r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vaičiulaitis
VALENTINA

IV

VAIŠĖS

Atvažiavo meška
Su alučio bačka.
    Daina

    GONKOSE buvo girdėti trepsėjimas ir kojų trypimas. Svečias gaišo ten, šnypštėsi ir tik paskui galais krumplių subirbeno į duris. Atvėrė jas plačiai: rodėsi, kad pro jas turės išnešti lovą ar stalą. Kunigas, prisilaikydamas staktos, įžengė ir linksėjo į visas puses - ir be reikalo: kambary buvo tik senelis ir Antanas. Trynėsi rankas, artinosi prie profesoriaus ir buvo toks rimtas. Sveikindamasis sakė "labai malonu" ir apsidairė: "Ką dabar veiksim?" - kalbėjo neramūs jo žvilgsniai. Išsitraukė nosinuką, kruopščiai išsivyniojo ir pakėlė aukštyn, nei tai rengdamasis čiaudėti, nei tai kaktą šluostytis. Nieko nedaręs, slinko nejučiomis skarelę į kišenių ir įsižiūrėjo į Antaną.
    Klebonas dar turėjo nekaltą paprotį - glostyti savo pakaušį visa sauja ir atsidėjęs. "Ar neišaugs bent vienas kuokštas", sakė jo rankų mostas.
    - Aure, - numojo rankove kunigas į strazdų pulką, lėkusį per miestelį nakvoti į šilus. Ir atsidūsėjęs dar tarė:
    - Bipig jiems skraidžioti.
    Jo balsas buvo nuoširdus ir švelnus. Vaikinui vaidenos, kad gailisi šis žmogus, kam negali lakstyti kaip volungė ar kregždė: plasnodamas jis garbintų Viešpatį ir kiltų ligi pat dangaus. O tas dangus pro girios viršūnę buvo geltonas ir pilnas vakaro rimties. Nuožulnūs spinduliai čiaužėjo namų stogais, klojo ištysusius šešėlius, o iš laukų kilo ryškūs aidesiai: kerdžiaus ūbavimas, šieno grėbėjų paskutinė daina, toli skardintis karvės bliovimas.
    - Čia beveik nejauti miesto, - pastebėjo kunigas.
    - Iš tikrųjų, - pritarė senelis. - Ir labai smagu...
    - Labai smagu, - linktelėjo galva klebonas ir vėl žiūrėjo į Antaną.
    Dabar visi trys atsikvėpė giliai ir klausėsi. Pro varnėnų švilpavimą dar toli tenai buvo girdėti juokas - jaunas, saulėtas juokas. Su juo atraibuliavo ligi šitų tylių vyrų šviežia, jauki vilnis. Kiek palaukus, pro langą prabėgo dvi galvos. Tuoj sudundeno gonkų grindys, ir kuždesys maišėsi su prilaikomu krykštavimu. Kunigas su visa kėde apsigręžė į duris, ištiesė kojas į aslą, kad buvo matyti kiškų galai, paskui vėl įtraukė po savim ir, pasviręs į dešinį šoną, laukė patenkintas, su šypsniu lūpose. Ūmai jis plieniniu žvilgsniu pervėrė Antaną. Tas žvilgsnis sakė: "Dabar tai bus! Pamatysim!" Bet vaikinas nesirūpino tais nebyliais klebono ženklais. Jo širdis sutvaksėjo gyvai; maloni šiluma palietė jo veidą. Bijodamas, kad ant kaktos neišmuštų prakaitas, jisai atsistojo, bandė apie ką kita galvoti, tik jau buvo pervėlu.
    Jinai stabtelėjo ant slenksčio ir greitai alsavo. Atrodė, kad būtų su drauge bėgusi ir lenktynes laimėjusi. Susimąsčiusiu žingsniu lėtai ėjo per kambarį, o jos akys juokėsi, žiūrėdamos į senelį. Tose akyse buvo ir kažkas vaikiško ir gudraus, tartum jinai būtų padariusi mažą klastą. Ji nešėsi bijūnų, žiedais nuleistų į grindis, ir jais pritarė savo vilnijančiai eisenai, nerūpestingam linijų žaismui kūne. Gėles įspraudė seneliui į glėbį ir juokėsi, stovėdama priešais. O jisai skonėjosi ir tarė:
    - Na, duktė. Už lauktuves aš tave...
    Ir jis pakreipė žandą, o mergaitė pridėjo lūpas prie jo šerių, nukaitusi ir išdykaudama. Tada jinai pasižiūrėjo į Antaną, į kunigą ir pasakė:
    - Aš ne su visais...
