r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

MATAS ŠIMONIS

ILGESYS

    Laikas bėga, metai banguoja lyg jūrės tolyn ir tolyn: ar į krantą - užuomaršą, kur sudūžta ir išnyksta lyg putojančios bangos ir niekas jų daugiau nebemini; ar daužosi į uolas - grūmojantį likimą.
    Matas Šimonis rado priebėgos, rado uždingsnio Aukštujų pakalnėje. Atplaukęs iš audroje šėlstančio okeano į ramųjį uostą, laivelis įkrypo į įlanką, ir išmestasis inkaras stipriai įsitvėrė į gelmę.
    Niekas Šimonio čia nebekrutina, niekas nebekliudo, lyg užmirštas jis būtų. Ir tai Matui malonu. Krūtinėje žaizdos pamažu jau gyja, globojamos maloniųjų Gerdos rankų. Ir širdis nebekraujuoja. Tačiau neišgydomas skaudulys joje slepiasi. Gerda to nežino. Ir negali žinoti. Juk pažadėjo kitados jai Matas nebeminėti, užmiršti praeitį.
    Pažadėjo, o tačiau priaugantiems savo vaikams jis nuolat pasakojo apie dar stovintį Įsros pakrantėje bokštą, iš kurio galima matyti seną ąžuolą, po kuriuo kitados Lietuvos karalius stovėjęs.
    - Ar turėjo jis ir auksinį vainiką ant galvos? - paklausė anądien jauniausioji Mato dukrelė Katrytė.
    - Žinoma, turėjo, - atrėžė sūnus Ansis, - karaliai visi vainikuoti.
    - Tai jau netiesa, kad karaliai, į karą eidami, vainiką užsideda, - pamokė Etmonas, kuriam jau laikas į kariuomenę.
    - Bet kaip kareiviai tada žino, kad jis karalius? - nori Katrytė žinoti.
    Ilgai ginčijosi vaikai dėl vainikuotojo karaliaus. Motina juokiasi ir džiaugiasi, kad vaikai tokie gudrūs. O tėvas tyli. Mato Šimonio sielą kankina skaudus ilgesys. Ir šita sielos kančia, šitas skaudulys neišdils iki jo paskutinės dienos.
    Mato Šimonio sūnų Etmoną jau šaukia į kariuomenę.
    Priruošė motina kelionei ryšulių kelis. Nors ir verkė, bet ir džiaugėsi Šimonienė: jos sūnus jau vyras!
    Tėvas ir motina išlydėjo sūnų per šilus. Iki Aisės upelio ėjo motina drauge. Širdingai ten ji atbučiavo sūnelį.
    - Aš palydėsi dar iki Veiviržo, - sako tėvas, - prižiūrėsiu, kad plaustininkas gerai perkeltų per upę.
    O tada nutvėrė Šimonis sūnaus ranką ir prašė paklausyti:
    - ...Ten tai teka Įsra, Eik paupiu tolyn ir tu pamatysi bokštą, seną, jau pakrypusį, plyšiuotą. Nueik į dvarą ir žiūrėk, kas ten dedasi. O dvaro sode yra didelis kapas... Nueik ir pasimelsk prie jo... mano vardu! O rasi užeisi ir į bokštą. Ten apsižvalgydamas žiūrėk į vakarus: ten stovi senas ąžuolas; kitados čia augo du kamienu iš vieno kelmo... juk tu žinai.
    Kur Etmonas nežinos!
    Ir ties Veiviržu atsisveikino sūnus. Ilgai stovėjo Matas Šimonis ant Veiviržo kranto ir žvelgė paskui sūnų, kol jis pagaliau dingo iš akių.

