r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

KRIZAS ŠIMONIS IR JO VAIKAI

RUDUO

    Gaidrus vėlybo rugsėjo rytmetis. Kiek tingiai užteka saulutė iš rudens rytų ir baimingai stengiasi kopti aukštyn į padanges, lyg ne visai gryną turėdama sąžinę. Juk ji tolinasi nuo šiaurės vis daugiau ir daugiau pietų link, lyg ir ji pabūgtų parsibaldančio iš šiaurės žiemos šalčio.
    Betgi ar ji žino, kad ji pati tasai šaltinis, kuriam išsisėmus, miršta gamtos gyvybė, gamtos grožis! O rasi ir dėl to ji krypsta pietų link, kad tikrai jau išsisėmė didžioji, stebuklingoji jos jėga.
    Liūdna pasidaro net pačiai saulutei, žvelgiant iš beribių padangių žemyn: ražienos ir ražienos, kurios kasdien pilkesnės ir juodesnės daros. O ten arimų arimai - išplaišintos naujienos, išartos rugienos. Bet užvis liūdniau atrodo ropienojos: dailiai žaliavusių per vasarą ropučių virkštys dabar lyg nusvilintos, pašolių sunaikintos.
    Vyžeikėnų Šimonių laukuose jau su saule atsitūpė prie ropučių užgalio kasikės - visa eilė: penkios, šešios - net devynios. Atsiklaupusios jos ir šliaužia per ropienoją, Vienai pradeda nagai šalti: atsistojusi pradeda ji pustyti pirštus - vis kryžiais muša rankomis sau per pečius: sako, taip atšylą pirštai.
    Sklandęs per naktį ant pievos rūkas staiga ėmė kristi žemyn, virsdamas rasos perlais, kurie dar stengiasi padailinti nuvytusį jau pievos grožį. Ir tikrai sužvilga pievoj - ne viena, ne dešimt, bet milijonai saulyčių. Kiekvienoj rūko ašaroj atsispindi didžioji padangių motina lyg veidrodėly. Ir kiekvienas rasos lašelis nušvinta puikiai, nors ir minutėlei. Bet kaži ar miršta jis linksmai, išvydęs galingosios gyvybės įkvėpėjos veidą?
    Pilkų ir baltų avių būrius tik išveja piemuo palaidus į ražienas ar pūdymą. Stropiai ieško sau maisto avelės, skabo užsilikusią dar žolelę. Tik riestaragis avinas, matyti, nuobodžiauja saviškių tarpe. Nežiūri jis į žolę. Bet ten - o, jis mato gerai: už griovio ganosi kaimynų avių būrys - kad ten kaip nors pakliūti jis galėtų!
    Ir jau žengia jis pamažu, bet išdidžiai tenlink. Kartais sustoja, paleidžia kakarinę, kiek nasrai leidžia. Bet kaimynės nekreipia nėmaž dėmesio į jį - lyg apkurtusios jos būtų. Atsisukęs žiūri į paliktą savo būrį riestaragis: ir ten niekas nesisieloja dėl jo. Lyg apsivylęs ir nepatenkintas kaži kuo, papurto galvą avinas ir jau greičiau ima skubėti į kaimynus.
