r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

ŠIMONIAI BŪRAI

PRIEKULĖ

    Stovėdamas ant Aukštujų kalno ir žvelgdamas į pavasario ar rudens vakarus, gali pastebėti bažnyčią, Tai Priekulės bažnyčia. Priekulės parapijai priklauso ir Aukštujai. Šioje bažnyčioje krikštyti, įžegnoti, o daugiausia ir sujungti visi Aukštujų Šimoniukai ir Šimonytės, Mato Šimonio vaikai ir vaikų vaikai.
    Sena tai bažnyčia. Stiprieji akmeniniai mūrai stovį iš švedų laikų. Amžius čia stovi ir amžius dar stovės. Bažnyčia jau daug galėtų papasakoti apie laimę ir nelaimę, apie džiaugsmą ir kančias čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių, jos parapijiškių. Kiek ašarų čia krito iš akių prispaustųjų būrų - ji viena težino. Bet ji tylėjo ir tylės.
    Ir ašarų upeliai išdžiūva kai kada. Ir vargą vargstantieji vienas po kito tyliai griūva į kapus. Bet kapinėse aplink bažnyčią ne vieta būrams baudžiauninkams ar lietuvininkams ūkininkams. Jų kapams kitur skirtas smiltynų sklypelis.
    Jiems niekas paminklų nestatė. Tik pušinį, kirviu aptašytą kryžių, su stogeliu ar be stogelio, atsižvelgiant į tai, kas laidojamas, - vyras ar moteris, - įkasė į žemę ties kaupu artimieji. Be vardo, be jokio pažymėjimo. Mirė žmogus - būrelis, dingo ir jo vardas, lyg jo niekada nebūtų buvę, ir niekas jo jau daugiau nebepasigedo.
    - Jis lenkės nepaliko, - toks priežodis palydėjo jį į kapines. Ir, tiesa, užrausiant kapą raudonąja smiltim, nuriedėdavo keletas ašarų žemyn; tylų jos reiškė skausmą, bet dejonės niekas negirdėjo.
    Kapinėse aplink bažnyčią laidojami tik ponai: dvarininkai, kunigai, amtmonai ir panašūs. Bet vienas ponas, čia palaidotas, nerado sau ramybės. Nebuvo jos nusipelnęs.
    Tai buvo Priekulės riterio dvaro užvaizdas ir amtmonas Puserna. Baisiausias žmogus pasaulyje. Ir piktas jis buvo, ir neteisus. Ir tokį jis pasistatė sau paminklą, kad amžius jį minės apylinkės gyventojai. Amžiais pasakos žmonės apie nelaimingąją ir neramiąją Pusernos vėlę, kuri niekur nerado sau vietos.
    Kiek jis, gyvas būdamas ir Priekulėje viešpataudamas, užmušė baudžiauninkų, vargšų būrų, kiek jų badu išmarino ar šiaip nelaimingų padarė, tik vienas dievas težino!
    Niekas tuokart knygų nerašė, panašių įvykių neįamžino.
    O kas ir rašys! Būrai nemokėjo plunksnos valdyti. Kurie mokėjo, tai buvo ponai; o varnas varnui į akį nekerta.
    Tačiau senų žmonių atmintis geresnė už bet kokią istorinę knygą. Ir iš lūpų į lūpas eina atsitikimai, niekada neužmirštami, apie beširdį, velniui pasirašiusį amtmoną.
    Tiktai anie atsitikimai kas kartą darosi paslaptingesni ir lyg nesuprantamesni jauniesiems, kurių šiandieną jau daugis nei dievą, nei velnią nebetiki. Ir kaip jie betikės į paslaptingus įvykius, kurių nebuvo matę.
    Bet juk ne tiems pasakojama, kurie nenori tikėti, o tiems, kuriems įdomu.
    Ir koks tai buvo žmogus tas Puserna!
    Auštant pavasariui ir sugrūmojus pirmajai perkūnijai padangėse, atbunda visa gamta, ir prasidžiunga ne tik ponas, bet ir vargšas būras.
    Vienas tik amtmonas apsiniaukęs lyg audringa rudens naktis.
