r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

BE TĖVYNĖS BRANGIOS
1942

A. GR.

    Aš mačiau, kaip puiki baltaburė jachta įplaukė Villefranche-sur-Mer įlankon, kaip ji elegantiškai, it šokanti moteris, ir neprarasdama pusiausvyros pasisuko liekna ir gražiai išpūsta bure, kuri, užėjus užuvėjon, subliuško, lyg kartą Berlyno Anhalt stotyje dangiškai gražioje rankoje, atsisveikinimui iškelta, plevėsavusi šilkinė skepetaitė.
    Aš mačiau, kaip oriškai lengvai šoko Solange Schzuartz, kaip skrajojo baltas drugelis virs mėlyno linų lauko, kaip kartą sėdint ant Dubysos kranto šokinėjo iš vandens aukšliukės, tarytum sidabru žvilgantis lietus būt lijęs, ir kaip kartą, prieš daugelį, daugelį metų, nedidelė mergaitė ėjo Kryžiaus kelius, kuri po to, pavasariop mirė.
    Aš mačiau, kaip einant Daukanto gatve dvi akys giliai ir gražiai į mane pažiūrėjo... Aš mačiau daug jūrų ir salų, daug įvairaus luomo, lyties ir amžiaus žmonių, daug meno kūrinių muziejuose, iš kurių tryško nesumeluota gyvybė ir galia, maišanti žmogaus protą genijaus platumu, bet aš nieko nemačiau taip gražaus ir mielo kaip tą žvilgsnį, kurį ir dabar širdyje nešioju.


NIEKAD NETEKĖJO

NIEKAD netekėjo Nemunas iš marių, 
Vakar nesugrįžo, nesugrįžo nai... 
Žodžiai it varpeliai pūgoj nuskambėjo, 
O ausyse aidas liko amžinai.

Taip gražiausi metai bus kiaura elipsė, 
Lyg žiema peizažą užudengs baltai... 
Kažkieno dar akys erdvėje bešypso, 
Taip tik kūdikystė šypsos nekaltai.

Gal net nė nešypso, gal net nė ne aidas 
Man ausyse skamba, o tik šiaip skaudu, 
Kad buity prasmego taip ne vienas veidas, 
Kad į šieną vyto begalės žiedų...

O vėjeliai dvelkė - gražią ir nemarią, 
O žiedai kvepėjo tąsyk dyvinai, 
Tik nebetekėjo Nemunas iš marių, 
Tik negrįžo vakar, nebegrįžo nai...

Grenoblis, 1939.12.25


SKUNDAS

TAI APTRAUKĖ piktžolės darželį -
Nematyti žiedo nė žolyno... 
Bėgčiau, klausčiau - argi kas nežino, 
Kodėl šitaip piktos žolės želia?..

Man beravint ir rankas pakirto, 
Ir piršteliai usnelių prismigo... 
Vai kodėl jūs, dygūs dagiai, dygot, 
Kad žolynai po dygliais numirtų?!

O vargeli, tai mano darželis - 
Be saulutės, piktžolių pavėsy... 
O panūdo pasipuošt galvelė,

Darželiu panūdo pasigirti...
Bet, žolynai, vėl margai žydėsit -
Nebeleisiu jums varge numirti!

Cossey-sur-Claix, 1940.6.16


KELIONĖ

GYVENIMAS tai kaip graži kelionė - 
Išsirengi, keliauji ir grįžti atgal. 
Vis priešais mus nežinoma vilionė, 
Klaikus ir kerintis, tartum sirenos gal?

Akyse gi, tartum kaleidoskope, 
Vaizdų vaizdai, bet efemeriški, trumpi... 
Kelionėj veriasi ir gyja sopės - 
Eini ir eidamas imi ir suklumpi.

Vieni laivais - bures ištempęs vėjas - 
Kiti gi pėsti eis per miestus ir šalis. 
Ir nors sakais, kad tu ne Odisėjas, 
Bet nežinai, kiek tu papasakot gali...

Tai kas, kad tavo laivas nesudužo,
Tai kas, kad tu namuosna sveikas sugrįžai,
Tai kas, kad likusių viltis nelūžo
Ir kad pati sutikt išėjo su mažais...

O jei grįžai praūžęs ir praleidęs 
Tėvų turtus, lėbaudamas viešuos namuos, 
Tave sutiks, ir džiaugsmas jųjų veide 
Viską gražiai atleis, viską ranka numos...

Jei mylima, kur andai laukt žadėjo, 
Laiminga ir linksma nuėjo su kitu - 
Tau širdį spaus, ir jai atneš lyg vėjas 
Žiedų kvapus, nutolstant jūra nuo krantų...

