r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Miškinis
VARNOS PRIE PLENTO

REFRENAI


* * *

Kažin ar atmena Emilija 
Pakluonėj gluosnį - ten tą dvišaką? 
Nieko ir aš dabar nemyliu jau - 
Dalia kitu balsu atsišaukė!

Sugaudau tik širdim dar tai, 
Kaip vakarai saulėleidoj žėrėjo. 
Mums šūkavo užukalnės gražiais vardais, 
Ir krykštė paukštės, leisdamos paežerėj.

Man šiandien rodos - džiaugsiuos ryt rytą 
Ar verksiu gal ryt vakarą, - 
Ta laimė apjuokė mane ir nežinion įkrito 
Lyg ežero mėlynėn ašara…


ŽALIOJO ILGESIO ŽODŽIAI

Žinai, ta upė tokia mėlyna. 
O tokia vasara žalia. 
Platumoje šilkinių pievų, 
Vai, kokia didelė valia!

Kai tu didžius užarsi plotus, 
Žaliuosim vasarą kartu. 
Kas bus, jei per anksti jaunystę 
Išves pro girgždančius vartus?

Bet neviliok manęs šiąvasar, 
Neišviliok dar iš namų. 
Aš sudūmojau drobių raštą, 
Aš baigsiu saulės audimus.

Gražiau už vasarą rėdysiuos:
Ku kū! - už parugių plačių. 
Parneši tu po mano langu 
Sidabro žagrę ant pečių.

Tada - tegu sau upės teka, 
Tegu pasvyra sau klevai. 
Žvaigždė vakarė dar pakrūpčios 
Vai liai žaliai pažaliavai!

Tik neviliok manęs šiąvasar, 
Neišviliok dar iš namų - 
Žadu išausti margą raštą 
Iš saulės krintančių dimų.


PAVASARIS BE MANĘS

Seniai atspėjau tavo vargą. 
Dabar žinau atmintinai - 
Dar kai ruduo ruduot pradėjo, 
Nuraudonavo putinai.

Vėliau dienų dienas prasnigo, 
Sumišo dienos su sapnais. 
Ir priminė man vyšnių žiedus 
Žiema, prasnigdama kalnais.

Tavęs ramint atūš pavasaris, 
Gegučių šimtas sukukuos. 
Pasūpuos vėjas melsvą ežerą, 
Ievų žiedais pasnigs laukuos.

Plačių laukų toks žalias šilkas 
Pridengs tau liūdesį žaliai. 
Praeis ir vasara, ir meilė 
Nebesugrįžtančiais keliais.

Tau mėlynas rugių žydėjimas 
Suteiks jaunystei dar jėgų, 
Nes, aš manau, - gyvent atėjome, 
Kad būtų gera ir smagu.

O jeigu bus ilgu be galo, 
Širdis iš nerimo drebės, 
Nueik, kur beržo rankos bąla, 
Gražiau nei aš tau pakalbės.

Tavęs ramint atūš pavasaris, 
Gegučių šimtas sukukuos. 
Pasūpaus vėtra melsvą ežerą, 
Ievų žiedais pasnigs laukuos...


FLIRTUOJA VASARA

Man vis tiek dabar kur eiti. 
Ir vis vien man kur sustoti. 
Melsvos upės susiraitė. 
Geležinės žviegia stotys.

Tik tas varnas - žalias varnas - 
Man džiaugsmu dar kad užgrotų. 
Jeigu ne - tai ir tą varną 
Pasodinti kur už grotų.

Mėnesį kaip vario sagtį 
Ir tuos plaukus gelsvo lino 
Per pat Jonines, tą naktį, 
Raganos pasidalino.

Galva sukas ne nuo vyno... 
Pažiūrėk, panele Alia, 
Akys ežere patvino, 
Visas laukas lošia žalio!


* * *

Žalia ir žalia! Nuobodu baisiai. 
Akys patvino žydinčiuos rugiuos. 
Aš dar sugrįšiu, aš dar ateisiu, 
Dabar lyg tyčia iškeliaut rengiuos.

Ant pečių nešim žemę ir dangų, 
Pakolei ant svieto aš tebesu;
Mes iš vaivorykščių nersim žabangas 
Ir pasisupsim ligi debesų!

Velniop, jei kartais mintys nelinksmos;
Tokia jau mūsų keistuolė dalia. 
Blondinai gluosniai saulėn palinksta, 
Nors ir šičia, žemėj, pasiūbuot valia!

Ūžauja girios, šlama miškeliai;
Šitą jų kalbą aš įsiklausau. 
Tik neišveski manęs iš kelio - 
Manęs tu viso nepaimk tik sau...


VASARA BAIGIASI

1

Taip degė, degino ta saulė 
Per visą vasarą karštai! 
Atrodė, saulės ir pasaulis, 
Nes jos pilni visi kraštai!

Pietuosna krypo žalias klevas:
Palinko saulėn putinai.
Čia laimė didelė žaliavo
Ir didis džiaugsmas dovanai.

Dabar ir saulė užusėdo 
Užu kalnų, už vandenų! 
Tiktai širdy paliko pėdos, 
Kurias aš meile vadinu.

2

Taip degė, degino ta saulė, 
O akys - žydinčių rugių;
Dabar, net saulei nusileidus, 
Jį vieną vis regiu regiu...

Nebuvo kur paslėpti laimę 
Pakalnių platumoj žalioj. 
Pasklido paskalos po kaimą, 
Paleistos kalbos nedėlioj!

Kas man dangus, o žvaigždės žavios 
Įkritę braido tvenkiny? 
Vis tiek jau laimė išvažiavo 
Nakčia greitajam traukiny...

3

Žydėjo liepos - mano sesers, 
Žiedais pabarstė ant kelių. 
Ir degė tolumos pervasar 
Ligi džiaugsmingų sopulių.

O drobės prie upelio balo, 
Nuraudonavo radasta. 
Ta laimė didelė be galo 
Dar ne, dar ne - neprarasta.

Ir širdį degino pervasar 
Kiekviena žydinti diena... 
Vai liepos, liepos - mano sesers, 
Žydėti niekad negana!

4

Iš kur žinot galėjau, mama, 
Kad greitai vasara praeis? - 
Vyšnia balčiausia prie pat namo 
Nuogas rankas žemyn paleis?

Dar užsimojau saulę rasti, 
Laukus dar nudažyt žaliai - 
Tegu sau baltos varpos bręsta 
Ir dega saulėje keliai!

Sidabro paukštis šaukia, klykia 
Sode, viršūnėj obelies:
- Dar kraštas vasaros paliko, 
Ir laimė dar sugrįžt galės!

5

Ko taip liūdnai svyruoja pušys 
Ant aukšto kalno pakely?
- Kam taip vėlai mane, motuše, 
Su saule budini, keli?

- Aš nebespėsiu šiandien rytą 
Nurauti gelstančių linų:
Paskui dar saulę pasivyti 
Už mėlynųjų vandenų.

- Kas tau, dukrele, kas tau sakė, 
Kas tau melavo vakare, 
Kad tu atrasi saulės taką 
Raudono rudenio bare?..

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page