r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

KRIZAS ŠIMONIS IR JO VAIKAI

PASIMATYMAS

    Adventai jau baigiasi. Kalėdos čia pat. Pavyzdingame ūkyje visi lauko darbai seniai jau užbaigti.
    Sobrių ūkyje jau iš tėvų protėvių paveldėtas pavyzdingumas. Ir Mikas Sobrys tvarkingas ūkininkas. Niekas jam neprikiš - negali prikišti jokio apsileidimo.
    Lauke darbų nebeliko. Dabar reikia surasti bernams šiokio tokio darbo, nors iš kampų ištraukti. Šeimyna be darbo negali būti, piktas mintis gali įgauti. Bet ūkyje darbų visada yra užtenkamai: čia virvių virvelių vyti, čia gembių tašyti, grėblius vasarai taisyti, išlakiojusius dantis įdėti. O prieš Kalėdas vis viena jau jokio rimto darbo niekas kaip ir nebenori nusitverti, nori pasilsėti.
    Vieno rūpesčio Mikas Sobrys šįmet atsikratė: nereikia naujos šeimynos ieškoti - pernykščioji žadėjo palikti ir kitiems metams. Darbščią šeimyną nemielai ūkininkas atleidžia. O jeigu ji tačiau nori eiti, tai šeimininkas ne tik prikalbinėja palikti, bet dar ir algos vieną kitą dolerį prideda arba priedų kitų kokių nors pažada.
    Sobrių bernai visai nesipriešino palikti; kada šeimininkas juos paklausė, ką jie manantys, - seniai jau buvo jie tarpu savęs susitarę palikti: šeimininkas ne žvėris, jis geras žmogus. Visada su šeimyna pasikalba žmoniškai, kartais pajuokauja. O dėl šeimininkės... Juk bernai ne virtuvėje sėdi.
    Tik mergos iš karto nemielai. Bet pagaliau jau lyg ir sutiko. Betgi, teisybę pasakyti, buvo jos tikrai apsiėmusios. Mat, ant šeimininkės jos pyko - neturėjo geros širdies..
    - Pernai Šilininkų Vilkienė visai kitokia prieš mane buvo, - ėmė aiškinti šį vakarą didžioji merga, Katrė Ulpinikė, šeimininkui įėjus į virtuvę dar galutinai dėl mergų palikimo tarnyboj pasitikrinti. - Ji niekada nedrįso man prikaišioti, kad aš negana dirbanti. Visada ji gyrė mane ir kaip dar!
    - Na, aš manau, kad mano žmona taip pat jokių nereikalingų priekaištų nedaro, - pastebėjo Sobrys.
    - Te, nedarys! - atkirto tarnaitė, karingai nusiteikusi, bet daugiau nieko nebesakė, tik, užsismaukusi skepetą už akių, nuėjo prie mūrio ir pagavo unkšti kaži kokią giesmę.
    - Bet vis dėlto, manau, paliksi, - maldino Sobrys, - juk seniai jau žadėjai.
    - Paliksiu, ką jau... Nemėgstu lakstyti nuo vieno ūkininko prie kito. Ar tai malonė, manai? - pradėjo vėl Katrė.-Ką turi, žinai, ką gausi, nežinai. Pas Šilininkų Vilką būčiau mielai palikusi, tik jų valgis toks blogas ir drabužiai,- kaip baidyklės mergos kartais ten atrodo.
    - Na, taigi, o pas mus dėl to jau nereikia skųstis, - priminė šeimininkas.
    - Na, kaip lėlės ir neiname apsirengusios, - atrėžė vėl Katrė. - Pasižiūrėk kaimyno Strazdo mergų: baltomis prijuostėmis, gražiomis margomis bliuzėmis. Jos žydi, žaliuoja ir raudonuoja po laukus! O mes? Nušutusios kaip lapės!
    - Na, na, Katrele, taip blogai nėra. Nereikia taip labai juodinti šeimininkus, tai negerai. Bet prie progos pasakysiu žmonai, kad ir jums nupirktų nors po vieną dailią šviesią bliuzę. Taip labai žydėti ir raudonuoti po laukus ar namus nereikia. Juk mūsų namai - surinkimo namai. Pasipiktins dar pagaliau sakytojai ir žmonės. O surinkimo metu užvis dailiau su pirmočiais.
    - Taip, taip! Iš juodvarnių niekas nesipiktina! - atidrožė Katrė ir truputį per garsiai nusijuokė.
    Kaži kaip nejauku pasidarė šeimininkui, ir jis nusisuko į antrąją tarnaitę, kuri kitam rytui, pusryčiams, roputes skuto:
    - Na, o tu juk ir paliksi, Trūde?
    - Jei Kartė paliks - paliksiu ir aš, - lyg tai baimingai atsakė Trūdė.
    Matyti ir mergos buvo susitarusios. Staiga atsidarė stubos durys, angoj pasirodė jaunoji Sobrienė, ir aštrus lyg peilis pasigirdo jos balsas: - Ak, tu čia, Mikai! Dėl to ir žvinglauja Katrė. Kur ir ne! Ha-ha! Naje, kas nežino...
