmenį, stiprus ir sveikas. Iš kiaušo jis lakino tigrą, kuris antai, kaip katė, lapsi rausvu liežuviu ir pritūpęs laižosi. Ir Antanui dingojo, tarsi pats tenai klūpotų, o jo gyslose tekėtų sandora su ana nepasiekiama gadyne, su žalvariu ir gyvate, ir tvintų džiaugsmas tiems šaltiems akmenims ir nevaisingiems krūmokšniams. Visi daiktai stovėjo nauji, ką tik gimę, ir dėl to apimti linksmybės. Ir moterys buvo ką tik gimę, ir vyrai ką tik gimę, o vienu metu su jais ir balti jų kūdikiai, vedami už rankos. Visi jie ėjo procesija tarp uolų, atšaižų ir retkarčiais nyko tarpekliuose, iš lėto vėl išlįsdami ir giedodami. Visų balsų viršum karaliavo vienas balsas - skaidrus, į dangų šaukiantis, pažįstamas ir mylimas: josios balsas.
    Atsisėdo ir sekė šitą skardesį. Pailsusiu ir laimingu mostu ištiesė ranką, lyg sveikintų giesmininkę, suabejojo valandėlę, ką turėtų veikti, ir nuo stalo pasiėmė sąsiuvinį. Jo mintys tapo aštrios, jis regėjo didžiąsias daiktų linijas, ir jame atliepė galingas ir senas aidesys. Jisai iš lėto rašė:

    Garbė tau, uola, vandenie ir paukšte
    Ir tyrlauky šaknis įleidęs krūme!
    Pasveikinta būk, viešpate genties pirmosios,
    Ir tu, tolusis balse debesy.
    Mažasis kūdiki, moterie ir vyre,
    Ir lakanti pantera - šaukite,
    Visi jūs saukite Didžiajam, debesiuos gyvenančiam!
    Garbė tau, žole, ugniava ir žeme,
    Garbė tau, pirmapradis vyro ir moters skaidrume.

    Abejingai nustūmė sąsiuvinį ir krutindamas lūpas kartojo paskutinius žodžius: "...pirmapradis vyro ir moters skaidrume". Jame brendo varžantis jausmas, smilkiniai judriau suplazdėjo. "Kodėl taip parašiau?" - nesuprasdamas teiravosi savęs. Ir stebėjosi: kambary sienos, krėslas ir paveikslas, ant grindų numestas švarkas ir batai - visa buvo netikėta, rodos, pirmą sykį matoma. "Ne, tarp vyro ir moters nieko nėra nuodėminga", griežtai jis tarė ir šoko iš lovos. Atsidarė langą ir persisvėrė į lauką. Šiandie nelijo. Nebylus rytas aušo miške ir miestely. Vėsus, drėgnas pušų oras smelkės į kambarį.
    - Kad tik nelytų, - kalbėjo sau vienas Antanas.
    Pasilenkė per langą ir rovė ilgą vijoklį. "Kokios sunkios dienos", - purtė jis garbinius.
    Pusę savaitės dangus buvo rūškanas ir lytotas. Kaip seniai jis matė Valentiną!
    - Ir dar blogesnių dalykų būta, vaikine, - guodė jis save.
