r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

NEMUNO ILGESYS
1947
[1]


PAKENTĖKI, brangi nelaiminga tėvyne, 
Tau padėsim šį purvą nelaisvę išbrist. 
Patikėk, patekės tavo laisvės aušrinė 
Ir nuo rankų vergijos grandinės nukris.

Tu į ateitį eisi, kaip nėjai nei senovėj, 
Ir laisva, kaip dar niekad nebuvus laisva, 
Mes gyvensim visi tavo garbei ir šlovei, 
O tėvyne graži, o brangi Lietuva!



NEMUNO ILGESYS

NORĖJAU bėgt, it stirnos dienos bėgo 
Gelsvai žaliam pavasario dugne... 
Norėjau šaukt, kiek nešė mano jėgos, 
Norėjau verkti ašara drungna...

Atlantas! o platus, platus ir lėkštas - 
Akyse ašara karti sužvilgs, 
Ir Nemunas, kaip andai Mačiui Kėkštui, 
Ateis regėjime ir pasiilgs...

Vis plauks ir plauks banga lėta be galo... 
Žuvėdrų lydimas ir aš lekiu... 
Tik neišnirs, kaip nūn Azorų salos, 
Pilka buitis iš rūko ir akių...

Grenoblis, 1940.9.15 - Atlantas, 1946.1.11


EINI TU

EINI TU pavergta - nenugalėta, 
Nuliūdusi tiktai - nenusiminus,
Žinodama, kad tavo veidą lėtą 
Nelaimės aukština, vargai dabina...

Ir niekas niekad negalės pažemint 
Turtingos sielvarto ir vargo lobiais, 
Ir neparaus, gražiai nulinkęs žemėn, 
Iš gėdos veidas tau, išbalusis kaip drobė!

Vis ašarų, maldos, nusilenkimo 
Iš pavergtos, pažemintos tikėjos, 
Bet tu, užgrūdinta žiauraus likimo,

Gerai žinai savo jėgas ir vertę - 
Ne šiandien juk tave pavergt norėjo
 Ir ne nuo vakar nusilenkti vertė...

Grenoblis, 1942.7.12


GODA

NEVERK, neverk, motule, 
Ir neraudok taip kruvinai - 
Ramus kalnely guli 
Sūnus, užmigęs amžinai...

Ir guli jis ne vienas, 
Jų krito didelis būrys - 
Tenai žvangėjo plienas, 
Žvangėjo plienas kraugerys.

Ir zvimbė švino kulkos, 
Tartum bitelės vakare, 
Ir virto visas pulkas, 
Tarsi pėdeliai pabarėj.

Juodi varnai ten ratą 
Aplinkui rašė krankdami, 
Bet jis skliautų nematė - 
Širdis krūtinėje rami...

Neverk, neverk, motule, 
Neverk ir neraudok nūnai - 
Ramus kalnely guli 
Sūnus, užmigęs amžinai...

Villefranche-sur-Mer, 1945.4.26


MANO MYLIMA, MIELA

AK KAIP traukia tavęsp, mano mylima, miela! 
Pilkas drėgnas ruduo, nostalgija skaudi 
Kalavijais susmigo į širdį ir sielą, 
Nes jau dingo ana mūsų laimė graudi...

Tai nū rauda ten vėtra, draskydama stogus, 
Ir isteriškai juokias ir varto medžius - 
Tai užgriuvo jau mus ir nelaimės ir slogos... 
Kada ašaros tos beišseks, beišdžius?!

Taip norėtųs į žemę tą drėgną ir šaltą 
Nūn priglausti krūtinę ir jaust nuolatos 
Josios vargą ir skurdą, jos džiaugsmą ir viltį!

Mano mylima miela, kaip nuotakį baltą, 
Palydėčiau taku - bėgtų kelias platus, 
Ir mes eitume kalnų rieškučiom supilti...

Grenoblis, 1943.12.5


NAKTIS

O TAIP noris, išėjus į didelę naktį, 
Išskaityti žvaigždynų pakrikusius rašmenis! 
Pasipuošus naktis, ir jos deimantų sagtys 
Man susminga širdin, kaip abišaliai ašmenys.

