r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Vaičiulaitis
VALENTINA

I

SURADIMAS

Dievo sūnūs pamatė, kad
žmonių dukros buvo dailios.
    Gen. 6, 2

    BALTI ir saulėti akmens grimzdo pakelės laukų žalume, slėpėsi už ore sustingusių dulkių debesies, o medžiai toli, toli ant plento skliautė šakas, palikę siaurą plyšį mėlynam dangaus brūkšniui, kuris vingiavo artyn, didėjo ir staiga nėrė ties galvomis. Giedriam aukštumų rėžyje, iškilę į pačias padanges, du gandrai suko ratą - du juodi taškai, be sparnų, be kaklo; tik retkarčiais, kai jie pasvirdavo, saulėje žybtelėdavo šviesūs jų gūžiai. Ir rodės, lyg girdėtum juos ten, šalia šėmo debesėlio, švilpiant ir kalenant, o čia jiems štai atliepė tylį ir nutysusi daina: kairėj pusėj susėdęs kaimiečių būrelis niūniavo liūdnai, linguodami visu liemeniu, kaip valtininkai ant irklų didelėje ir ramioje upėje.
    Pro suglaustas blakstienas sekdamas bėgančius gluosnius, Antanas davėsi nešti šitai srovei ir klaidžiojo giriose, vasaros dienų avietynuose. Jis dar labiau prisimerkė, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir šypsojos krašteliu lūpų: jis laukė kažko įeinant - pats nežinojo dar, kas tai bus. Krauju nudvelkė vėsus malonumas. Vaikinas atsiminė, kas prie jo artėja: anoji mergaitė, kurią jis prieš gavėnią matė baliuje, toji nepažįstama ir neprašnekinta. Daug lengvų žingsnių tada prabėgo pro šalį, ir kodėl tik ji viena liko?... Liko jo jaunystėje, atselindama į jį čia darbo valandoj, tarsi išsprukusi iš knygos raidžių, čia lydėdama jį saulėleidžio metu. Beveik nusigandęs jisai stengėsi atsiminti, kaip ji atrodo, bet neatsiminė. Pro šalį slinko daug matytų bruožų, bet nė vienas nebuvo panašus į ją. Ir kaip tai atsitiko, kad jis galėjo pamiršti? Ir jis galvojo apie tuos visus žodžius, kuriuos buvo jai savo mintyje sakęs, apie tuos visus glostymus - ir visa tai buvo skirta jai, tai mergaitei su rausva suknele, su rankomis, ties krūtine laikančiomis sugniaužtą nosinuką ten salės kertėje. Jis nuo tų rankų kilo aukštyn ir žvelgė į veidą: nusivylęs matė prieš save kažką užskleista, matė būtybę artimą ir drauge nesugaunamą, matė moterį beveik kaip kokią idėją, nenumaldomai tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovinčią toli ir savo alsavimu atliepiančią tūkstančiuos širdžių - visų vyrų apmąstymuos ir troškimuos atliepiančią. Jis suprato, kad tai buvo visuotinė ir gera jėga, tačiau jam dabar reikėjo tik vienos, tos vienos mergaitės. Atkakliai jis vėl grįžo į tą salės kertę ir sau kartojo: turįs ją rasti, turįs ją gyvą savo akyse išvysti. Prikandęs apatinę lūpą, jisai įsiklausė į kadaise girdėtą muziką. Sklido garsas po garso, sukosi pora už poros - ir nūn jis regėjo: šviesūs jos plaukai lengva vilnim garbiniavosi ir sviro ant ausies, o mėlynos akys pažvelgė į jį... Štai ji. Šita lauktoji - stovi ten ji su kažkokiu vaikišku susitelkimu bei rimtumu...
    Džiaugsmo nešamas, jisai taip stipriai atsidūsėjo, kad krūptelėjęs paraudo. Kaimiečiai niūniavo kaip niūniavę begalinę savo dainą, bet šalia, pakėlusi apatinius vokus į viršų, kad akių kampuose gulė smulkios raukšlės, jį stebėjo moteris. Jos skruostai ir kaklas buvo nurudę, o ant sprando įdegimas baigėsi staigiai dingdamas po lengva mezginių eilute. Giliai, giliai ji atsikvėpė, jos suknelė po krūtine susigarankščiavo ir vėl išsitaisė. Lygioj ir plonoj josios nosy šnervės prasiplėtė, tarsi būtų kažkas uodžiama, o patys krašteliai nežymiai nubalo. Vogčiomis Antanas ją tyrinėjo ir, stebėdamas jos rausvai baltą veidą, mąstė sau: "Jai reikėtų šviesesnių plaukų". Ir buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti nuobodulį.
    Balti akmenys narstė pro šalį, nusidriekus dulkių drobė vijosi važiuojančius.
    Pro langus pūstelėjo gaivesnis oras. Iš girios viršūnių augo sunki debesies galva, su gūbriais, tokia balta, kad Antanui gailu net darėsi bežiūrint į ją. Ir jis kopė į tas žilas aukštumas, iš lėto plaukė drauge su jomis, plaukė netekęs minčių ir jausmų, laimingas savo sielos ištuštėjimu ir ana gilia žydruma tolybėje. Su abejingu malonumu jis sutiko ir autobuso ūžčiojimą, ir garbiniuotas avių kaimines prie kelio, ir kregždžių švysčiojimą - sekė jas tol, kol išnykdavo girių mėlynoj juostoj ar sodų žalume. Jis vėl atsiminė aną mergaitę, vėl šypsojosi prisimerkęs, tarsi ją regėtų einant ten parugėj. Jis tačiau vis dar negalėjo surasti ryškių jos bruožų, atgaivinti ją visą, nors buvo tikras ir ramus: taip, susitikęs ją kelyje - pažintų, išskirtų ją iš visų kitų būrio. Jis susirūpinęs mąstė, ar lemta jam kada nors bus ją surasti, o gal tą vakarą taip ūmai, vos spėta pamatyti, ji visam laikui, visoms dienoms ir visiems metams pražuvo jam iš tako...
