r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

SESUO BUITIS
1951


POEZIJAI

VIS GRĮŽTU pas tave, kop gi, o mylima, 
Besugrįšiu nūnai, tiltus sudeginęs 
Ir laivus paskandinęs, 
Niekieno nebelaukiamas?

Tu buvai man gera saulėj įkaitusiam 
Tyrų smėlio kely, šaltyje, pūgose 
Ir miškų tankumynuos 
Kelio tavip nepraskynusiam.

Tu buvai man švelni - giedras pavasaris 
Švietė tavo veiduos; guodė ir linksmino 
Tavo dangiškos rankos 
Sielvarte nusiminusį.

Vis grįžtu pas tave, kop gi, o mylima, 
Besugrįšiu nūnai, tiltus sudeginęs 
Ir laivus paskandinęs, 
Niekieno nebelaukiamas?

Putnam, 1951.8.1


POETUI

IŠSIŽADĖS tėvai, tauta išspjaus, 
Draugai ir mylima apleis - pravirksi vienas, 
Ir niekas nesupras, ir niekas neužjaus, 
Kai eisi vienišas į klaidžią mėnesieną,

Kančia ir vienuma lydės tave 
Ir taip prislėgs nostalgijos bežadis ūpas, 
Jog tu prakeiksi dangų, žemę, pats save 
Ir sielvarto graudaus neištariančias lūpas.

Bus ir lakių akimirksnių, kurių
Tave atstūmę nepajėgs sapne sapnuoti -
Jie tau atpirks bangų ir sūkurių

Į šiupulius sutrupintą svajonių valtį... 
Prabiltum - akmenys tau, rodos, aimanuotų, 
Bet tik jauti bežadę vienumą ir šaltį...

Thompson, 1946.11.2


O KAI VISI

O KAI VISI atstums ir kai akmens 
Nebeturėsi prisiglaust, tada prabilsi 
Traškiu griausmu, pavasario vandens 
Čiurlenimu, ir džiūgaut su arais pakilsi...

Tu būsi vienišas ir išdidus,
Nykiam laukų žiedely tiesą įregėjęs,
Ir bus tada tau sielvartas saldus,
Ir būsi laisvas, kaip vanduo ar tyro vėjas!

Ir tu, atstumtas Dievo ir žmonių, 
Išplėši iš nakties nasrų gyvybės ugnį, 
Ją neši džiaugsmo liūdesiu švelniu,

Kol atsivers po kojų amžina bedugnė, 
Bet ir tada, kančios ir sielvarto patyręs, 
Pajusi vėl, kad vienišas, prieš mirtį miręs.

Thompson, 1946.11.7


VAKARAS

UŽ VAKARO pravirusių varinių vartų, 
Apgobus sunkų purpurą ant išdidžių pečių, 
Skaisčioji saulė galvą nuovargio nusverta 
Nuneš liepsnojančiu porfiro vieškeliu plačiu

Ir tau, širdie, bus liūdna likusiai už vartų 
Su neaprėpiamu žvaigždynų ilgesiu plačiu, 
Kai tau sesuo naktis, paguosdama likimą kartų, 
Uždės savo švelnias rankas ant sielvarto pečių...

Atslinks šešėliai ir pajuos variniai vartai - 
Tu būsi vienišas su savo sielvartu karčiu 
Ir tau sesuo naktis kuždės: Man gaila kartais 
Tavęs, širdie, ir tavo polėkių tuščių!...

Thompson, 1947.9.3


POETO DALIA

Bern. Brazdžioniui

ĮKOPSI tu sniegais apsvaigusion viršūnėn - 
Giliai, giliai, tarpekliuose, kriokliai kvatos 
Ir gailiai vėjai staugs nei pasimetę šunes, 
Bet ten kiti kalnai akiratį užstos...

Svajojai, kad iš kasdienybės ten išeisi, 
Kad negirdėsi ten burnojančios minios, 
Bet ji tave sekios, kaip pariją beteisį, 
Ir nepakęs, ir neapkęs tavo švelnios

Svajonės... Kai apleis tave drąsa ir galios, 
Aukos ir reginio ištroškusi minia 
Šaipysis ir sekios begėdė ir bedantė,

O tau, kaip niekad, sužydės skliautai ir žalios 
Plačiai po kojų pievos išsities klonia 
Žeme, kur tiek širdis ilgėjosi ir kentė...