O naktie, tu atskleisk man tėvynės likimą,
Tu atskleisk jos likimą sunkesnį už akmenį,
Nes pabodo man ta nežinia ir laukimas,
Tai, naktie, tu iš skliauto išskaičius pasek man jį!

Bet tylėjo naktis! Šienpjūviai ir sietynas 
Pajudėjo, o šiaurės žvaigždė įsiamžinus 
Pasiliko iš vietos visai nejudėdama...

Susitiko mūs žvilgsniai, gražiai pažiūrėdama 
Pasiliejo ji žodžiais, it tekantis vynas:
Jos likimas, kaip žvaigždžių: pastovus ir amžinas!

Grenoblis, 1942.V.30


*  *  *

TAVE mes, tėvyne, širdy išnešiosim 
Po skaudaus ištrėmimo svečiąsias šalis 
Ir nuolatos šauksim, ir nuolat kartosim:
Tai mes tavo kūno gyvoji dalis!
Ir mes dar sugrįšim, tautiečiai ir broliai,
Ir laisvę tėvynei parnešim namolei...

Villefranche-sur-Mer, 1945.4.17


MALDA

O VIEŠPATIE, pažvelki mūsų žemėn, 
Kaip ją mina koja svetima, skaudi, 
Kaip mūs akys ir dangus aptemę 
Ir kaip skausmo kupina širdis...

O Viešpatie, mus tremia ir marina 
Ir tikėjimą mums plėšia iš širdžių, 
Ir stumia iš namų į lauką plyną 
Atsigrįžti į degėsius tuos skurdžius...

O Viešpatie, mus lyja, vėjas pučia, 
Šaltas šaltis krečia alkanus plikus - 
Tik ašaros, tik klykiantys vaikučiai, 
Tik vaitojimai ir nerimas skaudus!

O Viešpatie, be laisvės, be pastogės, 
Be gimtos žemelės šaltžemio brangaus!. 
Už ką, už ką mus toji rykštė smogė 
Ir už ką nelaimės krito iš dangaus?..

O Viešpatie, išgirski mus! Malonės! 
Nebeleiski žūti ir paguoski mus! 
Grąžinki laisvę į tėvynės klonius 
Ir tikėjimą grąžinki į namus!

Grenoblis, 1944.9.5


DRAUGYSTĖ

O JEIGU kartais, po daugio metų
Sueisim vėl, mieli draugai,
Tai mūsų gretos jau bus praretę
Ir pasikeitę mūs veidai,
Tik širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna!

Ir mes kalbėsim, lyg tik prieš dieną 
Likimas būt išskyręs mus - 
Draugus minėsim visus, kaip vieną, 
Ir pilnus sąmojo linksmus, - 
Nes širdis viena, ilgesio pilna, 
Skausmo kupina, pasiliks jauna!

Te metai žeidžia, te metai gydo, 
Te vienas mirksnis žudo mus - 
Tai nenuplėškim rytojui šydo, 
Jis tik netikras įdomus - 
Vis širdis viena, ilgesio pilna, 
Skausmo kupina, pasiliks jauna!

Atėjom siekti, klajoti, klysti -
Išėjus grįžti arba ne,
Težydi žemėj sena draugystė,
Tegu tyčiojas nežinia,
Vis širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna!

O jeigu kartais, po daugio metų,
Sueisim vėl, mieli draugai,
Tai mūsų gretos jau bus praretę
Ir pasikeitę mūs veidai,
Bet širdis viena, ilgesio pilna,
Skausmo kupina, pasiliks jauna!

Villefranche-sur-Mer, 1945.5.3


TAS PATS

TAS PATS dar veidas - atviras ir sveikas, 
Dar aisčių motinos akių giedra, 
Nors keitė visa ką beširdis laikas, 
Nors blukino ir lietūs ir kaitra!

Panemuniais vis baltos drobės balo, 
Vėjelis žaidė gintaro plaukais, 
Ir sielvartas, ir džiaugsmas, it metalas, 
Dainuojamas skambėdavo laukais...

