r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

ŠIMONIAI BŪRAI

GALO PRADŽIA

    Vasara. Liepos mėnuo. Saulė ne tik kepina, bet ir svilina. Visa, kas žmonių rankomis sodinta, - nusvilę.
    Jau visur rugiai kertami, bet kas iš jų! Kai kur nė antros sėklos nebus. Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas. Vasarojas taipjau beveik visas privarytas, bet miežiai štai - nė per dalgį. O pavasarį atrodė visa taip gražiai. Roputės visos pageltusios, nė žydėti beveik nežydėjo šįmet. Ne tiktai kas žmonių rankų sėta ar sodinta, bet ir visa gamta ištroškusi vandens, vandens, lytaus!
    Kiek savaičių jau kepina, degina saulė, negailestingoji, baisioji, išgąstingoji saulė! Viskas lįste lenda atgal į žemę, lyg norėtų pasislėpti nuo baisiosios saulės kaitros. Medžiai, lapuotieji. ir spygliuotieji, lyg apsvilę. Aukštujų šilai, kuriems už mėnesio jau laikas žydėti, tiesiog pajuodavę. Vienur kitur matyti rūkstant, - kaip jie užsidegė, niekas nežino.
    O kas išgąstingiausia - gyventojų šuliniai išdžiūvę. Nebėra vandens nė sriubai virti. Galvijų jau nė manyti nemanyk girdyti iš šulinių. Prūdai - visi išdžiūvę sausai, tiesiog susproginėję jų dugnai.
    - Dieve, dieve, kas bus šįmet, sulauksime bado! - dejavo Šimonienė vieną pavakarį.
    - Jau nė rasos nebekrinta, dangus lyg užrakintas! Kas bent prisimena tokių sausų metų. Lytingų būdavo, daug kartų daga ant laukų supūdavo. Bet tokios giedros nebeatmenu.
    - Šiandien gandras jau paskutiniu du savo vaiku išmetė iš lizdo, - ėmė pasakoti Krizas. - Vienas dar plasnojo plasnojo sparneliais, bet, matyti, sužeistas netrukus padvėsė. Juk seniai jie jau ir kentė badą! Seniai jau nebėra nei varlių, nei sliekų ar šiaip ko.
    - Tai ženklas, kad dar taip veik negausime lytaus. Dieve, dieve, turėsime badu numirti!
    - Nerūpinkis rytojaus diena, mamele, - atsakė linksmindamas Šimonis, - tėvas tavo dangiškasis rūpinsis už tave.
    - Nerūpinkis... O juk skaudu visa ką matyti alpstant ir mirštant be lašelio vandens.
    - Tai žmonių nuodėmės, - pasigirdo Anskio Šimonio balsas iš jo kambario. - Ar ne gana mokau jus mylėti dievą, melstis, išpažinti savo nuodėmes ir pereiti į prisivertimo kelią! Gana šaukiau, gana meldžiausi, kad atsivertų tavo akys, Jokūbai! Bet mano balsas liko kaip šaukiančiojo tyruose. Tokios užkietintos širdies, kaip tavo, galima dar eiti ieškoti. O esi mano brolis!
    - Liaukis, Anski, liaukis!
    - Taip taip, tu niekada nenori teisybės girdėti! Taip jau darė bedieviai pirm amžių, kada dievas leido tvaną. Jau tuokart žmonės neklausė pranašų. O kada pamatė dievo teismą, tada jau buvo per vėlu. Taip ir šiandien. Bet šiandien ne tvanu, o ugnim dievas sunaikins netikinčius.
    - O tave?
    - Dėl nusidėjėlių ir bedievių turi kentėti ir dievo žmonės.
    Jokūbas patraukė tik pečius:
    - Kas turi ateiti - ateis ir be tokių dykaduonių, tinginių pamokslų...
    Seniai jau saulė nusileido, bet vakaro pašvaistė šviečia lyg užtekančios saulės aušra. Atrodo, lyg saulė, tiktai apsisukusi, vėl užtekės iš vakarų.
    Bet tai jau ne vaizdas, galįs nuraminti Aukštujų šilų viensėdžius, susirūpinusius dėl dideliosios giedros. Tai baugus vaizdas, primenąs kaži ką ypatinga. Pašvaistė atsimuša į medžius - pušis, beržaičius ir apušes. Tiesiog matyti, kaip dreba apušės lapai. Medžių lapai ir spygliai geltoni, bet ne paauksuoti, o baisiosios saulės gruzdesiai.
    Užlindusi už horizonto, saulė, atrodo, šaiposi iš įbaugintosios žmonijos.
    Nusigandę ir nusiminę šilų viensėdžiai nedrįso į poilsį eiti. Nors akys merkiasi, kūnas drimba tiesiog iš nuovargio į žemę. Bet šita vakaro pašvaistė, šitos žaros ten...