Jei tėviškę, tarytum Marco Polo, 
Nežinomas ir vargšas andai palikai - 
Galėsi sekt, kaip ji graži iš tolo, 
Kaip keitė veidą jos ir priešai, ir laikai.

Kelionė?.. Taip, jinai graži, kaip reta - 
Kiek nuotykių, kiek įspūdžių ir kiek vaizdų! 
Ir niekas taip giliai nežeis, kaip metai - 
Negydys niekas taip įsenusių žaizdų...

Vis priešais mus nežinoma vilionė, 
Klaikus ir kerintis, tartum sirenos gal? 
Gyvenimas tai kaip graži kelionė - 
Išsirengi, keliauji ir grįžti atgal...

Grenoblis, 1940.8.12


DIENOS

KUR NUBĖGOTE, o jaunos dienos? 
Lyg mergaičių krykšdamas būrys?.. 
Kam paliekate ilgėtis vieną 
Ir pravertas nežinion duris?

Jūs nubėgat ir negrįžtat niekad... 
Tu, jaunyste, niekad negrįžai! 
Tik gyvenimo žieduose lieka 
Prasiskintos brydės įstrižai.

Ten ramunių bąla debesėliai 
Ir pakrikę šypsosi žiedai -
Ten drugeliai ir, tarytum gėlės, 
Žydi jų suknelės ir veidai...

Ten jūs bėgat jaunos ir džiaugsmingos, 
Čia senatvė slenka pamažu, 
O širdin aštrus erškėtis sminga, 
Kad nutolsta linksma ir gražu.

Ir nešauksiu - bėkite, kol jaunos! 
Senka džiaugsmas, senka it versmė - 
Dargana nulyja ir nuplauna 
Džiaugsmo varsą - šaukt nėra prasmės.

Nėr prasmės - ar nerimas neskalso, 
Ar neaugo, bešaukiant kasdien? 
Nėr prasmės, nes miršta mano balsas 
Neprašaukęs džiaugsmo jų vis vien.

Ir taip mano jaunos dienos skrieja - 
Girdis laimė krykščianti smagiai, 
Bet apreibsta - viskas susilieja:
Gėlės, jų suknelės ir drugiai...

Grenoblis, 1940.10.1


*  *  *

KĄ ilgus amžius širdy nešiojom
Ir kas mums buvo šventų švenčiausia,
Šiandieną visa pamins po kojų
Ir tautai laisvę atnešę jausis.

Kantriai kentėki šį sunkų jungą - 
Kentėki, broli, kentėki, sese, 
Ir skelbk vergiją, priespaudą žlungant, 
O tą, kur vilties netenka, drąsink:

Kankink, kiek nori, mes to nebijom, 
Atgauti laisvę kelius atrasim, 
Nebus, kaip nori, ir mes vergijos 
Pančius, nutraukę, vėl nusimesim!

Vichy, 1940.10.13


TU VIS

TU VIS save sutramdyti mokėjai, 
Nelaimėse vis išdidi buvai 
Ir vilties kupina šventai tikėjai - 
Nesužavėjo svetimi dievai...

Dėl to, lyg Nemunas prieš varant ledą, 
Ramiai tikėdama sukaupk jėgas - 
Ateis diena, ir tu atgausi žadą, 
Ir tavo galios priešas nusigąs...

Ateis diena - patvinsi, neši, griausi 
Ir visą dumblą šluosi į krantus, 
Tau atsivers, kaip krikštolas tyriausias, 
Gyvenimo akiratis platus!

Grenoblis, 1940.12.27


ŠV. SEBASTIJONAS

PAKELDAMAS akis aukštyn drebėjau, 
Kad nepalaužtų valios man kančia - 
Įsmigo štai pirmoji vilyčia, 
Ir nerimas, o Viešpatie, praėjo.

Kaip miela - lyg šilti lašai lašėja... 
Lyg sąla sąnariai... Kaip gera čia 
Man laukt, matyt su šypsena skaisčia 
Ateinantį iš tolo Atpirkėją.

Garbė ir šlovė Tau, o Visagali! 
Maniau, kad reiks įtempti valią, 
Bet štai Tu Pats manęspi ateini...

O kiek šviesos! Net man akis gadina... 
Švelnaus skambėjimo skliautai pilni... 
Tik svyra jau galva, sunki kaip švinas..

Grenoblis, 1941.4.8.


MOTINOS LEGENDA

TAIP džiaugsminga, šviesu, ramu - 
Visa įlanka žydi kaip linas 
Ir patetiškos valandos pinas 
Iš manosios vaikystės namų...

