r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

NEMUNO ILGESYS
1947
[2]


KLAJŪNAI

Antanui Vaičiulaičiui

MES NETURIME čia nieko - nei pastogės, 
Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių, 
Mes neturime gairių nei tikslo, o taipogi 
Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu,

Bet mes einame, klajūnai, pakeleiviai,
Kur mūs niekas nebelauks ir nieks nepalydės,
Tik skliautai virš mūsų versis nusiblaivę
Ir Į mus panašios žvaigždės amžinai žydės...

Taip mes einame, prakeikto Kaino sūnūs, 
Niekur poilsio nei vietos neberasdami, 
O krūtinėse mūs blaškosi klajūnų 
Ir benamių nepasotinta širdis ir nerami.

Ir mes nešame troškimų sunkią naštą,
Ir mes nešam ilgesiu pražydusias akis
Į tą neapykantos ir meilės kraštą,
Kur nieks blogo, niekas gero mums nepasakys.

Bet mes esame sava kančia turtingi, 
Meilės žodžių mes nesvaidome tuščiom 
Ir kiekvieną kelio sopulingą vingį 
Visada paliekam, apsiverkę nejučiom...

Visada mūs širdys, tartum lengvos pienės, 
Vėjo nešamos ir blaškomos, klajos, 
Mūs svajonės - amžinos vargdienės, 
Amžinos klajūnės nesuras vejos,

Kur galėtų pasakyti: Čia sustosim!
Jau pasibaigė klajonės ir vargai!
Mes daugiau nesieksim ir nebeklajosim -
Būsim patys savo laimę saugantys sargai...

Betgi mes neturim nieko - nei pastogės, 
Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių, 
Mes neturime gairių nei tikslo, o taipogi 
Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu,

Bet mes einame, klajūnai, pakeleiviai,
Kur mūs niekas nebelauks ir nieks nepalydės,
Tik skliautai virš mūsų versis nusiblaivę
Ir į mus panašios žvaigždės amžinai žydės...

Marblehead, 1946.7.7


KAIP GERA JAUST

KAIP gera jaust tave, didžiuotis ir ilgėtis, 
Sunkaus likimo naštą nešt drauge, 
Svajoti, laukti, šviesią ateitį regėti 
Su ašara, su šypsena džiugia...

Kaip gera prisiminti laimė vakarykštė - 
Galbūt skurdi, bet kaip miela jinai - 
Ir kas tada ana skaudi likimo rykštė 
Bauste bebaudžianti mus amžinai!

Ateiki, miela, tad sušilt prie atminimų 
Nuolat liepsnojančios kaitrios ugnies, 
Kur tavo karžygiai ant kalavijų rymo 
Ir kur vaidilų kankliai tau minės

Šiaulių ir Žalgirio garbe gėlėtas pievas, 
Strėvos ir Vorkslos kruvinus krantus... 
Ir kad ne visada žiaurus tau buvo Dievas, 
Ne visada tau mindžiojo šventus

Jausmus žiauri, beteisė atėjūno koja... 
Ateik pasididžiuot ir pasiguost... 
Iš laiko dulkių karžygiai atjoja, 
Kardų žaibais švytruodami danguos...

Ir eina kankiniai išvargę ir išblyškę 
Iš Sibiro kasyklų ir žiemos, 
Iš Panevėžio, Rainių ir iš Pravieniškių 
Sugrįžtantys į prieglobstį mamos...

Kaip gera jaust tave, didžiuotis ir ilgėtis, 
Žiauraus likimo naštą nešt drauge, 
Svajoti, laukti, šviesią ateitį regėti 
Su ašara, su šypsena džiugia...

Grenoblis, 1942.11.20


MIELAS PRIETELIAU

MIELAS prieteliau, ar nepakvimpa kartais 
Tau nuostabūs anų dienų regėjimai, 
Kalinami šiam atšiauriam kalėjime 
Nebesurūdinčiais užraktais ir vartais?

Dienos pamažu bergždžiuos laukimuos slenka
Erškėčiuose ir dagiuose, ir dilgėse -
Ir kalink gi širdy nemarų ilgesį,
Net kai jis skliautų erdvėj neišsitenka!