    - Tai ženklai prie dangaus.
    - Tai yra prieš dar didesnę giedrą.
    - Didesnės nebegali būti giedros, juk jau visa kas sudegę. Badų sulauksime, baisių badų!
    - Ne tik bado sulauksime, bet ir maro. Juk iš bado atsiranda ir visokių ligų.
    Taip ir panašiai kalbasi šį vakarą viensėdžiuose.
    Rasi šitokia pašvaistė ir nebūtų taip baugi - juk pasirodo tokių dažniau, - jei neviešpatautų tokia išgąstinga giedra, kuri jų širdis pripildžiusi nusiminimo ir baimės.
    Bet kas tai: anapus Aukštujų kalno, iš rytų - nušvinta kita pašvaistė. Ne rytų tai aušra, juk dar vakaras. Ne, visai į tai ir nepanaši. Štai lyg sparnai suplasnojo ore: ugnis!
    - Ugnis, ugnis!
    - Na, kas gi bent prasimano šiuo metu nusisvilinti?
    - Iš kur imti vandens gesinti? Gaisras didėja, plečiasi. Štai jau ir šauksmai vieškeliu:
    - Ugnis, ugnis!
    Kartimis ir kibirais nešini, bėga žmonės ugnies link. Ir kibirus nešasi, - juokinga! Iš kur to vandens semsi?
    - Ugnis, ugnis!
    - Kas dega?
    - Dar nežinome. Bet reikia gelbėti, vis viena, kas degtų! Vandens gesinti nėra, tai reikia nors plėšti iš ugnies nasrų, kas išplėšti galima.
    - Ugnis, ugnis!
    Iš visų šalių - tiesiai per laukus, šilus, iš tolo ir arti bėga žmonės gaisro link.
    - Ugnis, ugnis!
    - Kas gi pagaliau dega?
    Ir štai, ant Aukštujų kalno atvykęs, jau matai, kas dega.
    Šimonio sodyba liepsnose!
    Ugnis iškilo iš tvartų, kurie apkimšti pernykščiu šienu. Tai geras kąsnis ugniai. Bet kaip čia ugnis atsirado, to niekas nesupranta.
    Subėgus žmonėms, ugnis jau buvo persinešusi ant skūnios, į kurią tik šiandien suvežti pagiedrėję ir perdaug anksti privarytieji rugiai - visi! O vėjas, nors ir nedidelis, vis dėlto įstengia nešti ugnies kamuolius dar toliau. Jis žaidžia ore ugnim.
    Ugnies kamuoliai skraido padangėmis ir sproginėdami virsta žarijomis, kurios nušviečia visą šalį. Aure, iš skūnios suplasnojo lyg ugningo erelio sparnai - liepsnos, nešdamos keletą liepsnojančių lentų per orą.
    Ugnies braškėjimas, traškėjimas ir ūžimas užslopino visus kitus garsus. Daugiems atvykusiųjų nėra darbo. Visi žiūri į baugųjį vaizdą lyg pritrenkti. Visų veidai, tiesa, nubalę, bet liepsnos paraudonina juos.
    Po laukus keletas paršelių bėginėja žviegdami. Išvestos iš tvarto ir išvarytos už vartų karvės vėl grįžta baubdamos, vėl nori pulti į ugnį.
    - Reikėjo keletą šakių mėšlų išmesti iš tvarto, tai jos nebepultų į ugnį, - patarė vienas iš atbėgusiųjų kaimynų.
    Du arkliu užsispyrė neiti iš tvarto. Jau tvartas pilnas dūmų; pro zėdus jau veržėsi liepsnos, kai Krizas dar tebesivargino su arkliais. Suprato tėvas, kad sūnus vargu gyvas beišeis iš ugnies. Bet, matydamas jo pasiryžimą gelbėti, puolė ir patsai į pavojų, juk negalima sūnaus liepsnoms palikti: iš kaži kur sugriebęs senas plėškes, užmetė arkliams ant nugarų. Ir kada išėjo Šimoniai su arkliais į kiemą, sukrito tvartų stogas.
    - Priėjo Šimonių turtams galas, - pradėjo kamantinėti kaži kas iš aplinkui stovinčiųjų.
    - Taigi, taigi, Kupriau, to jis nebus tikėjęs!
    - Aš jam ne kartą esu sakęs, - kalbėjo Kuprius toliau. - Žmogau, žmogau, grįžk tik pagaliau į tikrąjį kelią! O jis visada mane nušaipė. Štai dabar jis gavo savo algą, vertai užpelnytą.
