r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

KRIZAS ŠIMONIS IR JO VAIKAI

LAIMĖ

    Urtė laiminga. Jos krūtinė kone per menka apimti visus tuos jausmus, kurie ją pripildo. Ji norėtų rykauti, visam pasauliui pasakyti, kokia ji laiminga.
    Jau ji nebesislepia nuo Miko. Ne. Ir kam? Juk jis ir ji žino, tik juodu vieni žino paslaptį: Mikas Urtę bučiavo. Ir koks tai buvo pabučiavimas! Pirmas toks jos gyvenime.
    "Tikrai, taip jau kitas nemokės bučiuoti, kaip Mikas, - svajojo Urtė. - Jis myli mane, ak, jis myli mane! Ir aš jį myliu. Tik to jam niekada nesakysiu. Ne, niekada!"
    Bet pamažu, visai pamažu pradėjo atslūgti laimės jausmai, pradėjo veikti bei kalbėti protas:
    "Kas tai, juk jis sakė mane mylįs, juk jis sakė, kad aš jam patinku, tai kodėl? Tai dar kažkas nauja turi įvykti? - Urtei gėda ir sau pačiai prisipažinti, kad ji kaži ko dar laukia. Ji nežino ko, bet taip palikti negali. - Ar tai jau atšalo jo meilė į mane? Rasi man reikėjo būti meilesnei, širdingesnei. Bet kaip tatai padaryti? Aš mylėčiau jį, bučiuočiau jį, pasakyčiau net, tikrai pasakyčiau, kad jį myliu, kad tik jis vėl ateitų."
    Bet Mikas šaltas: nė skersa nebežiūri į Urtę. Kartais tik pakalbina Barbę. Ir kaip pradeda tuomet Urtei širdis sopėti! Ir pavydas pradeda imti, kada Barbė nurausta iš džiaugsmo. Ir girtis pradeda Barbė:
    - Kažin, ar aš tam pačių sūnui patinku?
    Kad ji bent tylėtų!
    Ir taip praėjo keletas savaičių ar visas mėnuo.
    Šeštadienio vakaras. Sobriai ir Marė išėjo pas Vaičių Vanagą į surinkimą. Barbė išvyko namo. Mikas kaži kur išėjęs į kaimynus. Ir Urtė mielai būtų ėjusi į surinkimą, bet vienas žmogus juk turi būti namie. Taigi ir paliko Urtė. Apsižygiavusi įėjo ji į savo kamarą.
    Paskutiniu laiku ji labai nepatenkinta savimi. Ji jaučia, kad ji visai jau nebe ta pati. Jos širdis nebe širdis, o kaži koks maištingas mišinys jos vietoj ponauja.
    Sąžinė graužia be paliovos, o tai dėl to, kad ji nėmaž dievo nebeatsimena. Rods, suklumpa ji kas vakaras prie savo lovos poterių kalbėti. Bet kiek kartų reikia pakartoti kad ir tą patį "Tėve mūsų", nes, pasakiusi amen, nebežino ji, ar sukalbėta "Tėve mūsų", ar ne. Visą laiką apie Miką svajota.
    Kelis kartus jau verkė ji, būdama viena. Ji žinojo, kad tai tik dėl Miko, bet nenorėjo to prisipažinti.
    Kodėl jis nėmaž nebekreipia į ją dėmesio? Ne kartą Urtė nueidavo į klėtį ta viltimi, kad atras ten Miką, o rasi jis ją atseks, - lūkėdavo ji. Bet Mikas nė manyti nemanė. Susigėsdavo Urtė: kur dingo pažadai, užsimojimai elgtis dorai?!
    "Padūkęs doriškumas vyrus vilioti!" - išgirsdavo Urtė kaži kokį prikaišiojantį vidujinį balsą ir apsidengdavo veidą rankomis iš gėdos. O anas balsas beširdiškai prikaišioja toliau:
    "Kaip galima tokiomis mintimis aplink vaikščioti, vis apie vyrą galvoti? Matai, Mikas doresnis už tave. Jis pajuokauja, ir tu jau kvailsti!"
    Gana mąsčiusi ir galvojusi, o nieko geresnio nesugalvojusi, Urtė ir šį vakarą pasiėmė pagaliau knygas ir pradėjo giedoti. Giedodama užmiršo, kad ji ne namie, kad galėtų kas nusiklausyti ar šiaip ką. Gražiosios giesmės leidžia užmiršti visas negandas, leidžia užmiršti širdies neramumus.
    Ir dvasioje ji vėl Aukštujuose: sėdi ant suolo, šalia jos motina, meili, gera, ir Anelė. Tėvas už stalo galo pradeda giesmę. Giesmė nelieka troboj uždaryta, ji veržiasi laukan, pro praviras duris ar langą, ir einantiems per šilus meiliai paskamba į ausį žodžiai:

    Beje, jis valandėlę
    Užtruks gaivint tave...