Tokia žmogaus dalia - jo svajonės tuščios - 
O Viešpatie, kaip gražios! - uolosna ūžčios 
Ištyškančia banga, verpetų sukamos...

Pro virbus stebėdamas žvaigždėtą naktį, 
Mielas prieteliau, aš tau norėčiau sekti 
Žmogaus aistras, ir polėkius, ir trūkumus...

Grenoblis, 1943.8.30


YRA GI

YRA GI mūs visų sapnų, visų troškimų 
Graži ir nuostabi šalis, 
Kur skausmo, ašarų nepastovaus likimo 
Nei vardo žvaigždės neišlis...

Tenai regėjimų neišmatuoti toliai 
Mus ves tolydžio ir vilios - 
Mūs polėkių, svajonių, dužusių ik šiolei, 
Supančiot niekas nevalios...

Yra, yra šalis nevystančios jaunystės,
Ir laiko bėgiui abeja -
Giedros širdžių kalbos, skaisčios sielų draugystės
Ir laimės žydinti veja...

Nėra ten purvo, nėr ogios rutinos voro, 
Nėr sielą varžančių saitų, 
Nėr žemės įgeidžio ir nuodėmingo noro - 
Tenai ir gera ir platu...

Nėra marinančios prieš laiką kasdienybės, 
Nėra dienų ėdrios rūdies, 
Suėdančios troškimą amžiną, beribį, 
Ištryškusį iš mūs širdies...

Yra, yra visų sapnų, visų troškimų 
Graži ir nuostabi šalis,
Kur skausmo, ašarų, nepastovaus likimo 
Nei vardo žvaigždės neišlis...

Paryžius, 1945.7.14


IR AKIMIRKSNIUI

IR AKIMIRKSNIUI žaibas, perplėšęs naktį, 
Ik akiračio viską gražiausiai parodys, 
Taip širdies gilumoj išsijudina žodis - 
Įsiamžint jo vieno galėtų pakakti,

Bet kaip žaibas bematant suspėja sudegti 
Ir taip bergždžias palieka troškimas ir godis 
Išsiplėšt su širdim paslaptingasis žodis 
Amžinybėn nukrikusią nemigo naktį...

O tos nemigo naktys - kartus įnirtimas 
Nukamavęs akyse žaliuodamas juosta 
Ir krūtinėje viską ik krislo išgraibo -

Atminimai, tarytum sujauktas kirtimas, 
Apipintas spalvinga vaivorykštės juosta, 
Ir naktis nusibodus: be žvaigždės, be žaibo!

Grenoblis, 1942.7.2


SKAUSMAS

TU MANE sekioji nuo pačios vaikystės, 
Lyg šešėlis, lyg šunelis įkandin - 
Mėčiau pėdsakus norėdams, kad paklystum, 
Ar krante paliktum, pasileidus vandenim!

Traukiniuose ir laivuose apsimaudęs, 
Vienumoj šalia tysojai ant vejos, 
Net kai mylima kadais kuždėti glaudės, 
Užsispyręs tu stovėjai tarp manęs ir jos...

Efemeriški akimirksniai praėjo -
Lyg žaibai žaibavo, lyg vanduo tekėjo -
Ir lyg dūmas tirpo džiaugsmas ir draugai -

Tik tu viens mane sekioji ir slaugai! 
Taip, širdis nebūna niekad laimės kupina, 
Tik tavęs, o skausme, vieno visada gana!

Villefranche-sur-Mer, 1942.8.7


LEMTIS

NUOLATOS ji ateina puošni ir pikta, 
Nebylė, kaip naktis, ir juoda, aksominė:
Tik boluoja graži alebastro kakta, 
Nuostabi alebastro kakta ir krūtinė.

Gi viliojančios akys - piktybės daigai - 
Lyg palaimą ir amžiną pražūtį pirštų, 
Ir migdolais nusmailinti aštrūs nagai 
Kruvini ant mėšlungiškai traukomų pirštų.