    Aure ežeras. Jame kurkia varlės savotiškas giesmes. Visi tatai džiaugsmu pasveikina, būdami tikri, kad jau nebegrįš žiema, nebebus šalnų. Vienas tik Puserna negali to girdėti. Kiekvienas varlės sukurkimas eina lyg peilis jam per širdį. Tai primena kaži kokio pavasario naktį, apie kurią tik jis vienas težino. Bet sąžinės balsas liudija ir dangus matė!
    Ir kai tiktai išaušta pavasaris, sugrumia pirmoji perkūnija, sušaukia amtmonas pas save baudžiauninkų būrį, įteikia kiekvienam botagą, įsako naktimis pakaitomis stovėti prie dvaro ežero ir plakti varles. Bet nors dvaro ežere ir nutildavo varlės, - apylinkėj gana griovių griovelių, iš kur garsiai atskamba varlių kvarksėjimas. Ir amtmonas vėl keikia, negalėdamas miegoti. Sąžinė graužia... O kitą dieną įniršęs Puserna ūžia ir putoja lyg jūra.
    Rugiapiūtė. Lažininkai dirba išsijuosę. Rugiai griūva pradalge per pradalgę.
    Aure Strazdas su jaunąja savo žmona. Vakar buvo vestuvės. Jis antrininkas, neturtingas, bet gražus ir stiprus. Parsivedė sau žmoną - Anelę Vanagikę iš Aukštųjų. Daili ji mergina nors ir vargo spaudžiama augusi, ir ne kartą juodos duonelės su druska pasikrimtusi dirbo, vis dėlto jos akys žiba, veidai rausta, kiek kartų tik pažiūri ji į savo Joną.
    Ir Strazdo dalgis kerta kuo didžiausią pradalgę lyg per vėją.
    - Ar ne per greit kertu? Ar suspėsi parišti?
    Anė nesuspės! Ji jau pažįstama kaip stropiausia darbininkė. Jai visa tik juokai.
    Ar greičiau nebeina? - juokiasi jaunoji.
    - Palauk, palauk!
    Ir jau pradalgė pasibaigė. O Anė ant kulnų - pėdas jau surištas, į šalį pamestas.
    - Ak, kur kiti kirtėjai pasilikę!
    Greit nutveria Jonas Anę, nubučiuoja ją, nuglamonėja. O ji tik rausta, tik rausta...
    - Paleisk, Jonuk, pamatys kiti... išjuoks! Dar kiek paglamonėja Jonas savo žmonelę, dar kartą pažiūri jai į akis. Ak, šiandien jis į poną nemainytųsi, šiandien jis turtingesnis už karalių! Ir nutveria vėl dalgį Strazdas. Dar didesnę jis nori užsimoti pradalgę.
    Paskamba šūvis iš griovio. Krūptelėjo Jonas Strazdas, ir jo akys ieško žmogaus, čia šaudančio.
    Iš griovio išlenda Pusernos sūnus ir pats nusigandęs žiūri, ką jis padaręs.
    Jonas Strazdas nepamatė, kaip tyliai susmuko jo žmonelė, jo Anelė, ant ražienų. Nelaimingoji kulka ištiko Strazdienę į galvą. Ir ji čia pat vietoj negyva.
    Ir kai jis tai pastebėjo, lyg proto netekęs pargriuvo ties stingstančiu Anelės kūnu. Ir verkė, ir šaukė, glamonėdamas lavoną. O talkininkai lyg nutrenkti stovį išbalę, nors diena kaitri.
    Bet staiga atsistojo Strazdas, sugriebė Pusernūtį... Jei ne kiti būtų išgelbėję išblyškusį vaikiną, jis jau būtų lavonas.
    Bet čia ir Puserna. Jis nesupranta baudžiauninko sielos kančių. Dar niekada jis apie tai nepamanė, kad ir baudžiauninkas turi širdį krūtinėj.
    Amtmonas liepia Strazdą prie savo arklio pririšti. Skaudžiai pentinais subadė jis savo juodojo žirgo pašonius ir lyg vėtra nulaidino per laukus, vilkdamas paskui save Strazdą.
    Žirgas apsiputojęs, o Strazdas pusgyvis, kai parlėkė į dvaro kiemą. O amtmonas neklausė nieko: kodėl, kaip, ką, - tik įsakė tiek ir tiek Strazdui rykščių atskaityti.
    Bet Strazdas daug jų jau nebejautė.
