r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Miškinis
VARNOS PRIE PLENTO

ŽALIO BERŽO STILIUJE



Siuntė mane anytėlė 
Žiemužės šėko, vasaružės sniego.
				Liaudies daina

LIETUVA! 

1

Tave papuošt žadėjom 
Kaip savo tikrą seserį. 
Esi pačioj jaunystėj 
Ir pačiame pavasary.

Šiandien dainuot norėtųs 
Pačiais gražiaisiais rimais. 
Paskendo mano mintys 
Tavo naujuos arimuos.

Taip staugė vėtra vakar 
Po kalną ir pašlaitę, 
Kad tu likai be Vilniaus, 
Kad palikai našlaitė.

2

Čia būna žalios vasaros. 
O dar žalesnės rūtos. 
Prisiminė man baudžiavos, 
Prisiminė rekrūtai.

Ir tie pilki artojai, 
Kada nevalion varė juos;
Vargus jie ėjo keliais, 
Kaip Vilniuje kalvarijas.

Ir daug dainų sudėjo 
Ant gonkų balto klevo. 
Paskui į Prūsų žemę 
Jie knygų iškeliavo.

3

Praėjo metų eisenos. 
Tekėjo tykiai upės. 
Paskui pakilo nuotaika, - 
Pakilęs buvo ūpas.

Ir vieškeliai sudundo, 
Beržai žemelėn sviro - 
Žagres palikę dirvoj, 
Karan išėjo vyrai.

Vieni laisvi sugrįžo. 
Kitiems rankas pašovė, 
Tretiems ant lygaus lauko 
Mediniai kryžiai stovi.

4

Apie tave dūmodams, 
Šiandien dainuot panūdau. 
Skaičiau iš drobių rašto - 
Esi tu lėto būdo.

Kur mes tave nuvesim 
Ir dovanų ką duosim? 
Šiandieną gilios mintys 
Įsimetė veiduosin.

Kuriais žiedais papuošim 
Tave kaip tikrą seserį? 
Esi pačioj jaunystėj 
Ir pačiame pavasary.


RUDUO

Išeisime šį rudenį 
Su tarbomis per Lietuvą nualintą.
Baudžiavose dar užsigrūdinom 
Ir šunimis mokėsime paskalinti.

Vai, linksma buvo ir smagu, kol ėjome 
Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo. 
Dabar - mes pūstame dienų kalėjime;
Dabar - užmiršome, kad ašaros ir kraujas.

O Dieve, Dieve mano! Kur mūsų upės liejas? 
Kur jūs, o broliai, einat užsimerkę? 
Ir nedrįsau sakyt, ko tie klevai žalieji 
Tėvų pakluonėje visom šakelėm verkia...

Lėtai stumiesi, Lietuva tėvyne, 
Tau kelias purvinas arba per grubų gruodą. 
Sekminėse nugirdo mus laukų žaliasai vynas. 
O rudenį po kaimus geltono prakaito aruodai.

Aš paskandinsiu lyrą Nemuno bangavime, 
Nes negaliu dainuot gražiai tėvynės vargo. 
Mes dar seniai šunies dalia pakaukti gavome... 
Tai kas be jos, be tėviškės, visas toks gražus pasaulis margas?


ŽIEMA

Iš vargo, gintaro tėvyne, 
Iš vargo, o rūtų šalie, 
Pašoksi. Pašoksi suktinį 
Prie karčemos pakelėj.

Praeis čia šimtai autobusų, 
Akyse man matysies balta. 
Per žiemą kaip nuotaka būsi 
Sidabro ledu apkalta.

Seserys drobių priaudžia 
Iš sielvarto siūlų plonų.
Byra motinai ašaros graudžios, 
Kai Brazilijoj žūna sūnus.

Tėvas vekselin dūšią įrašo. 
Taip ir sako: po vargą vartaus. 
Pašoksiu pašoksiu ir ašen 
Iš tavo to vargo kartaus.

Bet pavasarį! Vandenis plauksim 
Dunojais toli į marias. 
Jei laimė tikrai nepalauks mūs, 
Tai ir vargas daugiau neberas!