Ir tada man vaidenas regėjimų dausos! 
Bet sužėri |nirtusio žvilgsnio žaibai 
Ir sudūžta vėl mano svajonių stabai,

O troškimų sparnai jau manęs nebeklauso. 
Tik prisimena tąsyk viduramžių bardas 
Ir Tristanui Izoldą atskyrusis kardas!

Paryžius, 1945.10.25


SERENADA

KAI nublykšta skliautai ir dar vien tik vakarė 
Kaip sidabro drugelis plasnoja viena, 
Sušiurena platano šakelės nukarę 
Ir iš tolo atplaukusi meilės daina...

Ilgesingi nemarūs troškimai atbunda, 
Tartum žvilgsnio gražaus ir gelmė ir gėla - 
O kad vakaras virstų į milžiną skundą 
Ir taip nuolat kuždėtų vakarė tyla...

O kad prieteliaus toly paskendusiam lange 
Suplasnotų sidabro drugelis žvainus - 
Prakalbėtų visa tad nublyškus padangė, 
Atminimų vėjelis padvelktų švelnus...

O kad tujen tada, rodos, lange rymotum, 
Atsidėjus klausytum vakarės tylos, 
Tai sidabro drugeliais tavęsp nuplasnotų 
Šitie žodžiai pilni nematytos gėlos!..

Grenoblis, 1943.4.19


NUOSTABI DIENA

O NUOSTABI diena! Lietaus būriai 
Skubėdami viens kitą vaikė... 
Kasdieniškai, šykštuoliškai, žiauriai 
Išdžiūvęs senis svarstė laiką.

O bus jinai, kaip daugelis dienų, 
Jos niekas negalės išskirti, 
Bet džiaugsmo štai viršukalnėm einu 
Ir man vis tiek - gyvent ar mirti!

Paryžius, 1945.7.1


RATELIS

TAI BUVO sapnas, bet taip anei sapne
Nebūna ir nebeįvyksta niekad,
O laiko bėgyje tatai palieka,
Lyg šviesus krislas žibėti pelene...

Ir dūsauti, ir klausti: O kas mane 
Kartoti verčia, kai neklauso niekas - 
Tai buvo sapnas, bet taip anei sapne 
Nebūna ir nebeįvyksta niekad...

Nūnai vis tiek tai įvykę būt ar ne - 
Tik nepasiekiama per laiko tieką 
Tepatveria ir amžinai palieka 
Gyva ir tebeskambančia styga, nes

Tai buvo sapnas, bet taip anei sapne
Nebūna ir nebeįvyksta niekad,
O laiko bėgyje tatai palieka,
Lyg šviesus krislas žibėti pelene...

Grenoblis, 1944.2.26


LOPŠINĖ

DANGUM ir žeme karalienė naktis 
Ateina žvaigždes įsižiebus ik vienai, 
Išbalus tiktai nuostabi pilnatis 
Svajingai niūniuoja skaisčioj mėnesienoj:
Užmik, mano džiaugsme ir laime, užmik!

Tebūna tau miegas saldus ir gaivus, 
Sapnai nesapnuoti, įvykę svajonės 
Ir tesupa laimė, kaip jūra laivus, 
Teskamba tau kalnų viršūnės ir kloniai:
Užmik, mano džiaugsme ir laime, užmik!

Paryžius, 1945.7.19


IT GYVATĖS GĖLUO

MUS vis gelia gėla, it gyvatės gėluo,
 Ir jos nuodai gyslose kraują stangina - 
Mus svajonės apvils ir mums laimė meluos, 
O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...

Neužmirštamas valandas laikas nušluos, 
O akimirksnį džiaugsmo kančia užslopina, 
Net ir meilės šventovės kolonų šiluos 
Apgaulingi vitražai vilioja kankynėn...

Ir dingojosi laimė saldaus apsvaigimo, 
Tartum pasiekto džiaugsmo, didingų troškimų 
Išsvajotas pasaulis nuolat įstabus...

Tai klaidinančios liepsnos - žaltvykslės ten matės
Ir viliodamos gėlė skaudžiau nei gyvatės - 
Mes vis garbinam melo ir vyliaus stabus!

