r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antanas Miškinis
VARNOS PRIE PLENTO


* * *
Daug ižo upėm praūžė 
Pavasariu plačiu. 
Daug prakukuos dar gegužės 
Motyvų tų pačių.

Pajusit mano žodžiuose 
Žaliuojančias lankas 
Ir kaip žmogus vis guodžiasi, 
Užlauždamas rankas.

Kaip veržiasi į priekį 
Ir plakas laimės link - 
Apviltas rėkia rėkia, 
Nes tuštuma aplink.

O aš žinau - praeis čia 
Ir viskas be žymės. 
Kadaise pilys skaisčios 
Nugrimzdo į žemes.

SUSIMĄSTYMAI

YRA TOKIA DAINA

Yra tokia daina apie laimę 
Ir geresnį gyvenimą žmogui. 
Ją dainuoja pas mus visam kaime, 
Po kiekvienu pilkų šiaudų stogu.

Žino - pasaka yra graži 
Apie šalį laimingą, be vargo;
Ją kartoja seni ir maži, 
Atsidūsta klausydamos mergos.

Yra tokis dalios paskyrimas:
Kenčia šaltį, ligas, kenčia alkį - 
Tau palangėj pavasaris rymo, 
O čia reikia kabintis po balkiu.

Yra tokie vargai Lietuvoj, 
Nerašyti į popieriaus knygą - 
Po laukus, po namus uliavoja, 
O kitus juodon žemėn primyga.


DAINA AGONIJOJ

Buvo žemė baltuos tualetuos, 
Buvo vakaras mėlyno veido. 
Tasai vakaras baisiai iš lėto 
Pirštus geliančius dūšion suleido.

Aš mąsčiau apie didelius daiktus, 
Buvo keista perdėm kaip agonijoj: - 
Jeigu taip mirtimi viskas baigtųs, 
Tada - kas gyventi pamonijo?

Mano dūšios žalioj parugėj 
Tai ne mėlynos upės tekėjo. 
Tai netyčia visai praregėjau - 
Svieto liūdnos procesijos ėjo.

Tas pasaulis, viliodamas kūną,
Net ir skrendančius žemėn priveržia. -
Negi žiedas esu, ne bijūnas.
Tai suvysčiau lengvai gale daržo...


* * * 

Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio, -   
Be tikslo, meilės ir be darbo, 
Tik pažiūrėt, kaip teka pilkos upės čia 
Ir debesys pilkėdami apžvarbo. 

Tik taip sau prisimint, - kad kaime kur, už gryčios 
Žagaruose koks šimtas žvirblių čeža 
Arba nuotaką verkiančią iš medinės bažnyčios 
Apygirčiai jaunikiai su varpeliais veža. 

Ir pažiūrėt, kaip rudeniopi ima gelsti parkai, 
O pakraščiais apstingęs grumba gruodas. 
Nė nežinot, ko tos mergaitės verkia, 
Praradę meilę, viltį ir paguodą. 

Ir pamatyt iš tolo, lyg ne savo, 
Kaip mano paskutinė meilė temsta... 
Paskui - sakysim, iš kurorto atvažiavus, 
Kaip anekdotą pasakoti tamstai.


APATIŠKAS RUDUO

Kažkur ėjo nutekėjo upės. 
Kažkur šunes vasarą nulojo. 
Mano gėlą rudens gelsvo ūpo 
Šiandien rytą liepų lapai kloja.

Pasakykit, pasakykit, mieli, 
Ko tos varnos visa gerkle rėkia? 
O man regis, bus šią naktį vėlei 
Visos žvaigždės aiškiai pasidriekę.

Eisiu tąsyk - eisiu vienas ašai 
Susimąstęs dėlei visa pikta... 
Lyg sprendimą kvailą pasirašęs 
Nieko gera tyčia nesutikti.

Mano pėdos aiškiai deklamuos jums 
Apie meilę, mirtį, apie vargą;
Nes ir žemė, kurią aš dainuosiu, 
Iš tikrųjų negaluoja, serga.

Todėl - kas man, jei nubėga upės 
Arba vasarą nuloja šunes, 
Arba varna ant šakyčių supas 
Nuogo beržo pačioje viršūnėj?


* * *

Eilėraštį drebančiom rankom -
Apie išraišką rudenio rudą.
Ne! Tai ne rudenio liūdesį renkam:
Tai gyvenimas visko prigrūdo.

Nuo mažens visą svietą mylėjau, 
Jaučiau užu žmogų ir žvėrį;
Kožnam beržui lenkiaus pakelėj 
Ir visiems savo širdį atvėriau...

Ar gerai, kai jus sifilis ėda, 
Kai trachoma akis jūsų merkia? 
Po velniais jūsų dorą ir gėdą! - 
Siela liūdo nuliūdo ir verkia...

- Aš seniai kaip šuva alkanauju, 
Iš nieko ničnieko neimdamas: - 
Kas man darbo, jei džiūsta kam kraujas 
Arba miršta, sakysim, nuo gimdymo...