    Su klebonu ji buvo pažįstama. Jisai nepakilo nuo krėslo, žiūrėjo iš apačios į ją ir buvo nušvitęs. Sveikindamasis padavė galus pirštų, greitai ištraukė ranką ir kratė savo pakaušį, lyg labai stebėtųsi:
    - Ir augi, Valentina.
    Antanas neramiai, netikėdamas pažvelgė į ją. Pro klebono viršugalvį ir jinai pažiūrėjo į vaikiną, ir josios akys buvo geros ir lyg kažko norėjo klausti. Vaikinas susigėdo savo staigaus žvilgsnio ir, kad turėtų ką veikti, įsižiūrėjo į bijūnus, kuriuos profesorius apkabinęs spaudė prie plačios savo krūtinės. Mergaitė ištraukė vieną žiedą, o suglamžyti lapai ir šakutės skėtėsi. Jinai gėlę padavė klebonui, kuris dėkodamas sukišo visą snapą į raudonus lapelius, paskui sugniaužė dovaną saujoj ir laikė ant kelių.
    Dabar Valentina susirūpinus ėjo į Antaną. O jis apsiniaukė: kodėl ji nesišypsojo? - beveik su skaudama širdim jis mąstė. Valandėlę žiūrėjosi abu kaisdami.
    - Mudu jau, rodos, matėmės, - sakė ji sveikindamosi ir norėjo nusijuokti.
    Bet sumišo, dar labiau nuraudo. Antanas nepagalvojęs prasitarė:
    - Ir dar kaip matėmės!
    Jinai pakratė savo garbinius: jos plaukai buvo perrišti mėlynu kaspinu, ir patį ji vilkėjo šviesmėlę, beveik pilksvą suknelę, tokios pat giedrios ir ramios spalvos, kaip ir josios žvilgsnis.
    Juodu stovėjo už senelio, kuris atgręžė galvą ir tarė:
    - Juk ne viena buvai?
    - Panelei Bronei atsitiko maža katastrofa. Dabar ji pas Genavaitę.
    - Visai ne pas Genavaitę, o čia, - atsiliepė nuo slenksčio nauja viešnia.
    Buvo ten Bronė (Vadinosi ji Bronė Šveliūtė), toji pati, su kuria Antanas sėdėjo autobuse. Jinai nelaukė, kol ją supažindins, iš eilės apsisveikino su visais, ir vaikinas savo delne pajuto šiurkščią, vėjų nupustytą ranką. Apsimesdama supykus, ji truktelėjo Valentiną už rankovės, sakė "kaip Dievą myliu" atsikeršysianti, kam ją palikusi; pasiteiravo, ar autobuse Antanui vakar buvo labai tvanku. Taip, buvo labai tvanku! Ir dar į šalis vartė... Abu nusijuokė; jiems pritarė ir Valentina; matyt, juodvi buvo jau išnagrinėjusios kelionę, žinojo visus nuotykius.
    - Katra talkinot seneliui? - jis paklausė.
    - Aš, - tarė Valentina.
    Ir kad žodžiai būtų tikresni, pirštu parodė sau į krūtinę. Antanas žvelgė į tą pirštą ir galvojo: "Žebenkštukė..." Jam dingtelėjo baltas, laibas žvėrelis, su aštriais dantukais ir švelniu kaileliu. Jis pakartojo "žebenkštukė", ir jam rodėsi, kad jaustų saujoj minkštus kailiuko pūkus, glostytų juos, džiaugtųsi - ir džiaugtųsi ne praeity, bet dabar...
    - Sėskit gi, vaikai, - ragino senelis.
    - Klebonėli, kaip jūsų vargonai? - klausė Valentina, pasitraukdama krėslą.
    - Vakar jau baigė taisyti.
    - Ir ką?
    - Dėkui, dukrele, dėkui! Šaukia jie kaip Dievo angelai.
    Kunigas apie vargonus kalbėjo gyvai, su meile ir dėkingas žvelgė į Valentiną, kad jinai priminė jam brangų dalyką. Pakėlęs ranką, kad savo žodžiui suteiktų daugiau orumo, jis pasakojo:
    - Šaukia jie kaip Dievo angelai! Aš visą dieną ir kriošiu viškose. Ak, senas jau aš, senas, vaikeli, jau man ir pirštai atneiko bespaudant klavišius, bet širdis neatleidžia ir gana. Išmėginau ir naujas gaidas, kurias grįždama parvežei. Dėkui, dukrele. Ir jei tavęs čia nebūtų, kam aš begročiau! Tylėtų tada vargonai...
