r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vaičiulaitis
VALENTINA

II

VIENA GEISATIES VEŽIAUTOJA

Girdžiu viską pranokstančius
Mažus sidabro varpelius.
    J.Kossu Aleksandravičius

    ERDVIOSE gonkose kvepėjo nauji sienojai ir pušų sakai. Duris pravėrė Genavaitė su balta prikyšte ir susilenkusi laukė. Antanas matė siaurą prieangį, laiptus ir nušviestą kambarį su žaliai užtiestu lovos galu. Lauke čirpsėjo svirplys.
    - Ar namie? - paklausė jis.
    - Ne, - atsakė jam moteris ir nesitraukė nuo slenksčio.
    "Lyg namus gintų!" - mąstė sau jis ir užsimetė apsiaustą ant kitos rankos. Kam ji laiko jį čia gonkose? Beveik išdidžiai jis truktelėjo pečius ir tarė sau: grįšiu, kada senelis bus. Tačiau likosi vietoje - juk laiške buvo sakyta, kad jam parūpino kambarį.
    - Jo tikrai nėra, - kalbėjo Genavaitė. - O pats gyvensi ten.
    Ji nulipo į gatvę ir rodė tolyn:
    - Matai anas langines? Tai Sėmaičiai...
    Pas juos turėsi gerą kampą. Teisybė, jau ten beveik sodžius.
    - Dar geriau... Tai profesorius jau atkuto?
    - Ak, sunku jį sugaudyti... Rėplinėja šiaip taip.
    - Na, labos nakties.
    - Tokia čia dar naktis.
    Viduriu gatvės jis brido puria žeme. Buvo ramu, lyg ir žmonės ir gyvuliai būtų išsislapstę ar miegoję. Šėmaičiuos rado visus įėjimus atidarinėtus, bet sutikti nieko nesutiko. Į jo žingsnių bildėjimą kniauktelėjo išlindusi katė, patrynė į staktą keterą ir nusliūkino per tuščius kambarius. Toli buvo girdėti dėliojant daiktus ir šnekantis. Antanas norėjo sukti į tas kalbas, kai atšlubikščiavo berniukas su perrišta koja. Sustojo, įsistebėjo į vaikiną, kuris tarė:
    - Ateinu iš profesoriaus.
    - Tai viską žinau, - atsakė vaikas. - Aš parodysiu.
    Jis nustypčiojo pirma. Įvedė svečią į ilgą priemenę, už kurios buvo kambarėlis.
    - Čia, - prabilo mažius.
    - Dėkui.
    Berniukas pasuko elektrą. Jos šviesoj atrodė jis pablyškęs, su juodais plaukų kuokštais ant akių.
    - Kur kiti jūs žmonės? - klausė Antanas.
    - Ežere.
    - Ko jie ten?
    - Vėžiauja.
    - Kodėl tu likai?
    - Dėl šitos...
    Ir jis atkišo koją.
    - Ką padarei?
    - Persidūriau.
    - Skauda?
    - Ne taip baisiai. Tik vis reikia namie stypsoti.
    - O kaip vadiniesi?
    - Vincukas... Jūs pas senelį dirbsit?
    - Taip. Jį pažįsti?
    - Aš nepažinčiau! Jis man nosytę andai taip sužnybo - vos nepravirkau.
    - Žiūrėk!... O su kuo ten šnekėjaisi?
    - Mama grįžo.
    Ir palūkėjęs pridėjo:
    - Iš Kauno.
    - Ar esi buvęs Kaune?
    - Ne... Jūs gi ten gimėt?
    Papurtė Antanas galvą ir tarė:
    - Eisiu apsižvalgyti.
    - Laimingai, - jį palydėjo ligi durų Vincukas.
    Vakariniam danguje debesų viršūnės buvo čia krauju apkrekusios, čia vėl blizgėjo aukso spalvomis, apačioje susilieję su juodu girių ruožu ir tamsiais Kirbynės namais, kuriuos visus pranokdama ant kalvos stūksojo tokia pat juoda bažnyčia. Ties gatvės alkūne ūkčiojo vienodas balsas: "Ehe, olia!" - kerdžius ten ginė karvių kaiminę. Sutingusios, dideliais pilvais jos grįžo namo. Tai šėmė, tai žaloji skyrėsi iš būrio ir suko į vartus mykdama melžėjos. Iš bandos sklido šviežio pieno kvapnumas. Su tuo geru pieno kvapu dvelkė ir tylus vėjelis, vėsiai slysdamas per smilkinius ir skruostus.