    Bet kaip jis nustebo: tik peršokus jam per griovį, nelabai švelniu dunksterėjimu į pašonį pasveikino jį priešas. Ir prasidėjo mūšis, kuris tikrai būtų pasibaigęs skaudžiu riestaragio pralaimėjimu, jei nebūtų įsikišę į jų tarpą - nors ir neteisėtai, - ropučių kasėjai.
    Piemens pilnos rankos darbo. Jau išvaro jis ir bandą į ganyklą, o štai ir būrių būriai žąsų išgagena, išklega į avižieną ieškoti sau maisto. Jos žino gerai, kad ne visus grūdelius vakar čia išknibinėjo - liko dar šiai dienai.
    Aukštai ore keletas laukinių žąsų trikampių skrenda į pietus ieškoti sau kitos saulės, šiltesnės, negu šiaurinė. Pirmojo trikampio vadas kimiu balsu kažką suriko, viena kita žąsis iš jojo būrio atsiliepė.
    Suskato žąsinas ražienoj, pakraipė galvą, pažiūrėjo į padangę. Pastebėjęs būrį savo giminaičių, garsiai sutrimitavo, sugageno ir išplėtė sparnus. Visas būrys žąsų atsiliepė, matyt, palankiai ir išskėtė taipjau savo sparnus. Rasi ir žąselių širdyse atsibudo kaži koks ilgesys, o rasi ir tik smalsumas pamatyti tą šalį, kur lekia giminaičiai. Ir skubiai pakilo nuo žemės žąsinas, o paskui jo žąsys.
    Bet nerangus jų kūnas ir nelankstūs sparnai. O rasi ir užmiršęs jau žąsinas, ką buvo užsimojęs: nusileido jis ir visas būrys paskui jį į neseniai pasėtą rugių lauką. Laiku pastebėjo tatai piemenėlis:
    - Ar eisite, nevertosios, iš rugių lauk! - šaukia atbėgdamas jis. - Prasimanys, biaurybės, ištaplenti vos išdygusius rugelius.
    Nuvijęs nuo rugių ir nežinodamas, ką kita su jomis daryti, nuvarė į padaržį, į prūdą.
    Šimonio ūkio padaržy prūdas dabar jau pilnas vandens. Aplink jį auga šaunūs gluosnaičiai. Bet rudens šalnų jau pakramtyti lapeliai pageltę ir pajuodę krinta vienas po kito žemyn.
    Ir darže visokių medžių. Bet visi jie skelbia be malonės, kad žiema pareina, šalta ir nemaloni, nes gelsta jų lapai ir krinta žemyn. Vieną kitą dieną puošia lapeliai žolyną geltonai, raudonai. Skaudusis ano lapo raudonumas nori priminti žydinčios jaunystės grožį. Bet šalia jo guli pageltęs ir jau juodais spuogais mirties paženklintas lapas. Ir, jį pamačius, kaži kodėl prisimena taip dažnai vartojamas sakinys, kurį išgirdęs kiekvienas giliai susimąsto: šiandien raudons - rytoj lavons.
    Atskridęs vėjo sūkurys suka kelis kartus ratą aplink ant žemės, ant tako ir žolėje gulinčius lapus, o tada išlakina jis į orą mirštančiųjų lapų daugybę, nuneša juos į patvorį, ir ten jie pūva.
    Ruduo!