    Vakar grįžęs rado viešnią. Bronė Šveliūtė sėdėjo gonkose su šeimininke, ir kaip jų išvengti! Taip, ji tuojau bėganti namo, kad vėl neimtų lyti. Ponas Antanai, ką beveikiate? Ir ji kaišiojo skėtį į skyles grindyse. - "Beje, kaip įsikūrėte", prabilo ji ir gynėsi: "Ak, nieko, aš nebijau netvarkos - tik akį mesiu". Ir jinai čia sėdėjo plepėdama, ant šito krėslo. Ji rašanti apysaką. O, jinai savo kūriny sudės daug meilės ir, ir... aistros. Tai pasakiusi ji pasilsėdama žvelgė į Antaną. Jis gniaužė prakaituojančias rankas ir žiūrėjo į vakarą, į nusidriekusius debesis. Prisiartino prie lango ir neva susidomėjęs tarė: "O, ten sniegas šokinėja!" - "Viešpatie, sniegena!" sušuko Bronė, atsistojo greta jo, petim prisiliesdama. Ji atsigręžė, klausė, kur sniegena, ir šiltas jos kvėpavimas slydo jam ant kaklo. Paskui ji sakė: "Na, Valentina mano draugė. O, mudvi iš mažens pažįstamos. Bet aš kito vietoj negalvočiau apie ją: ji jau apsisprendusi". - "Kaip tai - apsisprendusi?" - tarė jisai. - "Jinai žino, kaip gyvens. Jai viskas taip aišku". Ir tėvai būsią patenkinti... Skaudvilių ūkis didelis, o dabar toki laikai...
    Tamsa rinkosi kambaryje. Eglė po langu stūksojo kaip juodas sargybinis. "Kada ji išeis pagaliau?", graužėsi klausydamas jos šnekų. Ir krūtinę ji kilnojo taip aukštai, taip aukštai. Ir tokius lėtus pažvelgimus ji turėjo... "Jau temsta", sakė ji. "Temsta, temsta", - greitai jis pritarė ir atsisuko į duris. Jinai gi vėl sėdasi į krėslą, truputį apsiniaukusi. Šitą sąsiuvinį ji paliksianti: "Pasiskaitykit, jame tiek jausmų, sielos... Beje, gal nežinote: vakar Skaudviliuos buvo inžinierius Modestas"... Pagaliau, pagaliau... Taip, jeigu matysit - daugybę labų dienų Valentinai! Daugybę...
    Valentina!
    Dangus blaivėsi... Paukščiai garsiau sučiulbo. Nulinkęs prie stalo, Antanas greitai rašė senelio "Papročius". Negirdėjo subudusių žmonių, buvo apimtas karščio, norėjo skubėti, pats nežinodamas kur, padaryti ką nors gera. Valandėlę atsilošė, bandė ką mąstyti - tačiau buvo tuščia, erdvu ir laiminga.
    Ties langu kas ten ėmė dūzgėti. Tyliai, tyliai... Iškilmingai ir rūsčiai zvimbdama įskrido samanė bitė. Nusileido ant grindų, bėgo pašiurpinusi sparnus, retkarčiais zizendama, stambi ir su durpinės spalvos lopiniais ant uodegos.
    - E, vyruk, neimk kandžiotis! - subarė Antanas ją ir kėlė aukštyn basas kojas.
    Samanė susirūpinusi nubėgo pro šalį, skuodė pasieniu - ir kertėje, pro platesnį plyšį, išnyko po grindimis.
    - Olelia! - sušuko vaikinas ir linksmas trynė rankas. - Mano gyvenama ne vieno...
    Atidžiai tyrinėjo plyšį, numojo ranka ir pasakė:
    - Kaip nors ir dviese susispausim...
    Ir ėmė juoktis. Skubiai apsiavė. Pro stogą ir pušis jau prasišvietė mėlynas dangus.
    Daržely rado Vincuką. Jis buvo apsikniaubęs stulpą ir kojomis kapstė žemę, kaip višta.
    - Sveikas, dobilėli, - tarė jam Antanas.
    Vaikas tylėjo, dar labiau užgulė ant baslio ir vis žarstė drėgną smėlį.
    Paimtas už peties, berniukas sukos į šalį, unkštė. Paskui jis alkūne nusizulino akis ir tarė truputį nelaimingu balsu:
    - Man skauda čia: gavau per kelnes...
    Ir jis atsargiai parodė sopulio vietą.
    - Bet nereikia paleisti dūdas, - gėdino Antanas.
    - Aš nė neverkiau. Bene aš boba, kad žliumbčiau!
    - O kam akis šluostaisi?
    - Toks piktumas apėmė...
    - O katras buvot kaltas: mama ar tu?