Thompson, 1947.10.22


SKUNDAS

ANT KALNO šilas, nei žalia šventovė,
Jaugusi rausvom kolonom į žemes, 
Pamynęs žemės laimę nepastovią 
Niūniuoja sau lakias ir nuostabias giesmes.

Tenai vaidenosi sapnų tikrovė, 
Visatos paslaptys, atskleidusios prasmes, 
Bet tau džiaugsmu šykšti dalia užkrovė 
Atverti žodžiais laimės trykštančias versmes.

Ir juo giliau žengei į tą šventyklą, 
Liepsnojo spalvingiau vitražų stiklas, 
Ekstazėje sudėtos rankos tiesės

Į tuos žalius, galingai ošiančius skliautus - 
Bet vien tik sverdėjo kolonos tiesios, 
Tik ošė gaudė šilo sielvartas kartus...

Andover, 1947.6.21


TARTUM PERLŲ NARAI

TARTUM perlų narai, kurie neria į mirtį, 
Į akląsias gelmes, iš jėgų išmušti 
Ir visai nukamuoti, išnirę tušti, 
Atsikvėpusys leidžias į gelmę įnirtę

Ir vėl, pirštais nuogais begraibydami šlykštų 
Ir praskydusį dumblą, kamuojas tenai, 
Kol jų rankose perlas sušvyti žvainai, 
Kad ant kaklo kažkam žėrėjimais trykštų...

Lygiai tu nuolatos vis ogioj kasdienybėj, 
Vis skurde ir menkystėj rausies ir kenti, 
Kad pasauliai kažkam neregėti, šventi

Išsinertų iš purvo troškimų didybėn
Ir nuskaidrintų buitį už saulę šviesiau,
Bet, kaip naras, tu ieškai to džiaugsmo ne sau!

Paryžius, 1945.11.27


POETO MIRTIS

TU ATEINI galop, mano sesuo! Tai ką gi - 
Pašelk, pasiausk mano svajonių pelenuos!
 Jau nebaisi man tavo atšiauri viešnagė, 
Ir be manęs šilai ir marios mėlynuos...

Ir naktį žvaigždės degs, kaip jos prieš amžius degė, 
Ir vieversėlių giesmės plūduriuos linuos - 
Virpės lapeliai, nugirdę audrą žvagią, 
O debesėliai plauks ir sidabru lynos...

Ateik, ateik arčiau ir savo juodą skraistę 
Plačiai praskleidusi švelniai apgobk mane 
Ir leiski pažiūrėt į gęstančią pašvaistę,

Į mirštančių spalvų konvulsijas ir skaistį:
Tesuspindi, tesudega širdis mana - 
Ji visą mano amžių buvo kruvina...

Thompson, 1947.5.22


ILGESYS

UŽEINA ilgesys, kaip viesulas į mišką, 
Ir blaškos, draskosi baisus;
Nei baltos bangos, putų šmėklomis ištiškę, 
Nusilpęs graibstos debesų...

Laukų žolynai plazda žemėn prisišlieję 
Ir verkia skundžiasi kniūpsti;
Iš debesų skaisčiom čiurkšlėm į žemę liejas 
Žaibų rūstybė per apsti...

Ūmai užeina - blaškosi, kvatoja, purto - 
Nueina eisena rūsčia... 
Širdis nuvargus ir tuščia

Pajunta vėl sugrįžtantį jo žingsnį kurtų, 
Tarytum pilnas siaubo, sielvarto ir smurto 
Bangas, viską nušluojančias, plačias...

Thompson, 1947.2.7


O SKAISTI

O SKAISTI ir tyra, lyg prašilusį ledą 
Prasigraužus linksma vandenėlio srovė, 
Įsilieja širdin ir, atgavusi žadą, 
Vieversėlio giesme virpuliuoja erdvėj,

Jog atsiveria akys, akiračiai platūs 
Nusidažo švelniom nematytom varsom, 
Ir mes jaučiame plakančią visą visatą, - 
Kaip ji verda ir plaka mūs gyslom visom.

Tada viskas gražu, tada viskas prasminga, 
Ir gyvenam, ir jaučiam pilnai ir giliai:
Tada žvaigždėmis lyja, tada žiedlapiais sninga, 
Tada žydim ir spindim visais spinduliais...