    Anksti šį rytą atsikėlė Marė Šimonienė ir išsiskubino į virtuvę. Mergos sukasi aplink kiaules, karves, o šeimininkei reikia virti pusryčiai.
    Pavalgę šeimyna ir samdytieji ropučių kasėjai išėjo į laukus. O ji paliko viena namie triūsinėti.
    Tuo tarpu jau laikas ir priešpiečiai į laukus nešti. Duona, sviestas ir iškepta mėsa jau sudėti pintinėj, gėrimas jau šyla ant pečiaus; nugriejusi nuo pieno puodelio grietinės, įnešė Šimonienė, pabaltino ir pasaldino gėrimą.
    - Dabar jau galėtų ir Anskis atsikelti. Galėtų nešti į laukus priešpiečius. Nors vieną darbą galėtų man paimti, - lyg ir pyksta Šimonienė.
    Tiesa, anksti jis niekada nekelia, išskyrus šventą rytą. Tuomet tai jis jau beveik visada anksti ant kojų. Ir vasarą kartais dar pirm saulės sužadina šeimyną ir suvadina prie knygų; na, ir jo maldai galo nėra!
    Šeimynai jau ligi kaklo įkyrėjo tos jo maldos ir tie giedojimai. Bet pirm viso ko jo patyčios. Šeimyna, išvargusi per savaitę, meilija nors šventą rytą ilgiau pasimiegoti. Bet kur tau! Kas leis?
    Šeimininkas, Anskis Šimonis, per visą savaitę ilgai miegojęs, išsigulėjęs, išsitinginiavęs, šventą rytą labai budrus. Kad čia ne patyčios, tai kas šiaip?
    Ir kokios dar patyčios! Kiek barėsi dėl to Šimonienė, klek prikaišiojo ji jam, kad taip niekada dar šiame ūkyje nebuvo daroma. Ar tai jis naują madą nori įvesti?
    Niekada neužmirš Šimonienė, kas šią vasarą atsitiko.
    Buvo šeštadienis. Su talka nukirsti rugiai. Darbas nusitęsė į vėlybą naktį. O kada šeimyna į patalą nuėjo, laikrodis jau rodė dvylika, - Šimonis kietsprandiškai užsimanė dar knygas paimti.
    - Ale, žmogau, ar tu jau be sąžinės! - sako jam Šimonienė, nes ir ji pati vos ant kojų bestovi iš nuovargio. Ir ji žino, kad jo maldai galo nebus.
    - Aš turiu dievui padėkoti už žegnotą dagą, - užsispyrė Šimonis.
    - Tu tą gali padaryti ir vienas! Ir galėjai jau padaryti - per visą dieną turėjai laiko. Rugių nekirtai, miegojai ligi priešpiečių!
    - Tylėk, aš galiu daryti, ką noriu, galiu miegoti ir keltis, kada noriu. Mano ūkis puikiausioj tvarkoj.
    Čia karčiai nusišypsojo Šimonienė:
    "Kad manęs nebūtų, norėčiau matyti, koks tuomet tas "tavo" ūkis atrodytų!"
    Bet ji tylėjo, o Anskis kalbėjo toliau:
    - O ir už šeimyną aš atsakau po dievo akių. Aš jos bedieviais neišauklėsiu. Visą savaitę jau negalėjo jie prie knygų eiti, tai nors šeštadienio vakarą reikia jiems priminti, kad yra dievas danguje, kad jie privalo jam dėkingi būti už tai, kad jiems visada stalas dengtas; jie tik prieina, atsisėda ir pasivalgo. O iš kur tai pareina, jiems nerūpi.
    Šeimyna jau snausdama valgė vakarienę. Šaukštas vis iš rankų krito, - taip buvo visi jie pervargę. Bet nespėjo gerai pavalgyti, kaip jau šeimininkas pašaukė:
    - Dabar visi prie knygų!
    Talkininkai kūlvertini išnėrė namo. Bet šeimyna - kur nueis! Garsiai murmėdami, įėjo bernai, per savo pačių kojas klupdamos, vos įsivilko mergos. Bet pradėjo giedoti.
    Giesmė, gali sakyt, be galo: dvylika ilgų posmų. Ir visus reikėjo išgiedoti! O Šimonis papratęs su apmąstymu giedoti. Kiekvienas žodis nutęsiamas, kiekvienas išlankuojamas kaip bažnyčioje. O suklupus prie maldos ir Šimoniui pradėjus širdies maldą, šeimyna užmigo vienas po kito. O kada dailiai pragydo Anskis:

