r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

ŠIMONIAI BŪRAI

SKURDAS

    Smūgis, kuris ištiko Jokūbą Šimonį, buvo beveik be sau lygaus. Lygiu laiku netekti viso savo turto, - o tai dar per artimą sau žmogų, - vos pakelti galima šitokį skausmą. Bet dabar turėto turtelio jau iš niekur nebeiškabinsi. Reikia pradėti iš naujo gyventi. Bet pradėk dabar! Ne vieni antri metai, o šimtmečiai buvo sunešę Šimonių turtą ir papildę jų namus. O tik vienos valandos tereikėjo likimui juos sunaikinti.
    Iš kur dabar imti atstatyti visa? Berods, ne viena diena, ne vienais metais buvo pastatyta Šimonių sodyba. Tai ir dabar taip pat reikės pradėti: iš pradžių - iš mažo.
    Bet žmonėms, gyvenusiems visą amžių ištekliuje, visai nesuprantama, kaip galima pradėti naują gyvenimą taip staiga užėjusiame skurde.
    O tačiau kada ant senųjų tvartų mūrų vėl buvo pakelti sparai ir vienas skūnios galas pastatytas, tai vėl beveik širdingai mokėdavo prasijuokti Šimonis.
    Bet staiga vėl apsiniaukdavo Šimonio veidas, nes tučtuojau prisimindavo jis, kad jo brolis, kuris taipjau Šimonių vardą turi, jį į tą vargą ir skurdą įstūmė. Brolis!
    Šiandien Anskis Šimonis didelis ūkininkas. Ir dar didesnis sakytojas. Jis jau ir pirma, žodį kalbėdamas, šaukdavo, kad ir sienos drebėdavo. Šiandien šaukia jis dar daugiau. O žmonėms nesvarbu žodis, jiems tik rūpi, kad sakytojas turi skambantį balsą.
    Jokūbas vis dar stebisi iš Anokio kad jis, taip sunkiai prislėgęs savo sąžinę, gali kitus žmones mokyti, juos dievopi vesti.
    Mat, ir tokių žmonių turi būti. Dievui, tur būt, reikia ir tokių, kaip reikia karaliui mėlynai, raudonai, geltonai apdarytų kareivių.
    Tvartų atstatyta tik vienas galas, pastatyta skūnia tik vienu kluonu ir vienu bertainiu. Daugiau tuo tarpu ir nereikia. Juk ir laukų beliko vos dviem karvėm ir dviem arkliam. Kitus laukus reikėjo išpardavinėti.
    Ir pušyno gerą kampą reikėjo parduoti. Ir tai dar neužteko pinigų. Gyvenamajai pasistatyti reikėjo pasiskolinti.
    O kai atėjo žiema, tai visai netikėtai padvėsė vienas arklys. Ir tvarto kampe bestypso viena kumelė. Atsirado kažkokia avių liga - išdvėsė visos avys. Išsimetė udrojanti kiaulė; penamoji apraišo, reikėjo parduoti už pusę kainos.
    Viena nelaimė sekė kitą.
    Ir taip pavargo Šimonis, buvęs turtingas ir plačiai žinomas ūkininkas.
    Sutirpo ūkis ir jo turtas kaip vaško gabalėlis ugnyje.
    Vargais negalais išsistūminėjo per žiemą ir per kitą vasarą Šimonis. O rudenį atidavė ūkį sūnui.
    Pats įgulė į ligos patalą.
    O Šimonienės vos šešėlis beliko. Tik vieno ji dar laukia: kad pareitų nors kartą Mikėlis iš Karaliaučiaus. Dar vieną kartą jį pamatyti!
    - Tada jau galiu eiti namo, - sakydavo ji.
    Mikėlis parašė Krizo vestuvėms tikrai pareisiąs.
    O Krizui reikėjo šeimininkės. Ir vieną šventadienį, susitikęs Ilžę Ašmikę prie bažnyčios Priekulėje, apsidrąsinęs paklausė:
    - Ilžike, ar benorėtum šiandien manęs? Koks mano ūkis, kaip mes dabar gyvename - žinai!