    Ėjo vaikinas akių plotu, kol į jį dunkstelėjo gaivi srovė: priešais teliuškavosi ežero vilnys, teliuškavosi ir ošė su lendrių šnerėjimu. Ties šituo didžiuliu, tamsiu bangų plotu Antanas pajuto džiaugsmo, sodrios gyvybės plūstelėjimą savyje. Nusilenkė prie vandens, sukišo rankas ir nutėškė mėnesienoj sumirgusius purslus. O iš ežero kilo šiugždesiai, sušukimai, kilo jie toki aiškūs, tarsi šalia tavęs kas šnekėtųsi. Atokiai, už girios vingio, jis išvydo mirksint ir šokčiojant šviesas. Tie žiburiai čia plūduriavo vietoje, čia slankiojo į dešinę ar kairę, tai vėl smilko nejudrūs ant vandens.
    Smulkūs akmeniukai sprūdo iš po kojų, traiškės sraigių kriaukučiai, švagždėjo perdžiūvę maurai ir purios dumblės, kai jis protekine bėgo krantu. Štai alksnių giraitė gumšo, įsišokusi į Geisatį. Už gailiai kvepiančio, tarsi neseniai nulyto alksnyno liūliavo įlanka, su keletu lūšnų, už kurių tai ir lalėjo vanduo, pilnas šliaužiojančių žiburių. "Uha!" - šaukė nutysęs balsas, o jam atsakė iš tolo: "Jieškokite čionai-ai".
    - Kur bedūlini? - staiga atsiliepė iš tamsos balsas, kai Antanas ėjo pro pirkią.
    Knystelėjęs žvelgė jis ten, kur jam rodėsi turinčios būti durys: ant slenksčio juodavo žmogus. Jo saujoj gruzdėjo pypkės žarija. Kai patraukė dūmą, tabakas sužioravo ir tyliai, tyliai cypė. Nuo šito spinkčiojimo nusišvietė nosis ir ūsai, o visas veidas likosi tamsoje.
    - Taip sau einu, - prabilo Antanas.
    Į jo žodžius atsakė urkštimas pirkioje.
    - Tylėk, žiovanasre! - subarė senis.
    - Kas ten?
    - Ogi Rudė.
    Pas slenkstį atsliūkino kalė ir glaustėsi prie savo pono, kuris iškratė pelenus į staktą, pakilęs nutrepseno plukta asla ir įdegė lemputę. Šešėliuose jo paakiai buvo juodi ir lyg patinę.
    Kibire ties krosnimi kažkas pukšėjo ir šnypštė. O iš oro, nuo ežero, skardėjo šauksmas, buvo girdėti irklų plekšenimas ir iš lėto šiulenę švendrai.
    - Ką jie ten veikia? - Antanas numojo į žiburius.
    - Vėžius gaudo.
    - Kodėl jūs čia sėdit?
    - Jau grįžau.
    - Na!
    Jis tą "na" ištarė netikėtai, nė pats nenumanydamas, ar tai būtų nustebimas, ar priekaištas, kad jam neparodė savo žūklės grobio. Senis atsistojo ir atnešė kibirą.
    - Nagi! - tarė jis.
    Vandens paviršius trūkinėjo trumpomis bangomis. Kaišėsi stambios žnyplės, stangrūs ūsai ar nuo drėgmės žibanti nugara. Diedas įkišo ranką, pamaišė besivartaliojančius vėžius ir ištraukė į viršų.
    - Pačiupinėk, - siūlė jis.
    Antanas žengtelėjo atbulas: ne, jis nenorįs.
    Senis metė vėžį atgal, kad net vanduo pliūkštelėjo ir ištiško ant aslos.
    - Manęs jie nežnaibo, - pasakė jis.
