r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

ŠIMONIAI BŪRAI

SAKYTOJAS ANSKIS ŠIMONIS

    Pasitraukęs nuo žmonių, teisiančių jo brolį, Anskis nubėgo pasiimti ryšulių, kurie dėl visa ko jau buvo padėti daržo kampe. Apsižvalgė Anskis, ar niekas jo nemato, ir nusiskubino keleliu pušyno link. Bet kurlink dabar žingsnius kreipti? Anskis tikrai nežino. Viena tik aišku: greičiausiai iš tos nelaimingosios vietos, greičiau, greičiau!
    Bet atsisukti dar reikia... kaži kodėl. Rasi ir gailesys verčia, rasi ir patenkinimas gundo:
    "Atsigręžk, žiūrėk, ką padarei. Visa šalis toli ir plačiai nušviesta tavo darbu!"
    Atsisuko Anskis Šimonis ir kone pargriuvo iš išgąsčio. Braukia ranka per akis, lyg nubraukti norėtų kaži kokį vaizdą. Bet baisusis reginys pasilieka.
    "Ne, to nenorėjau, gyvenamoji neturėjo degti. Juk čia ir mano visa nauda! Pamokyti aš jį tenorėjau, mano brolį, parodyti, kad dievas neapsijuokdina. Norėjau būti dievo įrankiu. Ar ne gana jo šaipytasi iš manęs?"
    Anskis, atsiminęs vėl brolį, atsitiesė visu ūgiu:
    "Dabar gerai ir taip."
    Stengiasi Anskis nutildyti staiga atbudusią savo sąžinę, tik tai nepigiai pavyksta. Stengiasi pats sau įkalbinėti, kad jis tikrai gerai padaręs, kad juo pasinaudojęs dievas kaipo savo įrankiu. Lyg priešininką kokį įtikinti norėdamas, jis garsiai sušunka:
    - Taip turėjo būti, dieve, juk taip turėjo būti?
    Dar kartą atsisuko jis į degančią sodybą, lyg atsisveikinti norėdamas. Bet pikta šypsena iškraipė jo veidą:
    "Taip, brolau, atsilyginova vienas kitam. Aš nebe sakytojas, tu nebe ūkininkas daugiau! Abu mudu šiandien lygiu."
    Ilgai žiūrėjo Anskis gaisro link. O veidas toks patenkinimo kupinas, akys tik žaibuoja iš džiaugsmo.
    Pagaliau nusisuko. Bet kas tai?
    "Viešpatie, visas pušynas liepsnose... Ak, ne, ne, tik tai per akis pasirodė... Ir tos akys kaži kodėl.. ar jau silpnyn eina..."
    Bet širdies gilumoje jis žino, kad jo sąžinė jį kankina ir gąsdina. Vienas ir kitas baimės šiurpas nukrečia Anskį. Jis dreba lyg apušės lapas. Ir vos vos pasisuko vieškeliu Priekulės link.
    Kryžkely dar kartą sustojo, dar kartą atsigręžė. Ugnis jau pradėjo silpnėti. Sugniaužė Anskis kumštį ir iškėlė aukštyn:
    "Ar ir dabar dar, brolau, ar ir dabar dar?"
    Pagaliau nusisukęs sunkiais žingsniais nuėjo savo keliu.
    "Kur nueisiu, čia namai, - galvoja Anskis, - neprapulsiu, dievas gelbės savo..."
    Bet čia ir vėl lyg aštrus peilis dygterėjo sąžinės balsas:
    "Dievas gelbi savo vaikus. Bet kas tu? - sustingo vėl Anokio žingsnis. Kojos nebenori klausyti. - Rasi ir nuvargęs esu, - raminasi sakytojas, - tikrai esu nuvargęs! Jau šauniai po vidurnakčio. Vakarinė pašvaistė jau traukiasi į rytus. Pailsėsiu kiek."