Paryžius, 1945.12.25


AKYS

NUOLATOS tau akys nuo žemės nusprūsta 
Tau ši žemė svečia - 
Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta 
Ilgesys ir kančia...

Troškimu nemarios dega ir liepsnoja 
Kas pasotins gi jas? - 
Svajai kasdienybė vieškelį pastoja 
Ir suraizgo gijas...

Tartum lino žiedas ilgesys numėlęs - 
Ak, težydi linai!
Ir težėri naktį žvainos ramunėlės 
Skliautuose amžinai!

Nuolatos bodėsis, mušis iš rutinos 
Tavo žvilgsnis gražus
Ir nuolat žvaigždynų žėrinčios platinos 
Ūkanose pražus...

Nuolatos užburtą jos pasaulį regi - 
Jis vilioja mus vis, -
Nors jos žemės laimės nebylės neregės 
Nesutiks, neužvys...

Tą ne žemės žvilgsnį amžių išnešiosi - 
Tau jis gels ir liepsnos - 
Vis tu atsižvelgus verksi ir vaitosi 
Vakarykštės dienos...


Nuolatos tau akys nuo žemės nusprūsta 
Tau ši žemė svečia - 
Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta 
Ilgesys ir kančia...

Atlantas, 1946.1.19


TU VIS

TU VIS, žmogau, eini erškėčiais, usnėm.. 
Ir nuostabu! tu žemės kryžių pats imi:
Nešies krūtinėj širdį nepaklusnią 
Ir aidi tavo aimana kimi...

Tau menasi, svajojasi ir regis 
Kažkas didingas, neapčiuopiamai gražus, 
Bet tavo bokštai, tyruliuos prasmegę, 
Iš žemės dumblo kyšantys - pražus...

Tik sielos atverti langai - mūs akys 
Netemsta niekad, niekad nedulkėja:
Tau rodos - su arais skrendi prieš vėjus,

Kai tu krinti jau, polėkio netekęs... 
Ak, kaip keista ir nuostabi tau žemė ši, 
Kaip priekaištaudamas gyvenimą neši!

Thompson, 1946.3.9


KALNUOSE

VIS KOPT, kaip paprastai kalnuosna kopiant 
Mus stumia ta aitri, svaiginanti aistra 
Pakilt virš visa ko, pakilt dangopi
 Ir žvelgti išdidžiam godžia akių kaitra,

Kad ten po kojų, išlopinėtas javo 
Ir pievų bei arimų, sodžių bei miškų 
Kelių takelių raizginiuose tavo, 
Kloni žemele, tiestųs veidas išraiškus!

Macheny-en-Saint-Sebastien, 1943.7.18


RYTYS

PASKUTINJ saldų snūdį snaudė rytas - 
Nei žolytė, nei lapelis nejudėjo - 
Vortinkliukuose raselės apvalytės 
Gijeles įtempusios vos bekabėjo...

O kažkur vanduo, šnekus neišpasakytai, 
Nepaliaujamai užklakdamas klegėjo, 
Ir sula, lyg skrupulingai atskaityti 
Laiką, abejojančiais lašais lašėjo...

Tik staiga šaunus Rytys rūsčiai nukaitęs 
Ant viršukalnės staigios užjojo raitas 
Ir, žąslais tramdydamas neramų širmį,

Pasistiepęs apsižvalgė visu pirmu 
Ir savęsp įtraukęs orą ėmė pūsti - 
Nenorom pradėjo visa žemėj busti...

Villefranche-sur-Mer, 1942.9.14


PAVASARIS SPINDI

PAVASARIS spindi, ir teka grioveliais 
Džiaugsmingai klegėdama pasaka jo, 
Ir bėga per lauką atsargūs vėjeliai 
Paskleisti pakvipusios laimės gajos.

Dėkodami žemei lašėja sula 
Beržai vienmarškiniai, kasas išsipynę;
Ir aukso svajonėm nusvirę žirginiai 
Virpėdami gėrisi miško byla.