    Nepatogu Ilžei sakyti, kaip narsiai ji ginasi nuo piršlių, norinčių ją išpiršti ar už bet kokio butelninko, ar į pavadas. Jai nepatogu sakyti, kad kasdien ji laukia ateinant Krizo.
    - Ilžike, ar norėtum? - dar kartą tyliai paklausė Krizas.
    Ilžė tik linkterėjo galva.
    Tai ir išsiuntė Krizas Šimonis piršlius pas Ašmį.

    Ir vieną sausio mėnesio popietį, Krizo vestuvių išvakarėse, turėjo parvykti iš Vokietijos Mikėlis. Net Šimonienė sustiprėjo. Ir Jokūbas Šimonis atsikėlė, apsitaisė, apsivilko kailinius, pasisėdo prie galinio lango. Iš čia gerai matyti, ar kas pareina per šilus. Bet yra šiek tiek pasnigus. Gal būt, Mikėlis parkeliaus per Priekulę. Kelis kartus ir lauk išėjo Jokūbas - rasi per Aukštujų kalną pareina jis.
    Niekur nieko nematyti. O jau temsta.
    - Kad bent nepaklystų, - baimijasi Šimonienė.
    - Na, na, juk ne mažas vaikas, - ramina Šimonis. Bet ir patsai beveik yra tos pačios nuomonės. Šiandien visas pyktis pro šalį. Šiandien tik viena meilė ir sūnaus išsiilgimas beturi krūtinėje vietos.
    Dar kartą išeina Šimonis lauk už vartų. Čia bestovinti jau motina.
    - Gausime šią naktį pūgos, - sako Šimonis, kad tik ką pasakytų.
    - Jeigu jis iki Priekulės kaip nors parvyko, tai jau tegu palieka ten per naktį, - susirūpinusi kalba Šimonienė. - Pūgoj jis tikrai paklys,
    - Kad tik nebūtų pakeliui kas atsitikę, - išsprūdo Šimoniui. - Dabar tas... naujas geležinkelis... Arklių jau nebenori pripažinti.
    O Šimonienei taip malonu, kad ir tėvas rūpinasi sūnumi.
    - Eisiva į vidų, tėvuk, sušalsi. - Bet prijuoste vis šluosto nosį ir akis Šimonienė,
    Ir štai, kada visi susėdo stubelėje prie vakarienės, sužvangėjo kieme poniški skambučiai, ir energingas pliauškinimas botagu išvadino Krizą į kiemą.
    Iš puikių šlajų išsirito dar puikesnis ponas:
    - Guten Abend! Ar čia gyvena Šimoniai?
    - Brolau, ar tu nebemoki būriškai? - nustebęs sušuko Krizas.
    - Šlektai, Christoph!
    - Eik, eik, jau bent tėvui neparodyk tos savo silpnybės. Taip, ką aš dar norėjau sakyt?.. aš dar vis Krizas...
    - Labai meilingai tu mane, vyresnįjį brolį, suėmei, kann mich nicht beklagen, - ir kiek nervingai nusijuokė Mikėlis.
    Krizas nieko nebesakė, tik jam gaila pasidarė tėvų. Mieliausiai jis pašauktų atgal beišvažiuojančias jau pro vartus šlajas, įtupdytų brolį ir pasakytų:
    - Važiuok sau sveikas, iš kur parklydai!
    Ir įžengė puikusis ponas per priebutį, didžiąją stubą į stubelę, kur senieji tėveliai su neapsakomu išsiilgimu laukė pargrįžtančio sūnaus.
    Bet pati stubelė nusigando, jos lubos - bene iš baimės - beveik prislėgė svetimąjį, kuriam įėjus, iš tikrųjų pritrūko oro.
