r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

KRIZAS ŠIMONIS IR JO VAIKAI

PAVASARIS

    Kaip kasmet, taip ir šįmet po ilgos nemalonios žiemos vėl išaušo pavasaris. Ir koks džiaugsmas, jam sugrįžus! Kur tik žvalgais, visur linksmybė. Ne tik vien gamta, bet ir žmonės, nors ir didžių vargų spaudžiami, išaušus pavasariui, užmiršta bėdas, nudžiunga, ir jų veidai, rūpesčių raukšlėmis išvagotieji, nušvinta.
    Rožei Šimonytei šiandien šventė.
    Bintakis padirbo seniai jau pažadėtus ramstelius. Ir pirmą kartą po Rožei jau nebepamenamų laikų išsvyravo ji į lauką. Bintakis patsai ją išlydėjo iki už daržo tvoros į pietų pusę ir, suradęs tinkamą vietą, liepė jai atsisėsti. Marutė, kuri Rožę užvis daugiau prikankindavo, dabar pati išnešė krėslelį ir pastatė čia, kur tėvas parodė.
    Tarne krėslelyje atsisėdo Rožė. Sunki ir ilga tai buvo kelionė iš tamsios, nejaukios ir šaltos trobos iki čia. Net prakaitas nupylė mergaitę, ir ji sunkiai atsipūtė, kai galiausiai pasisėdo.
    Kaži ar pavasario saulės meilumas padaro ir žmogų geresnį? Tur būt, nes štai Bintakienė jau išneša duonos riekę, storai apteptą sviestu, kuris tik išimtas iš muštuvo.
    Ir kaip skanu čia, šviežiame ore! Linksmai ir su geriausiu apetitu kanda Rožė kąsnį po kąsnio, pradėjusi dailiai nuo riekės galo.
    - Rože, Rože, ar matai, blezdingėlės jau žydi! - linksmai šūkavo, kiek pabėgėjusi į laukus, Marutė. Ir atbėgusi apibėrė ji Roželę ankstybomis pavasario gėlėmis: - Štai tau! Matai, kokios raudonos, kokios baltos, geltonos ir žydrios! - suminėjo visas spalvas Marutė. - Jei tik nori, daugiau atnešiu, raudonų ir žalių.
    Bet nė vieno raudono ar geltono žiedelio čia nebuvo, tik mėlynų ir baltų. Roželė ėmė lasinėti žiedelius ir pinti mažą vainikėlį.
    - Tai bus tau, Marute, jei atneši daugiau.
    - Atnešiu, atnešiu! - pažadėjo Marutė.
    - Ar negalėtum atnešti iš pievos tų geltonųjų žiedų? Žinai, aš juos taip labai myliu! Ar tu žinai, Maryte, kad geltoni žiedai yra panašūs į saulelę? Taip geltonai spindėdavo saulelė žiemą ant mano patalėlių. Visai taip pat. Ak, kad aš pati į pievą nubėgti galėčiau, tai išsirinkčiau gražių gražiausių žiedelių! Aš susiskinčiau didelę puokštę, įdėčiau į vandenį ir pastatyčiau prie savo lovelės. Ak, kaip būtų gražu! Rytą pabudusi ką pamatyčiau? Ogi panašius į saulytę žiedelius!
    Bet Bintakikė seniai jau nebegirdėjo, apie ką svajojo Rožė. Jai nesvarbu svajonės. Jai geriau patinka lakstyti paskui kregždžių, jeigu jos žemai lekia, arba vytis pleštekutes.
    Pempių klykavimai prižadino Rožę iš jos tyliųjų svajonių. Tikrai, Marutė pievoje stropiai skina geltonųjų lukštų žiedelių ir dedasi į prijuostę. Ji nėmaž neboja šūkaujančių virš jos galvų pempių.
    Bet Roželė pradėjo susirūpinti. Mat, ji žinojo, kodėl taip baimingai šaukia pempės. Ir ji susirūpino dėl to, kad Marutė pagaliau dar sutryps pempės lizdelį. Ir pemputei motinėlei reikės verkti dėl savo vaikelių, kurie palėkti negali, o atėjusi tokia žmogysta sumindžioja paukštyčius. Marė gali kojytę ar sparnelį numinti, o tai skauda, ji žino, kaip tat skauda. Bet ve! Marutė jau grįžta. Nusiramino ir pempės. Regis, Marutė neužgavo nė vieno lizdelio. Tekina parbėgo Marutė ir, išdykaudama bei klykaudama, kaip pirma pemputė, apiberia vėl Rožę žiedais. Jai šiandien gera, ir ji šiandien labai myli savo pusseserę.
    Linksma buvo ir Rožei, matant, kaip krykštauja, išdykauja Marikė. Ji šiandien tokia gera, dar nė karto neužgavo Rožės kojytės. O Rožė kiekvienam dėkinga už meilų žvilgsnį, už linksmą šypseną.
    Rožė ima pinti naują vainikėlį. O pindama pradėjo niūniuoti kaži kokią sau dainelę, tur būt, jos pačios sugalvotą:

    Pinu vainiką,
    Pinu vainikėlį,
    Aš jį uždėsiu
    Marytei ant galvelės.

