r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Miškinis
VARNOS PRIE PLENTO

LAIMINGA MEILĖ


* * *

Aš tave norėjau išnešti iš rudenio,
Iš pasaulio norėjau išnešti ant rankų,
Nes taip gedulingai šakas vėjas judino,
Nes taip graudžiai varnos prie kapų mums krankė.

Širdies mano niekad nesotino duona, 
Ir akių dar niekad nedžiugino valgis. 
Nors, tiesa, be duonos juk išalksta žmonės 
Ir papjauna brolį šienapjūtėj dalgiais.

Aš žinau daug pasakų apie meilę vakarą - 
Kad tavęs nepirktų nė už milijoną... 
Panašiai kalbėjo kažkas vieną vasarą, 
Kai mes gėrėm alų šviesiuos paviljonuos!

Bet kam tave nešti pro rudenio rūką, 
Kol ruduo ant veido dar šalnos nesėja. 
Dyvinas gyvenime! Tu jauna pabūki, 
Nes gyvent ir vargti dar neįpusėjai...


MELODEKLAMACIJA

Nueina traukiniai. Geležimi nužviegia. 
Ir mano sielvartas per telegramų vielą.
Aš vis manau - esi tyra, baltesnė užu sniegą, 
Tu mano tolima, brangi ir miela!

Turbūt girdėjai tu, kad mariose 
Balti laivai linguoja, plaukia;
O gal kur tolimam krante į delnus veidas neriasi, - 
Tai motinos, kuri sūnaus nebesulaukia...

Šiandieną ašai stoviu viršum Nemuno, 
Prie Aukso Nemuno bangų;
Nė kokių niekam nuodėmių nebeminiu - 
Nueitų dėl manęs visi dangun!

Išeina traukiniai. Ir vėl sugrįžta. 
Ir sielvartas. Ir telegramų vielos. 
Tik tujen, tujen nebegrįžti, 
O mano tolima, tolima ir miela!

* * *

Saulė žemėn bėrė šimtą spindulių. 
Aš vis tavo žodžių suprast negaliu.

Ką tada kalbėjai - kam, kodėl ir kaip? 
Nesakiau aš niekam, ko tada verkei...

Ko tada raudojai užsikniaubdama, 
Nebenuramino niekas - nė mama.

Mano vargą glosto kažin kas, ne tu - 
Uosiu pasvyruosiu rudenio metu.

Kai pagels tie uosiai, šalnos kai užeis, 
Netikėti žodžiai širdį man sužeis.

O dabar einu dar šūkauti daina - 
Džiaugsmo sumeluoto man seniai gana!

Gal kada pabelsiu temstant į namus - 
Melsvą langą uosiai glostys švelnumu.

Kai pagels ir tavo veidas rudenuos - 
Tai ir mano vargą vėtra padainuos.


* * *

Supk, linguok, paruge, vakaro ariją.
Amen jau meilei. Nebėr jau,
Nepastebėta kaip smilgų žydėjimas perėjo...

Tai kam gi aš sielą pasėjau, 
Laukuos ją ir miestuos pabėriau?

Antai, ten tilvikai padūko alksnyne, 
Sutemą karpo sparnais. 
Gal kokį tolimą kraštą atminę, 
Čypauja užmirštu mano ilgėjimu...
- Ei, po velniais, tai dalia - 
Širdie, tu padūkėle, kur mes atėjome?

Ak, užmiršau dar paklaust ją,
Kam tada aplinkui pakelės visos
Vasarojais žaliais apsikaustė
Ir po tėviškę vasarą ugdė, augino?
Kam tada net ruduo - toks geltonas geltonas -
Varpeliais žvangėjo,
O krito lapeliai tiesiog ant langinių...


* * *

Nebežinau, kas daros. 
Vai, ta dalia dalužė! 
Ir kas mane nugirdė - 
Ar tujen, ar gegužis?

O buvo dienos margos 
Ir naktys baisiai gilios - 
Gegužis vyšniom linko, 
Laukus žiedų pripvlė!

Rugiais per lauką plaukėm 
Ir vargui netikėjom - 
Akim išraižėm dangų, 
Kalbas kalbėjom vėjam.

Abu tą džiaugsmą žingsniais 
Lygiom dalim dalijom - 
Žaibai žiedais žėrėjo, 
Lietus lelijom lijo!


DAINA APIE SAULĖTUS NAMUS

Į saulę šaipėsi lelijos. 
Regėjos - visos iš dangaus. 
O ašai čia, žalioj šaly, 
Iš nuobodumo pavargau.

Prisiminiau čigonės burtą 
(Kortas, iš rankos būrimus), 
Kad aš turėsiu didį turtą, 
Statysiu saulėje namus.

Maniau, sukursiu didžią meilę, 
Nebus palangėj sutemos;
Tada bus gražios mano eilės 
Šituos saulėtuosiuos namuos.

Daug kartų vyšnios žiedus purtė, 
Daug upės nešė sūkurių. 
Tik ašai vis nė jokio turto, 
Namų ir nieko neturiu.

Jaučiu - tai skamba laiko dainos. 
Žinau - tai ūžia ežerai. 
Tik mano meilė neateina 
Dienom, naktim nei vakarais.