    Atsisėdo Anskis Šimonis ant vieškelio krašto į pakrūmį. Bet negana, kad išgąstis ir baimė pasikeisdami jį kankina. Pradeda ir širdis sopėti vis daugiau ir daugiau. Veltui jis stengiasi įpasakoti savo sąžinei, kad ne jis uždegęs sodybą, kad kaži kas kitas. Veltui!
    Širdis sopi vis daugiau ir daugiau, Sąžinė pradeda jį krimsti vis skaudžiau ir skaudžiau.
    "Kaži, kas ten šnekučiuodami ateina? Ak, tai pareina vyrai nuo ugnies, - toliau užslinko už krūmelio Anskis, - geriau, kad niekas nepamatytų!"
    - Ar tu matei Šimonienę? - girdi Anskis klausimą.
    - Girdėjau, kad ji buvusi apalpusi, - pasigirsta atsakymas, - beveik jos jau nebeatgaivinę. Bet ir ne juokai: visa kas, visa kas teko ugniai! Aš ir šiandien savo žmonai sakiau: "Apsižiūrėk tik, sakau, apsižiūrėk! Juk jeigu tik viena kibirkštėlė užlekia ant stogo, ir jau esame dingę!"
    - Bet ant Šimonių tvarto jokia kibirkštis negalėjo užlėkti.
    - Čia padegta, aišku!
    - Man taip keistai pasirodė su Šimonio broliu.
    - Na, na, tu tik nesakysi, kad Anskis tai padarė. Jis dievo bijąs žmogus, sakytojas.
    - Dievą kišenėj nešio', o velnią po laukus gainio', - nusijuokė kaimynas.
    O Anokio tai girdinčio, krūtinėje jau nebe sopi, o tiesiog degte dega.
    "Sakytojas, dievo bijąs žmogus - hm, hm. Lyg kad sakytojai ne žmonės, - pyksta Anskis. - Kodėl brolis man toks buvo? Dėl jo ir man dabar teks be tėviškės aplinkui bastytis. Aš jį tik pamokyti norėjau."
    Sąžinę, tiesa, dar turi Anskis Šimonis.

    Kaip visada, taip ir šį rytą Bertienė, žymi vyžeikėnuose ūkininkė, jau anksti ant kojų. Šeimyna seniai jau laukuose. O Bertienei, vienai palikus namie, pilnos rankos darbo. Čia paršeliai, čia veršiukai, čia tos vištos, čia tos antys. Tik bliauja, žviegia, klykia ir katnoja. Visi per kits kitą. Ir rykai dar sumazgoti, apsišluoti. Kurinas antai, iš prigimties blogo ūpo, nedailiai sukriokterėjo, pamatęs įeinantį į kiemą žmogų. Subruzdo kiemo šunys, didžiausią pakėlė triukšmą.
    Išbėgo Bertienė žiūrėti, kas toks ankstybas svečias. Ak! ir nudžiugo širdis, ir akys iš džiaugsmo sušvitėjo.
    Per kiemą lėtais žingsniais, matyt, labai nuvargęs, įeina Anskis Šimonis. Rankas į prijuostę šluostydama, šeimininkė išbėgo pasitikti svečią.
    - Dieve duok labą rytą! - nusižemindamas ir net kepurę pakylėdamas, pasakė Anskis.
    - Dėkui, dėkui!
    Ir... kaip ir per garsiai nuskambėjo "broliškas" pabučiavimas. Lyg baimingai apsidairė sakytojas.
    - Nieko nėra, Anski, nebijok, visi laukuose. Aš vienų viena visame gyvenime, - susigėdo šeimininkė, kad perdaug jau meili prieš svečią pasidarė. Bet ne, tegul jis žino, kad jis jai patinka.
    - Ak, tu viena! - ir dar kartą nuskambėjo pabučiavimas. Tiesa, suprato abudu, kad tai ne broliškas pasibučiavimas, kokis yra šventajame rašte leistas. Bet juk niekas nemato.
    - Aš dar turiu bėgti šunis palakinti, - atsiprašė Bertienė, pajutusi, kaip Anokio rankos pamažu nuslydo jos liemeniu.