    Nesuspėjo daugiau pasakyti Sobrienė, nes Mikas ją įstūmė atgal į vidų ir užtrenkė labai nemandagiai - jai po nosimi - duris. O patsai susisukęs nuėjo į antrą trobos galą pas tėvus.
    - Ta mano žmona proto neįgaus daugiau, man rodos, - ėmė skųstis Mikas. - Išpuolė šį vakarą į virtuvę, man besikalbant su mergomis dėl jų palikimo tarnyboj. Jos ne taip jau džiaugsmingai palieka, bet žadėjo likti. Betgi dabar, kada Ėvė išėjusi taip įtariančiai užkriokė, vargu bepaliks. Negerai būtų, jei Katrė eitų. Tokią apsisukančią mergą ne taip greit rasime.
    - Prikalbėk, paprašyk, paliks. Žinai, kad kartais ir šeimyna nori maldos, - atsakė tėvas Sobrys.
    - Apsaugok, to tu nedaryk! - nusigandusi perspėjo motina. - Tai jau šeimininkės dalykas. Į jos reikalus nesikišk! Dėl to ji ir pyksta, kad tu kiši nosį, kur nereikia. Dėl to ji ir pradeda piktai apie tave galvoti. Kam lendi į virtuvę? O kad tu ir šimtą kartų nieko blogo nemanai - Ėvė jauna moteris, žinai, jai gali pavydas kilti.
    - Bet kiek jau metų kaip vedę, ar kada daviau jai priežasties mane įtarti? Ar kada daviau jai progos pavyduliavimams? O kas samdo visada šeimyną, ar ne aš? Juk ji to visai nesirūpina. Mergas pavaryti, - kartais iš metų, - tai ji moka labai gerai. Aš nieko nesakydavau, tylėdavau. Tu esi šeimininkė - manydavau, tu turi žinoti. Bet šįmet tikrai turime gerą šeimyną, stropias tarnaites, tai reikia pasirūpinti jas palaikyti. O matai, ką ji daro! Kad nors pati kam tiktų!
    Nutilo Mikas lyg susigriebdamas, nes dar niekada nebuvo jis prasitaręs, kad jo žmona niekam tikusi. Bet šį vakarą jis ypatingai susierzinęs, piktas; kaktoj pasirodė rūpesčių raukšlės. Senis Sobrys skaitė toliau savo laikraštį; jis jau senas, jis nebemėgsta jokių niekingų barnių. Ir motina Sobrienė nieko neatsakė. Jai baisiai nemalonu sūnaus nesutikimas su savo žmona. Juodu kivirčijasi jau iš pat pradžios. Pirma tai atrodė lyg ir juokai. Bet vis aštresnis pasidarė marčios liežuvis. Ne kartą Mikas, vos besusivaldydamas, pasiūlė žmonai į kuprą. O motina graudendavo sūnų, prikalbinėdavo jam:
    - Vaikeli, ji tavo žmona, dievas ją tau paskyrė. Gerbk ir mylėk ją! Nekelk rankos prieš ją!
    Pagaliau jau ir kaimynai kaži kaip atsigirdo, kad jaunuoju Sobriu nesutinkančiu, o gyvenančiu kaip "kiaulė su žąsinu". Kiti net žinojo pasakyti, kad juodu "piaunasi kaip du šuniu". Žinoma, daug kas buvo perdėta. Bet kodėl juodu nesutinka, niekas nežino - nė tėvai. Spėlioti, žinoma, galima daug. Bet uošvienė dar nė pusės žodyčio nėra išsitarusi blogo apie savo marčią. Sūnaus pasiguodimams ji tik galvos linkterėjimu tepritaria.
    - Eik, vaikutėli, miegoti, marti gali dar daugiau supykti, - perspėjo pagaliau motina sūnų, kuris, galvą nuleidęs ir suniuręs, sėdi prie krosnies. - Juk žinai, kad nesantaika namuose - pragaras. Reikia stengtis pačiam šitokią nesantaiką numalšinti, jei ji dar neįsišaknijusi.
    Taip ji sakė, bet savo širdyje žinojo, kad šita nesantaika giliai jau yra įleidusi šaknis. Niekas jos nebeišraus.
    Nuo tuomet, kada išėjo Urtė Šimonytė iš jų namų, senoji Sobrienė negali nusikratyti kaži kokio sąžinės neramumo. Ji niekada nenori sau prisipažinti ir neprisipažins, kas ją kankina, kodėl negandojasi jos širdis. Ji tik dažnai dejuoja ir dūsauja naktimis ir dienomis verkia. Bet kad jos kas paklausia, kas ją taip kankina, tai ji tik sako, kad jau einanti prisivertimo keliu. O per ankštuosius vartus esą sunku pereiti. Kelias danguna esąs status ir erškėčiuotas.
    Ak, kad taip vienas galėtų pamatyti tą mirtinąją jos sielos baimę! Nes ji yra girdėjusi, kad galima mišias užpirkti. O, esą, būna visokių užpirkimų: kitą sykį ansai žmogus, kuriam mišios užpirktos, vietoje numirštąs ir su visomis savo nuodėmėmis nueinąs į pragaro bedugnę; kitam pareinanti kokia baisi liga, nuo kurios jis jau niekada nepagyjąs. Vėl kitą kremtanti jo sąžinė lyg kirmėlė kokia.