    Parsiskubino jaunasis Pusernukas iš laukų tekinas ir verkdamas. Bėgo prašyti tėvo neleisti užmušti baudžiauninko:
    - Aš kaltas, tėveli... aš nušoviau jo žmoną! Netyčia.
    - Jau per vėlu, - velniškai nusikvatojo amtmonas, o sūnus išėjo drebėdamas. Žiūrėti į tėvo akis ir jis baidosi.
    Gražus Lamsočių gyvenimas, gražiausias priekuliškiuose. Pernai mirė Lamsotienė, šįmet tėvas nori paduoti ūkį vienturčiui savo sūnui Adomui.
    O Adomas jau apsirinkęs dailią sau mergelę, dailiausią iš visų - toli ir plačiai - Aukštujų Šimonių Anikę. Vienatinė Šimonių dukrelė, užtai ir užaugo daili lyg lelija, visų mylima, visų globojama.
    Vestuvės bus švenčiamos puikiai, pradedant jau ketvirtadienio diena - juk ne baudžiauninkai, o laisvi ūkininkai Šimoniai ir Lamsočiai, ir gali.
    Graži rugsėjo mėnesio diena. Aukštujų šilai žydi, lyg pasipuošę ypatingai kokiai šventei.
    Ant savo pačios užauginto, jurginomis papuošto širvio joja Anikė Šimonytė į sujungtuves; nuotaką puošia rūtų vainikas. Margi kaspinai apsupa mergaitę. Ir tokia ji graži, kad ir vėjas, kvapą įtraukęs, tyli. Tik širviui užkabinus greitesnę žinginę - puikiai pakilo kaspinai į orą. Neiškentėdamas vėjužis kukliai žaidžia nuotakos papuošalais, ir nuotaka dar gražesnė.
    Paskui jojantieji vestuvininkai negali atsigėrėti jaunosios dailumu.
    O ant kalnelio, Priekulėje, sutinka jaunikis savo jaunąją.
    Laikas jau eiti į bažnyčią. Anikė laiminga: gražus juk Lamsočių Adomas. Bet kukliai, lyg gėdingai, nuleidžia ji savo galvutę. Ir nemato, kad iš bažnyčios išsirioglino baisūnas ir paliko tarpdury stovėti.
    Stabterėjo Adomas Lamsotis ir kietai suspaudė savo dešinę, visai užmiršdamas, kad joje ilsisi drebanti jo jaunavedės ranka.
    Pakėlė akis Šimonytė, ir tuožyg įsmego į jos veidą amtmono Pusernos akys. Sudrebėjo jaunoji ir nubalo. Ir visai nejučiomis prisiglaudė ji prie Adomo.
    - Aha! - pasakė ponas ir tada pamažu nuėjo. Ne, daugiau nieko. Bet Šimonytės širdelė sopulingai sudejavo. Nuotaka nė pati nesuprato, tik nujautė, kad begėdiškai ją užgavo, jos garbę įžeidė vokietis savo akimis. Ir dvi didelės ašaros greit nusirito per veidus.
    O tamsioje bažnyčios kertėje lyg vagis koks pasislėpęs tupėjo Šimonių likimas. Neišmąstoma šypsena išbraižinėjo jo veidą. Nerūpėjo jam kiti, viena tik Šimonytė, dabar jau Lamsotienė, ir Lamsotis.
    Jautė jaunoji šaltąjį likimo žvilgį. Šimonių siela jautri, ir šiurpuliai vienas per kitą slinko jos nugara.
    Bet greit buvo užmirštas anas įvykis. Tiesiog išdilo jis iš jaunosios Lamsotienės atminties. Ar ne širdis perpildyta didžiosios laimės!
    Atėjo pavasaris su naujais darbais ir vargais, bet jauniesiems Lamsočiams visa lyg žaislas. O dar juo labiau, kadangi... jei visa kas gerai... tai jau rudenį...
    Ir kai šitą Anikė pakuždėjo į Adomo ausį, šisai iš neapsakomo džiaugsmo paėmė savo žmonelę ant rankų lyg brangiausią ir jautriausią kokį daiktą ir nunešė į lovą:
    - Dabar tu man nieko nebedirbsi. Tu piršto į šaltą vandenį nebekiši!