Kai motina klausė mane: - 
Ar meni tu Kampiškių dvarą, 
Kai pavasarį Nemuną varė - 
Atsidusus visa krūtine...-

Taip, mane tu nešeisi ant rankų 
Ir brolį per lauką vedei, 
O Nemunas puošės ledais,

Žvilgėjo užtvindytos lankos...- 
Atminimai krūtinėje grindės - 
Man ir šiandien tie vandenys spindi.

Roquebrune-Cap-Martin, 1941.4.18


ATSISKYRIMAS
J., A. ir P. Liutkams

KIEKVIENĄKART, kai tik man reikia skirtis 
Vis tiek su kuo ir kaip ilgam bebūtų:
Su žmogumi, miestu, šalim ar butu - 
Skaudžioj nostalgijoj jaučiu, tarytum mirtį,

Šaltai palytinčią nykiu šešėliu 
Ir ieškančią širdy kaulėtais pirštais, 
Lyg bijančią kažko brangaus užmiršti, 
Sudžiūvusio į knygoje įdėtą gėlę.

Tada matau šiltus, malonius veidus 
Draugų, šalis bei miestus aplankytus - 
Kaip kur gėlė žydėjo, saulė leidos,

Lyg ta mergaitė džiovoje nuvytus, 
Kurios akyse žemės šauksmas klyko, 
Bet laiko bėgyje nykte išnyko...

Villefranche-sur-Mer, 1941.9.4


VARPAS

VAKAROP, varpinėje suvirpęs, varpas 
Plaukdamas primins artėjimą nakties 
Ir laukuose, lyg rasa nukritus varpas, 
Vargo žmones susikaupti atities.

Ir stovės nutirpę - garsas gi tuo tarpu 
Nubanguos iki akiračio paties 
Ir prikels, kas jų širdžių gelmėse tarpo, 
Lyg tyla neišsakytos paslapties.

Tęsis taip susikaupimas atidus, 
Ir ne vienas ims giliausiai atsidus 
Neįvykusiais troškimais ir svajonėm,

Kol nulinks ir vėl, tartum pribrendę varpos.
Virpa visata visa džiaugsmu, dejonėm
Ir žmogaus širdy, tartum varpinėj varpas...

Grenoblis, 1941.5.8


TEVIŠKĖS ŽEMELĖ

TEKA Nemunėlis ašarom pasruvęs 
Ir šilai dejuoja aimana gilia, 
Tik negali atsidust lietuvis 
Anei pasiskųsti kruvina dalia...

O pilka šilaine, o gelti smėlynai, 
Prakaitu pasotint jūsų negali... 
Kodėl nedalinga, brangioji tėvyne, 
Mums tavoji laimė yra taip meili?!

Nepajėgs išplėšti iš krūtinės, 
Nebent jau išplėštų su pačia širdim - 
Neatstos mums niekas mylimos tėvynės, 
Tai dėl to ir niekas niekad neatims!

Bet šiandieną seka, lyg šešėlis, 
Lyg tamsus šešėlis, slegianti mintis, 
Kad užgynė, lyg vartus užkėlė, 
Į tėvynę grįžti nedraugai pikti.

Grenoblis, 1941.VI.4


PLATANAI

JAU VĖL liūdnai šlamėdami platanai 
Prie mano lango ims nusilapos... 
Ir nerimas jau širdį vėl kutena, 
Kad metų metai nuslenka taipos

Nunuoginę, nudraskę buitį maną, 
Lyg ant kokios kerštingos pašaipos, 
Kad nei svajonių tų, kur dar rusena, 
Neliktų nė mažiausios nuotrupos...

Tai reiškia - vėl anapus gatvės, lange, 
Matysiu moterį ir truputį padangės 
Numėlusios, lyg žydintys linai...

Tai vėl širdis, nutolus nuo gimtinės, 
Virpės, tarytum lapas paskutinis 
Už mano lango, uždaryto aklinai...

Grenoblis, 1941.10.12


LIETUVA

TU BUVAI išdidi ir galinga 
Kunigaikščių plati Lietuva, 
Kai drebėjo totoriai, Maskva, 
Ir lenkai, ir kryžiuočiai karingi.

Ta galybė išsprūdusi dingo - 
Nukamavo nelygi kova - 
Ir buvai prislėgta, nelaiminga 
Kruvinų baudžiavų Lietuva.

Atsikėlei graži ir džiaugsminga, 
Nors paplūdus kraujuos, bet laisva.
Iš vergijų išėjus gyva,

Tujen eisi gyvenimo vingiais 
Vis laisva, išdidi ir galinga 
Amžinų amžina Lietuva!