Sesuo, iš amžių ūkanos atėjus, 
Paniekinus ir sielvartą ir vėjus, 
Tu eiki aisčių motinos keliu!

Budėki apleista, budėk našlaitė, 
Nuliūdusi ties rūtų darželiu - 
Tu mūs garbė ir šlovė, lietuvaite!

Grenoblis, 1944.2.21


BALTAS DEBESELIS

KURGI TU plauki, baltas debesėli, 
Žydroje mėlynėj čaižomas čiurlių? 
Ak, kaip gera tau - virpuliuoja mėlis, 
Ir nevaržo niekas laisvės ir kelių!

O yra tenai, tolyje pranykus, 
Nematyto grožio kenčianti šalis:
Gintaro plaukai, o likimas nykus, 
O akių mėlynėj širdgėla gili...

Tu nuplauk tenai, baltas debesėli! 
Viso mano skausmo ir pasiilgimo 
Krikštolinių ašarų lašus paberk

Ir nutildyk balsą kruvino verkimo! 
Pasakyk jai, baltas debesėli: - 
Neraudoki, miela, neraudok, neverk!

Grenoblis, 1942.6.6


IR VANDUO AKMENYSE

IR VANDUO akmenyse, ir vėjelis šile 
Nepaliauja kalbėt stebuklingai, 
Tai tik mano jau tokia dalia, 
Kad tau kalbinti žodžio pristinga...

O atsimenu kartą - epušėlė žalia 
Visais lapais prašneko džiaugsminga, 
Jog pasenusi liepa, rymojus šalia, 
Atsiduso giliai, sielvartingai...

O tėvyne brangi, kad galėčiau 
Taip švelniai tave šiandien paguosti, 
Kad galėčiau prabilti jaunyste žalia,

Kaip vanduo akmenyse, kaip vėjelis šile, 
Tai aš eičiau tau veido nušluostyt 
Ir išvesti iš laiko erškėčių...

Villefranche-sur-Mer, 1941.12.20


O KUR KRAŠTAS

O KUR kraštas šių kraujo ir ašarų marių? 
Kurgi tavo, tėvyne, valtelė vali 
Įsiūbuotos stichijos verpetų kely 
Beišplauks, nešina savo viltį nemarią?..

Palaidi gaivalai galinėjasi trankos... 
Kai nušvinta įkaitusi žaibo pyktis, 
Pasirodo bangų užblaškyta valtis 
Ir į dangų iškeltos maldaujančios rankos..

O praeis, pasibaigs šitos audros įtūžę 
Išsiners iš nakties pažadėti krantai 
Ir taip lygiai jau bus, kaip svajonėj matai 
Sužydėjęs gražiai tavo laisvės gegužis...

Grenoblis, 1943.2.10


RŪTA

TAI NULENKĖ tave iki juodos žemelės 
Įtūžę viesulai išrauti iš šaknų 
Ir gąsdina trankydami varteliais, 
Lyg tyčia juos atradę palaknus.

Išaugai mat jau tu kaip tik ant viešo kelio 
Praeivio įgeidžiui - nuskinti, nuskabyt, 
Bet vis keli aukštyn viršūnę žalią 
Ir žiemą vasarą žaliuoji įstabi...

O nemari tavo žalių šakelių, rūta, 
Gležnuos lapeliuos slypinti galia... 
Dėl to sesutės pasirinko tavo žalį

Pasidabint kasas, pagražinti darželį,
Kad tu gyvybės ženklas - kas bebūtų,
Ar šalnos kanda, sniegas dengia - vis žalia!

Grenoblis, 1942.11.4


BALTAS BALANDĖLIS

LIETUVA, tavim džiaugiuosi ir didžiuojuos!.. 
Gyvenimą, pasaulį perėjęs perdėm, 
Matau, kaip driekias vieškeliu plačiuoju 
Tavo graži buitis nuženklinta žvaigždėm...