    Štai - lyg dvasia kokia - prie durų bestovįs Mikas! Urtė negirdėjo jo įeinant. Staiga nutilo jos balsas lyg nutrūkusi kanklių styga. Iš išgąsčio knyga iškrito iš rankos. Bet ne koks buvo išgąsčio pajutimas, kad širdis sustotų plakus, kad kūnas sustingtų iš baimės; tai buvo džiaugsmu drebąs sujudimas.
    Labai mandagiai Mikas paėmė knygą ir padavė Urtei:
    - Giedok toliau, aš pasiklausysiu. Man taip be galo patinka tavo balselis!
    - Dabar nebegaliu giedoti, tu mane per daug išgandinai, - truputį drebančiu, iš sujudimo užkimusiu balsu kalbėjo Urtė.
    - Gaila, o aš maniau, kad tu, mane pamačiusi, pradžiugsi.
    - Tik veizėk, kaip jis įsivaizduoja!
    - Aš žinau, kad merginos, vaikiną pamačiusios, visada labai džiaugias.
    - Na, kaži, ar visada.
    - Taip, visada, vis viena, koks vaikinas bebūtų.
    - Ak, tai tu ir toks... by koks?
    - Ką, aš tau by koks?
    - Ne, bet... kaip tu sakai...
    - Hm. Bet aš visoms mergoms patinku! Žinau kad ir tau patinku.
    - Na, negudrauk per daug, gali apsirikti!
    - Aš niekada dar neapsirikau, aš pažįstu mergas. Jos visos tokios.
    Urtė nuraudo, bet šį kartą jau iš pykčio:
    "Kas jam tik šį vakarą įpuolė į galvą man tokius niekus plepėti? Koks jis įsivaizdavęs! Niekada jam nesakysiu, kad jis man patinka. O taip, kaip dabar pasielgia, taip tikrai jis man nepatinka", - visai nepatenkinta jo elgesiu, Urtė nusisuko ir išdidžiai iškėlė galvą.
    - Na ką, nepatinku tau?
    Urtė tyli ir pyksta širdyje:
    "Kaip ilgai jis kartos vis tą patį kvailą klausimą?"
    - Aš manau, kad tu nesiskirsi nuo kitų mergų, ir tavo skonis nebus kitoks!
    "Pfui, toks nemandagus jis gali būti! - Labai apsivylusi, nuliūdo Urtė ir nuleido galvą. - O aš jį taip labai garbinau! Ir kaip gerai, kad aš anąkart neprasitariau; širdies ant liežuvio nereikia nešioti."
    - Na, ar nieko nebežinai daugiau pasakyti? - erzino Mikas Urtę vis toliau.
    - Ne, tu man nepatinki!
    - Tikrai ne? Ir nėmaž?
    - Nėmaž!
    - Šitaip? Bet aš tavo žodžiais netikiu.
    - Tikėk, netikėk, man vis viena, nepatinki man, ir gana! Kam man reikia būti panašiai į kitas mergas?
    - Bet tu nesi kaip kitos kaimo mergos!
    - Susyk! O kaip čia?
    - Ne, tu nesi kaip kitos, aš tik norėjau tave kiek paerzinti, norėjau matyti, ar moki pykti, ir norėjau kiek su tavim pasiginčyti. Bet turiu pripažinti, kad tu ne tokia, kaip kitos.
    - O kodėl ne?
    - Todėl, kad tu man patinki, o kitos mergos man nepatinka.
    - Ak, tik dėl to!
    - Na, o dabar patinku aš tau?
    - Ne! - atkakliai, bet jau šiek tiek linksmesnė atsakė Urtė.
    - Užsispyrėlė tu, bet vis tiek tu man kartą prisipažinsi.
    - To tu nesulauksi!
    - O jeigu sulauksiu?
    - Nesulauksi! Tai jau veikiau ansai ąžuolas ten darže ant galvos pasistos.
    - Netyčiokis, mergele!
    - Kas man gali ką padaryti!
    - Esi tikra?
    - Taip tikra, kaip šį vakarą šeštadienio vakaras!
    Nepatenkintas atrodo Mikas, o Urtė džiaugiasi:
    "Aa, pirma jis mane erzino, dabar aš jam atkeršysiu. O, kad tu žinotum, kaip aš tave myliu! Bet dar gana laiko, pasisakysiu, vėliau, jeigu nesuprasi manęs kitaip. O dabar ne, dabar tylėsiu!"
    - O jeigu aš tave myliu? - prabilo vėl Mikas.
    - Netikiu ir netikėsiu! - Bet širdis jos džiūgavo. Dieve, kokia ji laiminga!
    - O jei tai tikra tiesa, ir tau atvirai pasakysiu, kad dar nė vienos taip nemylėjau, kaip tave?
    - Netikiu, netikiu!
    - Urte, kodėl tu tokia atkakli šį vakarą? Mergos paprastai nebūna tokios.
    - Ir vėl mane sulygini su kitomis. Kokia aš esu, tokia ir paliksiu. O tu nori mane prigaudinėti. Eik iš mano kamaros!
    - Iš tavo kamaros! Ha-ha-ha, kokia tu juokinga. Iš tavo kamaros! Ne, neisiu, o eisiu, kada man patiks.
    Ir nepasijuto Urtė, kaip Mikas ją per liemenį jau apkabino ir ant savo kelių pasisodino.
    Jau nieko jis nebeklausė daugiau, jau jokio atsakymo nebereikalavo, o karštai ėmė ją glamonėti, meiliausius žodžius į mergaitės ausį kalbėti, kokių Urtė dar negirdėjusi. Daug ko ji nesuprato, o tik nujautė, kad tai ko ypatingo esama, ko ji dar nepažįsta. Bet vis artyn ir artyn jau ateina išsipildymo valanda. Ir Urtė sudreba lyg apušės lapas.
    Laimingajam laikas neribotas, laimingasis neskaito valandų. O kas laimingas? Laimingas tasai, kurį didžiosios, žodžiais neišreiškiamos meilės bangos paskandina savo gilybėse.
    Paskendusi aistringos meilės vilnyse, užmiršo Urtė visas ribas, visus geruosius užsimojimus. Užmirštas ir sąžinės balsas.
    Lauke sulojo šuo: parėjo žmonės iš surinkimo. Mikas Sobrys mėgino atsipalaiduoti iš apkabinančių jį rankų ir išeiti, bet Urtė apglobė jį dar stipriau.
    - Palik! - tarė ji.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page