r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ieva Simonaitytė
AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS

MATAS ŠIMONIS

NAUJAS GYVENIMAS

    Prie lango, ant kurio daug gėlių žydi ir žaliuoja, stovi Gerda. Ji lydi Matą Šimonį akimis. Šisai, rods, atsisuko kelis kartus, bet ką gali jis žinoti, kad ten, už lango, kur tiek daug gėlių, stovi Gerdutė.
    Užėjus Matui už pušyno, Gerda susimąsčiusi nuėjo į stakles. Savo kraitį Gerda pati audžia. Tiesa, keletas ritinių yra dar motinos skrynioj, bet juk ne visa iš motinos išgabensi.
    Gražiais aštuonnyčiais raštais audžia Gerda rankšluosčius. Didelis ritinis jau išaustas, bet dar ilgas galas ant riestuvo. Kiek čia dar skalų, nesuskaitysi beveik.
    Jau keletas blakyčių, viennyčių, trinyčių - drobulėms, Gerdos pačios išaustų, guli naujoj, margoj Gerdos skrynioj. Ir plačiojo, ir siaurojo jau, tur būt, užteks. Tik dar rankšluosčių mažoka.
    "Kraitis būtų geras, - mąsto ausdama Gerda, - tik kad Francui tat ne visai patinka."
    Francas Ermanis - Gerdos sužadėtinis.
    Pereitomis Kalėdomis sukalbėta, kad Gerda išeis į Poškus prie Ermanio. Tiesa, Ermaniai nėra dideli gyventojai, tiktai bulelninkai. Iš karto spyrėsi Gerda: už vokiečio? Ne!
    - Ko tu jau benori? - ėmė tėvai barti. - Ar ne gana dailus jis vyras? Ir koks jis tau geras! Kur tu čia jau taip kitur nueisi su savo dalimi? Gali tikrai patenkinta būti. Ne kiekvieną lietuvę veda vokietis. Yra gana mergaičių, norinčių Ermanių Franco; jis nežiūri nė į vieną.
    Bet Gerda žinojo, kad jis žiūri į kitas. Ji žinojo net, kad Poškų Liepaitikė... tik gėda tai tėvams sakyti. Tačiau Gerda nežinojo to, - ji dar per jauna, - kad ne kiekviena lietuvė eina už vokiečio. Vis viena, nors vokiečiai ir jaučiasi ponai, lietuvės nėmaž nesiplėšo dėl jų. O tokių tėvų menkai terasi, kurie leistų dukteris už vokiečio arba sūnus galėtų parvesti į ūkį vokietę marčią.
    - Vokietis ne ūkininkas, vokietė ne šeimininkė, - sako būras ir griežtai numoja ranka, rodydamas, kad šitas reikalas jau atliktas.
    To Gerda dar nežinojo. Bet Ermaniukas atrodė dailus vaikinas. Žinoma, vokietis atrodo vis jau kitoks už būrą.
    Na, ir perkalbėjo pagaliau.
    Ateisiantį rudenį žada būti vestuvės. Dabar reikia skubinti ruoštis. Kraitis turi būti geras, kaip ūkininko dukteriai pritinka. Ir Ašpurvienė prispyrusi laiko dukterį staklėse. Kai kada lipa net ir pati į stakles.
    Bet atėjęs Francas ne kartą šaiposi:
    - Jūs su savo būriškais būdais pas mus neateisite. Mes švęsime vestuves vokiškai.
    Nutildavo kalbėjusi motina Ašpurvienė, piktai nusikosėdavo Ašpurvis, bet tylėdavo - lyg ir bijodamas žento. O Gerda balsiai išplėstomis akimis nusisukdavo į langą ir žiūrėdavo į pušynėlį, nors nė vieno medžio nematydavo. Ir juo plačiau stengdavosi Gerda atidaryti akis, kad būtų daugiau vietos, nes jos jau skendėja ašarose. Dėl dievo, tik nemirkčioti, - ašaros pasipiltų tada srovėmis per veidus, ir Francas galėtų tat pamatyti.
