r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

ŠIMONIAI BŪRAI

AUKŠTUJAI DEVYNIOLIKTAME AMŽIUJE

    Aukštujai beveik dykuma. Pušys kone visos pušaitės tebėra. Ar jos čia žmonių rankomis sodintos, ar jos iš savęs čia auga - dievas žino. Kur tik akį kreipi, beveik visur lekianti smiltis. Užkilęs vėjas iš šiaurės ar pietų - pustys kur ir kaip panorės.
    Kryžkelis per Aukštujų kalną veda į visas dangaus puses. Bet keliai - neduok dieve!
    Antai, vakarų link, kur važiuojama ar į Priekulę, į turgų, ar su medžiais iš Žemaitijos į Vyžeikius - išvažinėta septyni keliai. Ir žinok tu, žmogus, katras tikrasis! Jeigu žiema, keliai pašalę, tai važiuojama tiesiai; jeigu pavasaris ar ruduo, tiesusis kelias palijęs, papliuręs, vandens čia kartais net iki kelių, tai važiuoji, vis didesnį ir didesnį mesdamas vingį, kol pasieki septintąjį kelią. O vasarą, kada keliai išdžiovėję, taipjau pravartu mesti vingį, nes tiesiajame - smiltis iki ratų ašies.
    Taip ir važiuoji per ganyklas ir šilus, kurie kaip ir niekam nepriklauso, nes niekas nedraudžia, - ir ieškai patogesnio kelio.
    Bet kryžkelyje, ant Aukštujų kalno, ir vidurdienį darosi nejauku, net baugu, nes visokių yra apie jį pasakojimų. Senieji žmonės sako, čia labai dažnai pasivaideną. Ne tik naktį, bet ir dieną, kada nė vieno krikštyto žmogaus čia nėra. Išeik tik ir būk ant kryžkelio tarp dvyliktos ir pirmos dieną, tai jeigu dievo perleidimas, ir pamatysi visai juodą vokietuką su raudona apykakle, ir jis vis šnairomis žiūri. O jeigu drįsti jam dievpadėką duoti, tai ir dingsta.
    Kaži kodėl velnias taip labai mėgsta pasiversti į vokietuką? O! Senieji žmonės žino kodėl. Bet eik, paklausk jų. Ar jie tau atsakys? Ne! Nes apie tai kalbėti jie negali - tie, kurie mato...
    O kartais velnias pasirodo žmonėms, pasivertęs į gyvulį, kuris nepanašus nei į šunį, nei į veršį.
    Jeigu žmogus praeivis esi krikščionis, tau nereikia nieko bijoti. Persižegnoji, ir piktenybė dingsta. O jei esi netikįs, tai velnias gali pajuokti.
    Ir tikrai taip atsitiko vienam žmogui, Bartkui iš Šilininkų. Jis netikėjo nei dievą, nei velnią. O kai jam kartą pikta dvasia pasirodė, tai ir užkalbino ją Bartkus. Na, ir pajuokė jį velnias: čia pat vietoj iš proto išėjo. Ei, kokia čia buvo bėda! Draskėsi, plėšėsi lyg piktojo apsėstas, negelbėjo nei žolės, nei daktaras. Atėjo ir sakytojų, mokančių apskaityti, ir tokių, kurie turėjo "septintąsias knygas Mozės", apskaitė, - kaip tiek, taip tiek. Pagaliau, nebežinodami, ką daryti, nuvežė prie Žemaičių kunigų, tie jį dar išgydė.
    Bet naktį - jau nedrįsk eiti per Aukštujų kalną, visada ką nors pamatysi ar išgirsi. Kitąsyk dejuoja, verkia arba juokiasi, kriknoja. O tau tik šiaušiasi, tik šiaušiasi plaukai.
    Kartą Piktvardžių Dreižys parėjo iš Ašpurvių kaimo vėlai vakare iš surinkimo. Buvo buvęs naujas sakytojas, jis buvo kalbėjęs svarbų žodį, kurį reikėjo apmąstyti. Pamažu žengė žmogus per Aukštujų kalną, šventose mintyse paskendęs. Aukštai, prie mėlynojo žvaigždėtojo dangaus, švietė mėnesėlis. Pilnija. Toli ir plačiai nė šapo krintant negirdėti - taip tylu.