Tada širdys ir akys, visa mūs esybė 
Suliepsnoja ir dega didinga ugnis, 
Jog mumyse prabyla visatos platybė 
Ir nei putą mus neša iškėlus vilnis...

Putnam, 1950.7.2


DAR NIEKAD

DAR niekad taip žemė visa nežydėjo,
Taip niekada toly nemėlo šilai - 
Lakštingalos suokė, upeliai klegėjo 
Ir džiaugėsi džiaugės visi inkilai...

Mes ėjome, sese, o baigės gegužis, 
Ir žodžio sparnuoto pristigom abu! 
Pakalnėje plentas dardėjo ir ūžė, 
Pavasario tokio jau niekad nebus...

Pajutome aiškiai, kad žiedo pilnumas, 
Kad visas tas džiaugsmas jau amžius netvers, 
Ir jautėm, kad žodžiai sutirpsta, kaip dūmas, 
Nukrinta, kaip žiedas, kurs džiaugsmo netars.

Tai išgąstis ėmė ir šmėklomis baidė, 
Kad žodžiai tie patys skambėjo melu! 
Dar saulė spindėjo, drugeliai dar skraidė, 
Bet žiedu žydėti jau buvo vėlu...

Thompson, 1947.5.10


O MIELA

O MIELA, miela, tu man atleiski! 
Galgi tai buvo mūsų dalis?.. 
Nerūpestinga, šviesi ir vaiski 
Čia pat regėjos man laimės šalis...

Kur saule raibo gražus miražas, 
Nūnai klajoja šmėkla ogi;
Vėtroje medžiai sverdi ir grąžos - 
Pilki, kaip vargas, kaip skurdas, nuogi.

Čia pat regėjos šviesi ir vaiski, 
Čia pat žydėjo ta laimės šalis! 
O miela, miela, tu man atleiski, 
Tu man atleiski, jei dar gali!..

Thompson, 1949.5.6


TU ESI

TU ESI ta pakirdusio ryto 
Aušrinės liepsnelė šviesi 
Ir vidunaktį vėsų užkritus 
Ant žiedo raselė esi...

Tu esi ta pavasario upės 
Srovė gaivalingai drąsi 
Ir gegutė klevelin įtūpus, 
Ir šlaito žibutė esi...

Tu esi ta lakaus vyturėlio 
Suvirpus giesmelė garsi 
Ir nubalusį džiaugsmą iškėlus 
Ievos viršūnėlė esi...

Tu esi ta nugrimzdus, paskendus 
Pilis ir jos lobiai visi, 
Visos pasakos, visos legendos, 
Visi padavimai esi...

Tu esi ta bekraštė mėlynė, 
Pražydus šventam ilgesy, 
Ir širdy išnešiota tėvynė, 
Ir džiaugsmas, ir laimė esi!

Thompson, 1948.5.22


BUVO CAPRI SALOJ

BUVO Capri saloj... Prie Tiberijaus vilos 
Akmenėtu keliu greta slinkom pakalnėn 
Ir jau žodžių pristigę, nusiminę ir tylūs 
Mes pamatėme aiškiai, tarytum ant delno,

Kad to jokia jėga, kad to jokia galybė 
Nepajėgtų atšaukti, nepajėgtų grąžinti, 
Ką į tolį, nežinomą tolį beribį 
Jau nusinešė laikas, it žiedą nuskintą...

Buvo Capri saloj... Prie Tiberijaus vilos 
Krito žodžiai kieti, pikti, skaudūs, kaip kirčiai, 
Jog nustebę praeiviai - suplukę, sušilę - 
Atsisuko ir klausės mūsų kivirčo...

Nesuprato kalbos, bet aiškiausiai suprato, 
Kad mums kloniai į debesis kalnais iškilo 
Ir kad džiaugsmas, nešiotas daugelį metų, 
Dingo Capri saloj, prie Tiberijaus vilos...

Villefranche-sur-Mer, 1942.10.17


ATMINIMAI

UŽ LANGO vėjas ir lietus smulkutis dulkia, 
O aš vartau savo eilėraščius senus - 
Atgyja valandos, ir taip gyvai ir smulkiai, 
Jog nūn matau visus užgesusius sapnus.

Sumirga ten lakių akimirksnių drugeliai, 
Aru pašautu krinta valanda skaudi:
Pažaislio šilas, Nida, Zarasai, Amaliai 
Ir Nemunu kelionė ta, pabodus ir graudi...