Ir lygiai laimės, lygiai sielvarto metuos
Matydavau tavo akyse ir veiduos,
Jog nebūtinai gilu, kur nesimato
Dugno, nes gal tik sudrumstas seklus vanduo.

Tavo giedrių akių gelmėj, kaip išminties 
Šaltiny, alsuoja žemės įsčių smėlis... 
Dėl to ir nebijok tamsybių ir nakties!

Plasnodama, lyg baltas balandėlis, 
Kėsnojantis sparnus prieš viesulą blaškų... 
Būk, Lietuva, man tas boluojantis taškas!

Villefranche-sur-Mer, 1944.11.26


KADA?

KADA mums nušvis ūkanotas dangus
Ir liūliuojančio Nemuno vandenys ramūs?
Kada išsiverš iš krūtinių brangus
Mūsų laisvės ir džiaugsmo Te Deum laudamus?

Kada pasibaigs brolžudybės niaurus 
Įnirtimas, apėmęs nūn visą žmoniją? 
Kada gi praeis tasai kerštas žiaurus, 
Įgyvendinęs smurto baisaus tironiją?

Kada žmoniškumas ir meilė šventa 
Neapykantos narsą pakeis čia, pasauly, 
Kada vėl žmogaus čia teisė paminta 
Bus visiems ta pati, lyg gaivinanti saulė?

Nėr nieko jau švento ir nieko brangaus,
Taip pamynė čia viską tas kraugeris plienas -
Kada gi čia žodis vėl prasmę atgaus
Ir nelaisvę nuo laisvės atskirs vėl kiekvienas?

Ar ištisos tautos be žado jau bus 
Ir bus verčiamos garbint vergėją ir pančius? 
Visur vien tik kraujas ir skurdas siaubus, 
Bet nejaudina nieko jau artimo kančios...

Kada gi likimas tironą palauš?
O palauš jo puikybę ir išdidų sprandą...
Vėl laisvės aušrinė iš ūkanos auš
Ir pakilęs galingas pavasario gandas

Aidės, ir nušvis ūkanotas dangus
Ir liūliuojančio Nemuno vandenys ramūs?
Tada išsiverš iš krūtinių brangus
Mūsų laisvės ir džiaugsmo Te Deum laudamus!

Villefranche-su-Mer, 1945.2.16


IR MYLĖJOM TAVE

IR mylėjom tave, - taip tik mylimą myli, 
Bet nežemiška buvo mūsų meilė ana... 
Nes mylėt, tai ne liaupsinti ilgesio gylį 
Mylimosios akių, ne jos grožį, vai ne!

Nes mylėt, tai kaip motiną, seserį, pačią - 
Nepalikt, neapleist ligi karsto lentos - 
Tai sugrįžkim į meilę - visuotinę, plačią, - 
Kaip dar saulė nematė nei pilkos, nei šventos..

Nes mylėt, tai ne deimantus, auksą ir šilką 
Laimingai ir gražiai po kojų patiest, 
Bet mylėti kasdienišką, varganą, pilką - 
Iš visų tik jėgų, iš visos tik širdies!

Nes čia viskas praeina - ir laimė, ir turtas, 
Ir jaunystės lakumas, ir staigūs jausmai, 
O palieka buitis, ir be polėkių burto,
Ir nelaimės, neviltys, vargai ir skausmai.

Nesant laimė sutikti negudra, ir piga 
Mums tąsyk laikyti likimo vadžias 
Bei pamiršti visai negerovę ir ligą, 
Ir paniekint rytdieną širdim išdidžia.

Ką staigi rytdiena - netikra, pasalūnė - 
Mums atneš? Ar paguos mus jinai, ar apgaus? 
Ar iš giedro dangaus ir žaibais ir perkūnais 
Pasipylus sutraiškins svajones žmogaus?

Gali ji, kaip vagis, apiplėšti, apnuogti, 
Nelauktai, netikėtai aplankiusi mus, 
Ir klastas gali ji, kaip lakštingala suokti 
Pagal mūsų svajas, pagal mūs troškimus!