    Tik staiga pamato Dreižys šalia savęs einantį vyrą. Taip, eina vyras greta jo. Bet svetimojo veido niekaip ir niekaip negalima pažinti. Stebisi Dreižys, kodėl jis ateinant nieko negirdėjo.
    Apsidrąsinęs sako Dreižys:
    - Labą vakarą, kaimyn!
    Atrodo, lyg kad svetimasis kepurę keltų.
    A, tai bus žmogus iš svetur. Vietiniai žmonės ne tokie mandagūs. Bet ūmai nutirpo Dreižys: juodu yra du, o mėnesėlis tik vieną šešėlį terodo.
    Dabar suprato Dreižys, kas jį lydi. Bet jis dievo bijąs žmogus, ką gali jam tas šiaudų vyras daryti! Ir garsiai, iš širdies pradėjo jis giedoti: "Šalin, velniai jūs pekliški".
    O piktenybė kaip pasirodė, taip ir pradingo.
    - O kodėl čia baugina?
    - Mat, tai tokia jau čia negera vieta iš senų senų laikų. Bauginimai dings, kai tą vietą kurią dieną pašventins.
    O ir šiaip ant šio kryžkelio jau ne taip labai malonu. Jeigu vasara, tai saulė kaitina, ką kaitinti gali. Labudiev, vieškelio pakraščiais jau auga pušaitės; jų pavėsy eidamas, dar gali pakęsti. Šiaip nors imk ir iškepk!
    O ir žiemą ne maloniau, ypačiai, jeigu žiemeliniai vėjai pučia. Sniegai ir smiltys supustyti į griovius. Tik saugokis, kad ir tave patį vėjai į griovį nenuneštų.
    Nuo kryžkelio į vakarus žiūrint, jau nė pušaitės, nors ir taip menkos, nebepastebėsi. Juoduosius šilynus tarpais paįvairina vaivorynai ir bruknynai.
    Linksma būna čia vasarą šventadieniais. Iš kaimyninių sodybų prisirenka pilni šilai vaikaičių, kai sirpsta vaivorai, mėlynės ir bruknės.
    Daug šuntakių veda per šilus kryžių krikštais.
    O kiek čia klaidina! Jeigu kas nors turi eiti per šilus vakare namo, tai, be abejo, paklys. Kiek ten klystžvakių aplinkui klaidžioja!
    Žmogus, jau būdamas paklydęs, manai ten kokią nors trobelę esant, eini pasiklausti kelio. Eini ir eini, nieko neužeini. Ir galiausiai supranti, kad tai buvo tik klystžvakės.
    Tai yra nekrikštytos dūšelės, kurios niekur vietos neturi ir turi klaidžioti po šilynus, po pelkynus...
    Taigi šitos klystžvakės ir paklaidina žmogų. Kitas gali atsimuosti, jeigu susipranta išversti pirštinę. Bet jeigu vasarą? Kas turi vasarą pirštines?! Arba galima, iš ausies iškrapščius taukų, patepti po klumpiu...
    Bet kai reikia, kai bėdoj esi, tai visa esi užmiršęs, ir klaidžiok sau sveikas ligi gaidgysčio...
    O gaidžiui pragydus ir atsimuodus, daugiausia esi jau netoli savo namų; esi, pasirodo, visą naktį klaidžiojęs už vartų. Kartais matyti net pramintas takas.
    Kartais esi nuvestas ir ligi kapinių. Tik, dievui dėkui, kad to naktį nežinai, - galėtum žmogus ir iš proto išeiti.
    O kiek čia baugina!
    Kartą dvi butelninki - Kuršienė ir Jakaitienė iš Aukštujų, - susidėjusi arklius, išvažiavo į miestą. Kadangi miestas toli, tai reikėjo jau pusnakčiu iš namų išsikrapštyti. Reikėjo važiuoti pro Aukštujų kapus. Jau netoli kapų esant, pradėjo šiauštis plaukai ant galvos. O važiuodami pro šalį, pamato jiedvi ant kapų kaži ką juoduojant, dejuojant ir barškinant grandinėmis...
