r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

KRIZAS ŠIMONIS IR JO VAIKAI

ANĖ ŠIMONYTĖ

    Vos tik įžegnota, dar iš kiauto nepilnai, gali sakyt, išrietėjusi, Anė turėjo išeiti į žmones. O tai tik dėl brolienės.
    Anę, kaip jauniausią ir silpniausią vaiką, motina visada, kiek galėdavo, lepindavo. Ne taip jau lepindavo, kiek globodavo geriau už kitus. Ir anksčiau į lovą nusiųsdavo vakarais, ir vėliau kelti teprivalėdavo rytais, ir geresnis kąsnis jai atitekdavo. Juk, žinoma, turėjo ir dirbti, bet ar jau turėjo tiek prisispausti?! Nėmaž.
    Ir taip išaugo Anė, šiek tiek išlepinta ir be rūpesčių, lyg kad jai per visą jos amžių kas diena šventa būtų.
    Bet lyg žaibas iš skaidraus dangaus štai marčios sprendimas: nuo Kalėdų Anė privalo eiti tarnauti.
    Pasakyti lengva, bet eik dabar! Išėjus į žmones, niekas negulins iki priešpiečių, niekas nenusiųs anksčiau į patalą. Prisieis prisitaikyti kitai šeimynai, ir skanesnio kąsnio niekas nepristums.
    Bet tai ne taip jau labai svarbu. Svarbu tik, kas ją ims į tarnybą ir kas mokės algą?
    - Nė už pilvą ji neuždirbs, - pasakė ūkininkas Karalius iš Macaičių. - Mes norime mergos, o ne nykštuko. Juk nė per šiaudą ji neperlips...
    Nė per mažąją niekas jos nenorėjo. Bet pagaliau jau pasitaikė susilygti pas vieną ūkininką į vyžeikėnus - per piemenikę.
    Apie algą nei kalbėti, nei ką. Pažadėjo prijuostę, skepetuką, jopikę - na, ir ropučių įsodinti, ir bus pirmų metų alga.
    Išėjo, nors ir per piemenikę parsisamdė, tačiau ir žiemą niekas prie krosnies nepasodino. O dar beveik daugiau reikėjo dirbti Anei, negu antrom dviem mergom.
    Rytą trijomis iškrukiojo iš lovos šeimininkė Anę. Reikėjo eiti pusryčiams ropučių skusti. Ne kartą snaudė, skusdama roputes, Anė. Bet ir baimė šeimininkės - reikėjo susiimti.
    Vos tik pusryčius pavalgė, Anei jau ir rykai plauti, apsišluoti, šunis palakinti, kiaulėms ropučių pintinių pintinius pririnkti, prie šulinio nuplauti, užkaisti, katilą po katilo išvirinti.
    Šių darbų dar neatliko, jau ir pietūs.
    O dar pilną virtuvės kampą reikia prinešioti malkų, kiminių ir juodųjų velėnų. Ir vandens bosai jau patuštėjo, bet tuos prinešioti Anei per sunku: nors keletą kibirų įneša.
    Taip tai vargais negalais prasistūmė žiema. Tikėjosi, kad pavasarį, vasarą lengviau bus.
    Bet apsiriko.
    Nors kiaules jau ir išvarė į žardieną, ir toms ropučių tiek daug virinti nebereikėjo, bet kiti darbai paliko tie patys. Ir dar net greičiau reikėjo juos atlikti, nes šeimininkas jau ir rėkia:
    - Ar neisi į laukus, mergel?
    O laukuose reikėjo greta su didžiaisiais dirbti. Rods, narnėdavo sau po nosim šeimininkė ar šeimininkas, kad teprivalanti tiek dirbti, kiek įstengianti. Bet ne kartą reikėjo tverti, taip sakant, ir per jėgą.
    O kada bandą išvarė, - šeimininkė jau buvo pataisiusi mezginį, nustatė net, kiek per dieną privalo Anė numegzti. O rudenį ji buvo jau tiek ištįsusi ir paaugusi, kad ir spragilą jai į ranką įspraudė ir nuvarė į skūnią rugių kulti.
    Po Kalėdų pristojo Anė pas kitą ūkininką, dabar jau per antrąją mergą.
    Ir taip išsistumdinėjusi penkerius ar šešerius metus prie ūkininkų, kaži kieno įkalbinėta, Anė sumanė eiti į miestą prie ponų. Čia, sako, jau nesunku. Nei kiaulių šerti, nei karvių milžti, nei rugių rišti, nei vežimų krauti. Ir daugiau dar sunkių darbų yra prie ūkininkų, kas juos visus gali suskaityti! Kas nežino, kaip sunku yra javai kulti. Kad tas vienas sunkumas tebūtų! Kitą sykį net pirm pusnakčio šeimininkas rėkia:
    - Mergos, kelkit, jau vienuolika! Kuomet iškulsite? Ar lig Velykų manote graibytis?
    Kad ne tas miegas toks saldus, kad ne tas spragilas toks sunkus! Vienas kitas ūkininkas turi, tiesa, jau ir kuliamąją mašiną, bet ir čia nelengva.
    - Eisiu ir pabandysiu miesto pyragų.
    - Nepatariu, vaikel, - sako motina, - ant žemės kad ir virsti, tai daugiau nieko, tik susipurvinėji, o mieste krisdamas, krinti ant akmenų.
    - Ale man tik lengviau bus, - užsispiria Anė.
    - Darbai ten, tiesa, ne iš pečių, bet kiek laiptais bėgioti!
    - O Plaušinių Katrė antai taip džiaugiasi! Sako, niekada nebegrįžtų prie žemininkų.
