r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vaičiulaitis
VALENTINA

III

SENELIS

Odą, sustingusią gavo
senelio karšinčiaus...
    Homeras, "Odisėja", XIII, 422.

    PERKREIPĘS galvą - sunku jam buvo judėti visu kūnu, - Žiobras žvelgė į vaikiną, o šis matė didelius baltymus tokiose pat didelėse, ramiose akyse. Iš jų skleidėsi giedra ir ramybė, - ir jos pačios buvo pilkšvai giedrios, panašios į lengvai paūkanavusį dangų po lietaus. Jis sėdėjo prie didelio stalo, vienas prisislinkęs prie kampo - toliau buvo praskleistas laikraštis ir mirko rožių puokštė. Ir sesuo atrodė taip pat šviežia ir gaivi: su juoda suknia, didelėmis klostėmis, lyg vargonų dūdomis, bekrutančiomis su kiekvienu grįžtelėjimu, su krakmolyta apikakle ir balta skarele. Ji buvo greta senelio ir jį penėjo. Kai ji tyliai sukiojosi aplink krėslą, iš po sijono kyštelėdavo raudonų šlepečių snukučiai. Stebėdamas juos, keistai besiderinančius prie šitos senienų moteriškės, Antanas galvojo apie vėžių kruvinas žnyples, apie ežerą ir vieną plaukikę tenai, ir apie tas vaškines statulas, švarias, grubių pirštų nepaliestas ir gulinčias muziejuose po stiklu.
    - Ar jau po pusryčių? - klausė senelis.
    - Jau.
    - Aš, mat, į amžiaus galą išdykau: kažin kolei tvarsausi lovoje.
    - Tomai, vakar vėlai gulei, - kalbėjo sesuo.
    - Ak, Genavaite, neimk purkštauti.
    - Vos atkutai, jau ir nenustygsti vietoje.
    Užuot jai atsakęs, profesorius pakėlė balsą ir kreipėsi į Antaną:
    - Matai, vyreli, kokias karčias Dievas leido moteris: tikri krienai...
    Antanas nusikrenkštė. Nesusigriebdamas ką tarti, grybžtelėjo už atlapo, perbraukė per plaukus, visas nuraudęs. Ne, nuo šito kartumo jis neatsisakys: tegu bus tai našta - jis rykaudamas ją paims ir džiaugsis.
    Priėjo prie lango. Vyšnios tingiai linkčiojo šakas. Paryčiu turėjo nulyti: drungnas vėjelis maišėsi su bičių dūzgimu, bijūnų žieduose drebėjo sodrūs lašai. Kambary tuo tarpu terkštelėdavo lėkštės, skambteldavo šakutė ar peilis. Senelis valgė čepsėdamas ir atsidusdamas. Jis nevaldė dešinės rankos, ir Genavaitė kabino arbatiniu šaukšteliu kiaušinienę ir dėjo į pražiotą snapą: šėrė jį, lyg kregždė savo mažyčius. Išgėręs kavos, senelis užsirūkė. Gelsvi kamuolaičiai jam plaukė iš burnos, lūkuriavo tarp lūpų ir, pūstelėti, draikėsi aplinkui galvą. Viena sruoga virto žiedu ir kilo į lubas. Profesorius laimingai lydėjo tą žiedą, iš lėto irstantį.
    - Ar tu nerūkai? - atsiliepė jis.
    - Ne.
    - Nė nerūkyk.
    Ir su pasigailėjimu pridėjo:
    - O man daktarai leidžia tik du per dieną.