    Ne sūnus, bet ponas įžengė pro duris, svetimas, aukštas ir puikus. Plaukai taip apkarpyti, kad pakaušyje nieko, o priešakyje kuodas, kreivu sklastymu nuverstas ant vieno šono. Juoda karta apsirengęs, balta apykakle, su juodu paraiščiu. Rankose odinės pirštinės, ant pirštų sušvitėjo žiedai.
    - Tikras vokietis! - sudejavo tėvas Šimonis.
    - Nanu?! - Tai pirmasis sūnaus žodis, - mat, žengdamas per stubelės slenkstį, užkliuvo galva už durų staktos. - Labs vakars!
    "Dievui dėkui! Sūnelis dar moka būriškai", - atsidūsėjo tyliai sau Šimonienė.
    - Dėkui... - norėjo pridėti: "Vaikeli!" - bet nedrįso.
    O sūnus jau nusilenkė ir apkabino motiną, kuri iš džiaugsmo skaudžiai apsiverkė.
    - Tai dar, dar gavau tave pamatyti šiomis savo akimis, kurias jau veik užmerksiu ant amžių, - ir Šimonienės ašaroms nėra galo.
    Su tėvu pasisveikino Mikėlis tiktai rankos paspaudimu.
    Kaži kokia kebli tyla užviešpatavo. Ir tėvas, ir motina, ir Krizas visai kitokio buvo laukę Mikėlio.
    Tėvas tyliai - pirštų pagalba - skaito metus.
    - Maniau, kad tu kareiviškai apsirengęs pareisi, - prabilo pagaliau motina.
    - Aš jau daugiau nesu kareivis, aš - valdininkas.
    - Kur tu darbuojiesi?
    - Regyrungoj, esu sekretorius.
    O prie Mikėlio krūtinės, lyg tai užtvirtindama, sušvitėjo stora auksinė grandinėlė.
    - Amalija ir sūnelis duoda labų dienų.
    - O kuo vardu tavo sūnelis? - teiravosi motina.
    - Heinz Joachim.
    - Jochim? Žydišku vardu? - stebisi Šimonienė.
    - Ne, mama, Joachim - vokiškas vardas! echt deutsch!
    - Tai dar blogiau! - piktai atsiliepė tėvas iš kito kampo.
    - Kodėl blogiau?
    - Tu mano vaikas, lietuvininkas, o savo sūnų vokiškai krikštiji. Matai, mamele, ar aš nesakiau, kad taip bus? Ar mokai savo vaiką nors lietuviškai kalbėti? - aštriai paklausė sūnų.
    - Aber wo! Ką tu tik galvoji?
    - O kodėl ne? - Šimonis įsmeigė piktas mėlynąsias savo akis į Mikėlio veidą. Šiam per aštrus tėvo žvilgis: jis nudūrė akis žemyn.
    - Tik mes negalim išsijuokdintis, papa.
    - Aš ne "papa", aš - tėtis!
    - Pardon! - susimaišęs sūnus nebežino, ką sakyti ir daryti.
    Krizui visa tat atrodo labai juokinga, o kad niekas nepastebėtų, kad jis iš pikto juoko lūpų sučiaupti nebegali, brauko pirštais nosį.
    "Ir žinojimas tų svetimųjų žodžių! - džiaugiasi motina širdyje. Ir pasididžiavimas tyliai įsišliejo į Šimonienės krūtinę. - Ponas - ne būras - mano sūnus!"
    Staiga atsistojo tėvas ir nuėjo prie lovos, kur stebėtinai greit nusirengęs atgulė, rodydamas nebenorįs daugiau kalbėtis. Nuėjo ir kiti į poilsį. Jau vėlybas vakaras, rytoj reikės anksti keltis.
    Bet užmigti tėvas negalėjo. Visokie skausmai suramstė senąjį Šimonį. Ir diegulys pradėjo durti, skaudus, užimąs žadą.
    O širdį kremta sielvartas dėl sūnaus.
    Užmigti negali nė Mikėlis. Ant šiaudų - ne ant matraco. Tur būt, dar spalių yra pakulinėj drobulėj, kuri užtiesta ant trakinių šiaudų, bado ir braižo visus pašonius. Bet užvis daugiau bado ir braižo Mikėlį atbudusi lietuviškoji sąžinė.