Žaliakalnis su obelų žiedais mėlynėj, 
Žvaigždė suspindus ašaroj ir akyse... 
Tarsi kareiviai apdulkėjusiom milinėm, 
Pakrikus bėga metų virtinė visa...

Ir šneka žodžiai, nei lietus į tylą, 
Ir šypsosi, nei saulė į langų stiklus... 
Vidunaktį gūdžiai vaitodamas pakyla 
Kažin ko mirštančio atodūsis gilus...

Tiktai nūnai matau, kaip negyvai, neaiškiai 
Tada rašiau, ir kas dabar čia įskaitys, 
Kaip laimės žiedlapį sumynė ir sutraiškė 
Tasai giliu purvu nubridęs lapkritys...

Ir nūn tas žiedlapis tarsi drugelis plazda, - 
Ogi baisesnis buvo nei pati mirtis, - 
Ir skamba, kaip pavasariu apsvaigęs strazdas, 
Mano pilka, niūri, beprasmiška buitis...

Thompson, 1948.12.30


KARALAITĖ PRIRIŠTA PRIE GIRNŲ

	Pakeliu galvą ir stebiu spindintį mėnesį, 
	Galvą nuleidžiu ir mąstau apie savo tolimą kraštą.
			Li Po

ŠLAMA liepos, šlama liepa liepai,
Patylom - girdi, kaip lapas krinta, 
Šlama liepos, kaip karalius liepė 
Dukterį prie girnų prirakinti, 
Prirakint, o taip - visai nekaltą -
Laumės raganos piktai įskųstą - 
Prirakint, kad visą amžių maltų, 
Kad žalia savo jaunyste skųstųs... 
Šiurpas nukrėtė net visą šalį, 
Kai ją mesdamas į šaltą rūsį 
Tėvas tarė: "Malsi nūn, dukrele, 
Ir tu malsi, kol gyva supūsi!"

Tai nugirdęs ir kalbėjo dažnas, 
Tai papiktintas kartojo dvaras, 
Kad jaunutę, lyg žiedelį, gležną 
Ir nekaltą požemin uždarė... 
O jinai vienų viena ten malė, 
Ašarom karčiom jauna raudojo:
Verkė šaukės devynių brolelių,
Kur kadais svečion šalin išjojo...
Neišjojo - laumė apkerėjo,
Ir visi jie sakalais išvirto,
Kad kovotų su šiauriaisiais vėjais,
Nuo medžiotojo strėlos numirtų...

Mat karalius, kai pati pirmoji 
Su vaikų būriu našlaut paliko, 
Į devintą karalystę jojo 
Ir ten laumę raganą sutiko... 
O graži ji buvo pragaištingai, 
Tik kerštinga ir nedoro būdo:
Ji žabangus spęsdama klastingus 
Posūnius ir podukrą pražudė 
Ir karaliui galvą taip susuko, 
Taip jinai sujovė visą tvarką, 
Kad šalis ir prakaitu suplukus 
Prirakinta karaliūnė verkė...

Raibus sakalus visus devynis 
Pasmerkė, kad vėtroj suktų ratą, 
Keiktų dalią žydroje mėlynėj, 
Kad praslinktų taip jaunystės metai, 
Kad prabėgtų neprasmingos dienos, 
Kad sparnų lakumą nualsintų 
Ir į patį žemės kraštą vienus 
Šėlstantys verpetai nudangintų, 
Kad ant skardžių per naktis drebėtų 
Ir kad staugtų vis kalnų viršūnės, 
Kad per vėtrą niekas negirdėtų 
Verkiančios prie girnų karaliūnės...

Grenoblis, 1938


VAKARO TYLA

RAMU, tik epušės visi lapeliai 
Staiga pakyla ir smagiai 
Plasnodami vėl nutupia negalioj, 
Lyg pririšti drugiai...

Į aukštą dangų stiebiasi mūs kelias 
Ir dairos vakaras baugiai, 
Ir plazda širdys epušės lapeliais, 
Lyg pririšti drugiai...

Greene, 1947.7.13


MENI, KAI ILGESYS

MENI, kai ilgesys nei pamotė našlaičius 
Į šaltį ir į vėją išvijo iš namų, 
Kai ėjom vieniši, benamiai prašalaičiai,
O iš visų langų spindėjo jaukumu...