    Ar tik nebus Urtė Šimonikė užpirkusi jai mišias? Sobrienė negali užmiršti paskutiniųjų jos žodžių - kaip ji tik sakė? Taip: "Dievas yra kantrus, bet neužmaršus. Sugrįš, sugrįš!" Ak, dešimteriopai jau sugrįžo! Šitas sąžinės krimtimas, šitas sielos neramumas! O dar ana nesantaika namuose! Ir dabar Sobrienė tyli, ji minkšta lyg balta vilna. Ji blogo žodžio daugiau nebepratars nei ant vieno žmogaus, nei ant pikčiausio. Užtai ji ir sūnų maldina, prašo kentėti. Tik ji nesako tikrosios priežasties ir niekada nesakys! Jeigu tikrai užpirko Urtė mišias, tai nebeišsigelbėsi kitaip, kaip tiktai maldomis ir ašaromis. O kas baisiausia: jos dešinė ranka, kuria ji mušė Urtei per veidą - tinsta ir baisiai skauda. Ir kartais yra arba pasirodo tas pats jausmas rankoj, kaip tuokart, kai ji Urtę mušė - lyg nusmilkusi, lyg palaminta...
    O Urtės kruvinasis veidas taip pat tebesirodo jos akyse..
    - Ak dieve, ji tikrai užpirko mišias, kad amžinai kankinčiausi...
    Motinos siunčiamas, išėjo Mikas, nors ir nenoriai.
    - Kad nors pagaliau vaikų atsirastų, - sako senasis Sobrys senajai, - rasi protą įgautų.
    Bet senoji nieko neatsakė.
    Mikui įėjus į antrąjį galą, jaunoji jau buvo lovoje. Iš karto apsimetė Sobrienė mieganti. Mikas nuėjo dar laikraščių skaityti. Bet Sobrienė nemiegojo, o tik galvojo, kaip ir kokį smūgį suteikti savo vyrui. Pagaliau ir pradėjo:
    - Nemanyk, kad aš palaikysiu Katrę kitiems metams. Dabar aš sužinojau, kodėl tu taip labai trokšti ją palaikyti.
    - Nelaikyk, bet tada ir eisi nusisamdyti naujų tarnaičių. Aš nebeisiu, man jau užtenka tų tavo patyčių.
    - Matyk, koks tu! Taigi, taigi, Katrė mandri merga, tokiais raudonais veidais. Gana puikiai juoktis moka. Pasikraipyti gerai supranta. Kokia aš kvaila, kad ne pirma jau pastebėjau. Nė dienos ilgiau jos nelaikysiu!
    - Ko tu dabar svaičioji? - pradėjo lyg ir maldinti Mikas savo žmoną. - Penkerius šešerius metus jau gyvename.
    - Taigi, taigi, penkerius šešerius metus ir aš buvau tokia kvaila, kad vis tavimi pasitikėjau, aklai pasitikėjau! Tu mokėjai gana gudriai man galvą apsukti, kad nieko nepastebėčiau. Ir nepastebėjau. Bet yla visada išlenda iš maišo. Vienas sykis nemeluoja.
    - Kad tu ne mano žmona būtum, tikrai tau per ausį rėžčiau! - suriko Mikas, pašokęs nuo stalo. - Ar tau ne gėda taip nekaltai užsipulti?
    - Ką, tu mane mušti nori? Toks tu vyras! Dėl pasileidėlių mergų mane mušti? Nekaltai aš tave užsipuolu, ak tu, nekaltybe! O Šimonių Urtė? Ta! buvo gera pradžia. Vieną kartą pripratęs... - ir biauriai nusižvengė jaunoji Sobrienė.
    Skaudūs išėjo barniai. Kelis kartus nebesusivaldydamas iškėlė Mikas kumštį. Ir kad žmona ne lovoje būtų buvusi, tikrai nebūtų pasigailėjęs, ir... Bet ne, Mikas pasižiūrėjo šį vakarą į savo žmoną, lyg pirmą kartą ją matytų, ir pasibaisėjo. "Ne, niekada aš jos nebeliesiu nuo šio vakaro! - pasižadėjo sau Mikas. - Tegul ji eina, manęs dėl, į teismą. Kaip galėjau kartais manyti, kad ją myliu! Ne, niekada nebūsiu jos mylėjęs, tik, tik... E, biauru!" Atsisėdo Mikas vėl už stalo galo ir, stengdamasis nurimti, prisišaukė aną praeitį. Tuokart, - Mikas atsimena tai dar kaip šiandien, - kada rankpaduotuvės buvo, jis pasiėmė Evę į šalį ir jai pasakė: "Tu žinai, Šimonių Urtė sako, kad jos vaiko tėvas - aš. Kaip čia yra ar nėra, bet pasižadėk niekada man šito neprikaišioti. Girdi? Kas buvo - buvo, ateityje tokių dalykų nebebus." Ir Evė prisiglaudė prie Miko lyg gėdinga, lyg nurausdama, ir tyliai pašnibždėjo ji, kad jam šitai atleidžianti ir niekada nemananti panašių priekaištų daryti. "Juk jaunystė - paikystė!.." - pridūrė ji ir dar daugiau nudūrė akis žemyn. Kodėl taip? Ak, Evė Vanagikė kalbėjo iš prityrimo. Ne veltui kaimynai apie ją galvas kraipė. Ir kad ne Sobrių Mikas, kaži, - Vanagikė dar ir šiandien tebemergautų. Tiesa, ir Mikas buvo šį tą girdėjęs, aišku, kad vainotojų liežuviai netylės. Bet patsai susitepęs būdamas, ką bedarysi! O ji atsinešė daug pinigų. Tuojau buvo galima išmokėti ištekančiai seseriai dalį, ir ūkis liko be skolos.