    Išbėgo Bertienė į virtuvę ir greit užkaitė pusryčius svečiui. Bet ir šunų neužmiršo. Išnešė jiems net gerai pabaltintą putrą. Jai šiandien šventė, tai tegu ir gyvi daiktai tatai jaučia.
    O Anskis, patenkintas meilingu priėmimu, šypso. Daili ir net dar jauna Bertienė. Keli metai kaip našlė. Vaikų nė vieno nėra. Iš amžių jau čia surinkimo namai. Užtat ir Anskis mielai ir dažnai pasiskelbia čia surinkimą. Taip ir susipažino juodu arčiau. Bet per arti, ne! Bertienė jam labai patinka, tik moterystės jungą užsidėti sau ant sprando Anskis dar vis kratosi.
    Bertienė visada atsiranda geriausios nuotaikos, kai pamato Anskį Šimonį. Ir gražus jis vyras! Visada taip dailiai apsirengęs, jo marškiniai visada balti kaip sniegas. O juk jis dar nesenas, plaukai dar nepražilę. Žmonės, berods, kalba šį ir tą apie jį. Bet jų nesuklausysi.
    Netrukus jau stalas padengtas ir apkrautas skaniais valgiais. Pakepti lašiniai su kiaušiniais labai gardžiai kvepia. O Anskis šauniai išalkęs.
    - Sėskis šalia manęs, draugsesele! - prašo sakytojas. - Vienam valgyti neskanu.
    Atsisėdo šeimininkė šalia sakytojo. Visai arti prisišliejo Anskis, lyg paslapčių norėtų jai papasakoti. Bet jis tyli. Kebli padėtis. Tyli ir Bertienė.
    "Kodėl jis dabar atėjo? - mąsto ji. - Ar tiktai jis jau apsigalvojęs? Laikas būtų! Man reikia šeimininko. Piršlių lankosi gana. Galima gauti ir jaunesnį. Bet, kaip sako priežodis, už jauno - po lazda, už seno - po barzda! O Anskis - dievo bijąs žmogus. Bet ir meilus jis gali būti."
    Ką tik nutveria jis Bertienės ranką, tik taip sau, visai iš netyčių. Ir Bertienė užmiršta, kad reikėtų truputį brangintis.
    Pagaliau susipranta šeimininkė, kad reikia kalbėti:
    - Ar čia arti surinkimą turėsi? - kvailas klausimas, bet juk jis sakytojas, tai ką šiaip kalbėti.
    - Ne, dar ne, aš, tik iš didžių bėdų išbėgęs, atėjau pas savo draugseselę.
    - O kas bent atsitiko?
    - Vakar tėviškė sudegė.
    - Ui, dievaliau!
    - Visa kas sudegė, palikau ir aš plikas kaip pirštas, ir mano brolis, žinai, tas, kuris savo bedieviškumu visiškai nuo manęs skiriasi!
    - Bet kaip tai atsitiko?
    - Dievas žino! - Ne, Anskis nedrįso papasakoti, kaip buvo ketinęs, kad vienas žemaitis pasirodęs labai įtartinas, kad jis norėjęs jį nutverti, bet šis pasprukęs. Ne, nutarė nieko nesakyti, neįsivelti. Tegul mano žmonės, ką nori. Žinoma, jeigu žandaras ateitų, tai jau, savo kailį gindamas, pasakys ką sugalvojęs.
    "Tai dėl to jis pas mane atėjo dabar, kad niekur pasidėti nebeturi. Dabar aš jam susyk gera - tarė sau Bertienė, ir staiga jaučiasi ji labai apvilta. Ir jos širdis jau pradeda svyruoti.
    - Dievas uždeda mums mėginimų, - vėl saldžiai paskamba Anokio balsas. - Dievas nori matyti, ar mes ir tuomet jam dar ištikimi, ar mes ir varge mokėsime mylėtis kaipo broleliai kits kitą iš širdies.