Viską gali atimti, išskyrus tik viena:
Tiktai meilės jinai neišplėš, neišraus, 
Tai su ja ir sutikim netikrą rytdieną, 
Nebijodami smurto, nei plieno plėšraus!

Grenoblis, 1943.XII.20


AMŽIŲ GIESMĖ

PAMINDAMAS akimirksnį ir nūdienos 
Vargus ir rūpesčius, kur užmaršty paskęsta, 
Žvelgiu į tolius amžinybės balzganos, 
Kur praeitis ir ateitis apraibę gęsta...

Ir aš matau, kaip tautos gimsta ir kaip jos, 
Tarsi naujagimiai, išvydę šviesą miršta;
Matau, kuri jų džiaugsis ir kuri dejuos, 
Smarkaudama užmiršusi likimo pirštą...

Ir aš tave matau, o Lietuva brangi, 
Numintą kojų svetimų, ir tavo kančią - 
Matau, kaip tu ateisiančiais laikais žengi 
Laisva, didinga ir be sielvarto, be pančių...

Ir amžiams bėgant akyse, vis pamąstau:
Nelemtą nulėmė Praamžius tau likimą. 
O kas nuims vergijos pančius tau? kas tau 
Nuims žiaurių laikų uždėtą prakeikimą?..

O amžiai bėga, ir bėga kruvini, 
Draskydami senas žaizdas, naujas tau veria 
Tu ateities svajų troškimais gyveni, 
Nors amžiai spaudžia ašaras ir kraują geria..

O Lietuva, tu šiandien pažeista labai 
Giliai tau įsmeigto į širdį kalavijo, 
Bet aš matau, kaip dūžta nūdienos stabai 
Ir kaip į dulkes byra pikto viešpatijos...

Nematė amžiai dar tavęs taip užmirštos, 
Nelaimių prislėgtos, paniekintos, beteisės, 
Bet atėjai iš amžių ūkanos tirštos 
Ir į rytojaus šviesų amžių rūką eisi...

Atlantas, 1946.1.11
 
ATEIS IR TAU

ATEIS ir tau diena žadėta, 
Ir šilas atsidus lengvai, 
Tėvynėje viltis sudėtas 
Į saugų uostą neš laivai.

Iš griuvėsių, žaizdų giliausių 
Ir skurdo prisikels laisva, 
Ir į rytojų, į šviesiausią 
Eis vėlei amžių Lietuva!

Tave tad, broli, šauks artojų 
Vaga palikus nearta, 
Kad paskui žagrę į rytojų 
Nueitų pakaitos karta.

Užuoganoj pasėto javo 
Želmuo diržingas želmenės 
Ir bus pilni aruodai tavo - 
Gimta žemelė mus penės.

Ir tu, sesut, pasidabinus 
Margais žičkeliais, kaspinais, 
Varteliuose šauniam vaikinui 
Kalbėsi žodžiais dyvinais...

Ateis ir tau diena žadėta, 
Ir šilas atsidus lengvai, 
Tėvynėje viltis sudėtas 
Į saugų uostą neš laivai!

Villefranche-sur-Mer, 1945.5.8


REGĖTE REGIU

REGĖTE regiu, o gražiai, kaip ant delno, 
O skaisti, kaip dar niekad nebuvus skaisti:
Paskendusios soduos sodybos ant kalno, 
Pasistiepusys kraigo žirgeliai risti...

Ir stebint likimą, vargingą ir pilką, 
Pamanai - ar kur laimė skurdesnė bebūt? 
O kas tave skausmo drabužiais apvilko, 
Pasišovusią eiti ir nieko nebot?

Ten broliai švytuoja žvilgančiais dalgiais, 
Ten sesutės, o šviesiais kaip šiaudas plaukais, 
Pasilenkusios renka ir riša rugius...

Ji eina pro šalį ir šypsanti žvelgia,
O nušvitusiu žvilgsniu, išdidžiu ir džiugiu,
Kirtėjus bestebėdama, gėris laukais...

Grenoblis, 1942.5.29


VĖLINIŲ GODOS

NUO pašiurpusių platanų miglos laša 
Per aštriai karpytinius lapus - 
Gedulotos našlės ir našlaitės neša 
Chrizantemų puokštes į kapus...