    - Kaltas buvo katinas: kam jis spiegė!
    - Sakyk gi!
    - Jis trainiojosi aplinkui mane, aš ėmiau ir užmyniau jam uodegą, ir rainius kad paleis nasrus - niau, niau! Žioplys... Mama gi: "Vincai, tu šėtoniuk, balzginsi man čia galvą!" - Aš nespėjau pasprukti, ir ji apkūlė mane šaukdama: "Rupūžiukas šis..."
    - Kaip manai: gerai buvai padaręs?
    - O ko tas katinas toks negražus! Visados apsiašarojęs... Ar pas senelį einat?
    - Ne, šiandie pas jį būsiu po pietų.
    - Ar jis nesibara?
    - Barasi, kartais ir pyksta.
    - Už ką pyksta?
    - Daug už ką. Pavyzdžiui, kad žmonės blogi...
    - Tu gi nekaltas dėl to...
    - Vietoj visų žmonių jis mane išbara. Gaunu bartis ir dėl ministerių. Vakar jis man griaudėjo: "Suprantu, kad baustų vagis ar paleistuvius, bet jei į kalėjimus grūda už tai, kad kitaip mano, ne, to nesuprantu". Ir tai kalbėdamas jis į mane žiūrėjo taip, lyg aš šaudyčiau žmones... Bet tau čia ne viskas aišku.
    - Na, aš nėsu kvailas, aš žinau, kad ne visi aukšti ponai yra geri.
    - Gerumo tik Dievas žiūri. Štai dėl ko reikia dangaus. Ten ministeriais bus paskirti tie, kurie buvo doriausi.
    Vincukas tarė:
    - Ar tu gaudai plaštakes?
    - Ne.
    - O ar matei iš arti lėktuvą ?
    - Mačiau. Ir sparnus čiupinėjau.
    Vaiko akys godžiai sublizgo.
    - Aš būsiu lakūnas ir skrisiu per vandenyną. Ir nenukrisiu, kaip tuodu...
    Jo žodžiai sudrebėjo graudžiai...
    - Ar tu jų neverkei? - beveik nusigandęs klausė berniukas.
    Antanui užgniaužė gerklę. Jis linktelėjo galva ir nusilenkė per tvorą, žiūrėdamas į nasturtas ir smulkius gvazdikų lapelius.
    - Eisiu, - tarė jis.
    - Kur?
    - Į ežerą. Vanduo bus drungnas... Ir saulė jau nusigainiojo rūkus.
    Spinduliai pro šakas klostė šviesias, pablyškusias drobes ant žemės. Aštriai šaukdami pralėkė čiurliai, gaudydamiesi vieni kitus.
    - Palydėsi mane, Vincuk...
    - Kad mudu su Jonu eisim voverių jieškoti.
    - Daug rask.
    Ir tiesiai per girią jis nutraukė Geisaties linkui. Vėjo nebuvo. Medžiai snūduriavo, nebylūs. Iš jų dvelkė neaiškus ilgesys, toks graudus aptingimas ir rimtis. Iš lėto sušnabždėdavo lapai, sušnerendavo viršūnė - ir vėl klausėsi, kaip tiršti syvai siurbiasi į kūną ir gyvybė plazda be žado kiekvienam šaknies plauke, kiekvienoj lapo gysloj. Paukščių giesmės nešėsi toli ir skambiai, ir jos krūmų ir medžių tankmėje liejosi į vieną aidesį, į vieną čiulbančią ir nesuprantamai zurziančią vilnį, kuri plaukė ir liepos šerdimi, ir lapės urve, ir žagaraujančios senutės akyse. Klausėsi mėlyni drugiai, atsitūpę juodoj lendrės buožėj ir mirguliuodami savo sparnų žėručius. Antanui dumstelėjo širdy, lyg kad už šitų kamienų slypėtų arti laimė ir neregima švagždėtų: "Jūs manęs niekados, niekados neturėsit..." O ežeras buvo didelis, balzganas, lygus, tik šen ten jo paviršiuj alsavo bejėgė vilnis ar sūpavosi antis, kaip juodas taškas. Aplinkui girios buvo sustingę, apsiklostę šėmomis plono rūko dulkėmis. Ir vienuolynas mirkė savo aukštą bonią vandeny.
