r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Miškinis
VARNOS PRIE PLENTO

MARGI EILĖRAŠČIAI


KŪČIŲ VAKARO PASAKA
Jei nesigrįšite ir nepasidarysite kaip 
kūdikiai, neįeisite į dangaus karalystę
			Mato XVIII.3

Temstant balta ir mėlyna. 
Vakaras. Kūčios.
Troboj tokia prieblanda mėlyna. 
Gera vaikučiams.

Dūksta vėjas. Tegu sau! 
Jam gyventi vis nerviškai lemta. 
Varna skrido, apsisukė rato dar pusę 
Ir krito negyva ant plento.

Ir smarkiau vėjas pučia. 
O šalta taip - ta ta! 
Ar jūs žinot, vaikučiai, 
Ant plento jau varna balta?

Dar smarkiau staugia vėjas daržely, 
Kad nebus jau kaip pernai. 
Dar žaliuos čia, prie plento, berželiai, 
Tiktai varna dabar - nebe varna.

Balto sniego sparnuos krikštoliniuos 
Angelai saldų vandenį lieja, 
Vaikučiams eglaites dalina, 
Nes labiausiai juos Jėzus mylėjo.

Šalta šalta - ta ta! 
Sniegą vėjas vis beria rieškučiom. 
Ant stalo plotkelė balta. 
Vakaras geras toks. Kūčios.


PEIZAŽAS

Aukštaičiuose kalnai nubalo - 
Žiema po žemę išsiliejo... 
Tarytum ir beržai apvalūs 
Snieguoti drybso pakelėj.

Turbūt kad šalčiui nėr ir šventės 
Raudonina kas rytas žandus;
O kartais vėjas, kai pasiunta, - 
Kelius, pakalnes nugalanda.

Aukštaičiuose pasvyra medžiai 
Į šalį tą, kur vasara nušlijo. 
O šauk, tai balsas eina skradžiai -
Alija alia lija!


PAVASARIS

Saulė aukštyn pasiritė. 
Žemėj vanduo patvino. 
Saulė karšta kaip spiritas, 
Svaiginanti kaip vynas.

Kažkur nubėga upės 
Kaip dienos vakarykščios. 
Pavasaris padūkęs 
Kalnų upeliais krykščia.

Sakykit, kas do dyvai, 
Do nuostabūs dalykai - 
Jau greit žydės alyvos, 
Ir meilės daug dar liko.

Išeis iš ryto vyrai 
Plačių vagų išversti. 
Čia saulės auksas byra, 
Čia žemėn grūdus barsto.

O vakare į uosį 
Sūpuokles kelsim girioj:
Pernakt pasisūpuosim, 
Kai žvaigždės žemėn byra.

Nes ir likimas mūsų - 
Kaip ant sūpuoklių uosy;
Kai mes visi ten būsim, 
Ir širdį atiduosiu...

Tokios platybės, toliai, 
Kai skrenda grįžta gervės! 
Mana daina jus, broliai, 
Per aukštus kalnus perves.

Saulė dangun užsiritė. 
Vanduo dunojais tvino. 
Saulė karšta kaip spiritas, 
Svaigina ji kaip vynas.


* * *

Pas tėvą, aukštaičiuose,
Ūkana raistuos.
Lapkričio vėjas šukuoja laukus ir pastogę.
Kaip tatai keista -
Manyje vis dar vasara kaista išsprogus!

Negaliu pasakyt, kuo buvau, 
Argi tiek tik, kad geras padauža? 
Visi vieškeliai man atviri, 
Ir niekas dabar nepalaužia.

Ai, tiesa, buvai dar užklydusi tu,
Bet vėl nukritai tartum beržo lapelis palangėn.
Aš gi viską atsimenu aiškiai...
Atsimenu viską kaip šiandien.

Ta laimė dabar jau toli. 
Todėl ir gailėtis nebėr ko.
Lilia lilia, vai lilia lilia, 
Toli kaip Amerikoj.

Gal jau užmiršai,
Kaip užušventė beržas prieš Sekmines vakare…
Matyti, kad žodžiais ne savo tarei,
Jog čia vis, visada bus Sekminės!
Bet žinau, pasigersi dar žodžiais manais
Ir pašėlsi dar kaip nuo degtinės.


LINKSMAS EILĖRAŠTIS

Žiemos miškas vėjo nepavijo;
Pasipurtė sniego karčiais. 
Lylia! Bus pavasarį lelijų, 
Tik mane našta nuo kojų verčia...

Kas pavasarį matau aš žemę 
Kaip įaistrintą šokėją! 
Bet kai vėtrai naktį žemėj žema, 
Ji žvaigždes po dangų išakėja...

Jau pakaks liūdėti pasirėmus! 
Žemė nerimą dar žada. 
Saulė spraudžiasi į lango rėmus, 
Saulė rieda per stiklinį ledą.