    - Žinoma, kad vertai. Dar visai neseniai jis mane nudarkė. Kai jam sakiau prisiversti, jis mane kiaule pavadino. Ar tai brolis! - įsikišo Anskis į kalbą. Rankas į kišenes susikišęs, tingiai jis slimpinėjo aplinkui.
    - Na, tu galėtum nors ten gelbėti. Juk ir tave paliečia nelaimė!
    - Aš gelbėti? Ne mano kiaulės, ne mano pupos, Pats įsitrupino, pats tegul išsrebia. Mano duonelė gatava, man stalas dengtas visur, kur aš nueinu.
    - Tai nekrikščioniška, - pasakė kaži koks žmogus, kurio niekas nepažino.
    - Na, jeigu krikščionis būtų mano brolis, rasi ir gelbėčiau, o kad krikščionis jis būtų, nebūtų taip atsitikę.
    -Tur būt, pats uždegei? - paklausė svetimasis ir, atsakymo nelaukdamas, nuėjo savo keliu. Svetimasis, tur būt, keliauninkas, pasiryžęs į tolimą kelionę.
    Sudrebėjo Anskis lyg apušės lapas. O tada, apsižvalgęs, ar kas iš aplinkui stovinčių jo nemato, atsitolino. Kaimynai ne taip labai jau kreipė dėmesį į jį, nes turėjo gana darbo: reikėjo sekti, kas dar toliau sudegs.
    Jiems lyg ir gaila, bet vėl ir malonu matyti, kad tas išdidusis kaimynas, Šimonis, šiandien liks elgeta. Niekada jis kaimynų pagalbos neprivalė. Bet dabar privalės!
    Tik Anskis Šimonis Jokūbui į akis pažiūrėti - niekada jau nebegalės!
    - Jau ir gyvenamoji dega!
    Baisus sujudimas pagavo žiūrovus, kurie nežino, ką daryti, - ir vėl lyg apmirę, rankas nuleidę, žiopso.
    Didelis patenkinimas pripildė Kupriaus krūtinę. Mielai jis norėtų pasikalbėti su vienminčiu, tik Anokio jau nebematyti.

    Skaidrus išaušo kitas vasaros rytas. Netrukus patekėjo ir saulė. Bet, pakilusi kiek virš pušyno, staiga, tarsi krūptelėjusi, nuraudo. Tada kiek pasisukusi apsidengė vis juodyn ir juodyn einančiu šydu.
    Gal būt, prisiminė saulei Mato Šimonio čia pralietas prakaitas, jo vargai, rūpesčiai ir džiaugsmas, kai jis pagaliau įlindo čia kadai į nuosavą trobelę.
    Ir dar tą pačią dieną ėmė lyti. Ir lijo ne vieną, ne dvi tris dienas, bet tris savaites.
    Kodėl sakoma, kad saulė negailestinga, kad saulė baisi? Ar ne jai turime dėkoti už visą gyvybę pasauly? Sakai, jos sudegintas derlius, per jos nemalonę dingo sėja! Nesvarbu, jei tavo duona, kurią tu šią žiemą valgysi, pelais bus maišyta! Nesvarbu, kad ir kiaulinių ropučių menkai tebus, bet būti bus!
    O kai ateis pavasaris, tai saulelė jau rūpinsis, kad tavo akys prašvistų, kad tavo veidai raudonuotų, kad tavo jėgos stiprėtų.
    Kodėl apsidengė saulė dabar liūdesio šydu? Štai Aukštujuose ji pamatė degėsių krūvas.
    Taip, dailioji Šimonių sodyba - degėsių krūva. Kur gyvenamoji ir skūnia buvo, beveik ir vietos nebepažinsi. Kur tvartai buvo, dabar riogso mūrai; iš tų mūrų atkvepia kvapas: daug gyvų daiktų yra čia sudegę.
    Vakar Šimonis turtingas - šiandien elgeta.
    Šį rytą ne gaidžio giedojimas prižadino Šimonį iš miego, kaip paprastai. O ir nereikėjo.
    Šimonis sėdi ant tvarto slenksčio. Šalia jo Šimonienė, kurios ašaroms galo nėra. Sūnus Krizas, atsirėmęs į stovintį dar mūrą, žvelgia į tolį. Kalbėti nieko nėra. Ir tyli visi.
    Bernas ir mergos - visi susirūpinę, kaži ką tarp savęs paklėty tariasi. Klėtis liko viena ugnies neliesta.
    Visi jie žiūri į šeimininkus. Pagaliau, kaži ką susitarusi, šeimyna, lyg nenoromis ir nedrąsiai ėmė artintis prie šeimininko.