    Ant savo kelių parpuolu,
    Pone, po tavo kojų,-

    tai jis vienas ir begiedojo. Šeimininkė, rods, nesnaudė, bet pritarti iš piktumo ji negalėjo. O begiedodamas

    Šventas mūsų dievas -

    Anskis išvažiavo iš balso...
    Kaip tik tuo akies mirksniu atsibudo piemenukas ir pamatė, kaip didysis bernas atsišliejo ir nusmogė giesmines po suolu. Pratrūko juokais piemuo. Atsibudo ir patsai didysis bernas ir pasigedo knygų. Atsibudo ir visi kiti - na, ir juokui galo nebuvo. Nors daugelis ir nežinojo, kodėl juokiamasi, bet Šimoniui pritarti jau niekas nebegalėjo.
    Piktas kerštas pagavo sakytoją, kad, ir "Tėve mūsų" bekalbėdamas, kelis kartus apsiriko.
    Bet atkeršijo piemenukui Anskis Šimonis! Gavo, oi, gavo jis pliekos! Ir kitiems norėjo jis dar ką pasakyti, bet visi jau laiku išdulkėjo pro duris.
    Tik prienamy šeimininkė sučiupo berną ir paklausė, taipjau juoku nesitverdama, kodėl jis giesmines po suolu smogęs.
    - Sapnavau, kad arklius raiščiau, gembę kaliau. Žemė buvo baisiai kieta - molis, na, tai ir daviau iš visos jėgos su kūju.
    O šventą rytą, vos tik saulė iškilo, vos iš žemės išlindo, kaip jau atsikėlė Anskis Šimonis bernų ir mergų žadinti.
    - Anski, Anski, ką tu darai! - maldauja pati.
    - Aš jiems parodysiu! Juoktis man meldžiantis už jų dūšias, už jų išganymą! Dabar jie man atsikels, atliks žygius, o tai greit, ir įeis prie knygų!
    - Eik, puspaiki, eik!
    Ir... savaičių savaites nešiojosi Marė mėlyną akį ir perkrypusį žandą.
    Nuo tuokart ji nutilo. Ji pasidavė savo likimui, kentėjo ir tylėjo. Ne, ji niekam nesakė, niekam neguodės, kad jos vyras, sakytojas Anskis Šimonis, ją mušė.
    "Juk pati to vargo norėjau, tai reikia dabar jį kantriai nešti", - ramino ji save.
    Valandėlę buvo atsisėdusi Šimonienė, laukdama išeinant Anskio Bet jokio brazdėjimo stuboj negirdėti, Tiesa, jis miega visada ilgai, bet taip ilgai! Ar eiti jį žadinti?
    Po ano įvykio ji niekada jo nebežadino.
    "Miegok tu, tinginy, kol pajuoduosi", - manydavo ji sau.
    Rasi jis šį rytą blogai nusiteikęs. Pastaruoju laiku jis ypačiai labai piktas. Pirma jis kankindavo žmones saldžiuoju savo liežuviu. Bet dabar jis ne kartą surinka, užkriokia žmogų. Ir stebisi kartais jau vienas kitas: kur tasai saldusis sakytojas dingo?!
    Kartais taip atrodo, lyg jo sąžinę kas graužtų. Jis stovi ir styro valandų valandas, akis įdūręs į ką nors. Tada jis nusijuokia piktai, nešvankiai, kartais lyg beprotis. O kartais jis vėl skaudžiai sudejuoja. Paklaustas, ar serga, ar kas skauda, nieko neatsako.
    Bet keista: jo maldos pradeda trumpėti, kartais rodos, lyg jo burna pilna dar nepasakytų žodžių, o jau amen pasako. Lyg kad kas uždurtų.
    "O ką gali žinoti, - mano Šimonienė, - rasi jis ir turi kokią nors baisią nuodėmę ant savo sąžinės."
    Dar vis neišeina Anskis, reikės pagaliau jai pačiai nešti į laukus priešpiečius.
    Bet, grįžtant iš laukų, Marei Šimonienei lyg peilis dygt per širdį: rasi Anskis numirė?
    Apsaugok dieve, iš kur tokios mintys! Bet širdis vis daugiau ir daugiau nerimauja. Ir Šimonienė nė pati nenusimano, kaip jos sieloje paskamba giesmės gaida apie žmogaus mirtį, ir lūpos, pirma tik lengvai, lyg baimingai, o paskui jau garsiai ima giedoti:

    Kas tavo gyvastis? Puta,
    Sniegs, vaškas, dūms, šešėlis;
    Žolė pavystanti, rasa...