Akyse bus ir tamsu, ir žalia - 
Lygiai prieš pat mirtį karštis... 
Eikim - vyrai, stokim, kas tik gali, 
Dangun žemę rankomis įversti!


VĖLYBAS PAVASARIS

Būtų gera paskubint pavasarį 
Per purviną turgų, per lauką prišlapusį.
Vis tiek neberast atminimų 
Sunešiotuos pernykščiuose lapuose.

Eini ir nustebęs dairaisi:
Kraštas mėlyno skliauto įkritęs į ežerą.
Kryžiuojasi, bėga keliai,
Gaudesį vėjas per mišką vos veža.

Ši savaitė iškarstė balas po laukus, 
Lyg motina patvoriu drobes ar mezginius. 
Ir tėvas išeina žiūrėti pavasario, 
Aukštaitiškas nešdamas rezgines:

- Būtų gera paskalsinti pašarą, 
Patraukti arčiau saulės karštį. 
Radijas kalba, kad broliai žemaičiai 
Pirmąsias vagas ėmė versti.


SIDABRO NUOTRUPA

Ir dienos, ir šventės, ir viskas 
Prižarstė krūtinę gėlos. 
Šilkiniai kasnykai sudrisko, 
Sudužo sidabras stikluos.

Pro žalią pakaimės pušyną 
Baltu baltu žiemos keliu, 
Maniau, mano laimę grąžina 
Su sidabro skardaus varpeliu…


DAINELĖ

Gražiausius metelius 
Buvau pas tėvelius, 
Paskui ėjau keliaut, 
Sau laimę pasigaut...

Kas vasara graži 
Žaliuodavom beržais. 
Dabar visiems sakau:
Jaunystė dar užeis.

Daug vasarų dar bus - 
Šermukšniais palinguos:
Net saulė pasikars, 
Pažvelgus man languos...

O jeigu bus ruduo, 
Tai auksu žaižaruos - 
Ir temstant linksma bus, 
Kris žvaigždės ežeruos...

Vai, tėvai, pažiūrėk, 
Kaip aš gyvent einu! 
Graudi graudi dalia, 
Tačiau - linksma daina!


RUGSĖJIS

Aš žinau, kur eina Paukščių Kelias 
Ir kur Grįžulas važiuoja ratais. 
Kartą skendo ežeran padangė, 
O man viskas kaip ant delno matės.

Ir žinau, kodėl pagelsta lapai, 
Nes ir veidas pamažu pagelsta... 
Einu vienas, šypsausi į dangų, 
Bet sustoju žemei pasimelsti!

Tik neaišku, ko tos gervės klieda, 
Jeigu gali nusileisti žemėn. 
Ar nejaugi mano meilei galas, 
Ar nejaugi ir jaunystei - amen?


* * *

Vai, tai bus man šį vakarą gera! 
Namo grįšiu giedodamas girtas. 
Aukso žiedus nutrenksiu šalin, 
Ant lango išlaužysiu mirtas.

Paskui laišką raudonu krauju... 
Visiems pasakysiu dar šiandien:
Pajuodo pasaulis, pajuodo, 
Šviesias man akis aptemdė.

O jos matė gyvenimą žalią, 
Užu žalią birželį žalesnį - 
Ten ir upės, ir vasaros plaukė, 
Sidabru juodas varnas palesino.


* * *

Per paruges, per vasarojų, 
Taip mintimis ten buvo gera keltis. 
Dabar lapus ruduo padaržėj žarsto, 
Ruduo, ruduo pageltęs.

Ir gervės skrisdamos išskrisdamos 
Apijuosė plačiai tėvų laukų apylinkę. 
Sumišęs vėjas neberanda erdvei krašto 
Ir tik tą vieną uosį lanksto trilinką.

Visur visur vienoda:
Už gryčios, pakaimėj prie uosio. 
Išeisi paskaityt, kiek lapų krito, 
Ir pats lyg uosis pasvyruosi...

O čia, žiūrėk, vėl gervių pulkas 
Susuks, apjuos apylinkę - 
Ir nežinosi, ko dabar paklausti, 
Ką džiaugtis vasara prikėlė, ką žemelėn prilenkė…


IŠTRAUKA

...Tą naktį motinai sapnavos 
Juodai pajuodę vasarojai. 
Sūnus per juos atbrido liūdnas 
Ir sakė:
- Laimę kaip kortom pragrojau.

Ir žiūri motina pro langą - 
Kas do nedėlios rytas! 
Padūko gegužės, pakvailo 
Visam žaliam beržyne...

- Tai kuo dalia dalinga! 
Gal kokią liūdną žinią 
Apie tą linksmą sūnų 
Baltų beržų viršūnės 
Linguoja lingo lingo...


