r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Binkis
ŠIMTAS PAVASARIŲ

PIRMOJI PAVASARIŲ GRANDINĖ


AGITACINIO POBODŽIO EILĖRAŠTIS SU PRIEMAIŠA PIRŠLYBŲ

Pavasario saulė nušvito meiliai
Ir žiūri.
Ei, žeme,
Žemėn kepurę! 
Žiūrėk - spinduliai,
Nė saulė, senovės lietuviškas dievas
Šypsos dangun pasilipęs.
Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas,-
Bet visą tavo ištisą plikę,
Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,
Atėjo milijardais degančių pirštų
Naujam gyvenimui atkasyti,
Atėjo tau pavasario pirštų.
Žeme, rangykis.
Nebepirmas jau sykis
Pavasaris tavo jaunikis, -
Bet taip ištekėki, kad rudenį nebesiskirti.
Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
Kas kad sanatvėj tau dantys išvirtę, -
Liepk - grimą.
Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim,
Tavo rūpesčių juodą arimą
Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
Liepk - kad vainikų vainikai, -
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų \i paukščių orkestrą
Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo
Bet:
	Kad dainos skambėtų,
	Kad vainikai mirgėtų,
	Kad lydėtų tave 
Visą gyvenimą tavo. 
Saulė iš snaudulio kelia, 
Prie vartų jau tavo jaunikis, - 
Žemė senelė, 
Rangykis!


VĖJAVAIKIŠKAS VĖJAS

I

Vėjas atprunkščia iš Baltijos
Siusdamas, siausdamas,
Šiaušdamas, lauždamas,
Raudamas, nešdamas,
Vejamas, gaudomas...
	Ei tai valia, tai valia, tai valia. 
	Milijonas valių. 
	Nesušvilps - negaliu. 
	Nei krypties, nei kelių 
	Kur pasuks - te valia.

II

Malūnas keturiais sparnais.
Tuščia jų.
Pabandė - triokšt.
Pakaks (dviejų.
Klojimas klūpčioja girtas,
Sušiaušė šiaudus.
Po kiemą gaidį gaudo.
Sodas kojose nebetvirtas
Blaškos ir čiaudo.
Pavirto pirtis.
Nusviro svirtis.
Varnai sparno trūksta, -
O vėjas dūksta.

III

Katiną, katiną, katiną...
Juodąjį, žebrąjį katiną
Čiupo nuo prieklėčio
Ir į padanges šuoliais nutratino.
Išvertė katinas akį.
Šiaušiasi katinas.
Katinas padange šliaužioti pratinas.
Plėčiasi, pučiasi vėjo rieškučiuose,
Padengė katinas padangę.

IV

Ei, sumauros, sumauros, sumauros... 
Dar nematėt tikros jūs audros..

O nei žemės nei dangaus, 
Vėjo niekas nepagaus, 
Vėjas ūš, vėjas gaus, 
Nesušvilps - negaliu, 
Nei krypties, nei kelių - 
Kur pasuks - te valia. 
Ei tai valia, tai valia, tai valia, 
Milijonas valių.

*  *  * 

Aplinkui tik dairosi akys nustebusios,
Kai mainos stebūklų stebūklai pasauly.
Pasislinkit į pakraščius debesys,
Kad matyčia sugrįštančią saulę.
Šiandien sprogsta laukuose grūdų milijardai.
Girdžiu, kaip diegai pirmą kartą alsuoja,
Kaip miško krūtinėj sula kunkuliuodama verda.
Visi paukščiai sujudę pakrūmėms balsuoja, -
Turbūt renka mane savo viešpačiu.
O, šiandien aš skrajot ir dainuot pasirengęs!
Ei tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių,
Nuvalyk tik greičiau man padanges.


VĖJAVAIKIS

Pasikinkęs jauną vėją, 
Vėtrą šaunią apkabinęs, 
Leidžiuos per padangių plynes 
Su pavasariu lenktyniais. 
	Gulbės - kelią! 
	Gervės - kelią! 
	Debesų kelių didžiuoju 
	Aš važiuoju. 
Mano skraistė lengvo rūko 
Plasta padangėj ištisus. 
Mano vėtra kai padūko - 
Išsislapstė žvaigždės visos, 
Mėnuo nuo dangaus paspruko. 
	Kas man vėtrą paviliotų? 
	Kas man vėją pažabotų? 
	Debesų keliu didžiuoju 
	Tik aš vienas tevažiuoju…
Lik, pavasari, tarp pievų! 
Gaudyk savo varles, sliekus... 
Paukštės ilstančios, - sudievu! 
Aš pralenkiu ir palieku.