Grenoblis, 1941.6.7


O TAUTIETI

O TAUTIETI, argi tu nejausi, 
Kad mus slegia likimo našta? 
Juk tai mūsų Lietuva brangiausia 
Šiandien tyso, žemėn parblokšta?

O ji kenčia kruvinoj vergijoj 
Nelaiminga - apleista, deja. 
Senos žaizdos ne visai užgijo, 
O štai atsivėrus vėl gili nauja...

Tai lietuvis, kur bebūtų, 
Kas bebūtų, ją privalo gint, 
Ir neleisti ją, kaip žalią rūtą, 
Piktai kojai mirtinai numint.

Grenoblis, 1941.6.15


PRISIKĖLIMAS

PRISIKĖLEI, tėvyne, ir eit pasiryžus 
Per rusinčius degėsius, kraujo klanus... 
Iš nelaisvės į laisvę šiandieną sugrįžus, 
Džiaugiesi ir lauki dalingų dienų.

Tau beraudant vergijoj ir balsas užkimo, 
Apkarto širdis sielvartaujant vienai, 
Nepalaužė tai jai to galingo troškimo 
Gyventi laisvai ir nemirt amžinai...

Tau akivaizdoj mindė gražiausias svajones, 
Išniekino tavo švenčiausius jausmus 
Ir išdraskė sodybas... Po kalnus ir klonius 
Aidėjo vien skundas skaudus ir kimus.

Ir matau ašai Nemuną tekantį lėnų, 
Kur skendi nugrimzdę krantai į erdves, 
Šiandien ginamą Kauną, lyg andai Pilėnus, 
Sukilėlius tysant kraujuos po gatves...

Mes žinojom, tėvyne, kad, netekusi žado, 
Krūtinėje šventąjį kerštą kaupei:
Tu senovės garbės ir gairių nepraradus,
Ėjai vis keliais erškėtingais, raupiais...

Tolumon, ateitin tie keliai nusidriekę, 
Kur zovada nešasi vytys balti... 
Ateities nepastos, neužgins jos tau niekas, -
Jos vartai antai iki gal atkelti!

Kiek tu prakaito, ašarų, kraujo prilaistei, 
Bet tikėjimo niekad nepraradai... 
Ir matau aš regėjime žengiantį aistį, 
O tvirtu, o dideliu žingsniu - žiedais…

Šviesiaplauki brolau, tavo žingsnius žegnoju! 
Tu eik - niekas jų tau pastot nevalios... 
Ne regėjimas, miela, tavo tikras rytojus, 
Tai, Lietuva, mano tėvyne, valio!

Grenoblis, 1941.6.24


ŽVANGUČIAI

ŽVANGUČIAI! blyškiai geltoni tarp žolių
Po visą pievą išblaškyti...
Ir keista - lyg kažkur matyti...
Bet kur?! Atspėti niekaip negaliu.

Ir tikras, kad jie su kažkuo surišti 
Brangiu ir lemiamu be galo... 
Tik vėjo pučiamas pabalo 
Pasviręs gluosnis lauko pakrašty,

Ir man gražiai prisiminė visa - 
Ramiai vingiuojanti Dubysa, 
Aukšliukių sidabru tyškantis lietus...

Ir lyg vanduo iš jos rieškučių 
Tekėjo laimė, o žvangučiai 
Žydėjo blyškiai geltoni po šlaitus...

St. -Nizier-de-Moucherotte, 1941.6.26


VAIDUOKLIAI

ŽIŪRIU, kaip aras palaužtais sparnais, 
Netikras savimi aklon bedugnėn 
Ir slopinu širdy troškimų ugnį, 
Sutyškančią bejėgiais vandenais...

O vandenys tie žydi mėlynai, 
Primindami akių malonų drungnį - 
Neaprėpiamą, platų ir bedugnį, 
Rusenantį po laiko pelenais...

Ir nežinau, kuriuo vardu vadinti... 
Tarsi vaiduokliai grįžta žodžiai, mintys 
Ir gąsdindami pinasi, kartojas...

O miela, dangiška svajonių sese!.. 
Kaip visa tai be jausmo ir išgesę 
Bedugnėm veriasi po mano kojų...

Villefranche-sur-Mer, 1941.8.24


JŪRA

O TAMSIAI mėlyna, beribė, gaivalinga 
Ir putų puokštėm pasipuošusi, graži! 
Kaip visa tai gražu atrodo ir prasminga, 
Kaip mes, tartum lašeliai, niekingi ir maži...