NEBE PIRMA MEILĖ 

1

Po sutemas, kai nuobodu ir veik negalima.
Po karčemas ir vis gilyn į jas.
Tada - ak, dar aiškiau vaizduojasi kaip kaliniui 
Stiklinio tavo veido linijos.

Aš spėju, dėl ko tu, kai saulė leidžias už dirvonų, 
Liūdnas akis į dangų įremi:
- Kad mes pasaulyje, mes, žmonės, 
Kaip lapai lapkritį, kaip lapai byrame.

Daugiau jau laukiniu balsu prisisapnuodama neplak manęs! 
Tu gi žinai pati, jog tik iš ryto žydi mėlyni linai. 
Tava širdis tikrai iš akmenio - 
Iš ak-menio jinai!

Linksmai pagyvenu arba svyruoju lyg berželis.
(O tai ir tu gerai žinot turi.)
Nes dar greičiau už vasarojų žalią
Nužydi ir nugeltonuoja moterys...

2

Kai žiemą, tai ne taip ir liūdna.
Jei liūdesys, tai vis nors baltumu nugeltas.
Prabėga gatvės pro akis -
Ligoninės, aptiekos ir kepyklos baltos.

Iš vargo išrauti nusišypsojimai 
Seniai, ak, jau seniai įgriso. 
Jei meilė - tai tebūnie meilė - 
Vadinasi, tave turėti visą.

Ne mano ir tas džiaugsmas, ratu saulei tekant... 
Širdy nešuos vos kraštą vasaros. 
Tenai ne tavo sielvartas pabalęs - 
Tai gruodis žemėn lieja ledo ašaras.

Negi ant juoko gyveni iš viso.
Kad, vis kažko belaukiant, akys ir veidai ištįstų.
Nebeateisiu pažaliuot pavasarį -
Įspindo akys tolumon ir stingsta ametistais.


* * *

Juokias vakaras po miestą, 
Tyčiojas ir mėnuo. 
Prasigėriau ligi kaklo - 
Liūdna pasaka, Karmena!

Bet žinai, koks keistas būdas:
Dar turiu širdy aš aukso.
Eikime abu abudu, 
Patį dangų artumon prišauksiu.

Tau užpirksiu pusę margo svieto, 
Gražiąją tą kaip kristalas. 
Ir jei man kada neliks ten vietos, 
Pasitiesiu kur kaip latras palei stalą.

Patikėk, ir Dievas blogas, 
Kai pasaulį prageri per naktį. 
Ciniškas ir aš, ir svietas - 
Širdis pameta visokį taktą!..


* * *

Tikrai sakau:
Ne sapnas, ne iš miego.
Tai mano laimę išveža ruduo -
Be vieškelio, be traukinio, net žviegia!

Žinia, jei įvažiavus miestan skambina varpai, 
Tai reiškia, mirė kas.
Ruduo kasas paleido. Taip gelstame ir mes... 
Tik čia jau ne ruduo, jau ne, o lyrika.

Rankas kaip šakalius įspausiu 
Prieš vakarą į baltą staltiesę. 
Ir tu gal veidą į dalis 
Eilėmis ašarų suskaldysi.

Sunyksime abu 
Vienodų sutemų šešėlyje. 
Juokingas aš - 
Keistuolė gi ir tu, Ofelija.

Tikrai. Tikrai ne sapnas, ne iš miego.
Tai aš -
Pats savo laimės nusigandęs,
Su rudeniu nežinomybėn bėgu!


IRONIJA

Nekalbėk jau daugiau apie rudenį.
Apie gelstantį, mylimas drauge: -
Man tai primena vieną nuvytusį veidą, 
O širdy neramumo priauga…

Melas, gerk. Mes daugiau pajuokausim.
Tu dar jaunas ir žalis, kaip uosis.
Tu dar savo gyvenimo dainą -
Bet… aš kitąkart ją padainuosiu. 

Lenkim stiklą už tavo jaunystę!
Tegul svaigsta galva - gal ryt jau į grabą!
Bet dabar, kol gyventi mes einam, 
Tai žemė po kojomis dreba!

Parduodu pigiai savo laimę, 
Apgavikę dienų išmeluotų…
Mielas drauge! Išgerkim! Linksmiau bus!
Eisim vargo nuo žemės nušluoti!


*  *  *

Gegužis lakštingalom plūdos
Per naktį neregę.
O rytą lingavo šakas, 
Pakaimėn  atasukė parugę. 

Atrodo, visi, kas tik gyvas, 
Su obelimis žydėti keliamės.
Ir visas kaimas dabar pasikėlė
Galvom vienaplaukėm ir baltom skarelėm.

Taip. Tai žinau… Būtų gera, 
Kad tenai taip nebūtų. 
- Tai tą vieną motiną mažyčių tų
Iškukavo pakvailus gegutė.