    - Žinokis, vaikeli, - nusileido motina, - tavo valia. Aš juk jau nieko tau duoti negaliu. - Ir vėl kaži kaip jai prisiminė Urtės likimas.
    Taip ir išėjo nuo kitų Naujųjų metų Anė į Klaipėdą. Iš pirmo labai patiko Anei: visa kas gražu, visa kas švaru, žiba kaip veidrodis. Vėlai tereikėjo kelti, nors vėlai ir gulti tenuėjo. Bet ar tiek buvo sunkių darbų? Nors laiptais ir daug reikėjo bėginėti.
    Ir žmonės čia pasirodė Anei kitokie, ne tokie liežuvingi, ne tokie pikti, kaip kaime,
    Taip ir stengėsi Anė priprasti, susibičiuliauti su miestu. Ponai šeimininkai - tikrai geri žmonės, ir į bažnyčią leidžia eiti, net varo, kad ir ne kas šventą.
    Bet ne visa, kas žiba, jau auksas. Atsibodo miesto gėrybės. O kur pinigas kaltas, čia jis ir galioja, - sako aukštujiškių priežodis. Per žiemą nieko. Beveik ir gerai buvo Anei mieste. Tik namiškių kartais ilgėdavosi ir tyliai sau verkdavo retkarčiais. Bet ir pykdavo ant savęs, ramindavo save:
    - Juk ne papžindė, o paaugusi jau merga esi, o dar mamos ilgies. Ar tu visą amžių prie jos būsi? Ar tu visą amžių, į jos sijoną įsitvėrusi, paskui ją bėgiosi? Aišku, kad ne. O tačiau...
    Kai tiktai kalendorius jau pavasarį ėmė rodyti, o saulelė, jau anksčiau užtekėdama, pro virtuvės langelį į Anę kelis kartus lyg nustebusi prasišypsojo, ir galas su Ane Šimonyte!
    Dieną naktį verkia mergelė, lyg didžiausios nelaimės spaudžiama. Ir valgis jau nebegardus. Išbalo, sulyso Anė. Nusigando šeimininkė:
    - Ane, ar tu sergi?
    - Ne, ponia!
    Ko jai tada šiaip trūkstą?
    - Nieko.
    Ar kas įpykinęs? Ji teprivalanti tik pasakyti, ir ponia tuojau pašalinsianti visus nemalonumus. Anė tik galvą papurtė.
    - Juk dabar pavasaris ateina, - ramino ponia. Dar keletą mėnesių, tada jie, ponai, važiuosią į kurortą, o Anė galėsianti namo keliauti, pasilsėti.
    - Viešpatie, kiek mėnesių dar! - verkė Anė.
    Ir kaip neverkti: išeik pro kokias duris ar kokius vartus tu nori, jau pempių šūkavimo, vyturėlių čyrenimo negirdėsi. Jeigu ir pamatai kokį medį, apkrampotą, pusdžiūvį, bet niekur nematysi strazdų trobelių su švilpaujančiu strazdu angoje.
    Užuot gražių linksmų paukštelių - tematai traldijančias vokietaites, arba girtuokliai eina kniusdami per gatvę, širdis plyšta, tai pamačius. Tiesa, ir kaime kartais matyti girtų žmonių, bet tik kartais, o čia kasdien, ir kiek dar!
    Čia nei šilų matyti, nei pušelių šniokščiančių girdėti. Čia patsai dangus toks susiraukęs atrodo. Pievelės, nors ir taip menkos - by tik ji žalia, - niekur nematysi, o apie skaisčias pievoje žydinčias gėles jau visai nekalbėk! Visada tik pilki ir pilki akmens tematyti, per kuriuos taraliuoja barška vežimai dieną naktį. Šitas taraliavimas, šitas beprotiškas barškėjimas nė sapne neduoda Anei ramybės. - Kad nors darželis kur koks būtų! - dejuoja toliau Anė.
    Jei kur ir yra - kokios tai žolės? Juokinga!
    Jei tik saulė šviečia, tai ir skęsta visa kas dulkėse. Vėjams didžiausias šposas - miesčionims akis pridulkinti. Ir kaip jie dulkina! Namie, kaime, roputes rudenį kasant, ir kartais dulksta. Bet tik atsisuk ir kask prieš vėją, ir jau nė vienos dulkelės į akis negausi.
    O čia, mieste, ar tu eik skersas, ar tu eik atbulas, vis viena: iš kiekvieno kampo, nuo kiekvienos kertės gauni saują dulkių į akis. O tai dar ne tokios dulkės, kaip namie, roputes kasant; ten smiltė švari.
    - Eisiu, iš kur parėjau, - tarė sau Anė, ir, susirišusi savo daiktus, vieną ankstybą rytą bėgtinai pabėgo Šimonikė nuo savo ponų iš miesto.
    Motina Šimonienė tik sunkiai atsidūsėjo, kada Anė "partekėjo". O tėvas palingavo, paskui jau ir papurtė galvą:
    - Šimoniai nepratę vokiečiams tarnauti.
    Ir vėl nuėjo Anė prie ūkininkų į tarnybą. Vėl ėmė kiaules šerti, karves milžti ir ruoštis prie sunkiųjų vasaros darbų. Bet labai blogą pataikė ji dabar vietą. Geri ūkininkai visada apsirūpina šeimyna jau Kalėdoms. O kas Sekminėms dar mergos neturi, tai ir žinok, kad ta vieta ne kam šutusi.
    Bet Anė nuėjo ir paliko ne tik tuos, bet ir dar kitus metus ten, vien tik norėdama parodyti, kad ji nemielai laksto iš vietos į vietą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page