r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

ŠIMONIAI BŪRAI

TĖVAS IR VAIKAI

    Šventadienio vakaras. Saulė arti leisenos. Pušyno šešėlis ištįsęs į ilgį, siekia net kaimyno sodybą. Virš pušyno krankia varnos, ieškodamos savo lizdų. Daug jų iškrapštinėta, perai išmušinėti. Tai padarė vaikai, girdėję iš tėvų, kiek žalos pridarančios varnos.
    Paskutinį kartą suko gandras ore ratą ir rengėsi nusileisti į lizdą, kur jau nekantriai laukė patelė. Pamačiusi patį, gandrienė ražuodamos ėmė papnoti, lyg ką pasakotų arba guostųsi parskrendančiam savo vyrui. O šisai, nusileidęs į lizdą, piktai ir griežtai atsakė.
    Nutilo gandrienė, lyg įbauginta ir, nuleidusi snapą, stengėsi apdengti savo sparnais vaikučius, bet šie nekantraudami čia pro vieną, čia pro kitą motinos sparną kaišiojo savo snapus tėvo link: jie buvo alkani. Dar kartą nekantriai sudardėjo tėvo snapas, ir tada užviešpatavo tyla gandro namus klevo medyje, už skūnios.
    Kiemelyje, po kaštono medžiu, ant suolelio, sėdėjo Šimonis su Šimoniene ir šnekučiavosi. Balta, juodai obuolainė katė meilavosi ir verpė ant Šimonienės kelių. Kartais žvilgterėdavo ji po stalu, kur sėdėjo nuo virvės paleistas kiemo šuo Murzis.
    Murzis baisiai neapkentė katės. O ši, lyg tai žinodama ir tyčiodamasi, glostė Šimonienę, o kai kada ir Šimonio ranką, prieš Murzį vis aukščiau ir aukščiau keldama uodegą. Kelis kartus jau čiupterėjo Murzis už katės uodegos, bet pasėkos būdavo tokios pat: katė nusispiovė, o Murzis gavo nuo Šimonio per nosį.
    - Kaži, kur šiandien Krizas? Visą dieną jo nebuvo, o dabar jau vakaras, - pradėjo po ilgesnės tylos Šimonis.
    - Bus kur nors su jaunaisiais išėjęs.
    - Ką manai, mamele, ar nepaduosime jau rudenį Krizui? Jis jaunas, stiprus, tegu dirba, tegu vargsta, o mudu eisiva pailsėti. Man juk ne kas dar būtų, mane pavaduoja Krizas. Dėl savęs galėčiau dar keletą metų gyventi. Bet tu turi vis su tomis mergomis vargintis. Išsiimsiva atitinkamą išimtinę ir ramiai praleisiva savo amžiaus vakarą. Aš manau, Krizas ir norės jau pagaliau šeimininku būti. Laikas jau būtų.
    - Tiesa, bet kaip su Mikėliu: juk jis ir pareis savo dalį atsiimti.
    - Nekalbėk man nieko apie Mikėlį. Juk aš sakiau jam paskutinį kartą išeinant: jeigu jis pasiliks Vokietijoje, tai nieko iš manęs negaus. Viską atiduosiu Krizui.
    - Ale priklausančią jam dalį vis tik reikės atiduoti. Jau ir Krizas kitaip nesutiks. Jis nenorės palaikyti, kas ne jo, juk neteisus grašis į kaupą neina - pats visada esi sakęs.
    - Nemanyk, mamele, kad man lengva sūnaus atsisakyti. Bet ar to reikėjo? Aš manau, ar reikėjo jam palikti Karaliaučiuje? Ar jam namie vietos nebuvo? Jeigu tėviškė jam negera, per prasta, - ir gerai: būtų atgavęs savo dalį, būtų išėjęs kur nors į didesnį ūkį. Būtų šiandien žmogus, būtų ūkininkas.
    - Būtų, būtų! Na, bet ką dabar!
    - Dabar jis lankstosi ten prieš vokiečius, lyg kad kitaip ir negali būti, lenda jiems į užpakalį ir dar yra net dėkingas jiems, kad jie...
    - Ale, tėveli, kas taip nedailiai kalba! - nusigandusi įspėjo Šimonienė.
