r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

UŽGESĘ CHIMEROS AKYS
1937

   Jį apėmė lyg ir gailestis, kai užgeso vario nasrų liepsna ir drauge su ja užgeso ir plieninės Chimeros akys.
    Mes iki šiol vadiname gražias neįvykusias svajones chimeromis.
F. F. Zelinski


CHIMEROS AKYS

IŠ MEDŪZOS kraujo lekia 
Baltas žirgas su sparnais, 
Kad Chimeros plieno akys 
Užugestų amžinai.

Dingot jūs, svajonės lakios! 
Krankia vakarą varnai: - 
Iš Medūzos kraujo lekia 
Baltas žirgas su sparnais...

Kiek to mano kraujo teka, 
O nežydi žodžiu nai... 
Pėdsakus manuosius seka 
Mintys juodos kaip varnai: -

Iš Medūzos kraujo lekia 
Baltas žirgas su sparnais, 
Kad Chimeros plieno akys 
Užugestų amžinai...

Florencija, 1937.3.30


KATARSIS

AŠ TIK tau visas širdies gelmes atversiu, 
Kaip aš niekad, kaip aš niekam nesakau. 
Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu, 
Mano, žodžio kruvina auka.

Nesu niekad niekam sakęs šito, 
Šito niekam pasakyti negaliu:
Žodis - žiedas pumpure nuvytęs, 
Jis numiršta į pasaulį pakeliui.

Tujen niekam nebuvai širdies atvėręs, 
Tujen šito nesuprasi niekuomet - 
Tau smulkiom stiklų šukelėm žėri 
Aukšto skliauto nemarioji klaikuma.

Netelpa many, tai veržias dėkingumas, 
Nežinau aš pats, aš pats dėl ko, 
O taip trokštu visas tapti dūmais 
Ir sutirpti kruvinoj aukoj,

Kad tik tau kentėti nebereiktų 
To paties gyvenimo - kančios:
Trupučiuką džiaugsmo sopuliu suteikti 
Ir į tavo širdį pereit nejučiom...

Tai aš tau ant aukuro padėjau širdį - 
Gal nė netikėsi, kad jinai gyva?! 
Nenorėjau niekad aš tavęs nugirdyt, 
O tiktai norėjau palytėt tave!

Paverstą į vyną mano kraują gersi 
Ir mane pajusi širdyje, giliai, 
Taip nusivalysi tu aukos katarsiu, 
O ištikęs skausmas greit tave apleis!

Kaunas, 1934.3.20


TĄSYK VĖJAS

TĄSYK vėjas auksą žarstė - 
Žarstė rudenio lapus. 
Keturiese nešė karstą, 
Juodą karsta į kapus.

Lapai pakasti ir auksas... 
Aiman! gležna ir trapu! 
Kažkieno ten neša džiaugsmą 
Keturiese į kapus.

Tik staiga ištryško šauksmas, 
Lyg šaltinis pro lapus: - 
Kur jūs nešat mano džiaugsmą 
Keturiese į kapus?..

Keturiese tąsyk svarstė, - 
Kaip gyvenimas trapus... 
Ir užkasę juodą karstą 
Grįžo rūstūs iš kapų...

Kaunas, 1936.5.16


PRAEITIS

PRAEITIS kaip uodas zyzia -
Nekantraut imi, 
O naktis, kaip Mona Liza, 
Šypsanti, rami.

Bet staiga nušvito lange... 
Kas gi taip vėlai? 
Tai jinai! tai ją taip brangią 
Neša angelai!..

Iš kapų svajonės kelias... 
O kiek jų? O kiek!.. 
Kažkas zyzia: buvo melas. 
Melas - netikėk!

Bet jei melas, visa melas - 
Sapnas žabangus... 
Tai vylingai žvaigždės balo, 
Žemė ir dangus!

Ji tyra, jos vardas tyras 
Ir širdis tyra!
O jei ne - pasaulis mirė, 
Tai ir jo nėra!