    Tik vaiku du, Jokūbas ir Jonas, reikšmingai pasikumštydavo vienas antrą į pašonę ir tyliai prasišalindavo iš stubos. O lauke tardavosi, ką anam "paikam vokiečiui" padaryti.
    Šiandien Gerda vis aprinka raštus, juos negerai suspardydama. Kiek kartų ji persiskaito! Kelis kartus jau praleido klaidingą raštą. Pataisyti nebėra galima.
    O kiek tas nevertasis šautuvas šiandien siūlų paduria. Rasi netikrą turiu šautuvuką? Ne, tas pats. Še, ir šeiva iškritusi nuriedėjo po staklėmis: eik, gaudyk dabar, kur dingo, nevertoji!
    - Eisiu šeivų prisitrinti. - Gerda lipa iš staklių. Kaži, ar tai jau šiandien visa kas sužavėta: šeivos bėga už galų. O tos gijos, kaip jos painiojasi...
    - Na, Gerdele, šiandien staklių nėmaž negirdėti, - sako įėjusi Ašpurvienė. - Eik austi, aš pritrinsiu šeivų. Ką dirbi dabar, kam painioji gijas?
    Vėl nuėjo Gerda į stakles, bet rankos nuleistos, ilsis. Pagaliau sukaupusi visą savo drąsą, prašneko:
    - Žinai ką, mama, aš - aš - už Ermanio neisiu.
    - Dabar gana! Ar tu jau proto nebeturi, ar ką?
    - Aš proto neturėjau tuomet, mamyte, kada Francui pasižadėjau.
    - Ir prasimanysi tokius niekus! Matysi, ką tau tėvelis pasakys.
    - Tai jau ne niekai. Francas Ermanis vokietis. Vokiečiai, tik bėdoje būdami, tepažįsta lietuvį: kai jiems pinigų reikia.
    - Ale kad tu gudri, kas tau taip įpasakojo?
    - Neprivalo niekas nieko įpasakoti, aš pati žinau. Kas nežino, koks nusigyvenęs, nusigėręs Ermanis, dar ir mergą turi. - Nukaito mergaitė, pasakiusi šitai, bet rasi motina dar ir nežino, reikia paaiškinti.
    - Tai reikėjo pirmiau apgalvoti, dabar...
    - Dabar jis tik mano pinigų tenori, - spyrėsi Gerda. - O šiaip jam vis viena... ne, aš neisiu už vokiečio.
    - Aš žinau, žinau... tu manai... tavęs norės Šimonis, ką? O kiek tu čia tų pinigų galėsi nunešti Ermaniui, arba kad ir Šimoniui? Būtų pravartu mažiau girtis tuo, ko neturi...
    Susigėdo Gerda ir, galvą nuleidusi, pasakė:
    - Aš nieko nemanau, niekuo nesigiriu ir niekur netekėsiu.
    - Ak, tu nori palikti senmergė ražienoms grėbstyti. Manęs dėl, ne man gėda, o tau. Bet apsigalvok, mergele. Apgailėsi. Ką kalbės žmonės? Jie jau netikės, kad tu atsitraukei, o sakys, kad Ermanis tave paliko. Ar nežinai, kiek yra pavydinčių?
    - Tegu pasilaiko jį sau pavydintieji. Nenoriu jo, niekad jo nenorėjau! - atkakliai atsikirto Gerda.
    Ūžė dar Ašpurvienė, kad čia turėjęs toks pasipainioti, bet jau nebarė. Rasi jau pati suprato, kad duktė gerai daranti.
    "Ne, aš neisiu už Ermanio! - pakartojo sau Gerda, išėjus motinai. - Kaip gyrė jis man anądien savo vokiečius. Kokie jie geri, kokie jie šventi. Girų maišelis! Dabar gavau pažinti jų gerumą. Vargšas Matas Šimonis! Taip, motina tikrai atspėjo, kad mano mintis pas Šimonį, kad jam kaip galėčiau padėti tą sunkųjį vargą vargti! O rasi aš jam ir kiek patinku. Juk jis dabar nebeturtingas. Tėvas duos man dalies, kraitį turiu gerą... Ermanis kartais, kai gerai būna nusiteikęs, aiškina, kad aš daili, - rasi ir patiksiu."