    Po kelerių metų grįžo Etmonas namo. Jis žymiai paaugęs, sudrūtėjęs, dailesnis. Ir judrus, ir prašmatnus, tai čia, tai ten įpina vokiškų sakinių. Šimonienė nežino iš džiaugsmo kur tvertis.
    - Ir tas mandrumas Etmono, apsaugok dieve! Brolis ir sesuo juokiasi, pilvą susiėmę, juodviem naujiena, nes brolis Etmonas parodo, kokius kareivius jis matęs, ir pats komanduoja:
    - Gewehr auf marsch, marsch! - ir pats žygiuoja su pagaliu per kiemą.
    Tik tėvui dar nė kartą nepažiūrėjo sūnus į akis. Visada stengiasi nepalikti su tėvu vienas. Praėjo ne viena diena ir savaitė, o Šimonis dar vis nepriėjo sūnaus paklausti.
    O sūnus, lyg tyčia, tai čia, tai ten vokiškai mekena.
    Ir kartą pagaliau, kastuvais nešini, išėjo tėvas ir sūnus į lauko galą.
    Abu tyli, abu viena mintis kamuoja. Atsikosi tėvas, atsikosi ir sūnus. Daugiau nieko. Pagaliau Matas Šimonis nebeiškenčia: žinoti žinoti!
    Metė tėvas kastuvą, nutvėrė sūnų už pečių, - čia pastebėjo Matas, kad sūnus už jį jau šauniai didesnis ir petingesnis, labai į brolį Etmoną panašus.
    - Ar buvai, Etmonuk?
    Etmonas rauslioja koja žemės grumstą. Ir kulnim trenkia, ir kastuvu kerta, - pasirodo, kad tai akmuo, aplipęs moliu.
    - Buvau.
    - Na, ir ką, kaip? - Tėvo balsas dreba, nors ir menka šypsena stengiasi jo lūpas nušviesti.
    "Kaži, ar tai jau tėvas sensta? - pamanė sau Etmonas. - Juk tokiu drebančiu balsu jis niekada nekalbėdavo." Bet pagaliau jam lyg ir gaila, ir sūnus pažvelgė tėvui į akis:
    - Buvau, bet nieko neberadau. Jokio bokšto nebebuvo, jokios girios anapus Įsros, jokio...
    - Bet kapas sode? Vaike, kapas! - Ne tėvo tai buvo balsas, bet didžiosios Šimonio sielos dejonė.
    - Niekas manęs į sodą neįleido. Negana dailiai buvau apsirengęs. Aš ėjau padaržėmis, maniau ką nors pamatyti. Vienas didelis ąžuolas buvo darže, bet kapo jokio nebemačiau. Visai jau ne taip ten buvo, kaip tu pasakodavai.
    Ir Matas Šimonis jau vėl turi kastuvą rankoj, ir dirba jis, ir kasa. Ne, dabar jau tėvas nebeieško sūnaus akių - žvilgiu klausdamas, ir tik retkarčiais žvelgia jis pietų link, iš kur atsipučia šiltas vėjas. Bet ten, toli padangėse, ūksta, rasi ir dėl to jis susirūpinęs. Ir susyk gailisi Etmonas tėvo, kuris staiga toks senas atrodo.
    "Būt reikėję geriau ką nors pameluoti, - kremtasi Etmonas. - Juk iš jo pasakojimų žinau, kaip ten atrodė kitados."
    Bet ne, tėvui negalima meluoti. Juk ne meluoti tėvai jį augindami mokė. Visada tiesą liepė kalbėti, nors tai ir skaudu būtų. Ir kodėl negali tėvas užmiršti praeities? Juk vis viena nieko nebesugrąžinsi.
    "Tėvas būtų nors šiek tiek prasidžiugęs, - graužia Etmoną sąžinė. - Juk jis patsai jau niekada nebenueis tenai, patsai jau nebeįsitikins, ar tikrai taip yra. Ir linksmai jis dabar su manimi šnekėtų; aš galėčiau tylėti. Betgi jau pasakyta, nebeatšauksi."
    Etmonas norėtų tėvą nuraminti, paguosti, tik nežino kaip. Jaunasis Šimoniukas ne didžiūnų rūmuose gimęs augęs, kur vaikai bajoriškai auklėjami.
    Jaunasis Šimoniukas gimęs Aukštujuose, kur žiemą speigai laužo tvoras, trupina medžių šakas; kur vėjai ūžia ir švilpia pro ausis lyg valkai išdykėliai, vis rieškutėmis mėtydami smiltis į akis; kur viesulai verčia medžius iš šaknų ir drasko šiaudinius stogus; kur, kelmus raudamas, žmogus sustingsta ir pučia į kumščius, norėdamas atšildyti sušalusius pirštus.
    Etmonas Šimoniukas užaugęs Aukštujuose, kur saulė nemaloniai gali kepinti ir kaitinti; kur ne kartą nuo vasaros kaitros šilai užsidega, ganyklos nuraudonuoja; kur ne basas, o tik klumpėtas tevaikščiosi per karštąją smiltį; kur iš visų keturių dangaus kraštų užkilę baugus debesys, susitikę virš aukštujiškių galvų, virsta skaudinga perkūnija, kuri traška ir braška, lyg pats pragaras būtų paleistas.
    Čia augant dingsta lepumas ir lipšnumas. Čia, jau vaiku būdamas, tampi vyru, tvirtu, atkakliu, kartais ir rupiu, lyg netašytu.
    Aukštujų žiemos šalčių, Aukštujų vasaros kaitrų ir Aukštujų vargų užgrūdinta jaunoji, būriškoji Šimonių karta.
    Nuo tos dienos iš Mato burnos jau niekas nebegirdėjo nė žodžio apie paliktąjį Įsros pakrantėje bokštą, apie kapą bajorijos sode. Ir užmiršta amžiams liko ta vieta, iš kur kilęs pirmasis Aukštujų Šimonis.
    Dar keletas metų, ir Matas Šimonis iškeliavo į anuos amžius. Visus jį spaudusius vargus nusinešė jis į Aukštujų kapus.
    Ir tuomet likimas atskleidė antrąjį lapą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page