Ten, už akiračio, širmi žirgai sužvinga, 
Lyg laimės valanda krūtinėje aiži, 
Kuri, akimirksniui širdy pražydus, dingo, 
Bet grįžta nuolatos ir vėl rankas grąžyt...

O eis taip tūkstančiais, kaip ėjo, metai - 
Vis mėlyna, graži ir amžinai gyva 
Tu mus viliodama žavėsi apgava,

Lyg pasaka apie Kastytį ir Jūratę...
Ji smigs kažkam, kaip man šiandieną sminga
Širdin, ir bus gyva ir panašiai prasminga...

Villefranche-sur-Mer, 1941.7.30


DVEJOPI VANDENYS

Jurgiui Savickiui

YRA TYRAS vanduo - tai krikštolo srovės, 
Išsiveržę iš žemės pačių vidurių, 
Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių, 
Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...

Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs - 
Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp maurų, 
Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru, 
Bet jam žydi kvepiančios baltos lelijos...

Panašiai ir poetai būna dvejopi:
Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati, 
Kito gi pūliuoja almančios sopės...

Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia, 
Kūriniuose dalia abiejų ta pati:
Vienas - tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.

Roquebrune-Cap-Martin, 1941.8.8


JAUNYSTĖ

LAISVA, ugninga, nežabota 
Kliūčių, jaunyste, nežinai! 
Į ateities žavingus plotus 
Pirmyn veržiesi amžinai.

Kas tau išdrįs pastoti kelia? 
Kas tau negalima atras? 
Tave sparnai padangėn kelia 
Prieš sūkurius ir prieš audras.

Tavęs negąsdina pavojai 
Ir nesulaiko nė mirtis - 
Viską pamynusiai po kojų 
Žygiuoti - tavo paskirtis.

Eini, lyg užtvankas išvertę 
Įtūžę srovės vandenų, 
Ir šluoji visa, kas neverta, 
Ir rauni viskį iš šaknų...

Veržiesi laimėn, grožin, gėrin 
Visa jaunyste ir drąsa -
Tau vis skaisčiai akyse žėri 
Vilties viliojanti šviesa.

Nešies krūtinėj meilės ugnį 
Ir josios šilimą skleidi - 
Žiedų, viršūnių ir bedugnių 
Gilius atodūsius girdi.

Tau visata krūtinėj tvinksi, 
Tu josios žiedas išdidus:
Greičiau palūši, nei palinksi, 
Kovodama prieš pančius ir ledus.

Tai niekas, niekas tavo narso, 
Jaunyste, nai nepažabos - 
Tavo galybei, mostui, garsui 
Nėra pasaulyje ribos...

Tu visada eini vis priekin, 
Akis vis ateitin keli - 
Gyvenimą ir mirtį niekint 
Viena tu žemėje gali.

Laisva, ugninga, nežabota 
Kliūčių, jaunyste, nežinai - 
Į ateities žavingus plotus 
Pirmyn veržiesi amžinai...

Grenoblis, 1941.9.11


JUODA MELANCHOLIJA

ATEINI, ir randi mane rašantį 
Ar bežiūrintį žvilgsniu graudžiu... 
Ir tarytumei įnamį blaškantį 
Vis jaučiu nuolatos, ir girdžiu

Neįgirdimus žingsnius artėjančius 
Ir tą pasalų glėbį už mano pečių, 
Ir tuos nuodus širdy pasiliejančius, 
Ir ironišką žvilgsnį jaučiu...

O i širdį nagus vis suleidusi, 
Niekuomet nepaleidi manęs, 
Tai girdžiu nepaliaujamą aidesį, 
Nesugrįžtančias laimės dienas...

Ir prabėga akyse mirgėdami 
Neužmirštamo džiaugsmo vaizdai, 
Ir tie žvilgsniai gražiai palydėdami, 
Ir jaunyste pražydę veidai...

O kiek buvo vilčių ir tikėjimo - 
Net ir laimė atrodė arti, 
Bet žiedų stebuklingam žydėjime 
Įsisuko neviltis karti,

Įsisuko ir graužė it sąžinė, 
Geldama širdyje nuolatos, 
Ir pastūmė į akląją nežinią 
Iš vėžių išmuštuosius metus,

Blokšdama nuo draugų ir nuo tėviškės 
Sielvartingosios knygos vartyt... 
Kaip drugiai, kaip žiedai efemeriški, 
Ar kaip žvaigždė paslydus nakty...

O tenai, stebuklingame tolyje, 
Vis regiu jos nedalią, vargus - 
Nepaleidžia juoda melancholija 
Iš siaubingųjų savo nagų...