    Susigėdo Gerda ir vėl nuraudo dėl savo pačios minčių. Ji žino, kad nereikia taip jau labai džiaugtis savo dailumu, tai negražu. Bet jaunystė - paikystė!

    Ir eina dienos, kupinos darbų, ir slenka naktys, pilnos ilgesio ir svajonių.
    Matas nebeateina, nors anąkart ir žadėjo netrukus vėl apsilankyti. Tiesa, ne taip jau žodžiais žadėjo, bet... bet kam reikia žodžių jaunystėje, - svarbu, kad vienas kitą supranta.
    Tėvas, išgirdęs apie Gerdos nusistatymą nebeiti už Ermanio, nieko neatsakė žmonai, tik nusišypsojo. Nežinia, ką jis manė. Rasi jis jau ir patsai apgailėjo, prikalbėjęs dukterį eiti už vokiečio, rasi ir jis pats nori gauti Šimonį į žentus. Tik pirma reikia jam įsitikinti, ar jaunasis kam vertas, ar bus šeimininkas, ar mokės gyventi. Bet jei jis dar kartą sakytų esąs bajorų sūnus, tuomet jau ne - ir būrai jaučia savigarbą.
    Iki šiol Ašpurvis bloga nė pusę žodžio negali sakyti apie Šimonį. Jis dirba kaip arklys. Nueina rytą Ašpurvis į Aukštujų atkalnį - Matas jau ant kojų; vakare, nors ir kaži kaip vėlai, Matas dar vis tebedirba.
    O darbas, kaip matyti, labai sekasi. Ir kelis darbininkus turi prisiėmęs Šimonis. Žemė jau atmatuota, ten skūniai vieta jau apibrėžta, čia gyvenamajai akmenų, molio jau privežta. Medžių lentoms davė patsai Ašpurvis iš savo miškelio. Ir žemės jau dalis aparta, apsėta, apsodinta.
    Parėjęs namo Ašpurvis tik giria ir giria Šimonį.
    O Gerdutė negali atsigėrėti klausydama. Tik klausti - ne, ji nieko neklausia. Jai gėda kaži kodėl.
    Ir motina nieko nebesako apie Ermanį. O Ermanis ir dar nebuvo atėjęs, bet geriau būtų, kad ateitų: būtų galima jam pasakyti savo nusistatymą.
    "Rytoj šventa, rytoj aš eisiu... - susigėdo mergaitė. - Ne, aš nenoriu jį pamatyti, aš tik noriu žinoti, kaip toli jo statybos. Rasi jo paties ten nebus. Tėvelis sako, kad šventadieniais jis einąs ar darbininkų samdyti, ar medžiagos naujos kur apsižiūrėti, ar šiaip kur nors. Juo geriau, kad jo nebūtų, - bet vėl nurausta mergaitė, nors ir save ji nori apmeluoti, bet vis viena meluoja. - O jeigu jis čia bus, tai pabėgsiu, nepasirodysiu jam."
    - O jis man patinka, - atguldama ir apsiklodama galvą, šį šeštadienio vakarą sako Ašpurvytė.
    Ji jau prisipažįsta sau, kad jis daug gražesnis už Ermanį.
    Ir malonus sapnas nunešė mergaitę per žalias pievas ir lankas toli toli! Nešė saulės link. Ir mergaitė lėkė sapnų sparnais, nulėkė į nematytą kraštą: ten teka srauni upė, į dailias bangas ji klosto savo vandenėlį. O saulė, tik užtekėjusi, nori čia save pamatyti, pasigrožėti savo dailumu, lyg mergaitė jauna. Bet krūmai, sergstą pakrantę, siūbuoja, vygiuojasi ir užstoja saulei kelią. O ten, antai, bokštas, dar nematytas, bet toks pažįstamas. Ak, Matas anąkart pasakojo... sakė, jau griūvąs tas bokštas. Bet Gerdos sapne bokštas nemano griūti, jo dantuotoji viršūnė saulės spindulių vainikuota. O ten, sode, jau laukia Matas Šimonis Gerdutės.