TAUTIŠKA DAINA
Broliams poetams

Brangi šalie žaliųjų rūtų, vis nedrįstu klausti, 
Kas Tave didžiuliam vargui nūdien pasikaustė?

Kas Tave varguolei daliai šiandien pasikinkė, 
Ar mes patys, ar kiti kas, tyčia susirinkę?

Tu su beržais, tu su kryžiais, su žaliojom rūtom;
Mes palinkę kaip kareiviai eisim ant pakūtos...

Išvedei artojų sūnus ant jūružių krašto 
Ir liepei gražiai dainuoti kaip iš aukso rašto.

Kaip dainuosiu? - Pasakysi, kad šie žodžiai grubūs, 
Kada vargas aprėdytas melsvo šilko rūbais.

Įklausiau aš, kaip artojas po žagre suklupo - 
Pasijuokt valia valužė karminuotom lūpom!

Mes paliekam, mes užmirštam Tave pakelėje 
Ir vis norim dar įtikint, kad įsimylėję...

Kas iš rūtų, kas iš mėtų, kas Tau iš lelijų, 
Kai vargeliais vargūnėliais rudenėlį lyja?

Mes žadėjom Tave jauną kelti ligi saulės, 
Kai artojai pėsti nešė į Červonką kaulus...

Tai todėl nūnai ir noriu širdimi paklausti, 
Kieno rankos didžiam vargui Tave pasikaustė?


LIAUDIES DAINOS EILĖRAŠTIS
Nežinomai seseriai lietuvaitei

Be vėjo. Be vėjo klony beržas lūžo. 
Visos žalios šakos vieškelin palinko. 
Mena ji: lydėjo anuomet mamužę 
Ir kalnelį smėlio ašarom ištrinko.

Žalios mirtos džiūvo užu stiklo lango. 
Broliai kraitį vežė - ant pačių Sekminių! 
Gegužės padūko. Žirgas vartuos žvengė, - 
Rūtų vainikėlį pasagom sumynė...

- Kelkis, motinėle, su variniais raktais! 
Užrakinsim rankom dalią gedulingą. 
Paviešėsi dieną, ir nors vieną naktį 
Man pasupsi vargą ant žilvičio lingės...

Ei liliute lilia! Dienos tai pailgo. 
Nebėra, nėra jau kas vargelį neša. 
Eisiu ir išeisiu. Vieškelis pailgas! 
Vaivorykštėm dangų raganos išrašo!

Vai, ir vėl be vėjo klony beržas lūžo. 
Eina, gal atras dar - negi laimė mirė? 
Žvelgia - saulė leidžias. Klauso - vėtra ūžia. 
O raudoni skruostai sidabru pabiro...


BALADĖ

Kas bus namuos be tavo juoko, 
Sutemoje be tavo žodžių? 
Keliu prašvilpauja berniokai, 
Nueina saukdami per sodžių.

Atklysta į seklyčią švarią 
Daina, kurią bernai sudėjo:
Kaip tėvas dukterį išvarė, 
Kam su jaunikiais susidėjo.

Išvarė ją, o saulė leidos,
Prie kelio gluosniai sprogt prabudo.
Kalbėjo kaime - pasileidus,
Ne tėvo ir ne močios būdo.

Kur bus tos draugės bei gerbėjos, 
Kurlink palinks margi jurginai, 
Kai grįš pavakariais grėbėjos, 
Namo dainuodamos merginos?

Kai padainuos širdim ir žodžiais 
Apie juokingą josios dalią. 
Išgirs ir pamiškės, ir sodai, 
Išgirs ir ponai su medaliais.


* * *

Sudie, žalioji Lietuva! 
Ateina nerimo ruduo. 
Tik nuostaba - manoj širdy 
Dar žydi žemė ir vanduo.

Kaip tie svajojimai mani, 
Taip krinta lapai palengva. 
Kas būtų, jeigu taip širdy 
Pradėtų vysti Lietuva?

Tada - kam tiktų prie širdies 
Klevų palinkusių spalva? 
Žaliavus parkuos ir širdy 
Gražiai, kaip mano Lietuva,

Kurios nemoku jau paguost 
(Susižavėjo pinigais);
Be jos, išvargusios, dabar 
Visi išeitų ubagais.