Žiūriu - tai žydi pirmas sniegas 
Sidabro žiedu po medžiu. 
Gilias naktis toks kietas miegas, 
Kad nieko nieko negirdžiu.

Ir aš sakau - nereikia nieko. 
Vienam taip gera vakare. 
Tegu ir vakarą apsniega, 
Tai man gražu bus pažiūrėt.


BE DEDIKACIJOS

Ant sniego pasaka pabalo;
Ir vakarai balti kaip sniegas. 
Gailėjau mūsų meilės galo - 
Daugiau ir nebeliko nieko.

Ne mano skambančios alėjos. 
Ne mano tos nušvitę aikštės. - 
Ten meilė ašaras paliejo, 
Ne mano ten jaunystė vaikšto.

Eilėraščių pakeisiu temą. 
Ir neisiu jau degtinės lakti. 
Nepirksiu, miela, chrizantemų, 
Kurios vis tiek nuvys per naktį.

Greitieji traukiniai pradunda 
Ir stotyse trumpai sustoja. 
Praeis ir melas, ir pagunda, 
O ir manęs nebus nė kojos.

Tie patys vakarai žvaigždėti, 
Ir saulė ta pati danguos, 
Kur tada tujen pasidėsi 
Ir kas tave tada paguos?


PRIEŠINGAIS KELIAIS

Kas tau, miela, sakyti galėjo, 
Kad pavasario monai ne mūsų? 
Jau gana. Išklajojau alėjas, 
O šį vakarą liūdnas pabūsiu.

Mano tėviškės tu nepažįsti... 
Tykiai verčiamos vagos arimo. 
Vakare sausos lazdos pražysta, 
Pilnas mėnuo per naktį prarymo.

Kas man tavo karminas ir šilkas, 
Kas man ašaros tavo tos gailios? 
Kai po paruges skleidžias vosilkos, 
Kas tau mano šios tylinčios eilės?

Aš seniai tau vis noriu išaiškint, 
Kad pasakų nėr jau šioj žemėj... 
Sudegink visus mano laiškus 
Ir niekam daugiau nesižemink.


LAIMINGA MEILĖ 

l

Liesis Nemunas. Ir visas į marias. 
Daugiau niekas mano meilės neberas.

Anei tėvas, anei močia, anei aš - 
Mano meilę ryt jau Nemunas nuneš.

O bus vasara beržynuose gražiuos, 
Tada mano - mano meilės atvažiuos.

Tik vaizduokis - šviesų rytą nedėlios 
Mūsų medžiai, mūsų sodai sužaliuos.

O kai klony sausi karklai sprogt pradės, 
Tai mieloji būti mano pažadės.

(Kas gi būtų per žaliąsias Sekmines? 
Meilė verktų, viena likus be manęs.)

Tada upių sidabriniuos pakraščiuos 
Mano meilė mano laimę išbučiuos.

Naktį mėnuo užsikars ant obelies. 
Tada meilė mano laimę numylės.

Grįš ir Nemunas iš marių atgalios, 
Kaip ta meilė šviesų rytą nedėlios.

O kai grįš ruduo, rėks varnos padaržiuos, 
Tada vėlek mano meilė išvažiuos.

2

Buvo vasara. Dienos taip šviesios. 
Glostė šlamančios avižos vakarą. 
Aš norėjau pabūti dviese, 
Pakalbėt intymiai apie vasarą.

Tai stovėjau toks rimtas pas upę. 
Vandeny saulę gęstančią gaudžiau. - 
Būtų gluosniai tave čia pasupę, 
Ir laukams, ir naktigoniams snaudžiant.

Juodos varnos kaip mano mintys 
Sklaidė mėlyną rūką be tikslo...
O dabar nebenoriu priminti, 
Kas man laimę sudaužė kaip stiklą.

Kam man reikia tų želiančių pievų, 
To prikniubusio uosio prie klėčio? 
Plaukit, upės, negrįžkit - sudievu, 
Kad aš viską užmiršti galėčia...

Mano žvaigždės po vienai nukrinta, 
Matos - mano dalia joms nerūpi. 
Tai stovėjau tylus, tokis rimtas 
Palei avižas, varnas ir upę.

3

Mano meilė laimingai baigės. 
Ji nuėjo linksma su kitais. 
O man liko ruduo ir snaigės - 
Lai ir vasara vėl neateis.

O man liko ruduo geltonuoti,
Žvaigždėti kasdien vakarai. 
Ir šios eilės iš mažo bloknoto. 
Kad ruduo... ir kažkas negerai.

Vakarais ji dažnai geria vyną. 
Juokaudama šaukia - ak dieve! 
O man akyse patvinę 
Žalios žalios vasaros pievos.

Šoka ji elegantiškai tango;
Dangsto mėlynas vakaro šydas. 
O mano širdy kaip ant lango 
Baltos vasaros rožės žydi.

Iš jos šilko, pečių, iš jos rankų 
Dvelkia stiprūs Coty kvepalai. 
Gal kitiems jie svaiginančiai trenkia, 
O jau man ir tatai per vėlai.

Mano meilė laimingai baigės...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page