* * *

Prajojo vakaras ant žvaigždžių pulko. 
O mėnuo be sparnų. Šviesos prižarstė tylumą
Ką pasakyčiau, jei dabar ateitų, 
Jai, mano mielai mylimai?

O juk tai jai, dar būdams kaime piemeniu, 
Dovanų žadėdavau, kokių nieks neturi:
Nueiti su tėvu už ežero palšo 
Ir žvaigždžių atnešti pilną kepurę!

Dabar sudievu, tėviške, parugėmis susišukavusi, 
Siūbuok sau dienas iš mėlyno šilo tolumos gražiosios… 

Aš praeitį po žalius vieškelius, 
Po traukinius ir tolimas stotis vežiosiuos... 
Ir gal kada visai netyčia, 
Ar mano metų rudenuos, 
Pamačius, kad pavasariai kasmet kartojasi, 
Širdis jaunystei raudą padainuos...


LEGENDA

Pasakysiu Jums legendą:
Augo beržas kaime, šalia daržo. 
Naktį snaudė, rytą saulėj skendo 
Ir laimingas buvo beržas.

Ir nelūžo. Visko beržas matė. 
Vis lingavo - net audroj panertas. 
Paskui žmonės ėmė jau kas metai 
Šito beržo sulą gerti...


* * *

Už klojimo saulė prakirpo pilką skliautą 
Ir juodalksnių šakas užlaužė pavėsin. 
Tik nesakė, kam vakardienos greit keliauta, 
Nepasakė, kur svyrančiais kryžiais stovėsim.

Tai tau, motin! Sakei, kad gyventi bus gera,
Kaip sakymuos tėvo, kaip rojuj.
O žinai, iš manęs ką padarė?
Aš keiksmu kartais viską bjauroju!

Tik many tebemirga šventadienių varsos. 
Nors ir pats nežinau, kur rytoj beskraidysiu. 
Bet tai nieko... aš dar kalnus nuversiu, 
Aš dar marias išbraidysiu.


* * *

Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika, 
Taip viskas šioje žemėje praaidi;
Kaip ir jaunystė dvidešimties metų, 
Marias uždegti įsigeidus.

Svajojome net pataisyt pasaulį 
Ir laimę susikurt nemarią, didelę. 
Taip manėme, bet ar žinojome, 
Kad liksim kaip tikri paklydėliai?

Kažin kaip tie, kurie gyventi moka 
Ar ilsis pamariuos baltose vilose? 
O ką gi aš dabar dainuot galiu 
Širdim išvarginta, beveik ir nusivylusia?

Juk mums ir marios, ir pavasariai, 
Ir vyšnios žydinčios ne nauja. 
Kur einame, ko siekiame, kur plakamės, 
Ašai seniai gerai žinau jau...

Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip moterys 
Taip viskas pamažu nublanksta. 
Palieki vienas kaip ant kalno karklas, 
Kurį nuo ryto visi vėjai lanksto...


ŽODŽIAI IŠ LAUKO

Tu nematei tokio žydėjimo, 
Laukų dainavimo smagaus. 
Ne veltui anuomet žadėjome 
Žvaigždes nukarstyt nuo dangaus.

O paukščių koks repertuaras! - 
Jauties poetas ir žmogus. 
Vagas taip tiesiai broliai aria, - 
Jie nori vis užverst vargus.

- Klausyk, tu spjauk į tualetus, 
Palik maliariją madų! 
Vaizduokis: per laukus gėlėtus 
Į pačią saulę aš vedu.

Vedu ir pasakyt ryžtuos,  
Ko žvaigždės krūpčioja nakčia, - 
Kad laimė niekad nesugrįžta, 
Sugrįžta tik viena kančia.

Tu nematei tokio žaliavimo. 
Ir nematysi gal daugiau. 
Mes ligi šiol ne ten keliavome 
Vieni tarp žemės ir dangaus.


VYŠNIOMS ŽYDINT

Žydinčios vyšnios priminė sniegą. 
Ėjau aš laimės kviesti. 
Spėliojau vienas, kur laimė miega 
Ir sieloj žydint miestui.

Aš nežinojau, ko reikia klausti, 
Į kokį žvelgti kraštą, - 
Kas sidabru man žirgą pakausto 
Tolyn jaunystei nešti.

Išėjo gatvės, parkai ir skverai 
Sutikt manęs tą kartą;
Kiekvienam kvailiui širdį atvėriau, 
Lyg mylimai prie vartų.

Man nepatiko veidai uvėrūs 
Ir ant kaklų žibučiai, 
Tai užsimiršęs šokau ir gėriau - 
Dvarus praūžęs būčiau!

Man sumelavo grįžtantys paukščiai 
Ir baltas vyšnių šilkas. 
Kad aš nė močios neprisišaukčia, 
Melas akis apvilko...


* * *

Toks nuogas, toks nuogas ruduo. 
Stovi klevas liūdnumo kaip aš. 
Eisiu - bėga ten upės vanduo, 
Sakau - ir mane tegu neš.