    - Kur aš dingsiu - nėra ko bijoti, - juokavo ji.
    Antano akyse ėmė augti šitas senukas. Vaikinas kiek sumišo pamanęs, kaip juokingai vaizdavosi klebono atėjimą, kaip su pašaipa vertino jo gestus ir pasakymus: po nutriušusiais pavidalais būta liepsnos ir meilės. Ir Valentina jam pasirodė didesnė: štai ir ji turi kitokį pasaulį, negu šitas kasdieninis, turi pasaulį, kuriame jis pats jaučiasi bejėgis.
    - Jeigu rytoj turėtum laiko, - nusikosėjo klebonas, - aš galėčiau...
    - O, koks jūs geras! - atsakė mergaitė. - Aš tikrai ateisiu. Manęs ir pririštos neišlaikys.
    - Kunige Motiejau, - įsiterpė senelis, - gal nori dar vieno muzikos fanatiko?
    - Nagi, nagi?
    Tomas Žiobras svirstelėjo galva į Antaną: šis būtų puolęs seneliui ant kaklo. Tačiau stovėjo nejautrus.
    - Ar tu, jaunas žmogau, irgi esi muzikantas? - prabilo klebonas.
    - Ne.
    - Ogi senelis sako...
    - Aš muzikoj nieko neišmanau, net gaidų nepažįstu. Ir vis dėlto...
    - Ką - ir vis dėlto ?
    - Aš... aš nieko taip nemėgstu kaip jos.
    - Įdomu, vaike, įdomu.
    - Galiu kiauras valandas klausytis visų tų sonatų, fūgų, kvartetų. Ir jaučiu nepaprastą džiaugsmą. Ir vistiek nieko nesuprantu: aš negalėčiau paaiškinti arba atsiminti nė lengviausios ištraukos.
    - Argi? - nustebo Valentina.
    - Gryna teisybė, panele Valentina.
    Jis pirmą kartą ištarė jos vardą ir buvo laimingas.
    - Gryna teisybė, - jis kalbėjo. - Ir aš manau, kad menas kuriamas ne tam, kad būtų suprantamas ir aiškinamas, bet tam, kad jį mylėtų ir juo gėrėtųsi. Ir juo didesnis menas, tuo jis protui nesuvokiamesnis. Aš jį palyginčiau su ežeru.
    Valentina kreiva akim dirstelėjo į Antaną.
    - Jeigu norit, - su mariomis: kai jų vandeny maudaisi, jauti smagumą visai ne todėl, kad visų šitų lašų cheminė formulė yra H2O, bet todėl, kad visa būtybe, kūnu ir siela susiduri su gamtos reiškiniu, su. gamtos jėga, kuri tave apsupa ir vilioja. Ir muzika mane panardina kaip baltai apsitaškiusi marių vilnis: su džiaugsmu aš bėgu į ją, šoku prieš ją, nardau ir esu laimingas. Po valandėlės ji dingsta negrįžtamai, išpildžiusi nesuprantamą likimą.
    Vaikinas nusišluostė kaktą. Jis nebuvo pratęs šitiek daug kalbėti ir varžėsi čia sėdinčių žmonių. Ir jis bijojo, kad jie nepašieptų jo, nes sakė tai, ką giliai mąstė savo širdyje. Valentina sėdėjo susigalvojusi, rankas sterblėje sugniaužusi. Bronė Šveliūtė gi dirsčiojo į vyrus, norėdama iš jų veidų susekti, ar čia reikės pasijuokti ar rimtai galva linktelėti.
    - Ateik, jaunas žmogau, - griežtai nusprendė klebonas.
    - Apie kokią penktą valandą, - dar jis pridėjo.
    Ir bijūną: vis laikė tarp kelių.
    Senelis, kurio puokštę Valentina buvo įmerkus į vazoną, tarė Antanui:
    - Matai, koks iš tavęs Saliamonas. Bet gal nubėgtum pažiūrėti, ką ten sesuo...
    Virtuvėj kvepėjo šviežiai virtos žuvys. Genavaitė kruopštė tarp garų debesies, kuris mušėsi į palubę ir ten plaukiojo. Paklausta jinai pati nušlepsėjo pas brolį, prisikišo prie ausies ir kuždėjo, dairydamosi į svečius ir lyg prisivengdama, kad tie neišgirstų jos paslapčių.