Mūs skruostus degino žvarbus vakaris vėjas 
Ir kirto aštrūs ir skaudūs, ir pikti lašai, 
O vinkšnos šaukė priekaištaujančia Medėja: -
O rudenie, kam šiąnakt vėjus atrišai?..

Matai - Naujosios Anglijos spalvingas spalis 
Nukrito žemėn, ir jį jau sutrempė kely... 
Numirs, ir vėl numirs gležnutė nei lapelis 
Ant marių krašto dangiška Annabel Lee!..

Thompson, 1947.10.8


ORIENTALĖ

MĖLIS tik ir auksas, tik skliautai ir smėlis, 
Ir tyla nei amžinybe ošianti naktis... 
Eina karavanas, slenka it šešėlis - 
Nusitiesęs, nusidriekęs, kaip buitis...

Ir kupranugario klimpstančios kanopos 
Atneša iškeltas stiklines akis - 
Nei gyvatė rangos nuo kopos į kopą 
Tarp skliautų ir smėlio eisena klaiki!

Artinasi ryškūs jau varovų rūbai, 
Supasi, linguoja prekės ir pirkliai, 
Ir veidai atšiaurūs, prakaituoti, grubūs 
Atpustytus kaulus stebi įžūliai...

Mėlis tik ir auksas, tik skliautai ir smėlis, 
Ir tyla nei amžinybe ošianti naktis... 
Tolsta karavanas, slenka it šešėlis - 
Nusitiesęs, nusidriekęs, kaip buitis...

Putnam, 1949.12.8


LAPAI

KRINTA lapai, kaip paukšteliai iškėstais sparnais, 
Lyg ieškodami dar vietos, kur nukrist:
Palytėję vienas kitą suskamba liūdnai 
Ir vėl krinta nusigandę, netikri...

Lakūs, drąsūs ir išdidūs vasaros sapnai 
Viens ant kito krinta kaupias po medžiu - 
Ir svajonių skristi, veržtis viesulo sparnais 
Nūn, po kojų gailiai čežant, negirdžiu...

Putnam, 1949.10.22


MIRTIS

NETYČIOM, nejučiom lašelytis, 
Nei metalas gūdus stalaktituos, 
Vienų vienas, apleistas, mažytis 
Sudejuoja, kiaurymėn nukritęs...

Ir kai juodą, tartum kinų laką, 
Ežerėlio paviršių palyti, 
Ratiliukai pakriautėse šneka 
Ir išbalę virpėdami švyti...

Thompson, 1947.9.18


GĖLĖS

ŠIĄ prietemą tylią, šią prietemą ramią 
Žydėkite, gyvos, spalvingos ir kvapios 
Bei nuostabios gėlės, ant vienišo kapo 
Ir puoškit jaunystę priglaudusią žemę!

Nieks jūsų neskins čia, žydėkite, ramios 
Ir nuostabios gėlės, ant vienišo kapo - 
Nepražydusį žiedą priglaudusios žemės 
Pabūkite maldos ir smilkalo kvapas!

Čia šypsos ir liūdi, čia miršta ir gema 
Jaunystė ir gėlės, spalvingos ir kvapios... 
O gėlės, žydėkit ant vienišo kapo 
Šią prietemą tylią, šią prietemą ramią!

Putnam, 1951.3.31


GIEDRAS RUDENĖLIS

ŠTAI ATEINA giedras, linksmas rudenėlis.. 
Visas skliauto mėlis, miško pievų žalis 
Gyvas ir spalvingas, it brangus emalis, 
Tik upeliuos tyli tyras vandenėlis...

Ko gi tad nugelto beržas svyruonėlis? 
Ko pačioj viršūnėj taip plazda lapelis? 
Diena dieną seka, skuba metų dalys 
Ir nugelsta visos žalios svajonėlės,

Kai tiktai pajunta rudenėlio gandą, 
Kurs aliai žiedelį šalnomis nukanda, 
Vėtromis praeina, nieko nepalieka,

Vasaros svajones paverčia į nieką...
O Dievuliau mano, kaip nūn giedras spalis
Ir kaip skliauto žydras mėlynas emalis...