    Tikrai širdis ką nors nujaučia, dabar jau tik greičiau namo. Ir tekina parbėgo Šimonienė.
    Ne, tikrai Anskio dar nėra lauke. Įsiskubino Marė į tą stubą, kur Anskio lova. Taip, jis dar lovoj ir gyvas! Tyliai norėjo ji jau grįžti, bet kaži kas širdy ėmė kalbėti, kad tik eitų artyn, ir nenoromis ji prižengė prie lovos ir lyg be žado paliko čia.
    Anskio veidas baisiai iškraipytas. Iš akių tvinsta ašaros, tvinsta be galo. Visas priegalvis lyg iš vandens ištrauktas. Dešinė ranka guli bejėgiškai ant krūtinės, tik su kairiąja jis duoda kaži kokį ženklą.
    - Anski! - Ne, ne iš meilės, kuri pražydi jaunystės pavasarį, bet iš nepasakomo gailesčio suvaržytos Marės krūtinės išsiveržė raudulingas šauksmas. - Anski, kas tau?
    Bet Anskis jau nebe savo liežuvio ponas. Liežuvis nebeklauso jo. Jis guli burnoj sunkus lyg akmuo, nepajudinamas. Tik ašaros teka Anskiui per veidus be paliovos.
    - Anski, nors vieną žodį pratark, nors vieną žodelį! - kankina Šimonienė save ir ligonį.
    Bet Anskis negali.
    Ir Marei Šimonienei per balsus šito bejėgio, mirčiai pavesto žmogaus vaizdas. Ji susmunka ties lova į kelius ir įsikniaubia į Anskio patalus. Ji pravirko skausmingai, pravirko dėl žmogaus, kurį kadaise taip labai mylėjo. Ir jisai, tasai dailusis, visų, ypač moterų, taip labai gerbiamas ir mylimas Anskis Šimonis, dievo pašauktas žodžio sakytojas, šiandien to paties dievo taip žiauriai nubaustas, taip bejėgiškai parblokštas! Tasai, kuris savo galingu balsu šimtų šimtus pravirkdė, bet patsai dar niekados nebuvo ašaros išliejęs, - tas pats žmogus šiandien toks silpnas, kad jis verkia, verkia didžiausiame nusiminime. Tur būt, prisiminė jam tie žodžiai, kuriuos jis kitiems gana dažnai kartodavo: šiandien raudons, rytoj lavons.
    Ir susyk užmiršta visa Anskio padaryta Marei skriauda. Nebe piktumas, o tik susimilimas ir gailestis beranda Marės širdy vietos.
    Sveikąja ranka stengiasi Anskis pasiekti verkiančią žmoną. Matyt, jis nori ją raminti, glostyti, bet ji jam per toli.
    Tačiau ne amžius verksi, sveikas būdamas, nemirsi su mirštančiu. Susiprato Šimonienė, kad reikia dėl ligonio ką nors daryti.
    - Ar kunigo norėsi, Anski? - nusišluosčiusi ašaras ir pasilenkusi prie ligonio, paklausė.
    Anskis duoda ženklą, bet ką tai reiškia, Marė nesupranta. Žodžio jis ištarti negali, nė su galva ženklą duoti jis negali.
    - Ar brolį Lukošių pavadinti?
    Atrodo, lyg kad Anskis pritartų.
    Atsiskubino sakytojas Lukošius lankyti brolį Šimonį. Nors ir ruduo, nors ir pilnos rankos darbo, tačiau atėjo ir vienas kitas iš kaimynų, smalsumo ir užjautimo verčiami, o kitas net kaži kokio patenkinimo: ar aš nesakiau, kad Šimonis gaus galą su išgąsčiu?
    Bet Anskis Šimonis laukia dar kaži ko. Jis vis žiūri į duris ir duoda vis tą patį ženklą. Tik niekas jo negali atspėti.
    Prie lovos atsisėdo Lukošius ir nori raminti ligonį. Garsiai paskamba žodžiai iš sakytojo burnos:

    Dievs skubina savuosius...