VOKIŠKAS PAVASARIS

Berlynas aukštyn kojom dribso, 
O mėnuo, senas idiotas, 
Elektros viela pažabotas, 
Šypso.
Gatvėse medžiai apkarpyti 
Nežino, ar jiem sprogt ar ne... 
Tiktai už lango vazane 
Svaigių, skanių kvapų pilni   
Narcizai pradeda šaipytis, 
Lyg vaikas alkanas sapne. 
Žvėryne miega krakadilai, 
Liūtai, bezdžionės ir gyvatės. 
Šale Žvėryno savo viloj 
Jau rengias gult aristokratės:
Juk metas jau - nakties antra.
Tramvajai ir automobiliai, 
Pabaigę gatvėse kadrilį, 
Senai po urvus išsislapstė, 
Pralenkdami kuris katrą. 
Jau vietoms merkias elektra. 
Pakilo mėnuo dar aukščiau. 
Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų, 
Pakreipęs savo snukį plokštų, 
Jis išsižiojo dar plačiau 
Ir atsiduso. Pūstelėjo. 
Ir šiltos sroves minkšto vėjo 
Užliejo knarkiantį Berlyną. 
Mėgino mėnuo į Žvėryną, 
Bet staiga pro stiklus pamatęs, 
Kaip rėdosi aristokratės, 
Paraudo senis ir už bokštų 
Užrito savo veidą plokštų.


DUONELAITIŠKAS

Pavasaris aukštielniakas nugriuvo žemėn.
Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.
O kur toliau, kur pamiškėje,
Tai laukai atrodo lyg aptemę,
Lyg rūkas draikosi, liuliuojamas vasario vėjo.
Laukai ir pievos ir miškai irgi visi kitoniški dalykai
Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko
Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja.
O saulė vis skaistėja ir didėja.
Ji savo šilma viską įgali.
Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašygalį -
Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos. 
Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas.
Ir žiurkėms ir šeškams, pelėms ir širmonėliams,
Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,
Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams
Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaigiamomis dujoms.
Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso 
Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermyderį.
Žinok, jog sauso nieks neklauso, - 
Išgerk pavasario sulos 
Ir stok į vidurį.


*  *  *

Vasaris vėjas kamuoliais 
Per mišką ritas. 
Varsų albumą tuoj atskleis 
Gegužio rytas.
Prieš rytą miškas užverstas šešėliais. 
Sumišę melsvos akvarėlės 
Su purvinais laužų dažais. 
Aprėžtos laužytais ruožais 
Neaiškios piramydos, prizmos... 
Mąstai nustebęs ir grąžais: - 
Ar miškas čia, ar futurizmas?


DEBESŲ JAUČIUKAI

Laukai pavasarėja. 
Tik dar rytais šalčiukai. 
Dangaus pakluonėms vaikštinėja 
Debesų jaučiukai.

Išvilk iš skrando
	savo sielą 
Ir leisk ant vėjo. 
Debesų pieningą bandą 
Tegano padangėje.


 *  *  *

Purienai papieviuose papuro. 
Ir vaikigaliai, kaip gervės 
Po papievius gūrinėja. 
Purienų visiems po pūrą. 
(Tai bus džiaugsmo karvėms!) 
Ir vaikigaliai kaip gervės 
Po papievius vaikštinėja.

Purienai papieviuose papuro 
Ir dangaus mazgoliai vietoms kiūra. 
Ir saulės kraštas vietoms matos, 
Kartais matos visas ratas.

	Oi, tos karvės, kurioms džiaugsmo! 
	Mes jo lauksme nesulauksme. 
	Kad taip pievose, kur žydi 
	Nors akims pasiganyti...


*  *  *

Lenda į akį papieviai. 
Pušynai galvą suka. 
Girdėt: žilvyčiai kūtina žievę. 
Matyt: vaikigaliai pievoj padūko.

Kelniūkštės eina lupatom. 
Kulniūkščiai saulėj blizga. 
Įmanytum - gandru jų būrin nutūptum, 
Palikęs, užmiršęs viską.