    Atsitiesus jinai garsiai pasakė:
    - Suprantu, suprantu...
    Ir vėl pasitraukė į garuotą savo viešpatystę.
    - Dar vieno žmogaus trūksta, - prabilo senelis, - bet jau būtų laikas ir kūną paguosti.
    - Inžinierius bus sutrukęs ant plento, - tarė klebonas: - tiek darbo!
    Ir jis nukreipė akis į Valentiną. Jinai nusilenkė ir pataisė susigarankščiavusią suknelę ant kelies. Paskui atsirėmė į krėslo atlošą ir ramiai žvelgė pro langą, žvelgė į temstančią dieną, į paskutinius spindulius ties girių viršūnėmis ir į tą vakarinę dagilio giesmę rožių krūmuose.
    Genavaitei susiruošus, Antanas likosi paskutinis. Jis atsistojo už senelio ir laukė. Buvo kiek neramus, susierzinęs: iš anksto gąsdinosi, kad tik nepatektų kaimynu panelė Bronė, kuri dabar taisėsi plaukus, nežymiai stebėdama jį patį. Tačiau Valentina negaišuodama prisigretino prie profesoriaus ir pareiškė, kad jos nė su botagu iš čia neišvarysią. Antrasis senelio šonas atiteko likusiai viešniai; už jos įsikūrė klebonas, kuris trynėsi delnus: "Kad valgysim, tai valgysim", rodos, norėjo tarti jisai. Dabar Antanas sėdosi šalia Valentinos. Ir jis buvo laimingas, žiūrėjo ne tiek į sriubą, kur plūduriavo raudonos vėžių kulšys, kiek skersavo šalia savęs - ir tai su atsargumu, bemaž šaltai, kad jo neįtartų, nepasakytų: "Vaje, koks jisai greitas". Lėtai valgyti jam reikėjo dar ir todėl, kad nežinojo, ką bedaryti su tais vėžių gabalais. Savo tėviškėj, Intiklės žemėj, jie vėžių neturėjo, jis niekados nebuvo jų nė ragavęs. Laukė, kad kiti jį pusėtinai aplenktų, o jis patrauks jų pėdomis. Ir savo širdy jis prisipažino, kaip miela sekti, kada gurkšnis kaimynei slenka gerkle, kada pasisuka galva ir kakle nuo paausio ligi suknelės krašto sustangrėja muskulas. Jis sėdėjo rankas prispaudęs prie šonų, ir su kiekvienu pasikreipimu karšta banga plūsteldavo per jo sąnarius, ar tai imtų jis duonos riekę, ar tai atsakinėtų seneliui, ar galų gale pats kalbintų Valentiną. Juodu šnekėjosi apie šienapjūtę, apie liepyną ir bites: taip, dažnai taikosi jai saugoti jų spietimą. Kunigas pasakojo seneliui, kad reikės naujai aptverti šventorių ir iš kur akmenų ir žvyriaus imsiąs. Baigęs sriubą, patenkintas atsikvėpė ir grįžtelėjo į duris: ką daugiau mums Genavaitė atneš? Valentina sugavo šitą jo troškimą. Jog lūpos sudrebėjo, o akimis nubėgo linksmas šešėlis. Jinai išsitraukė nosinuką, nusikosėjo ir pasižiūrėjo į Antaną: abu neišsilaikė ir susijuokė. Kiti pakėlė į juodu galvas. - Viešpatie, koks diedas ten vėžlioja! - šūktelėjo Valentina ir pasilenkus žiūrėjo pro langą.
    - Kur? - aštriai ir nuoširdžiai atsiliepė klebonas.
    - Užlindo ten už kertės - toks su raudonu švarku.
    - Sakot, su raudonu švarku? - kalbėjo klebonas ir susirusino keltis.
    Senelis sudraudė:
    - Valiutė gi sako, kad jau užlindo už kluono.