    - Bet, Adomukai, moterys sako: geriau, jeigu dirbi, sveikiau.
    Anksti rytą atsikėlė jaunoji Lamsotienė linksma ir daili, kaip visada. Jau taisosi ir Lamsotis palikti malonųjį savo guolį: vasara, darbų be galo.
    - O kieno tie veršiai? - staiga sušunka Lamsotienė. - Apsaugok dieve! Visas avižų plotas ne tik išbraidytas, bet ir sutryptas.
    Supyko ir šeimininkas:
    - Vargas nežino, žmonės nemoka savo gyvulių suvaldyti. Mūsų niekada nebraidžioja po svetimus javus.
    Bet senis Lamsotis buvo jau pirmiau pastebėjęs bandą: nuėjęs išvijo ją iš avižų ir suvarė į kiemą. Kieno tie veršiai, niekas nežino; apylinkėje gyvena daug ūkininkų.
    Bet apylinkėje gyvena ir šuniškų žmonių. Štai ant juodo eržilo įlaidina į kiemą nuo batų aulų iki pasišiaušusių plaukų galingas amtmonas Puserna:
    - Tu pavogei dvaro bandą!
    Ne klausimas tai buvo, ne spėliojimas, bet atsvėrimas ir jau teisinis sprendimas.
    - Aš nevogiau, - atsakė senasis Lamsotis, - o tik išvariau iš mūsų avižų, kurios baisiai sutryptos, ir visa šiometinė daga šalin. Kam banda priklauso - nežinojau, o kam ji priklauso, tas veik jos pasiges ir eis ieškoti, - pamaniau.
    - Tylėk! - suriko amtmonas tokiu balsu, kad senis Lamsotis nubalo kaip drobė. Sūnus sudrebėjo o jaunoji Lamsotienė skaudžiai pradėjo verkti.
    - Tuojau varyk bandą į dvarą, seni.
    - Tėvelis senas, gali parvirsti, brisdamas per Miniją, ir nuskęsti, - pasisiūlė sūnus į tėvo vietą.
    Sušvilpė amtmono botagas per orą, nukrisdamas skaudžiai ant jaunojo Lamsočio kupros:
    - Ir tau ateis laikas, šunie!
    - Jau pietūs, o uošvis dar negrįžta, - skundžiasi Lamsotienė mergoms.
    - Rasi jį primušė užvaizdas.
    - O rasi jis Minijoje nuskendo. Nerimauja ir sūnus: rods, tebeperšti dar nugara nuo ano botago smūgio, tėvo betgi reikėtų eiti ieškoti. "O jeigu daugiau dar supykinsiu užvaizdą?"
    Nė darbas šiandien neina nuo rankų - visa kas eina atbulai.
    "Reikia paklausti žmonelės, ar tik neiti į dvarą?"
    Jaunoji Lamsotienė negali širdies krimtimo nuraminti. Ar eina į vieną trobos galą, ar į kitą - visur ta pati baidyklė, visur ta pati nemalonė. Kelis kartus jau buvo ji prie išimtininko stubelės durų, bet nedrįso į vidų žengti.
    Pagaliau sugrįžusi įėjo, apsižvalgė; visa kas nejauku, trūksta to taip mylimo seno žmogaus. Jis malonus ir geras kaip tikras jos tėvas, ir dabar jai atrodo čia lyg viskas būtų tuščia.
    Akys nuklysta į daržą. Ties langais eilė bičių avilių. Toliau keletas obelių, patvoryje serbentynai; už tvoros dobilynas. Kaži, ko tos akys tik ir ieško!
    Ten Minija vinguriuota, dailiai medeliais, krūmais įrėmuota. O ten, toliau...
    Lamsotienė žino, jeigu ji pasistiepia ant kojų pirštų, tai ji mato... Ten yra... baisus šiurpas nupylė nugarą. Staiga atsiminė jaunoji Lamsotienė savo sutuoktuvių dieną. Visai tokie pat šiurpuliai ją tuokart bažnyčioje krėtė. Taip, ten galima matyti - baisu pagalvoti, o dar baisiau ištarti žodį... kartuvės.
    "Reikia eiti pietų žiūrėti, rasi senis jau parėjo", - raminasi jaunoji Lamsotienė.