Putnam, 1949.9.18


MANO GIMTINĖ

NENAŠŪS šaltžemiai ir pustomi smėlynai, 
Molienos kietos, kaip pati buitis, 
Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot 
Ir sielvartu nudažėte mintis...

Panemunės paversmių, graužo nederlingo 
Skurdi žemele, mėlynais šilais 
Aukštai iškėlusi žydrius skliautus didingus, 
Į mano širdį andai prabilai,

Lyg nulyta, pilka mano gimta pastogė, 
Sužiurusi ketvirtiniais langais 
Į dangų, žemę ir pakeleivingą žmogų, 
Sulinkusį po metais ir vargais...

Iš prieblandų žiūrėdama į šviesą, 
Iš aukščio - į akiračius plačius,
Tu išvydai žygiuojančią nemarią tiesą 
Prieš neteisybės smūgius ir kirčius.

O nenaši žemele ir skurdi pastoge, 
Iki langų sulindus į žemes, 
Tu pažinai pačios smurtų viršūnės blogį 
Ir sunkaus sielvarto pačias gelmes!

Nenašūs šaltžemiai ir pustomi smėlynai, 
Molienos kietos, kaip pati buitis, 
Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot 
Ir sielvartu nudažėte mintis...

Grenoblis, 1941.10.4


VORUTA

BUVO šviesi naktis, kai sargybinio ragas 
Sumaurojo siaubingas Vorutos pily, 
Ir jo veriantį aidą - nejaukų, nesmagų 
Pakartojo šilai, mėnesiena gili...

Lyg pavasario upė, pametusi vagą, 
Atsibudusi virė ir šniokštė pilis... 
Ir karalius iš bokšto pamatė, kad dega 
Laužai ant kalnų, kad jį šaukia šalis...

Tai ir vėl, - tarė jis, - mano žemę gimtinę 
Svetimųjų žirgai ten kanopomis mina, 
Tai ir vėl, tai ir vėl atėjūnai pikti,

Mums ramybę sudrumstę, alkų ąžuolynuos 
Mūsų šventą ir amžiną ugnį gesina... 
Vėl, užėmusi žadą, jo klausė naktis...


RAUDA

TEKA Nemunėlis 
Liūdnas ir nusekęs, 
Verkia našlaitėlė 
Ašarom aptekus.

Verkia našlaitėlė 
Ant viešo kelelio: - 
Varge vargužėli, 
Kruvinas vargeli!

Šaltas rudenėlis 
Ir dienelės blausios, 
Kur aš, našlaitėlė, 
Galvelę priglausiu...

Putnam, 1950.2.6


PARTIZANO ŠERMENYS

RATU apstoję varnos krankia, pjaunas šunes,
Pasibaisėtinais isteriškais balsais
Suspigę, medžių blaškosi viršūnės,
O tujen vienas miesto aikštėje, rudens purve tysai…

Nebeužspaustos akys, nesudėtos rankos
Ir nenuplautas veidas - kruvinas, skaudus -
Nesistebi, kad pašarvoto nieks nelanko,
Giesmių negieda, žvakių nedega ir nekalba maldų.

Tai hunų ordos, barbaro kerštu įkaitę, 
Tave išniekinio ir pabaisai, kaip maita, 
Tave paliko paukščiams ir šunims draskytų,

Kad kraupūs šermenys nuo žygio atbaidytų 
Tuos, kurie tikra, nevystančia garbe žydės, 
Kai tau skaudaus likimo amžiai pavydės...

Putnam, 1951.5.29


*  *  *

VIENAS kraujo lašas būt tave nuplovęs, 
O varge jo vieno tu pasigedai, 
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės - 
Liko netesėti mūsų pažadai...

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, 
Bet varge jo vieno tu pasigedai, 
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę - 
Liko netesėti mūsų pažadai...

Thompson, 1948.1.13


LAUKIMAS

MIELAS ir smagus laukimas 
Atbanguoja vėjeliu, 
Plaukdamas pilkais arimais, 
Kalnais, slėniais ir keliu.

Nei pavasarių žalių 
Kvepiantis žiedų dvelkimas, 
Mielas ir smagus laukimas 
Atbanguoja vėjeliu.

Ir toks šviesus džiaugsmas ima, 
Kad atodūsiu giliu, 
Kaip švelnus šilų ošimas, 
Atneša puokštes gėlių 
Mielas ir smagus laukimas...

Putnam, 1951.5.1

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page