    Antanas stebėjo vakaro žaismą Valentinos skruostuose, pilkus šešėlius, nejučiomis susiklostančius aplink akis, ant smilkinių, tamsiu ir griežtu ruožu nusitiesiančius pažandėse ir susimetančius į suknelės raukšles. Ūmai pasivaideno jam, kad nebylūs vakaro šešėliai visus šituos žmones suartina, pasivaideno, kad jie būtų seniai pažįstami, po vienu stogu gyvenę. Ir jis vėl galvojo, kad pasaulyje vis dėlto gera, kad yra vertų daiktų, gražių vieškelių ir maloniai šnerančių medžių. Susimąstęs įsižiūrėjo į raudoną saulėleidį, kuriuo pikti pirštai buvo nubraukę keletą plunksnuotų, murzinų debesėlių. Tik štai jis krūptelėjo - smarkiai susivarstė durys. Prieblandoj stovėjo ten naujas žmogus, tas pat, kur su Brone buvo ant plento. Atlašus, beveik karišku smarkumu ir įsitempimu. kaukšėdamas prisiartino prie stalo ir sušuko:
    - E, beveik visi pažįstami, tik...
    Ir iš eilės sveikindamasis tarė Antanui:
    - Ir poną esu jau matęs.
    "Didelis daiktas, kad mane matei", siūbtelėjo vaikinui.
    Ir tuo pačiu laiku jis mandagiai nusilenkė ir padavė ranką.
    - Na, Valiute, kaip sveikata ?
    - Taip ilgai neatėjot, - tarė mergaitė.
    - Reikėjo tiltą baigti, darbininkams nurodymų duoti - bene jie ką išmano! - atsakė jis ir dėbtelėjo į Antano krėslą.
    - Ponas Būdžiūnai, jums sostą palikau šalia klebono, - nurodė senelis linksmai.
    Sėdęs inžinierius vėl kreipėsi į Valentiną:
    - O tu seniai čia?
    Su šituoju "tu" Antanas nuleido galvą; nusiminęs žiūrėjo į šakutę, maigė trupinius. Nerimastis ir liūdesys skleidėsi iš laukų, ir lankose lėtai skambanti daina buvo tokia nelaiminga. Kerdžius rėkaudamas ginė karves. "Jis šiandie pasiankstino", tarė sau vaikinas, nugirdo kažkur vėlybą kregždę čyptelėjus ir bailiai sušnairavo į Valentiną. Jinai buvo alkūnėmis pasirėmusi ant stalo, kumščias prie smilkinių suspaudus ir kalbėjosi su Būdžiūnu. Jos rankų viršus buvo nudegęs nuo saulės, dabar bemaž tamsus, tuo tarpu kai iš apačios jos atrodė šėmos. "Kaip žuvies nugara", pamanė Antanas, atsiminė ežerą ir naktį, išgirdo lengvą laivės dunkstelėjimą. Užsikniaubė ant lėkštės, nedrįsdamas nė vienam žvelgti į akis, ir tyliai plūdo save: "Kvailas gi tu, Antanai, kvailas..." Jis gailėjosi, lyg jam būtų kas miręs, ir būkštavo, kad kas jo neprašnekintų: tada jo balsas ims drebėti... Ne, tegu jis ir ramiausiai atsakys, vistiek išsiduos - išsiduos ar giliu atsikvėpimu, ar prilaikomu alsavimu, ar pagaliau netikra, prislėgta balso gaida. Jis dar sykį išmulkino save ir sunkiai rijo kąsnį. Ir jam niekas netiko. Su piktu džiaugsmu sakė sau apie inžinierių: "Jo net ir ausys patenkintos nuo vėžienos: ir tos raudonuoja". Norėjo keltis, nusisukęs žiūrėti pro langą į girias, grįžti į savo kambarį ir kalbėtis su Vincuku. Tačiau vengė net sukrutėti, kelius suspaudęs, vengė atsilošti, kad kėdė negirkšteltų.
    - Ar galiu pakeisti lėkštę? - ties ausim atsiliepė Genavaitės balsas.
    Vaikinas knystelėjo, šiurkščiai pastūmė lėkštę. Jis pažiūrėjo į čia sėdinčius žmones, ir jie atrodė jam keisti.
    - Ponas Antanai, ar ilgai vakarauji?
    Dabar kalbėjo Valentina.
    Jis bandė nusišypsoti, bet pats pabūgo savo šypsnio. "Gerai, kad tamsu", tarė sau.
    Ir garsiai atsakė:
    - Aš... aš... taip, ilgai, panele Valentina.
    - Skaitot ką?
    - Taip, skaitau. "Brolius Karamazovus".
    - Du tomai? - pasakė Būdžiūnas.
    Ir vėl ėmė kalbėtis su Valentina.
    Antanas įsiklausė, kaip žvirbliai migdami palėpėje čeža, ir matė, kaip iš anapus girių žengia naktis, sunki ir graudi, naktis neapmatoma, neišbrendama - didžioji naktis, į savo glūdumas nešanti klaidžią sielą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page