    "Ir nori tėvas, kad aš savo vaikus lietuviškai mokyčiau! Juk tai tiesiog beprotystė. Karaliaučiuje, kur beveik tik vieni vokiečiai gyvena! O kad norėsiu leisti sūnų studijuoti? Ar aš nežinau, ar ne pats patyriau, kaip bloga yra lietuvininkui tarp vokiečių. O savo vaikui tą patį vargą užkarti? Ne! Ir ko tie būrai neįsivaizduoja, - erzinasi toliau Mikėlis, - lyg jau ta lietuviška kalba, dievas žino, kas yra! Ne, bet aš dar ir Krizui priminsiu, kad ir jis savo vaikus kuriądien vokiškai mokytų, nors čia, kaime, tai bus sunku. Juk čia vieni lietuvininkai tegyvena. Ir mokyklose juk dar tebemokoma lietuviškai. Na, kol Krizo vaikai taip toli paaugs, bus ir laikai kitokie. Reikia nurodyti Krizui į tai, kaip dėkingi turime būti vokiečiams už jų atneštą mums kultūrą. Tiesa, žodžio "kultūra" jis dar nebus girdėjęs, reikės paaiškinti. Tėvas, berods, jau nesiduos įtikinamas. Bet ir nereikalinga. Kaip sakė anąkart regymngsratas Bauman:
    - Die alten sinken ms Grab, die Jugend aber soll uns gehören!"
    Bet lygiai čia, jau snausdamas, girdi Mikėlis, kad jį kaži kas taip graudingai šaukia: Mikėli, Mikėli, sugrįžk! Ir jis mato tėvo mėlynąsias akis, kuriose atsispindi kaži kas tokio, ko jis kitų akyse niekada dar nepastebėjęs. Ir jo krūtinėje staiga baisi tuštuma, kurios užpildyti jau niekuo negalima. Ir - ir miegas užspaudžia akis. O sąžinė atsitraukė į tolimiausią širdies kampelį.
    Betgi ir brolis nesidavė pamokomas. Nėmaž! Visaip stengėsi Mikėlis įtikinti Krizą, kad neteisingas esąs tėvelis. Juk su laiku visa kas turėsią suvokietėti: ein Land - ein Volk!
    - Eik, paiks vokieti, eik! - pasakė Krizas Mikėliui ir nuėjęs apsikabino savo jaunąją žmonelę; per visą stubą nuskambėjo pabučiavimas.
    - Prapuolusysis sūnau! - pasakė tėvas sūnui atsisveikinant. Daugiau nieko.
    Tik motina išlydėjo sūnelį keleliu iki Aukštujų kalno. Ir motina viena tik rado širdingų žodžių savo vaikui. Motina viena nepyko ant sūnaus dėl vokiečiavimo: juk jis ponas. Tuo daug kas pateisinama.
    Vis dėlto Mikėlis išvyko į Karaliaučių nepaprastai blogai nusiteikęs.
    Jokūbas Šimonis jau nebeišgirdo gegužės balso. Tyliai jis iškeliavo, palikdamas pasaulį ir visus jame vargus. Niekas nematė jo mirštant. Niekas nesuspėjo ateiti, pagiedoti, vėlę palydėti.
    Ir nereikėjo. Tik vieną kovo mėnesio rytą pastebėjo Šimonienė, kad tėtis taip ilgai ir tyliai miega. Bet, artyn priėjusi, pamatė, kad Jokūbas Šimonis jau po dievo akimis. Šviesi šypsena ant veido. Beveik linksmas jis atrodė.
    Nors iš karto ir skaudžiai apsiverkė Šimonienė, bet greit nusiramino: kas tokia šypsena ant lūpų gali numirti, tas jau mirdamas dangų atvirą mato.
    - Kas taip miršt - miršt gerai!
    Tuomet rašė vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt keturis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page