Grenoblis, 1941.12.20


NARCIZAI

KADAIS nežemiškai gražus vaikinas 
Pasilenkė ties krikštolo versme gyva 
Ir taip godžiai užsižiūrėjo į save, 
Jog ėmė ir pavirto į žolyną...

O mes, kai narcizus šlapokšniuos skinam - 
Keistai vis tebestebinčius save, 
Atsimenam, kad gymiu, stovyla žavia 
Grožėjosi kažkur kažkoks vaikinas...

Taip lygiai ir poetų širdys godžios
Nulinkusios užsižiūri į žodžius,
Jog pačios žodžiais nejučiom pavirsta...

Skaitytojui, kai varto paliktus lapus, 
Svajonių jų gražus, džiaugsmingas ir kvapus 
Anas - gyvybės balsas - pasigirsta...

Grenoblis, 1941.11.16


DRAUGAMS

KIEKVIENĄ vėlų rudenį svetur keliaujant,
Lyg lapai, lydintys retėdavo tolydžio... 
Pasigendu, tartum gimtinės žemės saujos,
 Šiandieną aš Miškinio, Binkio ir Rimydžio...

Tą paskutinįkart lietus ik kaulų merkė, 
Įsunkdamas tamsios nakties siaubingą rūstį... 
Atsimenu, kaip tąsyk vienas girtas verkė, 
Jog laisvė imanti iš mūsų rankų sprūsti...

Kur jūs, mano draugai, įtūžusio likimo 
Siūbuojančių bangų staigiais verpetais einat? 
Ir kaip jūs nukalbat bangų nuplautą smėlį?

Ausyse skamba man anie žodeliai kimūs, 
Anos graudingosios gimtosios žemės dainos 
Ir smuklėse graudžiai dainuotas Nemunėlis...

Grenoblis, 1941.11.12


VĖLINĖS

JOS BUVO rūškanos, sentimentalios 
Tos paskutinės mano Vėlinės Kaune - 
Su apšviestais nugeltusiais berželiais, 
Su lapais čežančiais, su plaukiančia minia.

Ramiai liepsnojo žvakės ir indeliai, 
O pakasynų maršas vario krūtine 
Dejuodamas graudino medžių viršūnes 
Ir ašarino miglą nuo šakelių...

Be jokio tikslo eidamas per spūstį - 
Nebuvo nieko ten lankyt nei liūsti - 
Prisiminiau mergaitę, mirusią kadais...

Plaukais, lyg tie gelsvi berželių lapai, - 
Gražiai gėlėm papuoštą smėlio kapą 
Su širdį veriančiais raudojimų aidais...

Grenoblis, 1941.11.2


SPALVINGAS RUDUO

ATEIDAVO jisai puošnus, lyg Kubla chanas 
Su purpura, auksiniais raštais išsiūta, 
Ir, eidams su žiauria ir paklusnia svita, 
Nutrempdavo laukus ir širdį, ganant...

O šiaurūs viesulai, gruodai ir šalnos 
Nunuogindavo nusiminusius medžius, 
Šakas iškėlusius maldavimu graudžiu -
 Dangopi šauktiesi sukopusius ant kalno.

Atsimenu save - skurdžiausią piemenėlį - 
Prie plazdančios galilaukėj žabų ugnelės, 
Kai aš sunkios vaikystės rudenis ganiau...

Kai šaltis spaudė ašaras skaudžiai užgėlęs, 
Nenujaučiau tada, kad be tėvynės gelia 
Už rudenį, šalnas ir gruodą kruviniau...

Grenoblis, 1941.11.1


VAIKYSTĖ

TAI BUVO vaiskūs, šviesūs rudenys, rugienos 
Apnertos žvilgančiais voratinklių šilkais, 
Linksmi paukšteliai, lyg vėje paleistos pienės, 
Ir gervių nuvirvenantys pulkai...

O kaip džiaugsmingai krykštaučiau, bėgiočiau, džiaugčiaus
Tenai, vaikystėje, kur imdavo gili
Nostalgija išskrist su išskrendančiais paukščiais
Į tolimas, į nuostabias šalis...

Grenoblis, 1942.5.9


MATER DOLOROSA

VISOS tavo mintys, svajos ir troškimai 
Nuolatos sudūžta, lyg uolon banga... 
Visas tavo kelias, tartum prakeikimas, 
Tartumei plėšikų užkeikta anga...

Mater dolorosa, tu basa per gruodą, 
Darganas ir šaltį eidama dairais - 
Žiaurūs atėjūnai tuština aruodus, 
Atneštini kraitį draskosi žiauriai.