    Ir užsirūkęs paklausė:
    - O kaip vadiniesi?
    - Antanas.
    - Aš gi būsiu Kostas Kurpliukas.
    Tai pasakęs jis kikeno patenkintas.
    - Kurpliukas! - jis kartojo ir stebėjosi, - kvaila pavardė, a?
    Kalė atsistojo priešais jį ir suvizgino uodega, lyg pritardama: taip, iš tikrųjų kvaila.
    Kostas įsigalvojo:
    - Dūmas - geras draugas, - ypač jei dar vienas esi...
    - Vienas?
    - Taigi, taigi... Uršulė mirė pernai. Dėkui Dievui, išgyvenova penkiasdešimt metelių: seniau vesdavomės jaunesni, ir buvo geriau...
    Staiga jis nukreipė šneką:
    - Mėnulis tuojau patekės...
    Ir rodė tvinkstančią padangę viršum girios.
    - O ir aš tuoj mirsiu - gal šį rudenį, gal žiemą: nėra man ko čia veikti.
    Į patvorio kiečius buptelėjo vabalas ir gailiai birzgė, įsipainiojęs žolėje.
    Sekdamas savo mintis, Kurpliukas mąstė sau vienas:
    - Ne, jisai neateis.
    - Kas toks ?
    - Ogi jisai prašė, kad anksčiau grįžčiau ir duočiau jam valtį. Bet jau kuris laikas! Taigi, jis - Būdžiūnas... Inžinierius...
    - Žinot ką, dėde, - paskolinkit man...
    - Imk. Dabar bus smagu plaukyti. Hm - bet vienam? O jei taip kas būtų pašonėj?...
    Kostas skėstelėjo rankomis ir juokės trumpu, sausu balsu.
    - Vai, tėvuk!
    - E, kol jaunas, kiekvienas nori savo Uršulytės... O štai ir valtis... Ji sena ir sunki, iš tolo ją kiekvienas atskirs...
    Laivė susvyravo ir lėtai šliaužė, slysdama smėliu. Švendrai budo iš miego ir šnerėjo. Panardinęs irklus, Antanas plaukė gilyn į ežerą. Krantas nyko, troba ir žmogus susiliejo į vieną sunkų gniutulį. Vis labiau raustančioj padangėj įsirėžė juoda viršūnė, lyg tai ąžuolo, lyg tai pušies ji būtų. O įsižiūrėjus reiškėsi ten nykus bokštas, prasišovęs viršum liepynų, ežerų ir pievų.. Netoli nuo jo, pro medžius, bailiai šiepės žėrintis griežinėlis, o žemiau, tarp plyšių šakose, mušėsi tokios pat skaidrios dėmės: mėnulis tekėjo tylutėliai, nematomais stuktelėjimais pasikylėdamas į glūdžią erdvę, žėrė šviesos versmes į žvaigždžių minias, žėrė į žemę, kur palšuose lankų rūkuose prunkštė arkliai. Nūn rytinė bokšto pusė žibėjo nuo spindulių, o kitas jos šonas ir žemesnieji bokšteliai dūlojo tamsybėse. Gi krūmokšniuose, pro kuriuos sklunduriavo neiriama laivė, giedojo lakštingala - skardžiai ir pilna galybės, lyg ji viena būtų viešpatė ir šituose žilvičiuose, ir liūnuose, ir pašlaitėse. Jai pritarė varlės - jos kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamos ir atskirais balsais kūkdamos, vienos plonai, kitos storai, tarsi pamėgdžiotų duslų būgno dundenimą. Kai kada jos užsirėkdavo įnirtusios, su aistra, lyg liaupsintų ar gąsdintų kažką neregima ateinant. Štai valandėlę jų šauksmas vėl silpo, tik šen bei ten kurkia priilsus gerklė. Prie jos prisijungia naujas balsas, prisijungia antras, trečias - ir vėl šėlsmas apima varlių karaliją, visas tas besimurdančias, į mėnulį pražiotas galvas.