    Paskui grįžtant taipjau sutemo. O kai jau buvo jiedvi ties griode, netoli kapinių, tai jau buvo beveik vidurnaktis. Nuo Aglonos ligi griodės yra molio kelias, kuris vasarą lygus kaip stalas. O jau už griodės, kapinių link, reikia kapanotis į smilčių kalną. Tai, per tiltelį pervažiavus, Jakaitienė, jaunesnioji moteris, išlipo iš vežimo ir ėjo pėsčia, kad arkliams nebūtų taip sunku traukti. Jiedvi buvo Klaipėdoje šauniai įsipirkusi.
    Tik staiga netoli kapinių pradėjo vežimas atbulas eiti. Baisiai persigando sėdinti vežime Kuršienė ir pradėjo pagalbos šaukti:
    - Ilže, Ilžele, gelbėk! Nelabasis stumia vežimą atbulą.
    Jakaitienė, kuri kiek greičiau pažengusi buvo, buvo drąsesnė, sugrįžusi patarė arkliams sukirsti kryžiais botagu. Juk žinome, kad velnias kryžiaus bijo.
    Bet velnias turėjo savo juoką gauti, o tai dar tą pačią naktį. Parvažiavus į Kuršienės kiemą, iškinkė Jakaitienė savo arklį, uždėjo jam ant kupros pirkinius ir patraukė namo - tiesiai per Aukštujų kalną.
    O štai jau ir paklydo. Neberado nei vieškelio, neberado nei savo kelelio. Nematyti medžiai ir krūmai lyg uolos kalnai riogso prieš akis. Per juos traukia kaži kokia migla. Ir skaitė, ir meldėsi, ir giedojo Jakaitienė - kaip tiek, taip tiek! Pagaliau, nebežinodama, ką daryti, atsisėdo ji ant vieno kelmo ir ėmė verkti. Tik staiga kaži kur sugiedojo gaidžiai. Ir lyg žvynos kokios nuslinko nuo akių Jakaitienei.

    Šiluose vienur kitur jau yra pastatyti nemeliukai: keliolika viensėdžių čia gyvena lyg paklydę. Vargingai gyvena tie žmoneliai, pusiau į žemę įsirausę. Pastatyta žema velėnų siena, ant kurios užtupdytas stogelis, ir jau troba. Viename šitos trobelės gale yra stuba, kurioje turi patilpti visa šeima: tėvas, motina ir vaikai, kiek jų ir būtų - keturi, šeši, aštuoni. Ir telpa.
    Stubos asla moliu išpilta, išmušta, išlyginta. Jos gale langas. Iš lauko pusės aiškiai matyti, kad jis žemę siekia. Prie to lango stovi didelis stalas, sukaltas iš baltų pušinių lentų. Aplink stalą yra vietos pasisėsti visai šeimai: pagal vieną ir antrą stalo šoną pastatyti suolai.
    Viename šone stovi plati lova, kur tėvas ir motina miega. Už lovos galo didelė, marga, keturkampė skrynia. Šitoje skrynioje - pargabentas pačios kraitis, kada ji atitekėjo. Šiandien joje sudėta visa "tėvų nauda". Dar iš mergystės laikų prie skrynios dangčio, vidaus pusėje, prilipdytas vaizdelis: Kristus prie kryžiaus arba puikus, margas Prūsų karaliaus paveikslas. Šalia jo pririšta virvelė, už kurios užkištos juostos, austos per septynias, per devynias ir dar platesnės, arba ir keletas margų ar baltų pirštuotų pirštinių, taipjau dar iš mergystės laikų. Šiandien vis reikia skrynią atidaryti ne kad ką nauja įdėtum, o tam, kad ištrauktum iš vieno kito kampo ar audeklo galelį, ar kojinių, ar pirštinių, ar verptų vilnų, ar linų sruogą. Skrynios turtai vis menkėja, kai šeimos vis daugėja.