Pavasari mielas! Rods, imsi ir klaupsi,
Į mėlyną dangų iškelsi rankas
Ir visas virpėsi lyg vieversio liaupsė,

Kad džiaugsmas ateina, kad pumpuras kečias, 
Kad laukiamas, retas ir saulėtas svečias
Jau žadina keltis iš miego lankas...

Thompson, 1946.3.10


PAVASARĖJANT

TAIP NUOSTABIAI pakvimpa kartais žemė, 
Nors pavasaris dar miega pumpuruos, 
Nors dar juodos šakos šnekasi neramios, 
Kad pailgo laukti vasaros kaitros...

Kartais gi vytelė dangišku sopranu 
Gysteli viršūnėj, kartais gi tyla 
Ir tas žemės kvapas širdį pakutena 
Nečionykščio džiaugsmo nuostabia gėla.

Rausta skliautas, žemė ir arimai juosta, 
Tyras vandenėlis bėgdamas vaga 
Spindi, it laimingos mylimosios skruoste

Ašara sustingus laime pažydėt...
Ak, kaip žemė šiandien nuostabiai nuoga,
Kaip skliaute pakibus vieniša žvaigždė!

Thompson, 1947.2.3


IN QUO CONTRISTATA ES

BŪNA tokie skaudūs saulėlydžiai kartais, 
Kaip ašara skaidrūs, jautrūs kaip styga, 
Jog atsiveria troškimų vario vartai 
Ir rūdėti pančiai nukrinta staiga...

Tąsyk mylintys pirštai sielą palyti, 
Patetiškai suošia marių krantai 
Ir pradeda žodžiais ir ašarom lyti, 
O vakaras kužda švelniai ir šventai

Apie gražią, tolimą, nuostabią šalį, 
Kur teviešpatauja svaja visagalė, 
Kur trykšta į dangų troškimų versmė

Ir plaukia šventa, negirdėta giesmė, 
Lyg pavasario kvapą atnešdamas vėjas... 
In quo contristata es, anima mea?..

Thompson, 1946.4.24


VIDURNAKČIO TYLA

VIDURNAKČIO tylos vargonai gaudė 
Kažkokį gedulingą maršą už langų 
Ir ilgesys aitrus krūtinėj maudė, 
Supančiotas nualpusiųjų įstangų...

O taip norėtųsi kraupioj negalioj 
Nuplėšti milžinišką naktį nuo skliautų, 
Kad suskambėtų tūkstančiais varpelių 
Sudužusi tyla už ilgesio krantų...

Ir tik matau, kaip kaukolė nugeltus
Įsmeigus bedugne juoduojančius vyzdžius, 
Kaip baltos rankos, skliautuosna pakeltos,

Kažko liepsnoja nerimu didžiu. 
Gal savo sielvartą aukoja gūdų? 
O gal bečiuopiama svaja išsprūdo!

Thompson, 1946.5.28


O DIEVE

O DIEVE, kaip graži svajonė, 
Kurią, kaip saulę danguje, 
Tu ašarų ir skurdo klonin 
Siuntei liepsnoti žmoguje!

Svajonių polėkiai sparnuoti, 
Bet opūs, lepūs jų sparnai, 
Nes leidai siekti ir sapnuoti, 
Ir nepasiekti amžinai...

O Dieve, kaip gražus pasaulis 
Ir kaip jam pilna ir gausu 
Nebeužgęstančiųjų saulių 
Ir nesapnuojamų dausų!

Platus pasaulis ir beribis,
O širdžiai ankšta it narve,
Kur tiek šventumo ir bjaurybės,
Žvaigždžių tiek spindinčių purve...

O Dieve, kaip gražus tas džiaugsmas, 
Kai meilės mūs širdis pilna 
Ir kai jos ilgesio ir šauksmo 
Tavoji žemė sklidina!

Ji efemeriškai nurieda
Žvaigžde, nudrikusia skliautu:
Nuvysta ji, praskleidus žiedą, 
Nuskęsta ji prie pat krantų!

Thompson, 1946.12.7


TU, KURIS TIKĖJAI

TU, KURIS tikėjai, kad atrasi žmogų 
Su tyra krikštolo, ašaros siela, 
Atradai aistrų gašlumo liūną ogų, 
Tyvuliuojantį nebeišbrendama bala.