    Kaip maloniai čia saulė šviečia. Kaip linksmai zirzia bitelės, senelio taip mylimos bitelės, kurias jis per dienų dienas saugo, jų žygius seka, su anomis kalbasi lyg su žmonėmis. Niekada nereikia seneliui užsidengti veido ir rankų. Niekada bitelės jam neįgelia.
    Prie lango stovi žemas suolelis, į kurį uošvis atremia kai kada nuvargusias savo kojas.
    "Jeigu aš taip pasilipčiau, tai nė pasistiepti nereikėtų. Ir matyčiau, kas anapus Minijos darosi. Bet ką jau ten pamatysiu!"
    Jaunoji nori eiti iš kambario. Ji tiesiog bijo savęs. Ne, ne, nežiūrėti, kam tai?
    Bet lyg kieno traukiama - jau lipa, jau stovi ji ant suolelio.
    Anapus Minijos taipjau daug medžių. Bet anuodu jovaru, kur įtaisytos kartuvės, stovi sau atskirai. Taip, taip... o kas ten, ak, kas ten? Ko bėginėja žmonės... vienas, du, keturi... tėvelis...
    - O Jėzau!
    Išgirdo virtuvėje mergos Jėzaus vardą ir kimų bildesį. Lygiai įeina šeimininkas ieškoti savo žmonos.
    - Kaži ko šaukia seimininkė Jėzaus...
    Galvotrūkčiais įpuolė į stubelę Lamsotis. Bet jau jo nebereikėjo: jo žmona, o jo mylmoji Anikė, guli asloje su perskelta galva! Dar kelis kartus sutrukčiojo širdis lyg dejuodama, lyg apgailestaudama:
    "Juk aš dar tokia jauna! Dar tik teprasidėjo laimingas mano gyvenimas!"
    Jau nebeatidarė Anikė savo mėlynųjų akių, jos jau amžiams uždarytos.
    Nieko nebeišverksi, jaunasis. Ašaros, nors ir taip labai mylimo žmogaus, jau nebeįkvėps gyvybės. Kęsk kantriai, sukąsk dantis, tai likimo ranka, - tur būt, jos dar nepažįsti!
    Bet kas jos mirties priežastis? Ėmė dairytis Adomas Lamsotis. Nieko nematyti. O tik štai skrynios kampas kruvinas, keli plaukai prikibę... Bet kaip... Ak, štai prie lango suolelis apvirtęs. Ir kada jau lavonas ėmė stingti, paguldė jį Adomas ant žemės ir nuėjo prie lango. - Kodėl ji lipo ant suolelio, ką ji ten matė? Išsitiesė Adomas ir sustiro. Susvyravo jis ir kone pargriuvo aukštiniokas ant lavono.
    Klykdamos išbėgo mergos į kaimynus pagalbos. Atėjo kaimynai.
    Bet jie jau žinojo, kad anapus Minijos kabo pakartas senelis Lamsotis.
    Didelis žmonių debesys lydėjo Lamsotienę, Aukštujų Šimonytę, į kapus,
    Ir kada šeši vyrai Lamsotienės pačios austomis ir balintomis marškomis nuleido jos kūną į duobę, į paskutinę atilsio vietelę, nė viena akis neliko sausa. Tėvas Šimonis ilgais baltais plaukais stovi ties duobe. Jo akyse nėra ašarų. Ne, jis nemano verkti. Tiesa, atimta jam visa, kas brangiausia. Išplėšta jam širdis iš krūtinės. Tačiau taip dievo likta: taip moko vokiečiai kunigai.
    "Bet argi! Ar dievas taip nori, kad Šimonių laimė būtų ardoma vokiečių? Ar tai tikrai jo valia? - klausia Šimonis savęs. -Argi nebus pasakyta ir jiems kada: "Iki čia, ir ne toliau?!"
    Gal būt, bus, bet kada, kada?!
    Šimonių siela kenčia.
    "Tik nenusiminti! - stiprina jis pats save. - Jeigu nusiminsime, jau nebegalėsime gyventi, turėsime patys pasilaidoti. O, ne! Mes norime gyventi, mes lietuvininkai! Tai ir žiūrėkime vokiečiui, kankinančiam lietuvininkus, į akis su panieka!"
    Dusliu bildėjimu krinta žemės grumstai ant pušinio grabo į duobę.