    - Rasi ne tiesa? Ar ne kaskart jis giriasi, rašydamas laiškus: tai čia leitenantas, tai čia hauptmanas jį maloniai, girdi, "maloniai" užkalbinęs ir siuntęs... na, ar girdi? Šimonis duodasi siuntinėtis!
    - Kad esi valdinys, tai pats nesiuntinėsi, - pamokė Šimonienė.
    - Ale koks bent vargas jį varo būti valdiniu, vokiečiams tarnauti?
    - Negali padyvyti vaikeliui, žinai, kad jis silpnas, sunkių darbų dirbti neįstengia. Nori lengvesnę duoną turėti. O ką būtų gelbėję, jeigu jis būtų per prievartą namie palikęs ir išėjęs į ūkį arba tėviškę palaikęs, o būtų nugyvenęs, kaip nugyveno Kuprius Margiaus gyvenimą. Ne visi moka gyventi, ne visiems sekasi ūkį valdyti. Dabar išvargs sūnelis savo dvylika metų, liks valdininku, na, ir kas jam kenks?
    - O jei Mikėlis, vokiečiams besilankstydamas, - pyksta toliau Šimonis, - užmirš esąs lietuvininkas, užmirš savo kalbą, savo gimtąją šalį... o kas tada?
    - Neužmirš, ne!
    - O kad ir neužmirš, spiaute jis vis tiek spiaus į visa, kas lietuviška, kas būriška, kaip tatai daro visi tie, kurie ėjo lengvesnės duonos ieškotis. Ir spiaus sūnus tėvui į akis, visai nesuprasdamas, kad jo akys apmuilintos svetimųjų. O kada jis gaus gerą duoną? Tada, kai bus išmokęs gerai vokiškai šveplioti ir iš širdies pasakyti "Ich bin deutsch". O kada jis tatai iš širdies pasakys, tai ir žinok, kad jis tuo seniai jau pats tikėjęs, ir tuomet jau mano sūnus nebe Šimonis!
    - Nebus taip blogai, nebus, nebijok! - maldino Šimonienė savo vyrą. - Kodėl tad Mikėlis turi būti toks, kaip ir kiti! Jis yra gana gudrus vaikas, jis jau žinos, kaip reikia su vokiečiais apsieiti.
    - Kaip visi kad žino! Ne, aš nekenčiu tų, kurie bėga paskui vokiečius, nekenčiu!
    - Ale tai tavo sūnus. O kodėl negali ir vienas lietuvininkas likti ponu? - vis užtardama sūnų, užsispyrusi klausia Šimonienė.
    - Kad lietuvininkas, palikęs ponu, tuo savo žmonėms patarnautų, tai jau nieko nesakyčiau.
    - Patarnaus mūsų Mikėlis, patarnaus. Pamatysi, nudžiugsi ir pats.
    "Neverta ginčytis su moterim, - pamanė sau Šimonis. - Jas vargu kada nors įtikinsi: jos tik užsispyrusios savo kalba, ir gana! Tik aš žinau, kad Mikėlis nuvarys mane į grabą."
    Jokūbas Šimonis jaučia, kad negerai sūnus daro, palikdamas vokiečių tarnyboje. Jis jaučia, kad lietuvininkas turi save gerbti, o ne lankstytis prieš svetimuosius. Jo sąžinė liudija, kad jis ir jo sūnus gali stovėti ir net stovi ant to paties laipsnio, ant kurio stovi vokietis. Betgi vokietis lietuvį tokiu nepripažins. Užtai jis ir lieka, bent privalo likti Šimoniams ir visiems lietuviams svetimas.
    O kad Jokūbas Šimonis šį vakarą kaip nors dar patirtų, kiek jo protėviai vokiečių kankinti, jis čia nebesėdėtų, o jau būtų pakeliui į Karaliaučių, nors ir pėsčias, išvaduoti sūnų iš svetimųjų rankų. Arba, jeigu neklausytų grįžti namo, pasakyti jam, kad jis, Mikėlis, - jau nebe Šimonis, nebe jo sūnus.
    Bet Jokūbui Šimoniui Aukštujų Šimonių praeitis jau svetima. Perdaug ji jau tolima. Jis jos nebežino, jis tiktai kažin ką nujaučia.