Tu, kuris norėjai, kad šaltiniais trykštų 
Sielvarto ir džiaugsmo kupina širdis - 
Pamatai ją šliužą atstumiantį, šlykštų, 
Jos begėdį piktžodžiavimą girdi.

Tu, kuris ieškojai tikro ir prasmingo 
Siekiančiųjų kelio, kylančio aukštyn - 
Šunkeliuos paklydus, tau erškėčiais sminga 
Svajos ir troškimai einantys plokštyn.

Tu, kuris svajojai gražią ir nemarią 
Šios pakalnės meilę, tirpstančią auka, 
Bet pastūmė geismo gaivalingos marios 
Maitot šventenybę nešvaria ranka.

Tu, kuris ilgėjais, tu, kuris vyleisi 
Nebenusileisti purvinan geisman... 
Tu, kuris svajojai, ar tu man atleisi? 
Tu, kuris tikėjai, ar atleisi man?...

Marblehead, 1946.7.14


TRAPI ŠIRDIS

TAI LIŪDNAS šios dienos pilkumas
Ir vėjo pasaka kraupi
Į sielvarto bedugnę stumia
Tave, mano širdie trapi!

Ten, uolose vanduo alsuoja
Ir šaukia sielvarte - sudie! 
O lyg bures akiratis vilioja 
Tave, mano trapi širdie!

Žuvėdrų veriantis klykimas, 
Jų desperacija kraupi 
Į tolį ir erdves jau šaukti ima 
Tave, mano širdie, trapi!

Lengva burė, tartum drugelis, 
Dangun įsmigus išdidi, 
Klajūnų ilgesiu nubalus gelia 
Tave, mano trapi širdis!

Marblehead, 1946.7.9


ŠIAURYS

BALTA žemėj, tik dangus užgriuvęs 
Ir prislėgęs kūpančias pusnis, 
Tik sijoja iš plačios sietuvės 
Snaigės, žvaigždės negyvas ugnis...

Bet pakyla vėtra - mėnesis sumirga 
Ir paskęsta pūgoj žemė ir skliautai... 
Tai šiaurys išjoja širmą savo žirgą 
Ir švytruoja dalgį, jodamas ristai.

Tirpsta snaigė stebuklingam veide,
Akys dega, kaip žvaigždės, negyvos
Liekname kūnely, ištiestam ant morų.

Šiaurio žirgas, ją myriop pažeidęs, 
Nešasi per skliautą vakarą vėlyvą, 
Viesulas gi rauda veriančiu minoru...

Thompson, 1946.9.8


VAI NEDVELK

VAI NEDVELK, nedvelk, vėjeli, 
Vyšnių žiede, vai nešelk, 
Ir nukrėsdamas žiedelį 
Mano džiaugsmo neprikelk...

Vai nejudinki lapelių, 
Te šis vakaras kvapnus, 
Kaip aukas, į dangų kelia 
Mano džiaugsmą ir sapnus...

Te balta, šalta, bejausmė 
Nusišypso pilnatis - 
Teužmiega mano džiaugsmas, 
Teužmiega ši naktis...

Thompson, 1946.3.7


TU LAUKI

A. Gr.

TU LAUKI, ir laukti nusibosta, 
Bet laukdama nelaukti negali... 
Akis nuleidi, it beviltį mostą, 
Ir verda reibsta ratilai žali...

O gailesys - ptatesnis ir už žvilgsnį, 
Netilpdamas krūtinėj ima smaugt:
Gyvenimo ir taip nešviesią pilksmę 
Juodžiausi debesys pradėjo niaukt.

Akimirksniui per šitą naktį juodą, 
Nors sunkiasi širdin aitriausi nuodai, 
Nusidriekia viltis, it žaibo gijos...

O kuo, o kaip nūnai tave paguodus, 
Tave, gležnesnę už laukų leliją! 
Tikėk ir lauk - ne tai tikėjime atgijo!

Grenoblis, 1941.1.1

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page