    Antanas užlipo šlaitu ir apsižvalgė, jieškodamas dėdės Kosto. Pamatė jį darže: pro pinučius kyščiojo išgaubta jo nugara. Jis su kažkuo nei tai kalbėjosi, nei tai barėsi.
    Vaikinas prisiartino. Senis ravėjo kopūstus ir šnekėjo. Kalė, nusišėręs ir subliuzgęs gyvulys, stovėjo priešais jį, iškišusi liežuvį, nuo kurio retkarčiais capteldavo lašas, - nors karšta nė tvanku šiandie nebuvo.
    - Tu kvaila, Rude, ir spoksai į mane, - burbėjo linkčiodamas Kostas. - Ir nereikia Irške tikėti: jis būtų apsukęs... A, tuoj iš akių matyti, kas sukčius, o kas ne... Bitutė, Dievo vabalėlis, triūsia ir triūsia...
    Kalė išsišiepė, rodydama seilėtas savo žiotis, ir norėjo urgzti, bet tingėdama vien sudūmė šonais ir nusuko akis į pirkios pusę.
    - Sakai, eina kas pro šalį? - išsitiesė senis ir užvertė aukštyn kepurę, žemėta ranka trindamasis kaktą.
    - Ogi aš čia, dėde.
    Kurpliukas valandėlę suabejojo, apsimąstė ir tarė:
    - Kaip Dievas sveiką laiko? Pažįstu, pažįstu...
    - Dėkui, nieko sau.
    Senis atsisėdo ant slenksčio ir išsitraukė pypkę. Bet nerūkė. Dar labiau užvertė kepurę ir atrodė rūpesčio graužiamas:
    - Sakyk, vaikine: kaip pats manai - moka popiežius lietuviškai ar ne?
    - Ką jis mokės!...
    - Ir aš taip galvoju. O, vage, su amžinatilsį Uršule ir ginčijamės, būdavo - ji vis savo, o aš - savo. Ji sako: popiežius, esą, kalbąs tik lietuviškai, katalikiškai. Aš tikrai negi žinosiu, bet moteriškam negali žmogus nusileisti. Matai, kad teisybės būta mano pusėj.
    Antanas tarė:
    - Norėčiau valtį...
    - Imkit. Aha, šįryt čia buvo Valentina, grįždama iš miestelio.
    - Dėde!
    - Ji sėdėjo ir suposi laivėje. Ji labai gera mergaitė. Jį viena čia nepamiršta manęs. Ir ji klausė manęs, kam buvau davęs valtį aną vakarą.
    Antanas nubėgo žemyn. Sustojo ir žiūrėjo į smėlį: deja, nematyti jos pėdų įminta...
    Smarkiai sudavė irklais. Viršumi nuringavo vilnis, ardydama lygų, balzganą vandenį. Į švendrus nuniro išsigandusių blizgių šeima. Antis, plūduriavusi atokiai nuo kranto, sukrypsėjo ir yrėsi slėptis, lydima juodų rutuliukų - buvo tai jos sūnūs.
    - Jinai čia sėdėjo ir suposi, - tarė sau Antanas.
    Jis sustabdė laivę, žiūrėjo į suolą priešais save. Ir buvo taip gera.
    Greitai išsivilko, puolė į ežerą, nardė ir taškėsi, ligi raudonumo trynėsi krūtinę, rankas... Paskui sėdosi į valtį, plaukė greitai ir išvydęs ėmė persekioti narą, kuris čia arti prisileisdavo, čia vėl prapuldavo, lyg nugrimzdęs.
    Grįždamas jis nuo ežero kranto nešėsi du sraigių namelius.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page