Paskui dar sužvangino karstas vežėčias - 
Nuaidėjo litanija padaržėmis. 
Ir vėl niekur nieko:
Kas vėjas, tai vėjas sau, o kas beržas - beržas.


IMPROVIZUOJA RUGIAI

Buvo buvo diena. Tokia buvo tyla. 
Tokia buvo tyla, sviro klevo galva. 
Manyje gi taip pat kaip gyva
Mano sielos žalis Lietuva. 

Ir menu - tai žydėjo rugiai. 
Saulė juokės visais spinduliais
Už tai, kad ir aš į vargus
Įbridau taip giliai, per giliai. 

Ir sakiau - brisiu lauko marias, 
Tegul niekas manęs negirdės. 
Saule, saule, nebūki žiauri, 
Nesudegink šiąvasar širdies. 

Nes tada baisiai motina verks,
Kad sūnus, lyg netyčia, juokais, 
Vis dainuodamas ėjo visur, 
Bet nutilo kartu su laukais. 

Dieno bėgs, o rugiai nužydės.
Tolumon bėgs keleliai keliai, 
Pro tenai, kur ir aš kaip rugiuos
Įbridau į vargus per giliai. 


ŽIEMOS NAKTIS

Laksto vėjas. Sniegas krenta, 
Maišo dangų su žeme.
Atvažiuoja baltos šventės
Žalio ledo vežime.

Kelkis, laime, lyg iš karsto 
Šitai nakčiai - ir gana. 
Balto kaulo smiltis barsto 
Balto lauko dargana.

Mano metai baisiai bėga, 
Nepalaukia nė dienos. 
Aš susemsiu visą sniegą - 
Kūnas tirpstantis dainuos...

Ir kalnai į pūgą lenksis 
Su žvaigždėm ir su žeme. 
Privažiuosim saulės slenkstį 
Žalio ledo vežime!


METALINIS VARNAS

Sidabrinėm Nemuno pakrantėm 
Raižo dangų metalinis varnas. 
Juodon žemėn gintarai nukrinta, 
Kai prieš saulę užulaužia sparną.

Mūs šalyje, tarp žalių beržynų, 
Vargo žmonės žemę savo myli. 
Šitas varnas greit atneš jau žinią, 
Nes iš tikro skrenda šimtą mylių.

Tai paliksime dirvas neartas, 
Žirgus anksti rytą subalnosim - 
Žalių bromų miesto žali vartai, 
Tiesus kelias Panerių kalnuose!

Iškeliausim ginklus pasiėmę. 
Iš ten šiandien upės tik ateina. 
Parašysim šautuvais poemą 
Ir sudėsim iš granatų dainą.


PĖSTININKAI

1

Šiandien baisiai noris ėsti. 
Šiandien karšta buvo baisiai. 
Perdien žygį rėžėm pėsti, 
Paskui šautuvus užtaisėm!

Ant pečių mes nešam krūvį, 
O širdy - galybės ugnį! 
Mes praeisim per Lietuvą, 
Koja kojon pagal būgną!

Kožną mirksnį pasiruošę 
Ligi galo žengti žygį, 
Kur vergijoj pušys ošia, 
Miega kapuose karžygiai...

2

Mes išeisim Vilniaus imti, 
Pavergtų prikelti žemių, 
Mūs ne vienas ir ne šimtas, 
Mums ir kalnuose per žema.

Mes tada nekelsim rytą, 
Nes negulsim naktį baisią, 
Mes pražengsim iperitą, 
Mes ir pragarą praeisim.

Mes pralaušim rankom plieną 
Ir suminsim vargą kojom. 
Jei kas, gulsim po velėna, 
Tai nušviesim jums rytojų.

Mes uždegsim naktį aklą 
Švino vėtros sūkuryje. 
Jei riedės galva nuo kaklo, 
Tai ties Vilnium Paneryje!


ŽALIŲ RŪTŲ LIETUVOJE 

1

Siautė mėlynosios marios 
Ties Klaipėda, ties Palanga. 
Upės vandenį ten varė 
Pro manų namų palangę.

Aš iš pasakų atspėjau - 
Čia vargai teūliavojo… 
Dabar mums valia atėjo 
Žalių rūtų Lietuvoje!

Parugės, ant kalnų karklai;
Platūs vieškeliai uždulko. 
Palikau prie kluono arklą 
Ir ėjau į šaunų pulką.

2

Dar šią vasarą nelauki, 
Dar negrįšiu, tėvai. 
Dar nei eisiu arti lauko, 
Nei šienauti pievų.

Tegu sesės pėdus riša, 
Tegu svyra varpos - 
Dar šią vasarą negrįšiu 
Iš kareivių tarpo.

Mes dar eisim su granatom 
Ugnį ten suspiesti, 
Nes nė vienas dar nematėm 
Žalių Bromų miesto.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page