    Ir iki šiol Evė, jaunoji Sobrienė, nė vieną kartą nepriminė Mikui jaunų dienų. Bet šį vakarą - kelintą kartą jau paskambėjo iš jos lūpų Urtės vardas. Seniai jau buvo jis atpratęs galvoti apie Urtę arba bent ją prisiminti. Juk ūkininkas turi kitų rūpesčių, negu apie buvusią kadaise tarnaitę galvoti.
    Šį vakarą Ėvė tiesiog nebepakenčiamai dažnai priminė Urtę Šimonytę. Tikrai jis norėtų panaudoti kumštį uždaryti tai baisiai burnai, kuri taip nešvariai, taip nedorai ištaria Šimonytės vardą. Ir štai lyg žvynos nukrinta jam nuo akių, ir staiga jam pasirodo Šimonytė tokia kilni, tokia nepaprasta, beveik norėtų jis pasakyti - šventa. Pirmą kartą jis jaučia, kad jis kaltininkas, ir pirmą kartą po tų ilgų metų jaučia apgailestavimą, jaučia sąžinę. Ir staiga supranta, staiga žino, kodėl tokią žmoną gavo, kuri jam tik kryžius ir vargas visame jo amžiuje; nes ar nesakoma, kad už kiekvieną darbą, blogą ar gerą - seka atlyginimas jau šiame pasaulyje?
    Nors šio vakaro barniai ne dėl jo kaltės kilo, tačiau jis jaučia, kad nusipelnęs koliojimo. Tik kad ji susiprastų ir nebeminėtų Šimonytės! Ant jo tegul jau krauja visus nešvarumus!
    Įvyko, kas savaime suprantama: atsisakė abi mergi palikti kitiems metams, ir net pirmąją Kalėdų jiedvi išėjo.
    Tarpšventėje tikrai išvažiavo į turgų Evė Sobrienė mergų samdyti. Nusamdė vieną keistos išvaizdos, abejotino stropumo. Bet reikėjo dar vienos. Neberado turguje. Reikės pavažiuoti į Žemaitiją.
    Bet į Žemaitiją važiuoti baidosi jaunoji Sobrienė. Ir vėl išvažiavo Mikas mergos samdyti.
    Rado ir nusamdė. Paskui, susipirkinėjęs visokių mažmožių, už kuriuos nereikia muito mokėti, grįžo namo. Bet grįžo vienas. Parsisamdžiusioji tarnaitė žadėjo atvykti už savaitės, norinti pasilsėti, sakė.
    Anksti sutemsta, o vakarai tamsūs, nes mėnuo vakaroja, sniego šįmet dar nebuvo. Keliai svetimi, o važiuoti toli. Norėdamas sutrumpinti sau kelią, Sobrys pasuko tiesiai per Ašpurvinę girią Aukštujų link. Nors vieškelis ir prastas, bet dabar pašalusi, tai vis jau ne taip labai bloga važiuoti.
    Kaži kodėl arkliai taip nerimauja? Kelis kartus jau šoko į šalį, lyg piktą dvasią jie būtų pamatę. Vos vos nuvaldė juos Sobrys. Gerai sudavė botagu. Bet tuo jų nė kiek nenuramino. Jie prunkščia ir skliaudžia ausis, akimis tik skaitosi į visus pakampius. Atvarslus reikia gerai įtempus laikyti.
    - Tur būt, per daug avižos bado! - barasi Mikas.
    Pagaliau nurimo jau kiek arkliai ir ėmė bėgti lengva risčia. O nebereikiant taip tampriai laikyti arklius, ir pradedi žmogus šį tą galvoti. Kaži iš kur išlindo tokia mintis: kur kyšo dabar Urtė, kaip jai dabar sekasi? Ar ji kur tarnauja, o rasi ištekėjo.
    - E, Mikai, kas tau rūpi! Tesižino ji, - bara jis save. - Bet ne, ištekėjusi ji nebus, negali būti! - Mikas to nenori. Jam nemalonu tatai įsivaizduoti. Pavydas pagauna jį, net kerštaująs pasijuto jis. Paskui nori jis vėl išjuokti save dėl kvailų minčių. Bet jos iš galvos vis viena neišeina.