Ne šalna pakando, ne ruduo nuskynė, 
Ne žolynas nuvyto trapus, 
O žmogaus čia baigėsi grumtynės, 
Siaučia džiaugsmas giltinės kraupus...

Kiek kapų nūnai, kur nieks žolyno jokio 
Neatneš ir nieks neaplankys, 
Kiek manųjų brolių išguitų atokiai

Į tėvynės pusę kreips akis
Ir gedės, kaip žemės nušluotųjų sodžių
Atsivėrę žaizdos, klykiančios be žodžių!

Grenoblis, 1943.11.1

GIMTINĖ

KOKALNY bujoję liepos, augę ąžuolai,
Šalimai tekėjus Praviena raudona
Ir akiraty numėlę tolimi šilai
Buvo mano džiaugsmas ir kasdienė duona.

Kokalnin pakopus - mano buvo išminti 
Net takeliai - matės: Nemunas žvilgėjo, 
O už jo Žigla melsvai nujuodus, ir viršuj šventi 
Skliautai, apačioj gi vieškelis klegėjo...

Dar ten buvo tėvo kalvė nuolatos žvangi 
Ir vaikystės namo pražiūrėtas langas, 
Pro kurį stebėdavau pasaulio plotį...

Ten mano gimtinė ir vaikystė brangi, 
Kur varpai kasdieną po senovei žvanga, 
Lyg tada, kai mokiaus džiaugtis ir svajoti...

Vellefranche-sur-Mer, 1944.12.9


GEGUŽINĖS

RAŠKYDAMI žiedelį aliai vieną, 
Bandydami pralenkt vieni kitus, 
Bėgiodavom žibuoklių po šlaitus, 
Braidydavom šlapuokšniuose purienų

Ir laipiojom ievas, žiedais nukartas, 
Apsvaigusys jaunyste ir kvapu, 
Grožėjomės žolynu ir lapu, 
Bėgiodami galilaukes neartas...

Seklyčioje, tarp vaško ir žiedų 
Jaukaus slaptingo kvapo, ir maldų, 
Stovėjo Dievo Motina, pamynus

Po kojų mėnesį ir žalčio narsą, 
Stebėdama jaunimo veido varsą, 
Vargų palaužtą senį ir žolynus...

Villefranche-sur-Mer, 1945.5.14


KAUNAS

ALEKSOTO šlaituos nuliūdusios liepos 
Atsižiūri į Nerį ir Nemuną sraunų:
Kresna Katedra, galingai pasistiepus, 
Tarsi keltų iš klonio viena visą Kauną.

Iš Senamiesčio lieknųjų bokštų rinktinės 
Atokiau išsiskyrę rausvi Karmelitai, 
Viršum prieplaukos idiliška krantinė 
Ir stogai, žalumynai nuo upės lig kitai.

Ar nūnai ten varge didžiųjų didžiausiam 
Pasiliks bent akmuo ant akmens? - vis klausiam 
Ir su nerimo apmaudu žvelgiam į tolį...

Panašiai andai Vytautas žūstantį brolį 
Ir liepsnojantį Kauną iš tolo stebėjo - 
Ir negalim padėt, kaip ir jis negalėjo...

Villefranche-sur-Mer, 1941.1.31


KŪČIOS

O KAIP balta dabar jinai, tėvynė, 
Po sniego apklotu užmigusi plati, 
Lyg apsigobus žėrinčiais žvaigždynais 
Nežemiška, šventa ir nuostabi naktis...

Kai kur išbėgus stypteli eglutė 
Iki mėnulio veido šypsančio nakčia:
Sniegų lig žemės nulenktos šakutės, 
Dangun viena viršūnė šauna vilyčia...

Gumšuoja miškas. Kur ne kur trobelė 
Atakusi nykiai švitėjančiais langais. 
Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,

Tarytum plazdančios ant stalo žvakės 
Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys, 
Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai.

Paryžius, 1945.12.18

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page