Tau palieka skurdą, degėsius ir vargą, 
Sėdami neviltį, ligą ir siaubus - 
Tavo šviesias godas maitoja ir dergia 
Ir varu klupdina garbinti stabus...

Motina tėvyne, kaip tu bepakėlei? 
Kaip tu išnešiojai geliamoj širdy 
Mergautinę godą? Kaip audroms įšėlus 
Sopuliu ir viltim lieki išdidi?..

Ateity vaidenas rožės ir lelijos 
Ir takai paskendę kvepiančiuos žieduos, 
Nors širdyje tvyro aštrūs kalavijai, 
Nors nedžiūsta niekad ašaros veiduos...

Tu vis nori buitį vyvingriai išausti 
Ir sukrauti kraitį klėty į skrynias - 
Svetimi ateina, pančiuosna sukausto, 
Gąsdina rytojaus tamsia nežinia...

Vėl numesi pančius, nedraugo nukaltus, 
Vėl laisvuosius žingsnius palaima lydės -
Tavo šviesaus žvilgsnio ir aukštai iškelto 
Sopulingo veido daugis pavydės.

Motina tėvyne, tavo žingsniai sunkūs, 
Bet vis eiki priekin ir tikėk tvirtai, 
Visa laiko bėgy dyla ir nublunka, 
Visa užsimiršta, užsimirš ir tai...

Kas, kad tavo viltys, svajos ir troškimai 
Laikinai sudūžta, lyg uolon banga, 
Kas, kad tavo kelias, tartum prakeikimas, 
artumei plėšikų atšiauri anga...

Grenoblis, 1942.2.16


DAINA

IR AUGINOM, ir kraitelį krovėm, 
Ir laimužę jai žemelėn lenkėm, 
O varteliuos nusiminus stovi, 
Rankeles gūdžiai sunėrus verkia...

Tai ir nuleidom, tai ir įkūrėm 
Tave, vyriausią mūsų dukrelę, 
Tai ir nurinkom šelmį vienturį, 
Tai nudaigojom žalią rūtelę...

Nežinojom, kad vargelis laukė, 
Kad jis laukė ant viešo kelelio, 
Kad saulutę debesėlis niaukė,
Kad raselė krito ant kaselių...

Vai tu neverki, vai neraudoki, 
Vai nežiūrėki, miela, namolei - 
Kalne kvieteliai byra nunokę, 
Negal palikti barelio broliai...

O ji verkia, rankeles vis grąžo, 
O skruosteliuos ašarėlės žvilga, 
Tai ji keikia likimą negražų, 
Tai rūgoja usneles ir dilges...

Grįžkit, sūneliai, iš lygaus lauko -
Tegu ten byra kalne kvieteliai, 
Tik tenerauda, tik tenešaukia 
Jūsų sesutė, raiba gegelė...

O dukrele, o vyrių vyriausia, 
Vai tai tu liaukis kruvinai raudojus - 
Per laukelį, per lygių lygiausią 
Išvaduoti broleliai atjoja...

Vai tai paliksi anytos dvarą - 
Vai tai mes duosim valių valelę, 
Kad tau būt linksma, kad tau būt gera, 
Kad nematytum niekad vargelio...

Grenoblis, 1942.2.16


BE TĖVYNĖS BRANGIOS

BE TĖVYNĖS brangios, be draugų ir be nieko 
Alpsta mano širdis nejėgoj nuolatos, 
Nykdama savyje nė žymės nepalieka, 
O tyla šiurpulinga nepaliauja kvatot.

Ir kvatoja jinai anais žodžiais sparnuotais, 
Kur kadaise gausingam bičiulių rate 
Mes pradėdavom vargą tėvynės rokuoti:
Kad keliai jos kiti, kad jos laimė kita...

O gražiai, o gražiai mes tave nukalbėjom - 
Niekas mylimai žodžių nesakė tokių... 
Išsiskyrėme - jai ašaros skruostais tekėjo 
Iš jos šviesiai žydrų išraudotų akių...

Tąsyk verkė širdy, nuo tavęs atitolę, 
Šitie žodžiai, gimtinės pasiekt negalį, 
O jie troško, jie troško sugrįžti namolei 
Ir pastot atėjūnus tavo laimės kely.

Tad jūs eikite, žodžiai, per amžius jos saugot 
Ir, pavirtę į plieno karžygių stabus, 
Jūs apginkite ją nuo kiekvieno nedraugo, 
Kai manęs anei dulkės pasauly nebus!