    Sujudėjo krėsle pasikeldamas į viršų, nukratė pelenus ir laukė, kol Genavaitė išneš indus. Jinai varstė duris, šlepsėjo ir šmižinėjo kambary, čia dulkindama knygas, čia keisdama staltiesę, čia laistydama gėles vazonuose. Antanas kantriai stovėjo prie lango. Jis nieko negalėjo pakęsti tarp senelio ir savęs. Jis pats ir artimieji, visi tie, kurie su Tomu Žiobru buvo dirbę, jo artybę, įtaką ir draugystę jautę, vadino jį seneliu - ir tą žodį tarė ar su meile, ar su tylia, beveik nedrąsia pagarba, kuri ir derėjo paskutiniam didžiosios, pasiaukojusios ir mus prikėlusios kartos vyrui. Kiti jį šaukė profesorium, nors jau penkti metai jis nuo šio darbo buvo pasitraukęs. Tai buvo didysis jo draugas, kartais ūmus ir smarkus. Per dvejus metus jis priprato prie jo ir nieko, nieko jam neslėpė. Tomas Žiobras iš savo aukštybių mokėjo nusileisti prie šitos jaunos sielos, būti su ja lygus ir vaikiškas. Antanui patiko paprasta, tiesi, bet drauge gudri ir subtili profesoriaus dvasia, juoba patiko, kad pats bičiulių turėjo maža, sunkiai juos rinkdamasis. Ne, jis jų visai nesirinko: iš pirmo žvilgsnio jis žinojo, su kuriuo žmogum galės keliauti drauge ir atvirai. Iš pirmo susitikimo pasinešdavo visomis jėgomis į pasirinktąjį, pasinešdavo giliai širdyje, be išorinių ženklų, kad nebūtų atmestas ir apviltas. Ir kai jis rasdavo pritarimą, gerą žingsnį ir iš kitos pusės, tada prasidėdavo stipri sandora: tik tų sandorų taip nedaug būta... Agrastose prie tvoros šokinėjo čipsėdamas karaliukas. Štai Antanas nejautė jokio skirtumo tarp savęs ir Marytės, kuri du sykius jį susitiko. Jokio slenksčio, jokio griovio jis nerado savo širdy, kad juodu atitvertų. Pamiršęs šitą kambarį, jis leido tai mergaitei girios taku eiti, leido šarkoms ir geniams plasnoti tarp šakų. Jis pats, vage, rykšte mosikuoja, nerūpestingai švilpauja tuo pačiu keleliu ir priešais save mato... Viešpatie, koki jos pečiai, koks žingsnių eiklumas!...
    - Ehe!
    Ne, tai ne jis stebisi: senelis šaukė jį.
    - Debesyse, broleli, vaikštai.
    Slėpdamas savo sumišimą, Antanas vertė storo sąsiuvinio lapus ir įsižiūrėjo į aiškią, ramybės pilną rašyseną paskutiniuose puslapiuose:
    - Be manęs dirbot?
    - Klebonas man atvedė tokią žebenkštukę... Senelis juokėsi ir gudriai stebėjo Antaną.
    - Ji ne iš Kirbynės, o iš Griežės kaimo - ten prie įlankos.
    Vaikinas pritarė galva: taip, tegu bus iš Griežės.
    - Skaudvilytė... Gal pažįsti?
    - Ne.
    - Kad aš jaunesnis būčiau!
    Antanas susigėdęs pažvelgė į lubas - jis buvo pagalvojęs: kodėl senelis savo laiku nevedė? Šita mintis jam atrodė nusikalstama. Jis ginė ją nuo savęs, kaip ir kitas panašias, ilga eile susirikiavusias įsibrauti į smegenis ir ten drumstis. Todėl buvo patenkintas, kai profesorius dunkstelėjo kairiąja ranka į stalą ir pakėlė dideles, susimąsčiusias akis nuo užrašų: taip jis pradėdavo darbą. Vaikinas pamirkė plunksną, ir jam plūstelėjo smagi vilnis širdyje, kad po anos lengvos, giedrios rašysenos galės išvedžioti eilę sunkių, riebių savo raidžių. Jis įsmeigė plunksną į popierių, padarė tašką ir laukė, kurią raidę pradėjus. Profesorius vėl grįžo į savo pastabas, sutrauktas čia dideliuose lapuose, čia mažuose, apdraskytuos sklypeliuose, grįžo į ilgų metų triūsa, surinktą iš visų mūsų žemės paminklų, iš akmenų, iš kryžių, iš kiekvieno senkapio ar pilies griuvėsių, iš knygų ir rankraščių. Žila barzda tyliai čiužėjo po šituos nebylius praeities liudytojus, lyg žadino juos kalbėti, virsti gyvu kūnu, atgimti žėrinčiuos vaizduos.