Tada - sudievu, Lietuva, 
Ateitų Nemunu ruduo. 
Tada visur - visur aplink 
Nuliūstų žemė ir vanduo.


* * *

Išėjo Dievas kaži kur. 
Ir nemačiau, kada išėjo iš namų. 
Vėliau tik pajutau: ko baisiai nejauku 
Vis vien kuriom elegijom dainuot imu.

O buvo jau žiema gili, 
Akis perdėm nubalino. 
Tik man čia gimtoje šaly 
Nurimti vis negalima.

Ėjau toks vienišas tada
Ieškot žmoniu - pažįstamų, draugų...
Bet žinote kas do mada
Širdies recidyvistų ir vagių.

Tai mano - mano Lietuva,
Kurią visokiais himnais apgiedojome.
O man jinai sava
Ne vien iš tylinčių laukų ir gegužių raudojimo.


LAIMĖ RUDENINIAM PALTE

Aš žinau, man sakė 
Ne sykį mamaitė, 
Jog čia mūsų žemė, 
Jog aš lietuvaitė.
		M. Dagilėlis

1

Kaip? Nenusibodo žviegiančiam asfalte? 
Ar nepasiilgsti tų laukų plačių? 
Kokia tavo nuotaika rudeniniam palte? 
Sabalų kailiukas tinka ant pečių!..

Ar ateina mintys, kaip mes augom kaime, 
Pavyzdžiui, kai sodai pradeda jau balti? 
Mes tada svajojom - gal kitokią laimę, 
Galgi ir ne šitą, rudeniniam palte...

Toks aplūžęs kryžius, toks nuliūdęs Dievas 
Į žemelę žvelgė šalia viešo kelio... 
O mūs dienos greitos - lėkė, ir sudievu! 
Dar gerai, kad liko asfaltuotas kelias!

Tik aš vis, keistuolis, negaliu užmiršti:
Ten, ir lapams krintant, gražios gelsvos spalvos;
Būdavo, išeini - penkiais rankos pirštais 
Didžiam gervių pulkui susuki tuoj galvas.

Ar ateina mintys, kaip mes augom kaime, 
Kaip Sekminių naktį sodai ima balti? 
Mes tada svajojom - argi šitą laimę, 
Argi šitą laimę rudeniniam palte?..

2

Tau nupirksiu naują limuziną! 
Nebereiks klumpėtai vargą bristi, 
Mes įliesim kraujo ir benzino, - 
Išvažiuosi kaip kino artistė!

Jau užmirški seną tėvo pirkią;
Jau pakanka, miela, sentimentų. 
Mūsų meilę pinigais nupirko, 
Gal nejuto, kad tai buvo šventa...

Ir užmirški savo seną močią, 
Kuri lyjant basa bulves kasa. 
Būtų keista, jei aš nežinočia, 
Ko padrisko baltai liepai kasos...

Tegu skrenda ir sugrįžta paukščiai;
Tegu paukščiai grįžta šimtą mylių! 
Jei norėtum, vasarą pašaukčia 
Pažaliuoti žalio beržo stiliuj!

Tik užmirški seną tėvo pirkią, 
Jau pakanka, miela, sentimentų. 
Mūsų meilę pinigais nupirko 
Ir paliko šiaip sau mus gyventi…

3

Turbūt ir austi nebemoki;
Kasdien keistesnė vis darais. 
Prašoksi dalią su berniokais 
Giliais nedėlių vakarais...

Gal nematei, kaip žvaigždės byra 
Kaip linksta uosiai patvoriuos;
Mėnuo, saulužės atsiskyręs, 
Sidabrą žeria ežeruos.

Ateina tykiai naktys tykios. 
Širdis gyvenimo pilna. 
Gal dar gerai būt susitikus, 
Bet kad ir soduos jau šalna...

Gal nežinai, kaip baisiai vienas 
Esu pasauly ir sapne. 
Praeis ir tavo jaunos dienos 
Kaip ižas pernai Nemune.

Gal nejauti, ko žvaigždės byra, - 
Manai, žvaigždė tu ir pati... 
Mėnuo, saulužės atsiskyręs, 
Kaip ašai vienas per naktis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page