    Jiems atėjus ir sustojus patvarty, pakėlė Šimonis akis. Vaje, koks jis šiandien pasenęs! Tiesa, nebejaunas jis, seniai jau pražilęs. Bet akys, tos linksmosios, tos giedrosios akys, kurios tiek daug žinojo, tiek daug pasakė vienu žvilgiu, kur jos dingo?!
    Ir koks jo veidas raukšlėtas! Ne, tai ne Jokūbas Šimonis, bet prisikėlęs iš grabo kaži koks senelis, kuriam vėl laikas griūti į grabą.
    Bernas kramtė šiaudą, niekaip negalėdamas pratarti žodžio. O juk reikėjo...
    - Šeimininke, - prabilo jis pagaliau, bet sakinys nutrūko. Kaži koks kylys gerklėje užima žadą. Ne, vyras užaugęs, nepradės dabar bliauti lyg mažas vaikas.
    - Šeimininke! - pradėjo iš naujo, bet sunku kalbėti. - Mes žinome... mes... nors ir daug metų pas tave tarnavome... mes būtume palikę dar ilgiau... bet... bet žinome, kad tu mūsų laikyti nebegali... taigi... mes susitarėme eiti kitur darbo ieškoti. Algos... pinigų mes iš tavęs nenorime... tik ateisime atsiimti savo pasėlę.
    Liūdnai nusišypsojo Šimonis:
    - Vaikai, dėkui už dovaną! Jūs pirmieji, kurie norite mane bėdoje gelbėti. Dievas teatlygina. Aš to, rodos, jau nebegalėsiu. Jūsų pasėlė... - Vėl nusišypsojo Šimonis, ir ašaros suspindėjo akyse. - Jūsų pasėlė - sugruzdėjusi. Sugruzdėjo dirvoj, - giliai atsiduso senis. - Bet jeigu dar kada nors prasigyvensiu aš ar mano sūnus, jums bus alga atiduota.
    Tik didžiosios mergos jis paprašė palikti: darbų daug, šeimininkė sena, nuo šito smūgio visiškai sugniužusi.
    Bet bernas paliko dar stovėti. Matyti, kad turi kažką širdyje. Pamojo jis Šimonį į šalį.
    - Šeimininke, aš girdėjau žmones vakar kai ką kalbant. Ar tai tiesa, - nežinau, bet norėčiau beveik tikėti. Žmonės kalba, kad Anskis, tavo brolis...
    Susvyravo Šimonis, lyg kūju gavęs, bet vėl greit susigriebęs tarė:
    - Vaikeli, koks Anskis žmogus, žinau aš, žinai ir tu: tinginys, veidmainys. Bet... Šimonių giminė garbinga iš amžių. Kad ir išsigema kartais vienas kitas, tik jau niekšų piktadarių iš jos nebūva.
    - Bet ir jis pats sakęs, kad....
    - Jei jis ką ir sakė, tai tebus buvusi tik paprasta jo kalba, - griežtai nutraukė berną Šimonis. - Prašau, meldžiamasis, neskleisk gandų, tylėk, nes tai netiesa!
    - Bet tik kas nors užkūrė sodybą! Iš savęs neužsidegė, - spyrėsi bernas.
    - Žinoma, kas nors užkūrė. Bet tasai, kas jis bebūtų, nuo savo bausmės neišbėgs.
    Bernas nuėjo, savo mintimis nešinas. Nuėjo įsitikinęs: padegęs tik Anskis Šimonis, niekas kitas.
    O Šimonis, palikęs visa, vos gyvas nusvyravo į laukus. Ne, dabar niekam nesirodyti. Dabar tik vienam, vienam būti!
    - Taip, ne kitaip yra! Kad aš irgi tuojau tat pamaniau. O tu, išgama, tu, išgama! - dejavo Šimonis. - Tu siurbėlė! Tu, tu, ne kas kitas! O kas dabar? Dabar tik reikia pranešti žandarui, kuris tave tuojau į kalėjimą pasodintų. Ir nieko nebeliktų iš viso tavo dievo pašaukimo. Ir žmonės, kurie dar šiandien tavo pašaukimu tiki, atsitrauktų nuo tavęs, pasibaisėtų! Ir vertas esi pasibaisėjimo, tu, išgama!
    - Bet... ak viešpatie, nevesk mūs į pagundymą, nevesk! Išlaikyk nors kito Šimonio rankas švarias! Aš Šimonis, jis Šimonis, abu vieno tėvo esava vaiku, abu vienos motinos esava auklėtu. Ar abu ir būsiva niekšu?
    - Ne, ne! Kad jau ir sutepei savo sąžinę, tu, veidmainy, tai nors Šimonių vardas tegu nebus valkiojamas po kalėjimus.
    Jokūbas Šimonis verkė, verkė pirmą kartą, vyru būdamas, verkė ilgai ir skaudžiai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page