    Lamsotis svyruoja: kiekvienas subildėjimas pamažu skverbiasi vis gilyn ir gilyn į jo širdį. Ir jis jau, tur būt, nebeišlaikys.
    Tėviška Šimonio ranka nutvėrė žentą už alkūnės.
    - Nusiramink, sūnau! - ramiai sako jis žentui.
    "Iš kur tik ima tėvelis tiek jėgų!" - pamanė Adomas.
    - Tėveli! - kaži ką nori sakyti Adomas, bet čia suklinka Šimonienė, motina:
    - Niekados aš tavęs jau nebepamatysiu, mano dukrele!

    Ir kada iš kapų
    Prikelsi kūną mano! -

atskamba žmonių balsai į Šimonienės ausį.
    Bet kaži kodėl nėra paguodos, nėra nuraminimo... O kerštas lyg smailus kylys stringa į krūtinę, vis gilyn ir gilyn. Ir ašaros bejėgiškai tik teka, tik teka.
    Bejėgiai būrai, lietuvininkai!

    Laikas užgydo ir skaudžiausias sielos žaizdas. O Adomui Lamsočiui reikėjo šeimininkės. Tai ir atitekėjo kaimyno Rauslio duktė Marinkė. Rauslys nedaug tegalėjo duoti dalies pinigais, užtai atidavė kampą žemės, kuris ribojosi su Lamsočių laukais, maždaug apie vieną ūbą. Netruko nė metai, kaip jau prie Lamsočių rodynos. Ir vieną tik kartą paėmė Marinkė savo vaikelį į rankas ir didele meile prispaudė karštai prie savo širdies kūdikį, lyg jau visai jo nebenorėtų padėti iš rankų. Bet staiga pradėjo raibti akys.
    - Imkite vaikelį, - pasakė jaunoji motina ir išsitiesė lovoje.
    - Juk sakiau, kad dar esi per silpna, - pyko senoji Rauslienė. - Atsidžiaugsi gana dar su tuo kriokliniu! - Tai neskambėjo piktai, o taip, kaip sakoma prityrusios motinos. Bet jaunoji Lamsotienė to nebegirdėjo.
    Namiškiams linksmai begeriant pipirinio ir bevalgant "lėlės koją", jaunoji motina tyliai užgeso.
    Lyg pasigesdamas motinos, klykė ir šaukė jaunasis pilietis vieną dieną ir vieną naktį. O tada klyksmas mažėjo, virto dejavimu, ir po šešių dienų Lamsotis palaidojo savo antrą žmona su kūdikiu glėbyje.
    Viena nelaimė sekė kitą.
    Dar Adomas Lamsotis nenusiramino, dar tebevaikščiojo jis kaip paklydęs - čia po laukus, čia po kiemą, lyg nesavas. Vieną dieną ateina jo svainis Rauslys, irgi jaunas ūkininkas.
    - Tu numarinai mano seserį, atiduok man dabar jos dalį - tą žemės sklypą!
    Adomas nė manyti nemano tatai daryti. Žemė jam priklauso visai teisėtai. Vis dėlto, jeigu svainis ateitų kaip žmogus, juk galėtum apie tai pasitarti.
    Ir žodis - vienas kitas - vis piktesnis, vis baisesnis. Ir skaudūs išėjo barniai. Pagaliau, nebesusivaldydamas iš keršto, jaunasis Rauslys pagriebė iš malkinės į kerą įkirstą kirvį, ir, pirm kol Adomas Lamsotis susiprato, ištiko jį skaudus kirvio smūgis.
    Ne, užmušti Raulys nenorėjo. Tik pamokyti. Bet Adomas Lamsotis jau guli kraujuose ir nebesijudina. Ne, tik dar pakėlė ranką, išsitiesė kūnas, dar kartą sutrukčiojo - ir daugiau nieko!
    O Rauslys stovi šalia užmuštojo, kirvis rankoje. Jo akys virsta iš galvos.
    "Baisus sapnas, - mano sau Rauslys, - kad tik bent galiausiai atsibusčiau!"
    - Stipri tavo ranka, Rausly, Donnerwetter! Vienu smūgiu įstengei tokį vyrą, kaip Lamsotis, partiesti! Ha-ha-ha! - biauriai nusijuokė šalia jo amtmonas Puserna.