    Bet ne, ne to nori Anskis. Nėmaž nepralinksmėja jo veidas. Priešingai: pilnas išgąsčio, pilnas didžiausios kaži kokios baimės žvilgis nukreiptas į duris.
    - Ar susitaikei su dievu ir artimu? - paklausė brolis Lukošius.
    Rodos, ne.
    - Ar turi kieno atsiprašyti? - Lukošius žino, kad mirties akivaizdoje tatai svarbiausia. Ir tik susiderinęs su artimu, gali artintis prie dievo. O Anskis Šimonis, nors ir sakytojas, bet ką gali žinoti... Rasi ir labai kankina jį sąžinė.
    Bet žvilgiu ir rankos mostagavimu Anskis nieko negali pasakyti, jo niekas nesupranta. Pagaliau jau lyg ir supranta Lukošius, kad čia turi būti koks nors žmogus, kurio Anskis reikalauja, kuris jam svarbesnis ir už kunigą, ir už sakramentą, bet kas tai galėtų būti?
    - Ar tuomet būtum mirti gatavas? - vėl klausia senelis Lukošius.
    Anskis pailsęs užmerkė akis, jis nebeduoda jokio ženklo. Ir nežinia dabar, ką pakviesti.
    - Kaip išgąstinga, kad mirties valandoje žmogui atimta kalba, - tyliai kalba sau Lukošius.
    Bet ligonis tai išgirdo. Jis baisiai išplečia akis ir žiūri į brolį sakytoją, lyg klausdamas: ar aš tikrai jau mirsiu?
    - Ar Krizui Šimoniui davei žinią, kad jo dėdė serga? - po valandėlės kreipėsi Lukošius į Šimonienę.
    - Ką čia duosi, juk juodu vienas kitu niekada nesirūpino. Kad Jokūbas mirė, Anskis tik per kitus tepatyrė.
    - Jokūbas mirė staiga, nė vienam nematant. Geriau būtų, draugsesele, kad duotum žodį. Pasiųsk ką nors tuojau su vežimu. Gali būti, kad brolio Šimonio ne dienos, o jau valandos skaitytos.
    Staiga nurimo Anskis, beveik linksmas jis pasidarė. Ir dabar Lukošius suprato, kad visai netikėtai įspėjęs jo pageidavimą. Ir jis džiaugiasi, kad galėjo padėti broliui sakytojui.
    O kol atvyko Krizas Šimonis, laikas praleistas maldomis ir giedojimais.
    Bet ar tatai ramino, ar tatai palinksmino Anskį, kas tai žino! Jokio ženklo jis nebedavė daugiau; akis užmerkęs, gulėjo lyg negyvas. Tik plūstančios iš akių ašaros liudijo, kad Anskis Šimonis dar nemiręs ir kenčia ne tiek kūno, kiek sielos kančią.
    Kieme subildėjo vežimas. Ir pro duris, į kurias jau vėl buvo įsmeigęs akis Anskis, įžengė Krizas, Jokūbo Šimonio sūnus.
    Skaudus pasimatymas. Susopėjo Krizo krūtinė: ar tai Anskis, tas garbingasis žodžio sakytojas? Koks jis atrodo!
    - Dėde, ar tu manęs norėjai, ar tu manęs laukei? Štai aš!
    Anskis dreba, jis stengiasi, jis kankinasi, jis nori pratarti žodį. Bet burna, liežuvis vis dar neklauso.
    - Rasi tu ir žinai, ką jis tau sakyti nori? Tai palengvink jam jo kančią, - paakina Lukošius.
    - Nieko aš nežinau. Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad jis visada šalinosi, mane kur nors pamatęs. Bet tai nelaikau jokia nuodėme.
    - Rasi jis prieš tavo tėvą ar tėvas prieš jį buvo nusikaltę?
    - Nežinau. Tuokart, kai tėviškė nudegė, Anskis išėjo ir nebegrįžo. Na, ir ką būtų veikęs sugrįžęs, kur būtų pasidėjęs? O aš... beveik buvau dėkingas, kad nieko neprašė...
    Nutilo Krizas, susimąstė. Taip, jis dabar vėl atsimena, kad tuokart kaži kas jam į ausį pakuždėjo, kad Anskio rankos nešvarios, kad jis uždegęs tėviškę. Tuojau paklausė tuokart jis tėvą, ką jis apie tai manąs. O tėvas ilgai ilgai tylėjo akis nudūręs žemyn, pagaliau atsistojo, uždėjo Krizui abi rankas ant pečių ir tarė:
    - Tu esi Šimonis ir mano sūnus, Krizai, tai netikėk, ką tau svetimi žmonės apie Šimonį kalba!