    Antrame stubos šone sustatyta keletas vaikų lovelių, - tiek, kiek vaikų esama. O jų visada yra. Lovelėse suguldoma jų po du ir tris. O jei lovų neužtenka, tai dar užkrosny padedama šiaudų, ir čia dar keletas suguldoma. Mažąjį pasiima motina kartais pas save į lovą. O tik gimęs guli sūpynėj, kuri ties lova po zėdu parišta.
    Netoli angos stovi krosnis, aukšta ir plati. Ji ne tik apšildo stubą: joje ir duona kepama iš prienamio. Palei krosnį pastatytas mūris; viename jo gale žiemą verdama, ant antro galo galima pasisėsti, pasišildyti. Vasarą, nereikiant šiltos stubos, verdama prienamy ant trikojo. Varinis pakabinamas ant vąšo.
    Dūmams pastatytas atviras kaminas, pakriaute pavadintas. Kas įstengia paršelį pasignybti, rūko toje pakriautėje mėsą.
    Laukėjos durys uždaromos mediniu skląstu iš vidaus. Jeigu kartais tenka visiems išeiti iš namų, - kas retai teatsitinka, - tai durys užsklendžiamos iš vidaus, o paskutinysis išlenda pro langą.
    Antrame trobos gale, po tuo pačiu stogu - tvartas. Čia padaryti gardukai paršeliams, užtverta vieta karvutei, jeigu įstengiama ją laikyti, šiaip ožkai ir avutėms. Ir vištoms dar vietos: virš paršelių padaryti laktai, ant kurių jos naktį tupi. Kiaušinius jos deda stuboj, lovos kampe, kur padedamas padis. Kai kurios jauniklės kartais atkakliai ieško kitur vietos kiaušiniams dėti: jos nenori lovos kampe tupėti. Tai tos sugaunamos ir po rėčiu pakišamos.
    Į rytus ir pietryčius, kaip jau minėta, Aukštujų kalnas apaugęs pušaitėmis, kurios dar neišaugusios į pušis. Bet toliau, kiek pakalniui, tikras senas pušynas, dargi nemažas: tiesios kaip žvakės auga ten pušys, priklauso Aukštujų gyventojams, kurių rytų link jau keliolika esama "iš senų laikų", kaip sako senieji žmonės. Šitie gyventojai jau nebe taip suvargę ir neturtingi, kaip Aukštujų šiluose gyvenantieji viensėdžiai.
    O ten, atkalnėje, Šimonių ūkis.
    Jau iš tolo maloniai moja rentiniuoto šulinio svirtis ir stengiasi įtikinti kiekvieną praeivį, kad čia gyvena žmonės, patenkinti savo likimu. Dažnai lenkiasi svirtis į šulinį. Girgždėdama semia ji gaivinančio šalto vandens ir teikia jį troškulį kenčiantiems. Noriai lenkiasi svirtis į gelmę, vis tą pačią girgždančią savo dainą traukdama, o atsitiesdama ir dunksterėdama į žemę, atsidūsta ji lyg senelė, kuriai, berods, jau sunku lankstytis ligi žemės, rankioti pagalėlius, o tik mielai ji tatai daro.
    Ne vienas keleivis, lyg sekdamas meilų šulinio svirties mojimą, užkrypdavo į Šimonių sodybą.
    - Iš kur pareini, kaimyne? Ir kur eini?
    - Einu į pasaulį laimės ieškoti,
    - O kodėl? Ar tavo gimtinėje negerai gyventi?
    Ir išpasakodavo keleivis savo nelaimes, savo vargus, savo troškimus, ir įšliedavo savo širdį žmogus Šimoniams. Paaugusieji užjausdavo, paguosdavo ir ne kartą galvą kratydavo:
    - Ir kaip pasaulyje beatsitinka!
    O mažiukai Šimoniukai išsižioję klausydavosi iš smalsumo. Ir, keleiviui išėjus, susitūpę patvoryje, toliau sau pindavo pasakas apie pasaulio baisumus.