Už kiekvieną išpiautą dūdę, 
Už kiekvieną perpiautą pirštą 
Atiduotum visa, kas dar širdyje glūdi 
Atiduotum - ir visa užmirštum.


BOTANIKA

Stebiuos, kad pakvipo Japonija.
Europa dar sprogt nepradėjo,
Dar naktys šalnuojančios, -
O čia ties galva man cidonija,
O ten vėl magnolija
Pavėju į vasaros rytus žiedais bemosuojančios
Pro stiklo kalėjimą palmės sušiurę
Azijietėmis labai surūpinę žiūri.
Toliau nusigrįžę nuo jų susimąstė agavos.
Svajoja leidimą greičiau kad nuo vokiečio gavus
Sugrįžti į mylimą tolimą savo Laplatą.
Lotosas pyksta, kad nėra čia Nilo
Ir kad piramydų iš čia nematyti.
O čia vėl Gogeno paveikslų gražuolės,
Turbūt iš Tayti,
Šnabždasi vienos, kaip jaunos kreolės
Bet žmogų pamato ir vėl tuoj nutyla.
Augmenys mieli, žinau, kai pasilgsti, 
Tai, rodos, greičiau tiktai galvą į vilkstę 
Ir niekas į širdį tada nebeprataria. 
Bet mieli, jei skauda, jei visai nebegalima, 
Duokite šian visi po lapelį man - 
Nunešiu juos į tolimą jūsų chvatorių 
Ir į lauką, kur žemę apjuosia. 
Prisegsiu, kad žinotų, jog skurstat 
Šiaurės tolimuose kraštuose.


C 40°

	1

Nusibodo - vis grįčioj ir grįčioj, -
Ir sienos ir lubos ir kertės.
Jei pro langą laukų nematyčia, -
Reiktų kartis.
Ponas daktare, sveikata matyt kiek pasivėlino,
Ar negalėtum paskolinti man savo sveikatos?
Man norėtūs: - aplinkui kad žalia ir mėlyna,
Ir kad apsidairius - bent matos,
Kad pieva ir airiai,
Kad debesys gryni
Ir lazurka kad susimaišiusi vėl su jais -
Atsistoti kur vėjo pagairėj
Ir šildyti saulę keturdešimtalinkais celsijais.
Bonkos?
Kas bonkos...
Nejaugi perneval jose prilakt turi?
Žinote ką, ponas daktare?
Užrašykite man šiandien oro.
Tik skanaus kad ir gryno.
Toksai apetitas, - kad, rodos, sugerčia pusę pušyno.
Ir pulso nereikia...
Kol gyvas, -
Širdis tebeveikia:
Ne širdis, bet stačiai lokomotyvas.
Atsargiai atsiduso,
Mano: agonija.
Visas vaistuose sumirko
Gerai tik, kad ūsai, -
O tai visą grįčią nušviestų ironija.
Ar taisybė, pons daktare,
Kad jus mano bacilos papirko?

2	

Kai rytas saulėtas, - 
Galvoje gera.
Ir mintys bijosi geriau manęs. 
Tik krūtinėj Sachara. 
Ir išnyko kaž kur visi raumenys. 
Beliko apvilktas į odą skelėtas. 
Tai ir kūnas - iš skroblų ir nervų suirusių. 
Spiaut į tokį kūną,
Kuris jei neprisikelia iš numirusių, - 
Tai į trečią dieną supūna. 
O dvasia išsitiesė didelė, didelė, 
Nuo žemės lig užu sietyno. 
Tik šaknys sukimštos į menką 
Nedidelį įdėlį,
Kuriam sudaužyti pakanka 
Kruopelės švino.

3

Suliepsnojo žodžių zigzagai;
...dar lentas atnešim...
...dega ir dega...
...ir rytą ir vakarą keturiosdešim...
Žodis po užkampius vaikosi žodį.
Keturiodešim...
Ir rytą ir vakarą
Celsijus rodė..
Ir kūnas kai parakas dega.
Tartum po paklode
Velniai susikūrė sau pragarą.
Iš sienos išlindo žirafas.
Išsišiepė kertės.
Apsivertė lubos.
Prasidėjo kinematografas.
Tik gaila, kad lova giliai taip į žemę įdubus
Ir supas ir supas.
Kai keturiosdešim, tai žmogui nepaprastas ūpas.
Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija.
Žmogui taip daug vidujinės potencijos -
Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijos.
Ir daryti su pragaru amžiną uniją.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page