    O tada jis išėjo ir vaikščiojo po laukus ir kiemą labai nuliūdęs ir susimąstęs, su savimi šnekėdamas. Kada jis sugrįžo, - pastebėjo Krizas, kad raukšlės tėvo veide daug gilesnės pasidariusios. Bet jo akys buvo tokios skaisčios, lyg ką nežemiško jis būtų išvydęs.
    Krizas klausė savo tėvo - netikėjo, ką žmonės buvo bepradedą skilbčioti. O kalbos tuojau nutilo. Matyt, kad buvo netiesa.
    Anskis sekiojo akimis Krizą, pilnas baimės, pilnas kaži kokio išgąsčio. Ir tai buvo matyti iš jo veido. Pagaliau nutvėrė Krizas Anskio ranką:
    - Dėde Anski, jei būčiau kaip nors nežinodamas tave įpykinęs ar užgavęs, dovanok. O jeigu mano tėvas, tai ir jam...
    Bet Anskis paskutine savo jėga pritraukė Krizą prie savęs, ir dar daugiau iškrypo jo veidas. Aiškiai matyti, kad nori kažką pasakyti, kad turi kažką pasakyti. Būtinai! Bet liežuvis ir lūpos nejuda. Ne, čia jau kitas dalykas! Visi mato, kad Anskį sąžinė spaudžia.
    O Krizas ieško savo atminty - rasi kas tokio buvo? Bet jis nieko, tikrai nieko negali atsiminti. Rods, pykdavo tėvas, atsimena Krizas, ir bardavo brolį dėl to, kad jis buvo tinginys, bet...
    Ir dar kartą suėmė Anskis visus savo jėgos trupučius, kurių tiek menkai beliko stabo ištiktame kūne, ir štai:
    - Aš, aš!
    Taip, Anskio Šimonio tai buvo balsas. Nebe balsas, o šauksmas, bet ir ne tiek jau šauksmas, kiek mirties gargaliavimas. Prakaitu nupiltas, dabar išsitiesė visu ilgiu Anskis.
    Nustebo stuboje esantieji, o Šimonienė pradžiugo: rasi dar pasitaisys Anskis, atgaus dar nors kalbą.
    Prie Anskio lovos galo stovėjo Krizas Šimonis; jis nubalo kaip sniegas. Ką norėjo pasakyti Anskis? Ką tokį? Ką? Ir staiga mato, taip, jis mato...
    Krizas mato degančią sodybą, atbėgančius gelbėti kaimynus ir mato, kaip Anskis Šimonis, susikišęs rankas kišenėse, išėjo iš kiemo. Bet kas buvo po to? Krizas nieko daugiau nebematė, jis kovojo su liepsnomis, kurios kėsinosi praryti ir prarijo visą tėvų amžiais suneštą turtelį. O kitą dieną jam sakė kaimyno Margio sūnus:
    - Ar jūs ieškote padegiko? Neieškokite toli, sako, kad tavo dėdė... Anskis...
    Tai jis, jis tai padarė? Tai jis, Anskis Šimonis - padegikas! Taip, Krizas Šimonis dabar suprato visa, ir lik jis vienas tesuprato, ką norėjo pasakyti Anskis. Ir tėvas tatai žinojo. Ir tik dėl to, kad Anskis Šimonių vardą neša, tėvas tylėjo. Ak, dabar Krizas visa visa supranta, perdaug gerai supranta. Bet argi galima? Ar ir tikrai tokių žmonių pasauly yra? Ir tokį žmogų žemė iki šiol dar nešioja? Ak, Krizas norėtų... iš akių pratrūksta ašaros. Kad jis galėtų, roplomis nuroplotų į kapines ir savo dešimčia pirštų išraustų tėvą iš kapų ir jam kojas rankas nubučiuotų, ne kaip žmogui arba tėvui, o jau kaip nežemiškai būtybei. Juk ne žmogus, tik angelas tegali tokį kantrumą turėti, tokios siurbėlės nesunaikinti, nesutrypti kojomis!
    Bet Anskis vėl tiesia ranką į Krizą. Krizas mato, kad jis prašo atleidimo.
    "Ne aš, o tėvas kentėjo. Ir kiek jis kentėjo!" - susimąsto Krizas.
    Ak, tas bėginėjimas po laukus, ta jo nerimastis, tas tylėjimas! Kaip aiškiai atsimena jis dabar skausmų išvagotą tėvo veidą! Ak, visa visa jis atsimena! O tuokart Krizas laikė tėvą lyg ir juokingą, keistą senį, baukštų pasidariusį žmogų. Ir dabar atleisti šiam žmogui? Ne, ne, tai neįmanomas dalykas!
    Nors ir bejėgiškai guli Anskis, bet susimilimo ar gailesčio Krizas nejaučia. Priešingai, garsiai jis norėtų pasakyti:
    - Ir iki šiol tave šventoji žemelė nešiojo? Iki šiol nenutrenkė tavęs perkūnas? Ar žinai, kur tavo vieta?
    Bet: "Tu esi Šimonis ir mano sūnus... - girdi Krizas tėvo balsą. - Šimonis Šimonio neišduoda..." Ak, baisu, baisu! Atleisk dabar tokiam, atminęs, kiek tėvas dėl jo kentėjo, kiek visi užsilikę Šimoniai dar kenčia.
    Senelis Lukošius mato, kad tarp šių dviejų vyrų eina kova, skaudi tyli kova. Jis mato, kaip Anskis prašo atleidimo, tiesiog malonės, o Krizas nubalęs kaip kalkės prie sienos, kietas kaip geležis. Ir vargu, vargu ištars jis tą vieną išganantį žodelį. Vargu, vargu! Sakytojas Lukošius, kuris taip daug žmonėms jau akių užspaudęs, mato, kad čia kiekvienas akimirksnis brangus, auksu nebeatvaduojamas. Ir dar kas spaudžia jį: juk ir Krizas Šimonis dar gali apsunkinti savo sąžinę dėl kito kaltininko.
    - Krizai, juk tu žinai, kas Anskį kankina, - lengva ranka paliečia Lukošius jaunąjį Šimonį.
    - Žinau, tėtukai!
    - Ar ir tikrai negali jam atleisti? Ar tokia be galo baisi jo nuodėmė? Ar nesakytum su Kristum ant kryžiaus: atleisk jam, tėve, jis nežinojo, ką darė! Aš žinau, kad dėl menkniekių Šimoniai niekada nekeršijo. Čia jau tai turi būti didesnis nusidėjimas. O juo sunkesnė jo kaltė, juo sunkiau jam numirti, jei tu neatleidi. Išganytojas sakė Petrui: ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus...
    Per nukaršusį ir raukšlėtą Lukošiaus veidą teka ašaros. Nė sakinio užbaigti jis nebegali iš susigraudenimo. Viena ašara nukrito ant Krizo rankos, kuria jis buvo įsitvėręs į lovos galą. Sakytojas Lukošius verkia dėl prapuolusios avelės...
    - Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo... - vėl girdi Krizas Šimonis jį kalbant. Tai skamba lyg kūdikio maldelė, kuri visada išklausoma.
    - Bet ne mane, o mano tėvą... ne aš, o tik mano tėvas tegali jam atleisti, - prabilo pagaliau po ilgos ilgos tylos jaunasis Šimonis. Vis dėlto balse jau pasigirdo lyg koks nusileidimas, lyg koks abejojimas. O senelis Lukošius pažįsta savo žmones, jų būdą, jų sielą. Jis žino, kad Krizas jau kaip ir laimėtas, tik viena jam reikia dabar dar priminti, ir jis primena:
    - Ar tu ne Jokūbo Šimonio sūnus?
    Jis pasakė taip, ir daugiau nieko. O Krizui jau daugiau nieko ir nebereikėjo. Sunkiu, bet tvirtu žingsniu, kaip tiktai Šimoniui tepritinka, prižengė jis prie lovos šono:
    - Atleidžiu, Anski, tegu tik dievas tau atleidžia!
    Atsikvėpė Anskis, lyg sunkus akmuo nuo krūtinės būtų nusiritęs. Dėkingas jo žvilgsnis ieškojo Krizo akių, ir menkutė šypsena nušvietė ligonio veidą.
    Tik Marė viena tepastebėjo šitą jo šypseną. Marė, kuri negalėjo ir negalėjo akių atkreipti nuo to žmogaus, kurį ji taip labai mylėjo, kuris buvo jos vyras, artimiausias jai žmogus, ir kuris... kaži ką... ak, baisu, baisu...

    O jei prie mūsų daug griekų,
    Prie jo daugiau malonės,-

    paskambėjo giesmė. O pro duris įžengė kunigas, didelis, skraistėtas ir rimtas.
    Nugalėjusi visus nemalonius jausmus, Šimonienė persilenkė ant lovos ir pašnibždėjo į Anskio ausį:
    - Kunigas!
    Bet Anskis nėmaž nesijudino, tik, pakėlęs ranką, norėjo glostyti Marės veidą. Tuo akimirksniu prižengė kunigas prie lovos, ir Marė Šimonienė pradžiugo, galėdama pasitraukti į šalį.

    O kada rudens saulutė užslinko už kopų kalnynų, iš leido savo dvasią Anskis Šimonis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page