Daug vasarų ėjo nuėjo, mačiau, 
Laukuose daugel meilės žaliavo. 
Ir širdis tartum plaka rečiau, 
Kaip linguoja liūdnai nuogas klevas.

Kur tas džiaugsmas pakalnių plačių? 
Anei žodžių neliko, nei juoko smagaus. 
Tiktai liūdesį didį jaučiu - 
Nuo pat žemės juodos ligi balto dangaus!

Dar išeit, pažiūrėt ir pamot, - 
Nors ir visas pasaulis tevysta... 
Dar su vėtra pašvilpt sutemoj 
Taip, kaip lekia ir švilpia jaunystė!


RUDENS VAKARAS

Iš kambario šviesa raudonu abažūru žiūri. 
Ir veidas pasinėręs lango rūmuose. 
Laukuos jau gal žiema atsnigo - kelias baltas, 
Tik čia rudens gėla apėmusi.

Nurimk, širdie! Vis tiek jau traukiniai išėjo - 
Dūdavo garvežiai - sustojo, šniokštė garas. 
Gyvenimas prisijuokė visokiu veidu 
Ir įvairių amerikų pridarė.

Tegu. Tegu! Mirtin paspėsim pėsti... 
Dar žemės ašaras išgersime. 
Ir bus ne poema - ne padavimas, 
Jeigu net kraujas pasilies kaip versme.


KO KRISTUS ŽODŽIAIS VERKĖ

Rudens vakarų tylumoj tamsuma, - 
Nykumos nei išsemt, nei išbristi. 
Nuo medinių kapų nusileidžia laukuos 
Ir braidžioja verkdamas Kristus.

- Žeme, varguos išplukdyta,
Su auksu, šilkais kartu didelį skurdą veži;
Pavydas, godumas vis ėda tave - 
Graužia kaip vėžio liga, kaip vėžys, kaip vėžys.

- Žmogau, iškankintas aistrų, 
Veltui mano kojas medines bučiuosi! 
Nes tu šičia, žemėj, 
Kaip vienam tiktai vakarui svečiuose.

- Ir kuo kaltas esi, 
Kad aistrus taip tau žemės kūnas ir krūtys?
Kas akies primerkimas - 
Ir lengva bedugnėn įgriūti.

- Tarp juoko, aistros ir griežimo dantų 
Tau ir kančių ligi valiai.
Dar pranašas rašė, jog bus diena ir valanda bus, 
Kada klaupsis ant kelių karaliai.

- Ir ką pasakysiu aš Tėvui Manajam, 
Kai iš keturių šalių pakels ugnį - pasauli, prapulki! - 
Kas jums sakė, kas sakė, o broliai, 
Jog nebus suskaityta skriaudų aliai dulkė?..


* * *

Aš negaliu išpasakyt, 
Kaip gyslos trūkčioja ir kraujas plaukia;
Tolydžio jau ir kaulai džiūsta, 
Lyg vasaros kaitra palaukėj. 

Nes pašauktas širdies virpėjimais matuot 
Gyvenimą, pakol į amžinąjį guolį kas. 
Aš alkanas - sergu gyvenimo liga, 
Kaip tūlas alkoholikas. 

O motina dalia ir jus pakinkė - 
Kas dieną vargą brendat sunerimę. 
Tačiau einu, pagarbinu šią žemę 
Ir jos mažiausią sutvėrimą. 

Viską perku! Perku ir nederu - 
Širdim už viską moku:
Kiekvienas gyvas padaras - 
Mano kančia ir juokas!


AGONIJA

Įsirėmė naktis krūtinėn stačiai 
Ir plėšo kūną liesą. 
Išaugo rankos - ilgos, ligi lango, 
Ir nuraškyt Sietyno tiesias...

O atminimai! Pragaru pakvipo 
Ir žalumu nuo beržo - 
Artyn artyn jau atbrenda per sienas 
Ir jau krūtinę veržia.

Nebereikės! Jau baigia tirpti akys. 
Tik sudreba dar dešimt pirštų. 
Ateikit - ei! Dar pasijuokt visi - 
Šiandieną mano laimė miršta...

Vėliau tylu taip tyliai. Vėl tyla. 
Akių žaibai nakties kasas praplauja. 
Žiūrėkite, mėnulis kvai-las! 
Mėnulis juokias, juokias mano saujoj.


* * *

Atapleška atašnara pavasaris!
Šventadienis. Pasirėmiau verandoje.
Gyvenimo prigėriau daug - ir vis dar maža -
Nieko seniai širdis neranda jau...

Akyse miestas grimzta aukštininkas, 
Ir lieka tik žaliai raudonos dryžės - 
(Tenai kadaise mylima išėjo;
Išėjo, žinoma, ir nebegrįžo...)

Ir man dabar jau tų dienų negaila!
Prašūkavo kaip vėtra su sniegu pro tėvo pagirį.
Juk būna ir blogiau: kiti didžius turtus paleidžia niekais
Arba - iš tolo margais vartais - dvarą prageria...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page