    - Kaži, kad ją taip kartą sutikčiau, kaip būtų? Ar ji dar pyksta ant manęs?
    Ne, Mikas Sobrys nežino ir įsivaizduoti negali Urtės nelaimės. Apie savo kūdikį, kuris kur nors auga ir vargsta, jis visai nepamano.
    O ten gyvena Šimoniai, ten jos tėviškė. Girdėti, piktą ji turi brolienę. Šitai Mikas kaži kur pripuolamai girdėjo, bet nei jam skaudu, nei jam graudu dėl to, kad Urtė nebeturi tėviškės. Jis tėviškėje gyvena, o kaip jam sekasi, kokia čia malonė... Ne kartą nusiminęs jis yra pagalvojęs eiti, eiti iš to pragaro; taip, jo žmona iš jo namų, iš jo tėviškės, tikrą pragarą padarė! O dabar visą amžių gyventi - pririštam prie jos, tos biaurios moters - gyventi. E, geriau negalvoti apie tai.
    Vieškeliu važiuojant matyti, kaip šulinio svirtis Šimonių kieme giliai nusilenkė ir vėl iškilo, lyg su pašaipa nusilenktų ji, pamačiusi Miką Sobrį - seną pažįstamą, kuris dedasi jos nepažįstąs. Mikas nusispiovė per vežimo kraštą. Nė patsai nežino kodėl. Tik jam staiga taip nejauku. Kaži koks kylys įstrigo į gerklę, kad net susopėjo. Kodėl? Juk blogo padaręs jis nieko nėra. Kodėl širdis pradėjo nerimauti? Tur būt, dar vis kauluose tebėra ansai barnių vakaras.
    Nuo tuokart jis su žmona daugiau nebekalba, kaip tiktai "taip" ar "ne". Ji, taip, ji norėtų ir kalbėti, ir vėl gera jam būti, lenda į akis, meilinasi, glostosi kartais kaip katė, bet jis jos nebegali kęsti.
    Čia visai be reikalo sukirto Sobrys skaudžiai arkliams botagu, kurie dabar pasileido šuoliais.
    Mikas pastebi einančią per laukus moterį. Ko ji taip sulinkusi? Ak, ji neša maišą su grūdais ar miltais, gal būt, iš malūno. Tokiu maišu nešina eis kartais, tur būt, ir Urtė... Bet Mikui reikia visų jėgų sulaikyti jau stačiai siuntančius arklius.
    Staiga suprunkštė vienas arklys, paskui ir antras: mat, iš griovio iškilo vėjo nešamas popieriaus lapas, ir stačiai po vežimu. Pilnu šuoliu pasistojo arkliai piestu, o tada lyg šūvis iš šautuvo - pirmyn. Vos vos neišvirto Mikas iš vežimo. Bet dar pavojus ne pro šalį. Tik stipriau atvarslus laikyti! Betgi... Mikas pasijuto kaži kaip bekybąs ore... vienas dunksterėjimas... ir... ir daugiau nieko.

    - Mikai, ar tu negyvas! Dieve! Mikai, Mikeli, aš pykau ant tavęs iki šiandien, bet daugiau jau nebepyksiu. Mikai, kad nors kartą dar akis atvertum! - girdi Mikas Sobrys ne tai kalbant, ne tai dejuojant. Jis manosi sapnuojąs. Nes tasai maldaująs, tasai ašaromis pasruvęs balsas juk jam rodos toks pažįstamas ir kaži kaip toks mielas... Žinoma, kad tai tik sapnas. Bet saldus sapnas, vis viena... Dar miegoti, dar toliau girdėti, nors kelis dar tokius žodžius girdėti, kad ir tolstant ir nykstant sapnui. Tikrenybėje jų negirdėsiu. Rasi kalba ir dar kalbės kitiems taip meiliai Urtė Šimonytė. Bet tai rodosi, tačiau ne sapnas. Kaži kodėl taip baisiai sopa galva? - Sustingusi svetima ranka braukia jam per plaukus. Ne, ne svetima tai ranka, malonus, pažįstamas šitas palytėjimas. Taip tik viena, vienintelė temoka. Ko ieško jos ranka jo plaukuose?
    Ir dabar pamažu pamažu atsimena Sobrys, kad jis parvažiuoja iš Žemaitijos, arkliai pasibaidė, atvarslai trūko. Pamažu pradeda blaivėti, ryškėti mintys. Tik galva baisiai sopa. Ana sustyrusioji, šalta ranka dar tebeieško po plaukus - bene žaizdos, ir tyliai verkia moters balsas. Jau atsimena jis, kad matęs moterį, kuri ėjo maišu nešina - per laukus. Tai bene ta pati.
    - Mikai, atsibusk! Ką aš darysiu, kur tave nugabensiu? Kur prisišauksiu dabar pagalbos!