    "Kad aš tave taip būčiau partiesęs, tai nors žinočiau, kad gerą darbą atlikau, -dygterėjo į Rauslio galvą mintis.- Kaip būtų... kad jau... tad jau..."
    Bet jau paimtas jam iš rankos kirvis ir numestas į malkinę.
    - O kas dabar, Rausly? Hi-hi-hi! - lyg šėtonas žviegia vokietis.
    Je, kas dabar? Aišku, kad jau rytoj jo kūnas koraliuos tarp anų dviejų jovarų... vėjo šen ir ten siūbuojamas. Andai Gelžiniaus bernas taip kybojo, akys nebeturėjo kaktoje vietos, liežuvis...
    - O viešpatie, pone dieve! - suriko Rauslys ir puolė užvaizdai į kojas. -Darykite su manimi, ką darote, Pone amtmone, tik ne ant galgio, tik ne ant galgio!
    Ilgai gėrėjosi užvaizdas šiuo vaizdu. Tiesa, jam kasdien po kojų guli vargšai baudžiauninkai, kiek kartų jie eina klūpčiomis prieš jį, amtmoną Puserną! Bet jeigu vienas laisvųjų, išdidžiųjų lietuvininkų jam po kojų guli, tai jau ne paprastas malonumas, tai patenkinimas. Tokių vaizdų ne kasdien pasitaiko.
    - Laisvieji lietuvininkai - kietasprandžiai, niekada dar manęs nėra ko prašę, bent neatsimenu to. Perdaug aukštai jie galvą neša, lyg jie čia ponai. O kad ir ant galgio juos nuvarau, jie neprašo malonės.
    Štai Rauslys jau ir kojas apkabino. Tokio bailio lietuvininko, - ne, tokio dar nėra matęs Puserna.
    Kaip pasakė jam anuomet senasis Lamsotis? Taip:
    - Prieis ir tavo galas, amtmone! Ir tavo darbai bus svarsčiais sveriami.
    Kad nebūtų taip sakęs, rasi ir būtų palaikęs gyvybę. Bet jam, Pusernai, grasinti? Tokio žmogaus negali būti pasaulyje!
    - Prašykite, ko norite, pone amtmone, - dejuoja Rauslys, apkabinęs Pusernos kojas.
    Bet amtmonas pastūmė jį nuo savęs, paspyrė koja lyg kokią biaurybę.
    Ir pasiutiškai malonus tat vaizdas! Kad bent kiti tai matytų, jo draugai! Gaila, šalia susibėgusių, nusigandusių būrų nieko daugiau čia nėra. O taip norėtųsi pasigirti...
    Nors Rauslio toks didelis nusižeminimas ir suteikia Pusernai smagumo, bet dar maloniau būtų lietuvininką kankinti.
    Vėl atšliaužia Rauslys:
    - Susimilkite, pone!
    Sužaibavo amtmono akys. Beveik užmiršęs buvo jis botagą, kuris šiaip skirtas tik juodajam eržilui. Ir sušvilpė oras, šikšninio botago raižomas, - ir vienas, du, trys kirčiai žiauriai užgavo Rauslio nugarą. Sucypė Rauslys - ir iš gėdos, ir iš skausmo, ir iš baimės.
    O aplink stovintieji pasibiaurėjo ne tiek amtmonu, kiek Rausliu:
    - Kitą užmušti jis mokėjo, o pats mirti bijo, bailys!
    Bet greit užkišo už bato aulo Puserna savo botagą ir, kaži ką iš naujo sugalvojęs, prisilenkė prie žmogžudžio ausies:
    - Jei tu man tą dirvą atiduosi, dėl kurios su svainiu vaidijaisi, aš tau gyvybę dovanosiu!
    Taip išpirko savo gyvybę Rauslys.
    O anas žemės sklypas gavo kruviną vardą, kuris amžiams liks anų laikų liudininku.
    Bet kiekvienas sulaukia savo dienos.
    Ir amtmonui Pusernai priėjo galas. Ir jam reikėjo mirti. O dar niekas iki šiol nebus bijojęs tiek mirties, kiek bijojo šisai vyras. Berods, ir niekas nėra tiek nuodėmių turėjęs.