    Aš su Marytėle
    Eisiu pavaikščioti.
    Aš su Marytėle
    Imsiu ratą sukti.

    Marutės seniai vėl nė balso. Bet Rožė jos nė kiek nepasigedo. Nupynusi vainiką, užsidėjo jį sau ant galvos. Iš likusių žiedų padarė puokštę.
    Su vainiku ant galvos, puokštele rankoje sėdėjo Rožė ir mąstė.
    Ji atsiminė pasaką apie negražųjį ančiuką ir kaip jisai paskum gulbe tapo. Gaila, kad jo nebematė išperėjusi jį antis. Ir kaip ji būtų nustebusi, pamačiusi savo vaikelį tokį gražų ir lekiantį toli toli! Kaži ar ji būtų pasidžiaugusi? Rasi dar daugiau ji nebūtų jo apkentusi - iš pavydo, kad nė vienas kitas jos vaikas negali ore skraidyti, o žeme pylinėja, prūduose varlinėja.
    "O kada aš paaugsiu ir daili paliksiu, - galvoja Rožė toliau, - ar mane žmonės mylės? Rasi aš dabar jau dailesnė, negu žiemą buvau? Kad taip Anselis ateitų, ar jis sakytų, kad aš jau gulbė? Bet aš dar maža mergaitė. Kaži, kaip ilgai truks, kol paaugsiu?"
    Bet jau mintys vėl kitur:
    "Šis pavasaris, regis, iš visų puikiausias, niekada dar tokio nebuvau mačiusi, - stebisi lyg senė kokia mažoji Roželė. - Visą vasarą aš būsiu lauke, vis lauke. Niekada viduj nesėdėsiu, kad tik saulė švies. Šiandien man nėmaž nebeskauda kojelė. Rasi aš išgysiu.
    O kad viduj sėdi, tai negali girdėti, kaip paukšteliai čiulba. Ir tas strazdas vis švilpauja. Kaži kaip tasai vyturėlis taip ilgai gali būti ore? Jis plaukia lyg vandeny, kad nėmaž nenuvargsta. Jurgutis geras vaikelis, kad padirbo strazdeliams trobelių, į kurias nė katinas negali įlįsti."
    Šiandien Rožei visi tokie geri pasirodo, kad ji, jei galėtų, tai visus apkabintų, pabučiuotų - ir tetą Bintakienę, ir Jurgutį, ir Marutę. Bet jų čia nėra. Ir ji pasitenkina savo įsitikinimu, kad tikrai žmonės visi geri. O geri jie todėl, kad šilta, kad pavasaris. Žmonės tik žiemą pikti, kai šalta... Ir vėl nuklysta mintys kitur:
    "Kokie gražūs tie debesėliai! Anas, tenai, atrodo kaip žmogaus galva. Tikrai, rasi tai dievalis. Rasi jis mato mane, kaip čia sėdžiu ir pavaikščioti negaliu. Sako, kad dievas gali visa ką padaryti: rasi jis padarys ir mane dar sveiką? Tikrai, kaip žmogaus galva tas debesis, o tik kaži kaip kitoks. Štai pamažu jis iškelia ranką aukštyn, Rasi jis nori, kad aš jo ko nors paprašyčiau..."
    Ir pamažu sudėjo Rožė pirštus kryžium - nesunku tatai buvo: juk ji jau pripratusi prie savo kukliosios maldelės. Bet ką dabar sakyti? Rožė ieško atminty atitinkamų žodžių, rasi šitaip:

    Aš kūdikėlis menks esu
    Ir menk sylos turiu...