    O kitą sykį užeidavo vyras apiplyšusia rusų kareivių mundiera, kurių daug matydavosi pasienyje. Baisias jis padarydavo akis; išlakstydavo Šimoniukai į pakampius pasislėpti. Bet ir didieji negalėdavo su tokiu susikalbėti.
    - Daite chleba! - sakydavo jis pagaliau, ir jo akys jau nebebūdavo baisios, o tiktai prašančios. Kartais atrodydavo net, lyg ansai verkti norėtų.
    Tatai suprasdavo Šimoniai ir pavaišindavo pabėgėlį ne tik duona, bet ir sviestu, sūriu, pienu.
    - Spasibo, matuška! - sakydavo išeidamas rusas ir pabučiuodavo Šimonienei ranką.
    Ir ilgai dar kalbėdavosi. Šimoniai apie pabėgėlį rusų kareivį ir apgailestaudavo:
    - Kur dings dabar, vargšas!
    O vaikai iš baimės ilgai negalėdavo užmigti vakarais. Motina ir žiburį turėdavo palikti per visą kiaurą naktį, nes šiaip galėjo pasirodyti tos juodosios akys.
    Ir tikrai, nuėjus Matui Šimoniui į kapus, likimas atvertė kitą gyvenimo lapą. Lengviau atsikvėpė Šimonių vaikai.
    Pradėjo ūkis didėti, aruodai pildytis taip, kad iki naujos dagos jau nebeišsisemdavo. Kitaip pradėjo laukai žaliuoti, vaisingi atsirado metai. Praturtėjo Šimoniai.
    Nors pasaulio pakraščiuose ir nerimavo žmonės, vaidijosi, ginčijosi, vainikuotos galvos karus sumanė, į svetimus kraštus traukė žmonių pavergti, turtų pasiplėšti - Šimoniai Aukštujuose kad ir girdėjo gandų visokių, bet patys nieko nejautė, nieko nepatyrė ir nieko nematė. Ir, nieku nesirūpindami, laimingai gyveno.
    Tik vieną kartą, iškilus kaži kokiam karui, buvo pašauktas ir Šimonių vienas. Išvyko Šimonis pėsčias, traukė per šilus, persikeldino arba ir patsai perbrido per upes, upelius ir žingsniavo vieškeliais Karaliaučiaus link į karą. Karaliaučius toli, kelionė ilga ir sunki.
    - Aš, Šimonis iš Aukštujų, esu pašauktas į karą, - atvykęs į Karaliaučių, prisistatė jis komendantui.
    Ir, komendantui dar nepasakius, kur Šimonis turi pasidėti, įsiskubino pro duris kaži koks žmogus ir įteikė jam raštą.
    Perskaitė komendantas, sugniaužė ir numetė po stalu popierių. O patsai labai susijaudinęs ėmė tekinas bėgioti po raštinę:
    - Verflucht, verflucht nochmal!
    Bet Šimonis dar vis tebestovi ir nežino, ką daryti. Nei jam eiti, nei čia palikti, šėlstant aficieriui.
    - Was stehst du da noch, du Kamel? - putoja vokietis.
    - Pone, aš atėjau į krygį.
    - Der Krieg ist aus, marsch nach Hause!
    Ir, karo nematęs, pargrįžo Šimonis vėl tais pat keliais namo, kuriais buvo išvykęs.
    Ilgai ilgai pasakodavosi apie tai aukštujiškiai. Užmiršo pagaliau jau, katras tai buvo Šimonis ir kada tai buvo. O sunku tatai ir atminti, vokiečiams taip dažnai bekariaujant.
    Kad likimas pastovesnis ir ne toks svyruojąs būtų, kad ne vis iš nauja užsimanytų pulti Šimonius, tai šiuo ir baigtųsi pasakojimas.
    Bet nors kelios Šimonių kartos ir be jokių pažymėtinų prietykių gyveno - gimė, augo, karšo ir mirė, kaip visi kiti pasaulio piliečiai, - vėl kartą skaudžiai juos aplankė likimas, dar ne visai pasibaigus aštuonioliktajam amžiui.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page