    Jis nematė, kaip jie pasiekė naujai grįstą plentą ir skriejo nelytėdami šviežiu žvyriaus sluoksniu. Pro šalį traukėsi sodybos, skursnūs kaimeliai, atsiliko artojai prie žagrės ir šienpjūviai su žvilgančiais dalgiais lankose. Jovarų ir gluosnių šešėliai sviro ant dirvų.
    Antanas pasižiūrėjo. Argi jau? Plazdėjo raudona vėliavikė ant medinio žiogo, prie kurio dar buvo liktarna. Ties plentu gūžėsi eilė pilkų, medinių namelių su nubaltintais sienojais ir šiaudiniais stogais.
    - Kirbynė? - jis tarė.
    - Dar ne, - atsakė jo kaimynė.
    Ji kėlėsi ir iš sterblės purtė susinešusias dulkes.
    - Padanga trūko, - ji dar aiškino.
    Ir nulenkus galvą laukė, kol gaus išlipti. Nušokus ant plento ji atsisuko į duris. Antanas gi taką tyčia užleido moteriai, kuri buvo sėdėjusi už jo ir taip smarkiai vėdavusi iškvėpintu nosinuku, kad jis net erzintis ėmė. Jisai sugavo panelės žvilgsnį ir juokėsi, kad tarp savęs ir jos įspraudė šį atstumą. Ponia tuo tarpu sunkiai leido koją ant pakopos. Kai lig žemės jai nebuvo jau kur atsispirti, lumptelėjo visu kūnu, išskėtė rankas ir pritūpė.
    Keleiviai gūrinėjo plentu, susėdę ilsėjos artėjančio vakaro vėsume. Antanas nuklydo tarp krūmokšnių, sakos drėskė jam rankas ir kliuvo už skvernų. Ėjo akių plotu, mynė žalsvas samanas ir jautė po savo pėda jų minkštumą. Traškėjo žiogreliai, toliau niūksančioje girioje skardenos glūdus gegės šauksmas.
    Perbridęs plunksnuotą paparčių sodybą ir prisigėręs gailaus jų kvapo, jis vėl buvo prie plento. Šonais gulėjo suverstos akmenų krūvos. Vieni pasistatę bures nuo saulės dienos metu, kiti be pastogės, vienplaukiai darbininkai juos skaldė. Priešais, pasisėdęs šieno gniūžtę, taukšėjo apysenis žmogus, taukšėjo neskubėdamas, apsiavęs vyžomis iš automobilio padangos. Už jo pusnuogis smarkiai skėlė akmenis jaunas vyrukas ir vikriai spyrė žabarą nuo savęs. Antanas matė varinį jo kūną, matė čia giliai įsmengantį, čia vėl išsilyginantį griovį tarp menčių.
    Pro brūzgų alkūnę išėjo Antano kaimynė. Ją lydėjo pilkai apsirengęs vyras. Kai juodu prisiartino, darbininkai smarkiau įniko daužyti kūjais.
    - Kaip sekasi, tėvai? - prisiartinęs tarė tas vyras.
    - Dėkui, ponas inžinieriau... Neblogai, - atsakė senis skaldytojas.
    Ir nusiėmęs akinius jis šluostėsi prakaitą.
    - Ehe, vaikine, - kalbėjo inžinierius jaunajam, - sprogdini, kaip dinamitas.
    - Taip...
    - Daug uždirbsi... Tik perstambiai skaldai. Na, žiūrėk.
    Ir jis koja paspyrė skeveldrą.
    Vaikinas nieko neatsakė.
    Kai inžinierius su panele nuėjo, jaunasis atsisuko į senesnįjį, kuris taip pat liovėsi kaukšėjęs. Juodu susižvalgė - veidai jų buvo panašūs, abiejų šakoti antakiai ir lenktos nosys. "Tėvas ir sūnus", tarė sau Antanas.
    - Jam vis priekabių reikia, - murmėjo sūnus inžinieriaus link.
    - Ką darysi, - atsidūsėjo tėvas.
    - Čia jam, esą, šiupinį darau, čia vėl gabalus kaip šuns galvas palieku. Ir dar pasipūtęs!
    Paskutiniams žodžiams pritarė autobuso signalas. Antanas bėgo tekinas siauru takeliu, o šakos šmėsčiojo pro skruostus, paparčiai lūžinėjo, skyrė taką ir vėl šiušendami glaustėsi. Uodų debesėlis zyzė aplink galvą ir mušėsi jam į kaktą.
    Keleiviai dar laukė inžinieriaus ir panelės. Kai atskubėję sulipo ir juodu, automobilis atsikvėpė ir burzgė vis narsiau, kol sujudėjo, vėl stabtelėjo ir paskui jau ėmė riedėti.
    Bažnytkaimy, ištiesusios kaklus ir pasiplumpsėdamos, iš kelio bėgo vištos. Gatve basa merga, su rykšte rankoje ir žemę remiančiu sijonu, varėsi du paršu, kurie iš pradžių lapsėjo priešais, o paskui žvygaudami sprūdo vienas kairėj, antras dešinėj į dilgėlėtus griovius.
    Tuoj atsiliko šiaudiniais stogais nameliai. Ties miškų viršūnėmis užsiėmė raudono dangaus gaisras, į kurį plaukė rūsčios debesų galvos.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page