    Sobrys visai negalvoja, kur galėtų būti dabar jo arkliai, rasi jie kur sprandus nusisuko - vis viena! Viena tesvarbu: Urtė čia. Urtė, apie kurią visu keliu šiandien ir tegalvojo. Ir jo mintys virto tikrenybe. Pamažu, iš lėto jis mėgina savo sąnarius - ar jie sveiki? Rodosi, sveiki. Dabar jau laikas būtų pagaliau ir akis atidaryti. Jis žino, kad pamatys Urtę, bet kokia ji dabar atrodo - to jis nežino. Ar ji tokia pat dar daili, kaip anąmet? Geriau būtų, kad būtų dingęs jos dailumas, geriau būtų, kad būtų ji biauri, atrodytų pasenusi. Bet jos balsas toks pat, kaip tuokart. Ak, kaip gerai jis tatai atsimena!
    Pamažu atsidaro Sobrio akys ir įsmeigia į ašaromis suvilgytą moters veidą. Taip, tai Urtė Šimonytė, visai ta pati, kaip kitados. Bet ne, ne ta pati. Jos veidas išbalęs, deja, keli gilūs skausmo ir rūpesčių bruožai išvagoję jos paakius ir kaktą. O akys didelės didelės, tartum...
    Yra žmonių, kurie nerangūs, nepaslankūs galvoti. Tokiems žmonėms kiekvienas bruožas moters veide ar kaktoj daugiau nieko nereiškia, kaip tik artėjančią jos senatvę.
    Tą pat pamanė ir Mikas Sobrys, ir tučtuojau dingo susidomėjimas Urte Šimonyte. "Kaip biednai ji atrodo..."
    - Mikai, tu gyvas!
    Kaip jausmingai ir džiaugsmingai šie žodžiai paskambėjo iš Urtės lūpų!
    Ne, kraujo žymių Urtė nerado Miko galvoje. Stora žieminė kepurė ir naminiai kailiniai atlaikė ir sušvelnino skaudųjį trinkį į medį. Mikas tik apsvaigęs tebuvo. Atsitiesė ir pamažu pamažu atsikėlė Sobrys. Truputį susvyravo dar žemė jam po kojomis, dar reikėjo atsiremti į medį. Reikėjo lyg ir jėgų rinkti.
    Reikėjo ir ką nors sakyti, būtinai ką nors, bet Mikas Sobrys tyli, lyg kalbos nebetekęs. Tik akys vis dar įsmeigtos į Urtę, kuri dabar nebežino, ką daryt. Ar imti maišą su miltais ant kupros ir skubėti namo - nebeatsisukti? Ar... Pamažu, visai pamažu ji maunasi tumpines. Atrodo, lyg ji lauktų, lauktų vieno žodžio, vis viena, koks jis pagaliau būtų! Bet į Miką ji jau nebežiūri. Nemalonus, nebepakeliamas pasidarė jai jo žvilgis. Ji žiūri į tolį, lyg spręsdama, kaip toli dar jai eiti. Ar stengs ji iki kelio galo nunešti tą sunkią naštą? Ir tik vieną mirksnį prisiminė jai antsai laikas, toks malonus ir saldus, kuris baigėsi kančia ir gėda. Bet... nebegalvoti apie tai! Tebūnie tai praeitis, nors ir jokios jau nebėra ateities. Tik nebežvelgti atgalion!
    Sobrys tyli kaip tylėjęs. Tur būt, ir jis atsimena anuos laikus. Bet ir jam anos meilės pabaiga buvo nemaloni, tai ir jam geriau nebegalvoti apie tai. Praeitis - svajonė, dabar tikrenybė.
    Urtė Šimonytė tveria maišą, supurto miltus į vieną maišo galą, kad geriau būtų galima nusitverti ir sau ant kupros jį užmesti,
    - Kur tu čia paklydai? - Sobrys ir patsai nustebo dėl to kvailo savo klausimo, bet ką pasakysi kita! - Ar toli gyveni?
    - Rasi būsi toks geras ir užkelsi šį maišą man ant nugaros? - Urtės atsakymas. Bet balsas taip staiga persimainęs, lyg pabarškęs, lyg užkimęs, visai ne Urtės Šimonytės tai balsas, o seno žmogaus, kuris jau savo laiką išgyvenęs ir kuriam jau nieko pasaulyje nebėra, ir jis jau nieko nebelaukia - tik mirties.
    Mikas Sobrys mandagus: tikrai jis užkėlė jai maišą ant nugaros. Ir Urtės kupra sulinko daugiau, negu pirma, lyg ne miltų pusę maišo ji neštų, o kaži kokią daug sunkesnę ir baisesnę, bet nematomą naštą.
    - Ar matei, kurlink arkliai nubėgo? - visai paprastas, šaltas Miko balsas. -Biaurybės, bus vežimą sudaužę.
    Urtė tylėdama parodė kryptį ranka ir pati nuėjo į priešingą pusę.

    Urtė skubina namo. Jos laukia Roželė, sergantysis jos kūdikis. Roželė šiandien paliko namie viena.
    Netoli bereikia Urtei eiti. Ten kryžkelis, kelį žingsniai Aukštujų link, dešinėj pusėj pušynėlis ir papušyny maža trobelė. Vienoje šitos trobelės stubelėje ji gyvena su savo Rožele, kitoje stubelėje gyvena kaimo varguolė Bernotienė.