    - Matai, Matai! - sušuko laimingoji mergaitė. O Matas apkabinęs glaudė ją prie savo širdies.

    Šventadienis šiandien ir Šimoniui pirmoji poilsio diena. Štai skūnios sparai jau pakelti, ir kitų trobesių planas jau padarytas.
    Laukai dailiai žaliuoja, vaisingas žada būti šįmet ruduo.
    Matas Šimonis šiandien tikrai ilsisi. Jis guli po jovaru, kurio viena pusė lapų tamsiai žalia, kita balta, sidabrinė. Jovaras vienas primena vėl Matui tėviškę: nuo dvaro toli toli į lauką ir viešąjį kelią vedė tiesus, jovarais apsodintas platus takas. Ir kaip tik jovaras ir čia paklydęs, kas jį čia pasodino - dievas vienas težino. Rasi jis čia ir skirtas Šimoniui
    Aptvėrus daržą tvora, jovaras paliks daržo kampe. Jaukiau atrodys namuose ir maloniau.
    "O daržą kitais metais prisodinsiu vyšnių, obelių, kriaušių. Ir serbentų, agrastų, aviečių vėliau įsodinsiu.
    Nedidelis bus mano daržas, ne toks jau, kaip paliktosios tėviškės sodas. Čia nei ąžuolai seni beoš, nei pavasarį kaštonai bežydės, nei vasarą senos liepos, kuriose vieši bitelių pulkai. Bet mano jis bus! Ir kam beminėti praeitį, senąją tėviškę! Kas buvo, nebegrįš. O juk ir pušų bei eglių daina maloni, nors ir liūdna ji, ir kartais skamba lyg dejonė.
    Ir kodėl visa taip liūdna, ir tos mintys! Juk aš toks jaunas, dieve, aš toks jaunas. Būk vyras, Matai, - sako jis sau.
    Ar nešviečia saulė ir čia gana skaisčiai, ar nečiulba paukšteliai? Tiesa, lakštingalos šį pavasarį negirdėjau, kaip kadai Įsros pakrantėj.
    Ir tu kitam pažadėta, Gerdute. O dar vokiečiui! Koks būčiau laimingas, kad būtum laisva. Kad tu žinotum, kaip tavęs ilgiuos. Kaip būtų malonu šiandien pas jus viešėti, tau, Gerdyte, į akis žiūrėti. Bet vokietį sutikti Gerdos namuose - ne, nenoriu. Ar tai jau toks mano likimas, kad maras ir vokiečiai turi man visa ką atimti? Gerda, Gerda!"
    Virš Mato galvos sukukavo gegutė ir, lyg juokais nesitverdama, nusikvatojusi nulėkė pušyno link.
    - Ko tu, palaidūne, čia darkais? - sako Matas, pykdamas ant gegutės.
    - Ar tu sergi, Matai, kad taip dejuoji?
    - Viešpatie! - Matas pašoko nuo žemės: prieš jį stovi Gerda Ašpurvytė.
    Ir nei vienas, nei antras iš karto nežino, ką pasakyti. O Gerda lyg krauju nupilta, tik raudonuoja, tik raudonuoja... gėdos kupina.
    O Matui stebuklas. Juk jis manė, kad Gerda sėdi namie, šalia savo sužadėtinio. O dabar... tik ištarė jos vardą... Bet ar negana iki šiol svajota, ar ne gana dejuota, ir, rodėsi, beviltiškai. Ar ne gana vakarais vietoj maldelės "Gerda, Gerda brangi!" kalbėta.