Ir stovėkit tenai per kaitras ir per šaltį 
Ik pačios paskutinės laikų pabaigos, 
Ir neleiskite niekam nei kojos įkelti, 
Nepažindami žudančios laiko eigos!

Grenoblis, 1941.9.25


SUKILĖLIAMS

JŪS kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo, 
Gimtinės žemę kūnais dengdami - 
Tai įsikūnijo šventa lietuvio 
Svajonė, amžių amžiais nerami.

Ir jūsų kraujas sunkėsi į įsčių, 
Išleidusį gyveniman, kurs, gal 
Gailėdamas kaip motina jaunysčių, 
Šiandieną jus pasišaukė atgal.

Pasišaukė milžinkapiais dabintis, 
Pasididžiuot jaunyste ir svaja 
Prieš tą, kursai panoro prirakinti 
Siaubingame vergijos rūsyje.

Tebūnie jums lengva gimta žemelė, 
Tebūnie amžių miegas jums saldus - 
Į ateitį nutiesusieji kelią, 
Išrašiusieji amžinus vardus...

Neverkit, motinos, kapus apstoję,
Neliekit ašarų gailių nūnai - 
Tėvynei mūsų auštantį rytojų 
Atskleidusieji miega jūs sūnai.

Kiekvienąkart, kada brangiai tėvynei 
Nelaimės ir skausmai širdy sugels, 
Jie iš visų plačiųjų kapinynų 
Visi kaip vienas žygiui prisikels,

Pakils ir eis, lyg vandenys ištvinę, 
Ir sems, ir griaus jie viską prieš save... 
Sukils kapai - nesuskaitytos minios - 
Visa didžiųjų žygių Lietuva!

Grenoblis, 1941.10.11


PAŽIŪRĖKIT

PAŽIŪRĖKIT, mieli broliai, į supiltus 
Kritusių sukilėlių kapus, 
Kur jie savo kūnais grindė tiltus, 
Versdami gyvenimo sukruvintus lapus...

Pažiūrėkit, mieli broliai, į tremtinių 
Eisenas per tundras ir stepes - 
Mylimos ir nelaimingosios tėvynės 
Gyvą širdį sopulingai gniaužiančias reples.

Pažiūrėkit, mieli broliai, jos sodybų 
Ugnimi sulygintų ten su žeme, - 
Vis tai ji ir vis ant kryžiaus medžio kybo 
Darganų ir vėtrų šiurpulingam ūžime.

Pažiūrėkit, mieli broliai, jos gajumo, 
Trykštančio iš mėlynų akių, 
Jos kančių, jos sielvarto ir jos liūdnumo 
Dėl vis dūžtančių svajonių jos lakių.

Pažiūrėkit, mieli broliai, ir tikėkit 
Jos krūtinėj rusinčia svaja. 
Pažiūrėkit, mieli broliai, pažiūrėkit 
Ir tikėkit, ir tikėkit amžinai su ja!

Grenoblis. 1941.10.10


MES NELEISIM

MES neleisime, brangi tėvyne, niekam
Tavo laisvės, tavo žemės po kojų pamint, 
Pasiryžę mirt, tavo sargyboj liekam 
Ir išvesti iš pavojų žengiame pirmyn.

Ar ne vakar nukamuotai, nukankintai 
Sutrupėjo sunkūs pančiai, amžiais nukalti? 
Po tamsios nakties skaisčiai rytai nušvinta 
Ir sutikti saulės eina debesys balti...

Milžinų kapais mūs kelias nužymėtas - 
Ir šiandieną, kaip kadaise, nepristigsim jų - 
Tegu šėlsta žiaurios vėtros, tegu mėtos - 
Nenutrauks tavo gyvybę laikančių gijų...

Neprarasi niekad amžinų troškimų, 
Neužmirši ištesėti savo pažadų:
Skelbti laisvę, nors be balso, nors užkimus, 
Nors merdėjime tepasilikusiu žadu.

Vai tikėk, tikėjimo, tėvyne, nepraraski, 
Sopulingą veidą savo kelki išdidi - 
Ne nuo šiandien tau gimtinę gūžtą drasko, 
Ir ne šiandien prasidėjo eisena graudi...

Tais keliais praėjo jau gausingos kartos, 
Tais keliais ir ateitis kaip vandenys tekės - 
Nesuklupusi tikėjime nė karto, 
Amžinai jinai į laisvę veršis ir tikės.

Pasiryžę mirt, tavo sargyboj liekam 
Ir išvesti iš pavojų žengiame pirmyn... 
Mes neleisime, brangi tėvyne, niekam 
Tavo žemės, tavo laisvės po kojų pamint!

Grenoblis, 1941.9.14

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page