    Pagaliau, kada jau velnias jį nusmaugė, - dūšią jis buvo velniui savo krauju užrašęs, - jo kūną, kaip didžiausiam ponui kad pritinka, padėjo į bažnyčios rūsį.
    Bet, deja! Ir grabe gulėdamas, jis nedavė žmonėms ramybės. Net per mišias jis išeidavo iš požemio ir baladodavosi bokšte, ant korų ar net atsistodavo už kunigo nugaros, - jam esant sakykloje, - ir šaipydavosi.
    Baisiausiai išsigandę, žmonės didžiausiu triukšmu bėgdavo iš bažnyčios vidury mišių. O kada nueidavo atsitiktinai į bažnyčios požemį, tai visados atrasdavo grabą atdarą ir lavoną šalia jo begulintį.
    Bažnyčios seniūnai nutarė jį kapuose palaidoti, šalia bažnyčios. Tačiau jau tą pačią naktį Puserna vėl baladojosi po kaimą, po laukus, lankė baudžiauninkų trobeles. Švilpaudamas šuoliais jodinėjo ant juodojo savo eržilo. Žmonės tai tikrai matė. Ir kitą rytą išblyškę vienas kitam pasakojo matę amtmoną.
    O amtmono eržilą atrado rytą nuprakaituotą ir apsiputojusį stalde. Netrukus jis padvėsė,
    Ir, nuėję ant kapinių, atrado kapą atraustą, grabą atdarą, ir ponas gulėjo kojų gale. Nebeišmanė žmonės, kaip gelbėtis, nes, užrausus kapą, kitą naktį tai vėl pasikartojo.
    Negelbėjo nei užmeldimai kunigų, nei maldos baudžiauninkų. Pašvęstoji žemelė kratėsi, nenorėjo priimti didžiausio piktadario lavono.
    Tvėrėsi žmonės kitos priemonės: nukirto lavonui galvą, padėjo jam ant krūtinės ir tada vėl palaidojo. Bet kitą naktį dar baisiau. Amtmonas pasirodo visiems tiems žmonėms, kuriuos jis, gyvas būdamas, gana buvo kankinęs. Matyti, kad galva nukirsta jam buvo, nes jis ją vėl užsidėjęs, tik atbulai.
    Ir vėl tas pats: vėl rado išmestą amtmono lavoną iš kapo su visu grabu. Tikrai, jis turi vėl galvą ant pečių, tik atbulai. Dabar padėjo jo galvą kojų gale, kad negalėtų jis ją pasiekti užsidėti. Ir šį kartą iškasė gilią duobę nepašvęstoj žemėj, ten, kur dilgynės ir piktžolės auga, - bažnyčios atkalnėj. Ir čia nuleido amtmono grabą. Užvertė duobę, o ant duobės užrito dideliausią akmenį, ant kurio iškaltas piktasis ir žodžiai:
    "Čia ilsisi negyvieji pono Pusernos kaulai."
    Daugiau nieko. Jokio kryžiaus ženklo, jokio sakinio iš šventojo rašto.
    Nuo to laiko žmonės turėjo ramybės. O ilgai nebetruko, pasibaigė ir baudžiava. Žmonės atgavo savo žmoniškas teises.
    Tylus, nejaukus kapas Priekulės bažnyčios atkalnėj yra liudininkas ir graudenimas ne tik šiai dienai, bet ir būsiančioms kartų kartoms.
    Bet ant Minijos kranto tebestovi du senu jovaru. Ir ilgai dar stovės. Juodu yra liudininku anų laikų, kada lietuvininkas dar buvo beteisis, kada kiekvienas, jį radęs, galėjo užmušti arba, kaip amtmonas Puserna, - pakarti.
    Ilgai dar riogsojo galgio įrengimai, primindami vakarykščią dieną.
    Bet laikas ir gamta, nebepakeldami tos tamsiosios žmonijos dėmės, juos sunaikino.
    Tik jovaru du dar lenkia galvas ir dejuoja, atmindamu ne taip dar labai tolimą praeitį. Kai kada lyg smalsiai žvelgia juodu į kitą Minijos pusę, kur sunkiai, kaip amžina kaltė, guli "Kraujo dirva", nenuplaunama baudžiavos laikų gėdos dėmė.
    Taip pasakojo senieji žmonės.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page