    - Ar tu viena, Rožele? - pasigirdo senosios Šimonienės balsas.
    - Taip, senele. Ar matai aną debesį, ten? - rodo Roželė į jos įsivaizduotąjį dievalį.
    - Tai perkūnijos galvos, mergele, tur būt, dar šį vakarą gausime lytaus ir skaudžios perkūnijos.
    Rožė į tai nieko neatsakė, bet ji žinojo, kad tai ne paprasti debesys.
    - O kur Jurgutis ir Marikė? - paklausė vėl Šimonienė.
    - Nežinau, tur būt, laksto su kaimynų vaikais.
    - Ar tau neilgu?
    - Ne, senele, nėmaž! Aš vis turiu tiek daug daug mąstyti!
    - Ką tu taip vis mąstai, mergike? - juokdamasi paklausė Šimonienė. Bet Rožė į tai nieko neatsakė.
    Paskui ėmė Šimonienė pasakoti mergaitei, kad buvusi kapinėse, aptaisiusi Rožės motinėlės kapą, įsodinusi kurpelių, jurginų, laumakyčių, blezdingėlių ir keletą sėklinių pasėjusi. Jokūbėlis buvęs drauge, jis gelbėjęs žemę taisyti. Nors dar daug ir nesuprantąs, bet kiek mokėjęs, tiek gelbėjęs.
    Roželei kaži kas pradėjo kilti aukštyn iš krūtinės ir smaugti gerklę. Dvi stambi ašari nusirito per veidelius.
    - Kad žolės žydės, Rožele, eisime aplankyti tavo motinėlę, - paguosdama ir glostydama menkučius plaukelius, kalbėjo Šimonienė.
    - Ar tu manai, senele, kad aš niekada nebeišgysiu? Kasdien eičiau ant kapinių, kad galėčiau pavaikščioti.
    - Dievalis mato, kad tu negali. Rasi jis duos tau pasveikti. Melskis, prašyk jį.
    - Žinai, senele, aš visą vasarą sėdėsiu lauke, vis būsiu saulelėje, rasi taip ir išgysiu. Šiandien man nėmaž nebeskauda. O žolės juk nėmaž negydo.
    - Per daug į saulelę nesėdėk, ir negerai, nudegsi; galva pradės skaudėti.
    - O kodėl gyvulėliams ir paukščiams, kurie vis saulėje yra, neskauda galva? Jų nė vienas neserga, nė vieno nėra raišo. O man šiandien taip gera buvo!
    - A! Žiūrėk, apie ką tu galvoji! Kaži kaip ilgai tu dar galėsi lauke sėdėti, - lyg sau kalbėjo Šimonienė. - Kad mano valioj būtų, neprivalėtum čia vargti. Būtum pas mane. Ir visada galėtum saulelėj šildytis.
    Paskui, įdavusi į popierėlį įvyniotų keletą saldainių ir atbučiavusi mergelę, nusiskubino Šimonienė namo:
    - Ir tėvelis jau laukia manęs, reikės jam vakarienės taisyti.
    Senelei paėjus, Rožės akys vėl kreipėsi į debesis. Bet debesies veidas jau buvo ištirpęs ir tarsi pienu virtęs.
    O kai po daugelio metų netikėtai atsiskleidė kitas gyvenimo lapas, tai, nuolaidžiai šypsodamasi, atsiminė Rožė aną pirmą pavasario dieną, kada ji tarėsi dievalį matanti.

    Šventadienis. Rožė jau seniai sėdi savo paprastoj vietelėj už daržo ir seka akimis čia debesėlį, čia paukštelį. Ten, toli laukuose, jau ganosi keletas gyvulių. Jau ir ūkininkas Gervė išleidęs į žardą savo gražiuosius, puikiuosius arklius, kurie iš išdykumo nežino, ką daryti, kaip besispardyti.
    Šen ten girdėti benuobodžiaujančio veršiuko bliovimas arba rėksmas ėraičio, kuris bešokinėdamas susibadė su broliuku. Kaži kur kaimynuose sulojo šuo. Ir vėl tyla, tartum visa kas žinotų, kad šiandien šventa.
    Tik daržo kampe stovi keli bičių aviliai. Čia tai jau zirzimas nenustoja, ten dirbama kasdien.
    - Rože, ar tu manęs nematai, ar nenori matyti?
    Rožė labai susimąsčiusi ir, lyg iš miego pabusdama, pakėlė akis:
    - Anseli! - ir nuraudo iš didžio džiaugsmo mergaitė. - O kaip tu čia? Ar traukiniu atvažiavai?
    - Atvažiavau traukiniu. Mama siuntė mane pas dėdę Bintakį su laišku.
    Rožės džiaugsmui galo nėra. Tik kažkas kremta jos širdelę ir nori lyg sutrikdyti jos džiaugsmą. Bet jau neiškenčia ji. Reikia paklausti, reikia įsitikinti:
    - Juk aš dar vis tokia nedaili, kaip tuokart? - ir jau krauju nupiltas veidelis iš gėdos. Kvailas klausimas, žino ji susyk. Ji nori atitaisyti. - Bet anądien aš buvau nusipynusi vainiką ir užsidėjusi ant galvos. Tuosyk, man rodos, aš buvau graži, kad mane būtum matęs!
    - Ar tu graži, aš nežinau, - atsakė, kiek patylėjęs, Ansis, - bet aš ne dėl to tave norėjau matyti. - Ne, jis negali ir nenori sakyti Rožei, kad ji tikrai negraži, ir jau, rodos, ji niekada nebus graži, kad jam tik jos taip baisiai gaila; tik iš gailesčio jis jai žiemą sakė, kad jis ją mylįs. Ne, jos niekas nemylės, tik gailėsis, kaip kartais žmonės gailisi kokio sergančio gyvulėlio.
    - O kur Jurgutis su Marute? - garsiai jis paklausė.
    - Jie laksto po kaimynus.
    - O pas tave nepalieka?
    - Ne, nes aš negaliu bėgioti. Bet aš jų ir nenoriu, jie man per daug klykauja.
    - Žinai, Rožele, ateidamas aš pastebėjau ten, už trobos, taip daug smilčių, tokių baltų, švarių! Ar nenorėtum ten rauslioti? Eikš, aš tave ten nunešiu. Tos smiltys beveik tokios pat baltos, kaip pajūry. Eikš, pažaisim. Šitas - tai pajūris. Ten tos pievos - tai jūra. Čia kelios varnos lekia, ten keli balandžiai - sakysime, kad tai vandens paukščiai, žuvėdros. O čia imsime ką nors statyti. Matai, šitaip, ar ne gražu?
    - Tikrai gražu, - patvirtino Rožė. - Dabar aš kasdien čia ateisiu ir manysiu, kad esu pajūry, kaip tu kad sakai.