    Bet keblusis nedrąsumas greit dingsta, palikdamas vietą neapsakomam džiaugsmui:
    - Ne, aš nesergu, Gerdyte, tam laiko neturiu, o rasi ir sergu... ilgesio liga. Ar supranti, ko aš ilgiuos? Duok bent ranką, turim nors pasisveikinti. Eikš, pasisėsime, pasikalbėsime. Jokių namų dar neturiu, kaip matai, ir negaliu į patogesnę vietą pakviesti. Ir pavaišinti negaliu. Bet rasi nebetrukus turėsiu ir aš savo landynę. O kad ir paakiui įlįsiu, atbulas išlįsiu, bet bus mano, - kalba ir kalba Matas.
    - Na, na, taip blogai jau nebus, - pradrįso pagaliau ir Ašpurvytė.
    - Kad ir ne visai taip, bet panašiai, - juokiasi Matas. - O kada prasigyvensiu, praturtėsiu, tuomet jau pasistatysiu didesnius namus.
    - Bet aš manau, kad jau visai nereikia didesnių. Aukštujams užtenka.
    - Bet man ne.
    - Ak, pasitenkink tuo, ką turi, ir būsi laimingas, - pamokė jį mergaitė.
    Ir netrukus juodu jau geriausiu draugu. Šauniai pakrypusi jau buvo saulutė į vakarus, kada Gerda ėmė rengtis namo.
    - Tai tu tikrai rengiesi eiti už vokiečio? - liūdnu ir beveik piktu balsu staiga paklausė Matas.
    - Rengiausi.
    - Na, o dabar?
    - Aš jau niekada neisiu už vokiečio ir niekada nenorėjau eiti, kad ne tėveliai taip labai būtų prikalbėję. Bet šiandien, rodos, ir jie jau kitos nuomonės.
    - Ar jau kitą turi? - klausimas maišytas viltim ir baime.
    Gerda tyli. Ir ką gi pagaliau atsakyti!
    Lyg tirdamas, lyg atspėti norėdamas mergaitės mintis, žiūrėjo Matas jai į akis tokiu žvilgiu, kuris daug klausia, dar daugiau pasako. Dar kartą nuraudo Gerda, bet žvilgis žvilgį išlaikė.
    Ir nežinia, kaip tai atsitiko, bet atsitiko, kad Gerda jau Mato glėbyje ir jo nubučiuota glaudė savo galvą prie jo krūtinės.
    - Mano Gerda, mano širdele!
    - Bet tu esi bajoras, - lyg abejingai, lyg įsitikinti norėdama, prikišo Gerda Matui.
    - Mes, lietuviai, visi esame bajorai, nors ir duonos kąsnio prašinėdami eitum. Dvarų tau teikti negalėsiu, mergaite, moliniai bus mano nameliai. Ar norėsi čia šeimininkauti?
    - Kad nenorėčiau, čia nestovėčiau, - atsakė Gerda. Bet dar paslėpė akis nuo Mato žvilgio. Jai tik dabar, tik dabar prisiminė, ką vakar vakare buvo apsiėmusi šiandien padaryti - nesirodyti Matui, jį pastebėjusi, pasislėpti. O dabar visai kitaip padaryta. Pamačiusi Matą begulintį ant žemės, jau nebemanė daugiau grįžti, o, lyg kokios nematomos rankos traukiama, vis artyn ir artyn link jo ėjo.
    - O dabar norėčiau tau padėti namus statyti.
    - Ne, Gerdute, mano molio darbas tau per sunkus. Ne tau šilai kirsti, molis mindžioti, molis karuoti. Visa tai vyrų darbas. O tavo tėvelis man gana padeda. Palauk iki rudens.
    - Gerai, aš prisirengsiu namie, kiek reikia.
    - Taip, ir tada pradėsime naują gyvenimą. Tu ir aš.
    - Tu ir aš! - lyg priesaika nuskambėjo iš mergaitės lūpų.
    - Koks aš laimingas, Gerdute, koks aš laimingas!
    - Ar apie senąją tėviškę nebegalvosi?
    - Nebegalvosiu. Tavo meilė bus geriausias mano žaizdoms vaistas.
    Tai buvo, kada rašė vieną tūkstantį septynis šimtus ir dvylika.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page