    Antai vienas kitas vėžiautojas kopė jau pakriūte ir švysčiojo liktarna, kuri mėnesienoj rodėsi silpna ir nereikalinga. "Juozai!" - skambėjo šauksmas, skardžiai perbėgdamas visą ežerą. "Ai-ai" - antrino aplinkiniai šilai, iš pradžių garsiai ir plačiai, paskui jau pridusdami ir baigdami merdinčiu kuždesiu. Pakrantėje gi knibždėjo ir triūsė judrūs šešėliai. Jie lupo liūnu užžėlusią ežero plutą, po kuria slypėjo vėžiai ir, kerimi šviesos, bėgo mauruotu dugnu ir nusigandę glaustėsi vieni prie kitų, drauge iš smalsumo skliausdami kietus savo ūsus, kol vieną po kito juosius išgrobstydavo žmogaus rankos ir sužerdavo į kibirą ar stačiai į valtį.
    Nejautrus, be savo valios, Antanas rymojo ant irklų. Klausėsi, bet iš viso sumišimo jau neskyrė nė vieno garso. Žiburiai suniro į vieną lygią virtinę, kaip karoliai ant siūlo.
    Ir šiuo metu. štai kažkas sučiaužėjo šalia jo, dunkstelėjo į valtį. Nespėjo dar atsigręžti, o jau išgirdo balsą:
    - Modestai, pagaliau!
    Tuos žodžiuos buvo priekaišto, apkartimo ir ištesėto lūkesčio šnabždesys.
    Jis atsisuko. Mergaitė laikė už briaunos jo laivę. Iš sambrėškių palinkusį jis pažino šitą veidą, nustebo, žodžio jieškojo, o tuo tarpu jinai pratarė nusigandus:
    - Viešpatie! Ne tu!
    Ir sudavė irklais. Nubėgo vėžiautojų linkui. Balta bliūzelė pilkėjo, nėrėsi į tamsą. O jisai nusklendė paskui, sušuko jai, pats neišmanydamas ką. Prisiyrė prie kitų valčių, bet jo žuvėja, ta lauktoji, buvo dingusį maišaty. Jam dingojo, lyg šėmas drabužėlis koptų į krantą - toks lengvas, išsiilgtas šešėlis pasitrauktų iš šitų vandenų ir šviesų žybčiojimo.
    - Tai jinai, - jis kartojo, nusiminęs sukiojosi tarp vėžiautojų, kliuvinėjo už valčių, kol pats supyko - supyko ant savęs, kad štai ją prapuldė, negali rasti jos, seniai ten regėtos.
    Jis nustatė savo laivės galą į bažnyčios bokštą ir skriejo į naktyje susigūžusią pirkelę.
    - Tai jinai, - vis sakė jis, mąstė apie mėnesienos nušviestą plaukų pluoštą ant smilkinio, mąstė apie gilius šešėlius akyse ir tvirtino sau:
    - Aš ją tada mačiau...
    Atsiminė seną žvejų daną, atsiminė toj dainoj giedamą vardą ir ryžtingai nusprendė:
    - O jos vardas bus Marytė.
    Ir jam palengvėjo, kad davė jai vardą.
    Valtis atsirėmė į krantą.
    - Jau? - prašnekino Kostas nuo slenksčio.
    - Nemiegat?
    - Mano metuos nereik daug miego. Sėdžiu sau, pypkiuoju, į žvaigždes pasižiūriu.
    Ir numojęs per dangų, per šienpjūvius tuosius ir sietyną brolį, jis pasakė:
    - Juo ilgiau į jas žmogus stebiesi, juo mažesnis daraisi. Ir galų gale rodos, kad tavęs čia visai nebūtų.
    Jis įtraukė dūmą ir pridėjo:
    - O greit ir nebus.
    Nykiai zyzė uodas. Į jo zyzimą įsiliejo toks lėtas dūzgenimas, tarsi pastaras miegančio atodūsis. O tas dūzgenimas augo - aiškus varpo gaudimas srovėjo iš anapus Geisaties, iš to klaidžioj ir negyvoj mėnesienoj glūdinčio bokšto. Senis nusiėmė kepurę ir persižegnojo.
    Į Antano klausinėjantį žvilgsnį atsidūsėjęs tarė jis:
    - Kas nors ten mirė...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page