    - Perskaityk, kuo ten baigiau.
    - "Ir kai mes stebim sunkius akmenis mūsų senovės pastatuose, rūstūs granito luitai mums tampa gyvi ir byloja: kalba jie, kad vienos rankos, vienas žmogus negalėjo jų sukrauti, kad tam darbui reikėjo talkos, reikėjo draugės, reikėjo kolektyvaus gyvenimo, ir iš to mes regim mūsų tėvus ir protėvius gyvenus socialiniu gyvenimu, bendruomenėmis jau pat mūsų tautos aušroje..."
    - Gerai.
    Ir jis diktavo toliau. Jo balsas skleidėsi iškilmingai ir didžiai, liejosi ilgais sakiniais, kuriems jis pritarė, palengvėle siūbuodamas galvą. Kambaryje ir namuose buvo tylu. Tik šitie glūdūs žodžiai sklido, kilo aukštyn ir dusliai atliepė kertėse. Pro langą plaukė baltas debesėlis, padūmavęs apačioje. Įlėkė širšė, apsuko ratą ir vėl nuskrido. Senelis pamiršo savo užrašus, jo mintys blaškėsi, jis kūrė galingus regėjimus, iš grabų kėlė ramybės ištroškusius, leido jiems dar kartą keliauti raistais, kautis su žvėrimis, kopinėti bites ar grįžti į savo kiemus. Ant jo kaktos išsimušė pora raudonų dėmių.
    - Pasilsėk, - ūmai tarė jis.
    - Ne taip greit pailstu.
    - Nieko, nieko... Perskaityk, ką parašei.
    Antanas nusikosėjo. Žinojo, kad senelis mėgsta klausytis savo raštų: jis klausėsi tarsi stebėdamasis, kad štai iš jo galvos ištryško tos netikėtos mintys, visa šita nerimstanti srovė. Tarpais nutraukdavo, taisydavo susipainiojusį perijodą - jis jautė silpnybę tiems ilgiems sakiniams, kurie vilnija, daro vingius ir užuolankas, bėga pirmyn, tai vėl grįžta atgal ir baigiasi staigiu atsidūsėjimu.
    - Kaip tau atrodo?
    - Aš visados mąsčiau, kad jūs esate geram kelyje.
    - Būtent?
    - Jūs juokiatės iš negyvų tiesų.
    - Gerai pasakei, sūnau. Tiesą reikia gerti kaip vyną, o ne kalti sausais įrodinėjimais, kaip vinį į sieną. Ir aš visai neįrodinėju: aš teigiu, aš skelbiu - tik šitokiu keliu žmonėms perduodami dideli dalykai. Taip, aš juokiuos iš sustirusių, sudžiūvusių ir nuo sausros girgždančių smegenų. Aš noriu, kad mano žodžiai apimtų visą žmogų, patrauktų ir neštų jį, perlytų jį ligi paskutinio siūlo, nelyginant audros sriautai, aš noriu, kad jie praplėstų kūdikio nustebusias akis, pavergtų jaunuolį žydinčiuos jo metuos, būtų paguoda suaugusiam ir ramybė senim. Dėl to aš savo mokslo darbams statau tokius reikalavimus, kaip menui. Mano darbas sunkesnis negu dailininko ar rašytojo: aš derinu du dalyku, dvi teisybes. Ir tu, mano vaike, suprasi, kad dėl šito derinimo aš nėsu objektyvus: aš sakau ne visų mokslą, bet savo mokslą, savo tiesą. Jeigu reikia, aš jas darau galingesnes, labiau žėrinčias. Ir aš noriu, kad mano mokslu tikėtų, jį mylėtų, sudėtų ir kiti į jį savo jausmus ir aistras. Aš nekenčiu tų, kurie vedžioja nosimi po pergamentus, po geltonus senų laikų popierius ir nieko daugiau nemato, kaip pergamentą ar popierių. Aš už kiekvienos raidės, už kiekvieno taško regiu kraują, regiu tūkstančius alsavimų ir mirčių. Šaltas mokslas yra nusižengimas. O, jūs išminties boseliai, kurie tarškėdami riedate ir giriatės: mes suskaitom tūkstančius skruzdės akių, mes ištiriam uodo sparnelį, mes žinom daugel gerų dalykų! Bet aš sakau: kas iš tų jūsų gerų ir negyvų žinių, jeigu jos neatliepia visų mūsų kančioje ar džiaugsme, jeigu tuos nugrubusiuos tyrinėjimuos nebuvo galvota apie visos žmonijos troškulį ar paguodą. Jūs, pageltę protai, kurie nuplikote dvidešimt metų sulaukę, aš jūsų gailėjausi, savo širdyje verkiau jūsų ir nekenčiau...