    Kartais Bernotienė visiškai protinga. Tuomet ji, Urtei namie nesant, įeina prie Rožės, papasakoja jai pasakų arba tikrų atsitikimų iš savo pačios gyvenimo. Kartais ji pasakoja ir tokių dalykų, kurie tik paaugusių ausims tetinka. Bet Rožei tatai nė kiek nekenkia, nes ji nieko nesupranta ir palieka nesupratusi. O paskui lyg atsimuodžia Bernotienė ir sako:
    - Ak tu, paikute, juk tavo dar panosė šlapia, ne tau tokie dalykai klausytis! - Šitas pasakymas taip pat Rožei ne visai aiškus. Bet ji patenkinta, kad senutė linksma ir pas ją sėdi. Ypač miela tatai vakarais, kada Urtė taip vėlai iš darbo pareina. O ji visada vėlai pareina. Ūkininkai duoda samdininkams darbo iki išnakčių.
    Bet dažnai arba dažniausiai Bernotienės nėra namie. Ji keliauja po žmones, susirenka sau valgyti ir vieną kitą grašį, kurį apsisukus išleidžia, nusipirkdama degtinės. Tuomet Roželė jos bijo. Labiausiai dėl to, kad ji, parėjusi namo, daugiausia parvirsta kur nors prie durų ar per slenkstį žengdama. O atsikelti nebestengdama, ji suvadina visą pragarą ir net visus šventuosius į pagalbą.
    Iš Bernotienės lūpų ir patyrė mažoji Roželė, kad yra visokios rūšies velnių - pradedant nuo paties belzebubo iki paprasčiausiojo biesuko.
    Kartais, kaip jau minėta, Bernotienė kviečia į talką ir šventuosius, bet šiųjų nedaug ji tepažįsta, ir jų vardai ne taip jau sklandžiai šaukiasi.
    Bet Bernotienės žodynas nesibaigia dangaus ir pragaro bei gerųjų ir piktųjų dvasių vardais, oi, ne! Dar turtingesnis jis visokių visokiausiais moteriškais žodžiais, kurių ji nė viena proga nešykštėjo.
    Jei susipyks Bernotienė su kuria savo kaimyne, tai ir papasakos jai, kad ji šiokia ir tokia, ir kitokia. O jeigu priešingoji pusė ne visai su tuo sutiks, tai ji, Bernotienė, užtvirtinimui dar sykį pasakys, kodėl ana šiokia ir tokia. Ir iškraustys į dienos šviesą, ir atidengs visas kaimynės nuodėmes, net tokias, kurių ana nė pati nežinojo.
    Bernotienė nešykštėjo savo iškalbingumo ir nė didžiausia savo meilės parodymo proga.
    Patyrė ir Rožė begalinę jos meilę, nes visokiais ją šaukė vardais Bernotienė - tik ne tuo vardu, kurį jai suteikė anąmet Tabalienė ir kurį kunigas bažnyčioje šaltu vandeniu bei kryžiumi užtvirtino.
    Šitokioj draugystėj praleido savo jauniausias dieneles Roželė: dar visai mažutei jai esant, pasitraukė Urtė iš Bintakių ir partraukė į šitą trobelę papušyny.
    Jau tamsu ir nebegalima matyti, kaip atrodo iš lauko ana trobelė, į kurią mes Urtę Šimonytę parlydėjome. Bet tai ir nesvarbu. Savaime aišku, kad šitokia trobelė papušyny yra kadaise iš molio drėbta. Jeigu ūkininkas, kuris ją statydino, buvo geras žmogus, tai jis sienas net nukalkiuoti ir langines net šviesiai mėlynai nutepti leido. Bet šitoji trobelė jau tokia sena, kad jokios kalkių žymės arba mėlynų langinių nebepastebėsi. Tik pro vieną kertę einant pamatysi, kad šiaurės vėjas ir lytus kertę jau šauniai paplovęs. Bet rūpintis tuo nereikalinga: trobelė negrius, nes prie kertės giliai įkastas storas kuolas, ant kurio remiasi trobos stogas. Tuo būdu atimta iš mūro sunkiausioji našta, ir keliolika metų stovės dar trobelė.
    Iš trobos pro langą žybso silpnas žiburėlis. Urtė tai pastebėjo ir lyg nusigandusi pagreitino žingsnius.
    Įsiskubino Urtė į prienamį, kur taip tamsu, kad nors akį durk, nieko nematysi. Iš kairės, iš antro galo, kur įrengtas tvartas, girdėti alkano paršelio kriuksėjimas ir žviegimas. Urtė sukasi į dešinę. Apgraibomis atrado duris, atidarė ir įėjo į priebutį. Priebučio kertėje stovi kaži kas. Ant šito padaro nusmuko nuo Urtės kupros maišas.
    Urtė žino, kad jos akys užverktos ir veidas dar drėgnas nuo ašarų. Ji nenori, kad Rožė ją tokią matytų. Atsirėmusi į duris, šluostosi prijuoste veidą ir akis ir šnypščia nosį. Gerklėje pradeda kirbėti. Šitą kirbėjimą Urtė seniai jau pažįsta: dėl jo baimės kaip ir nebėra. Įėjus iš lauko, visada reikia kosėti - mat, oro permaina. Bet prie kosulio ji pripratusi, juk čia pagalbos kaži ar bebūtų?