    Tikrai neilgai tesidžiaugė Rožė saulės šiluma. Dar nepradėjo rausti veidai, dar nepradėjo rudėti nuo saulės basosios kojytės, kaip Jurgutis ir Marutė gavo broliuką. Kas saugos vaikelį, kas vygiuos? Žinoma, Rožė. Jurgutis ir Marutė eina į mokyklą; parėję privalo mokykloj užduotus darbus atlikti, o paskui nori ir pasibėgioti. O Rožei nei į mokyklą eiti, nei mokyklos darbai atlikti, bėgioti negali, ir nereikia. Juk vaiką vygiuoti joks darbas. Sėdi sau prie vygio, ir gana. Kartais tušką įkišti į burną. Juk ką nors turi dirbti, turi sau duoną pelnyti. Kas jau gali vis taip veltui sėdėti?
    Taip ir pasodino Rožę prie vygio.
    Nubalo Rožė dar daugiau, negu anksčiau. Liovusi skaudėti kojelė vėl pradėjo iš naujo smelkti. Kaži kaip prie vygio netikėtai užsigavo, ir taip susopėjo, net ašaros ištryško.
    O vygyje gulintis tik šaukia rėkia lyg smaugiamas.
    Bintakiai dirba laukuose. Jurgutis ir Marutė laksto kaip patrėsę su kaimyno vaikais po kiemą, po daržą, karstosi per tvoras. Jeigu vaikas vygy jau šiek tiek primigęs, snaudžia, ir Roželė atsikvepia, bet čia tik dungs, dungs, dungs į langą vienas ar kitas iš vaikų. Tvyksterėja Rožė, nusigąsta ir mažasis vygy - šaukia, klykia iš naujo, o vaikai lauke juokais nesitveria.
    Roželė pati verkdama, ramina klykiantį vaikelį:

    Aha, aha, vaikutėli,
    Kodėl verki, mažulėli,
    Kas tau pasidarė?
    Aha, aha, apapa!

    Kojelė tik skauda, o ašaros byra, nors verkti ir visai nesinorėtų, o pykti.
    Ir taip praverkta, ir taip prakentėta visa vasara stuboj. Žaliosios pievos su margais žiedais, linksmosiomis pleštekutėmis ir auksinioji saulė - beliko tik svajonė.

    Aha, aha, apapa,
    Su vaikeliais klapata...

    Bet jaunutės mergaitės širdyje užgimė kerštas. Kerštu sudrebėjo maža krūtinėlė. Ir kerštu nutvėrė Rožė savo ramstį. O kaip tik vėl įbėgo į stubą Jurgutis ir Marė pasišaipydami:
    - E, tai gerai, kad negali išeiti lauk! E, Rožė jau zurnija, ve, ve! Matai, kaip lūpą paleido? Ha-ha-ha!
    Iškėlė Rožė savo ramstį ir davė, kur pataikė. Ji gerai žinojo, kad dabar pareis jos eilė, kad dabar teta muš ją, nemenkai. Bet tai jau tikrai tiek neskaudės, kiek yra pagiežos, džiaugsmo ir patenkinimo, pamačius, koks gumbas išauga Marutės galvoj, kad ant Jurgučio rankų mėlynos ir kruvinos dėmės.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page