    Jis purtė galvą, nutilęs stebėjosi savo mintyse ir graudžiai žvalgėsi aplinkui. Antanas gėrėjosi šituo įsisiūbavimu, tuo nekaltu įnirtimu ir savo dvasioj pritarė aliai žodžiui.
    Širšė vėl nutūpė ant stalo ir pūsčiojo dryžu savo pasturgaliu. Antanas nuginė ją laukan ir persisvėręs ant lango nuskynė rožę. Darželyje niršo Genavaitė: buvo ten įsikrausčiusi višta su pūkuotais vaikučiais. Moteriškė mojavo skepeta, tūpčiojo ir bėginėjo pro lyses bijodama šaukti, kad netrukdytų broliui. Mažyčiai spraudėsi tvoroje, savo geltonomis kojomis spardydami žemę, ar bailiai puldinėjo nuo vieno plyšio prie kito, neišmanydami kur dingti. Pereklė užlindo už krūmų, kaišiojo galvą į kiekvieną spragą, lakstė pašiurpusi, piktai kurkdama ir negalėdama atitikti skylės, pro kurią čionai pateko. Prispirta kertėje ji staiga atsikreipė į Genavaitę, pašiaušė kaklą ir praskėtė sparnus, lyg norėtų kapotis. Taip sutikta, moteris svirstelėjo atgal: rodėsi, kad abi jos išsigando viena antros. Klegėdama višta spruko pro juodą sijoną, suplasnojo ir su riksmu persirito per tvorą į kiemą.
    - ...Kova buvo, kraujo daug tekėjo, - užniūniavo Antanas, grįždamas prie stalo.
    - Iš kur toks linksmas ?
    - O, taip sau...
    - Šiandie užteks. Pasiimk pirmą "Papročių" dalį. Turėdamas laiko nurašysi... Ar smarkiai dirbi?
    - Nelabai. Vėliau sėsiu prie egzaminų.
    - Susitrukdei pavasarį.
    - Ak, ta liga man...
    - Vaike, pasilsėk, išmesk iš galvos rūpesčius... Ko tu juokies?
    - E, seneli, kartais malonu turėti rūpesčių!
    - Suprantu: kiekvienas turi savo žydėjimą. Žydėk, sūnau, ir būk laimingesnis, negu mes kad buvom.
    Ir susimąstęs glostėsi barzdą.
    - O kaip namie?
    - Onutė siunčia jums linkėjimų.
    Onutė buvo ketverių metų Antano sesuo: su ja dažnai juodu šnekėdavosi apie profesorių, kuris čia būdavo pasakų milžino, čia miltuoto Kalėdų dieduko rolėj. Ir šitas diedukas nesigynė, - jam smagu buvo, kad kažin kur toli, kalvų pašlaitėse, kūdikis kartais jį atsimena, savo geroj širdy apmąsto jį, nepažįstamą žmogų. Jis susigraudino ir tarė, žiūrėdamas sau į rankoves, susigėdęs pats savęs:
    - Beje, ką veiki šįvakar?
    - Nieko.
    - Ateik pas mane vėžienos: čia toks Kostas man užteikė.
    - Pažįstu.
    - Ir pasistenk būti dailesnis.
    Antanas linksmai nusipurtė: taip, jis supranta paslaptingą senelio mirktelėjimą.
    Pasibruko užrašus po ranka, stragiai apsisuko ir, jau gatvėje, uždainavo:
    - Žuvėjai žuvavo, Marytę sugavo...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page