    - Ai! - Urtė nutirpo: kas tai? Iš kur tas baisusis diegulys? Ir dar kartą, lyg pervertų visą šoną. Šito diegulio Urtė dar nepažįsta. Bet kaip atėjo, taip ir praėjo. Duok dieve, kad nebepasikartotų!
    Pamažu atidarė Urtė stubos duris ir įėjo. Stuba vienu langu, prie lango stalas, ant kurio spygso maža skardinė lemputė. Prie stalo du krėsleliu. Prie vieno krėslo stovi ratinas su linų kuodeliu. O ten, gale, lova. Tai visa Aukštujų Šimonių Urtės nauda. Bet ne, neužmirškime, kad prienamy stovi Urtės skrynia, vienintelis stiprus daiktas, rodąs, kad Urtė -"ūkininko" duktė.
    - Urte, aš taip bijojau, aš maniau, kad tu nebepareisi, - pasigirdo kūdikio verksmas iš lovos.
    Urtė tyli. Ji negali nė žodžio pratarti. Ji jaučiasi blogai. Kaži kas kremta jos širdį. Ji baisiai pikta šiuo akimirksniu. Ant ko? Ant visų, ant visų! Meilės? Oi, ne, jau nebejaučia ji meilės. Paskutinę šaknelę išrovė šį vakarą Mikas Sobrys.
    - Urte, aš noriu valgyti! - vėl mažiukės balselis.
    Skamba keistai, jei kūdikis motiną vardu vadina. Bet Urtė taip nori, kodėl taip nori - ji nė pati nežino. Berods, ji niekada to savo noro nepareiškė, bet kitaip savo mergaitės ir nemokė. Roželė visai nežinojo ir įsivaizduoti negalėjo, kad Urtę reikėtų mamyte pavadinti.
    - Jau nenumirsi, kol pataisysiu vakarienę, - rūsčiai atsiliepė motina. - O kas tau lempą uždegė? Ar aš tau nesu sakiusi, kad reikia taupyti?
    - Teta Bintakienė buvo atėjusi, tai ji ir uždegė, - vis baimingesnis darėsi mergaitės balselis.
    Rožė pastebėjo, kad motina vėl verkia. Tiesa, tai ne naujiena. Ji savo gyvenime dar nieko kito ir nemačiusi, kaip tiktai ašaras. Ji tyli ir verkia drauge su motina.
    Ir dabar, kaip kas vakarą, motinai prie jos atgulus, Rožė nori labą naktį pasakyti, atbučiuoti. Ji nori, kaip visada, taip ir šį vakarą, paimti motinos ranką, ją glamonėti, bučiuoti ir prie jos prisiglaudusi užmigti. Bet motina rūsčiai atitraukia abi ranki, ir pirmą kartą Roželės gyvenime atsuko Urtė jai nugarą.
    Verkė tyliai - katra sau. Bet jeigu ir motina neranda paguodos žodžių, tai yra dar kažkas, kas tikrai paguodžia nelaimingąjį - miegas. Ir miegas nunešė mažąją Roželę į sapnų karaliją.
    Bet ir čia pamatė Roželė verkiančią savo motiną, kuri išplėtė rankas ir kaži kodėl balsiai šaukė. Ak, ji grimzta, ji grimzta! Rožė nori gelbėti, bet kaip? O štai Urtė dingo, ir tik viena ranka bekyšo lauke. Rožė nori tą ranką paimti, prie jos prisiglausti kaip kas vakarą lovoje, bet... bet status kalnas tarp jos ir anos rankos. Kalnas baisiai akmenuotas ir šukėmis apmėtytas. Keletą šukių Rožė dar gerai pažįsta. Tos šukės ano puodo, kurį ji neseniai sumušė ir net į ranką įsipiovė. Ir dabar jos rankos vėl kruvinos. Bet vis viena Roželė lipa į kalną. Ji nori pasiekti Urtės ranką, kad galėtų prie jos prisiglausti. Ak, o ten stovi du angelėliu, visai tokiu pat, kaip prie sienos pakabintuose paveiksluose. Ir tokius pat raudonus bei storus jie turi veidelius, ir jie moja Rožei. Jie nori Rožei duoti du sparneliu, kuriuodu tokiomis gražiomis žvaigždelėmis papuoštu. Ir ji skubina: jei ji sparnelius gaus, tai ji nulėks, tai ji... Ir sapnas dingsta, ir miegas švelnina našlaitės skausmą.
    Kada Rožė užmigo ir miege skaudžiai trukčiojo, lyg verktų, didelis gailestis sujudino motiną. Ji atsisuko į mergaitę ir glostė silpnąją jos nugarėlę, kalbėdama:
    - Tau daug reikės kentėti, kada manęs nebebus, tai pratinkis pamažu jau dabar. - Ir aštrus kosulys, maišytas su ašaromis, nutildė Urtę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page