    O skersa akim pažiūrėjo Anskis į Bertienę. Jam ne tik įdomu, kokį veidą padaro dabar Bertienė, bet jam ir baimė kyla, ką gali žinoti, ką pagaliau ji pasakys. Gal parodys duris:
    - Eik, iš kur parsiplovei!
    Bet Bertienė jau atsisvėrusi jo naudai.
    "Teisybę kalba Anskis, - atsako ji sau į savo svyravimus ir tuo galutinai nutildo savo abejojimus. Tikrai tai mėginimai, siųsti paties dievo. - Kam man reikėtų kokių nors Anokio turtų, ar mano ūkis ne visa ko pilnas?"
    O kada diena palinko vakarop, Anskis lyg tikras šeimininkas sušaukė šeimyną prie knygų. Ilgą išgiedojus giesmę, visi suklupo prie dar ilgesnės Anokio Šimonio širdies maldos. Bernai net gerai prisnūdo. Bet mergos, nors ir dar taip pervargusios, nesnaudė, o verkė užsikirsdamos, nes jų širdis užgavo galingoji sakytojo malda, kuri šį vakarą tikrai lyg pienas ir medus teka iš jo lūpų.
    Bet ir tikrai iš širdies plūsta šį vakarą dėkavonė dievop. Ji neveidmaininga, nes iki vėlybo vakaro niekas neatsitiko - neatjojo žandarai.
    Tik mažoji piemenikė neverkė, neturėjo tam laiko. Plačiomis akimis ji sekė kiekvieną sakytojo judesį.
    O mergoms nuėjus į kamarą gulti, ši ir pratrūko juokais.
    - Ko tu žvinglauji, paršeli? - subarė ją mergos.
    Bet piemenikė gudri. Ne, ji neišreikš savo spėliojimų. Tuojau bėgtų mergos šeimininkei apskųsti, jeigu ji paklaustų, kodėl sakytojas neina į surinkimo galą miegoti, o palieka prie šeimininkės.
    Kitą rytą Bertienė, nepaisydama mielojo svečio, buvo labai blogos nuotaikos. Trankė duris, drabstė kibirus, barėsi su mergomis. Baisiai sukniaukė katė, tur būt, jai kas nors koją numynė.
    O Anskis išeina iš kambario gerai išmiegojęs, puikios nuotaikos ir dailus kaip mėnesėlis. Susiėmęs rankas, maldingą padaro veidą; taip, ir šį rytą dėkinga dar jo širdis.
    Bet Bertienė į jį nė skersa. Ir susyk nebežino Anskis Šimonis, kur dėtis, taip nesmagu jam. O ir mergoms nemalonu, nertėjant šeimininkei. Tik gerai, kad piemenikės nėra namie. Ta vėl juokais nesitvertų.
    Išėjo Anskis į laukus. Ne tiek pasivaikščioti, ne tiek laukų apsižiūrėti - tuos jis pažįsta, - kiek pagalvoti apie lemiamą gyvenimo žygį. Sunku išsižadėti laisvės ir gerų dienų.
    Bet dar sunkiau bus, jeigu Bertienė pasakys išeiti ir nebegrįžti. O į tėviškę grįžti - ne, tai jau geriau...
    Netrukus sugrįžo Anskis iš laukų ir didžiu pasiryžimu nuėjo šeimininkės ieškoti. Atrado pieną begriebiant. Atsikosėjo sakytojas Šimonis, lyg daug būtų kalbėjęs ir dabar staiga jam žodžių pritrūktų. Kaip čia dabar pasakius? O sakyti reikia.
    - Tai, Marele, ar nevažiuosiva šiandien į Priekulę šaukti paduoti?
    Nieko į tai neatsakė Bertienė, tik, nusisukusi į kamaros langelį, nusišypsojo:
    - Na, pagaliau!
    O tada, išėjusi už angos, pašaukė:
    - Marčiau, kinkyk arklius! Gerąjį vežimuką!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page