    Per kiemą sunkiais būriškais žingsniais pareina Krizas Šimonis. Ir iš stuomens, ir iš liemens jis ūkininkas, niekas jau to nenuginčys. Uždėtoji ant jo pečių našta, nors ir kaži kaip sunki ji būtų, jo taip veikiai nepargriaus. O, jis tikras Šimonis! Atitarnavęs savo laiką kariuomenėj, tuojau sugrįžo ir nė vienu žodžiu daugiau nebeminėjo Vokietijos ar vokiečių, lyg jų visai nebūtų.
    Džiaugiasi tėvas savo sūnumi, ir tam sykiui užmirštas nepaklusnusis Mikėlis.
    Džiaugiasi, tiesa, ir Šimonienė Krizu, bet motinos širdis daugiausia pas aną, kuris toli nuo namų. Jai taipjau būtų daug maloniau, kad Mikėlis būtų namie ir paimtų tėviškę. Bet, tėvui barantis, reikia vaiką užtarti. O barasi ne tik tėvas: barasi ir giminės, ir kaimynai. Vieną užtarėją turi vaikas turėti. Tai ir užtaria jį motina.
    Ne kartą ji, nuraukusi keletą grašių, siunčia sūnui, ir siuntinių vienas kitas keliauja į Karaliaučių. Tėvas to nežino. Rasi jis ir nieko nesakytų, juk jis tėvas. Bet kaži kodėl jam nežinant siųsti maloniau?
    - Ar girdi, Krizai, - prišaukė pareinančiam sūnui tėvas.
    - Na ką, tėveli?
    - Mudu tik kalbėjova apie padavimą. Aš jau norėčiau rudenį. Ar norėsi?
    - Tėveli, man juk dar laiko! Gyvenk dar kokius metus. Aš dar...
    - Na, ką dar? Aš maniau, tu džiaugsies, kad pagaliau liksi šeimininku, o štai, man rodos, tu nori išsisukinėti. Kodėl?
    - Ne, tėveli, bet dalykas su Mikėliu turi dar paaiškėti, nenorėčiau jam už akių pulti. Juk jis vyresnis už mane.
    Tėvas piktai suraukė kaktą. Mikėlis, vis tik Mikėlis! O ką jis daro? Kartūs žodžiai jau renkasi ant Šimonio lūpų. Bet motina, norėdama nukreipti tėvo mintis, įsikišo:
    - Pačios, rodos, ir dar neturi apsiskyręs? Norėčiau, kad apsiskirtum iš geros giminės, garbingą mergelę. Žinoma, kad ir atitinkamą dalį ji turi turėti.
    - Ne visos garbingos giminės mergelės gauna didelių dalių, mamyte!
    - Na, tai imk tokią, kuri gauna. Manau, patsai žinosi, kas tau pritinka.
    Bet Krizas težinojo, kas jam patinka!
    Ilžės Ašmikės giminės nei prigavikai, nei vagys, nei vienas kalėjime nesėdėjęs, bet vis viena niekas dar nepatvirtino, kad Ašmiai garbinga giminė. Užtai ir negali drįsti Krizas Ilžę vesti. Dalies ji ir nedaug tegaus: nedidelio ji ūkininko duktė.
    O tik Ilžė viena jam tepatinka. Ilžė ne tik daili, išmintinga, bet ir apsisukanti mergelė. Krizas ją imtų ir be jokios dalies, bet jo tėvai nusistatę kitaip, be to, reikės juk ir Mikėliui tuojau dalį išmokėti.
    Tėvam labai tiktų Stonaitikė. Stonaičiai turtingesni. Jie dukterį pinigais apipils, - sako kaimynai, - jei tik ją kas ims. Žinoma, su savo pinigais ji gali ištekėti į dar didesnį gyvenimą, negu Šimonių. Bet Krizas žino, jei jis tik siųstų piršlius, Stonaičiai tvertų visa dešimčia. Tačiau Krizas nenori.
    Raktams panešioti, taip, bet darbui ji netinka! O Šimonių ūkiui reikia šeimininkės, kuri pati darbo nebijo. Už stiklo pastatyti savo žmonos Krizas nenori.
    Ilgai Krizas galvojo ir mąstė, kas daryti. Bet, užėjus saldžiam snauduliui, atidėjo klausimą: kad reikės, bus ir išeitis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page