Praeitis kaip uodas zyzia - 
Netikėt imi,
O naktis, kaip Mona Liza,
Šypsanti, rami.

Kaunas, 1934.8.20


NAKTIS

VENGIU aš tavo tamsaus žvilgsnio, 
Juodų, galbūt gražių akių. 
Regiu tyrus, tyrus ir vilkstines 
Ir tuo regėjimu tikiu.

Regiu marias - žydras, be vėjo,
Ir nykstančius akiraty laivus... 
Platus pasaulis ir tikėjimas 
Į tikrą Dievą ir dievus!

Regiu žvaigždžių gyvenimą negyvą, 
Ir kaip joms gera ir platu! 
Regiu ir gėlę gležną ir vėlyvą 
Rudens šalnų metu.

Aš taip bijau, o tavo žvilgsnis
Žiaurus ir gundančiai gražus... 
Atšauk, atšauk, vadove, vilkstines - 
Jos pasmerktos tymose žūt!

Kaunas, 1937.1.11


NE!

AŠ GIRDĖJAU lakštingalą suokiant 
Patetiškai, gražiai,
Aš girdėjau kalnų krioklį juokiantis 
Gaivališkai, išdidžiai...

Aš girdėjau, kaip motina verkė, 
Rūgodama dangop, 
Aš girdėjau rūstingąjį smerkiančio 
Balsą nuteistam myriop...

Negirdėjau taip cieksint paukštelio 
Ir nieko taip skaudaus ir geliančio, 
Kad taip amžių sekiotų mane...

Tai dar andai, jaunystėj, biržely...
 O kodėl nenunešei, vėjau, į šalį 
Tebeskambančio, geliančio "ne!"

Kaunas, 1936.6.24


AMŽINOJI PASAKA

AK, Viešpatie, tai vėlekos 
Mes įtikėjom rytdiena! 
O kraujo pilnas kielikas, 
O sopulio širdis pilna!

Tarytum vėjo pučiamus, 
Ji vėl į nežinią mus neš... 
Vėl žiedlapius rieškučiomis 
Po josios kojų bersiu aš.

Išlaukus naktį tamsiąją, 
Širdis pailsusi aptils, 
O saulė kaip monstrancija 
Virš džiaugsmo ašarų pakils.

Visi rankas ištiesę jai: - 
Osanna in excelsis! - šauks 
Ir didelė procesija 
Per kalnus ir per klonius plauks.

Savęsp šaukiuosi trokštančius 
Ir širdį kieliką keliu - 
Girdžiu viską pranokstančius 
Mažus sidabro varpelius...

Vėl kraujo pilnas kielikas, 
Vėl sielvarto širdis pilna!.. 
Mes laukiam, laukiam vėlekos 
Ir vėlei tikim rytdiena!

Kaunas, 1936.4.20


ATSISVEIKINANT

TAI ŠTAI mane likimas išdaigus, 
Lyg neatakusį šunytį kūdron, sviedžia 
Ieškot po tolimu nežinomu dangum 
Sesutei rūtų, mėtų, margažiedžių...

Tu eik ieškot ir rast! ar rast? ar klyst? 
Ar savo ilgesį taip įsiryžus nešti? 
O taip neriuos, neriuos kaip žyginis arklys, 
Kaip žyginis arklys, vežąs karaliui paštą.

O tai karaliui! Tai labai skubu! 
O aš gerai žinau likimo pirštą:
Namo sugrįši - ir karaliaus to nebus... 
Gal tas karalius jau šiandieną miršta...

O gal ten meilės plepalai? O gal pirklys 
Ką rašo? Gal šiaip kažkas? Neaišku!.. 
Bet aš, kaip žyginis, kaip žyginis arklys, 
Nešu, tartum tikrai karaliui laiškus.

Kaunas, 1936.10.10


MAL DU PAYS

KADA ima per Mušrota spinduliai švaistytis 
Ir sužydi kalnai kruvini,
Tu Monblanu ir Beldonės grandimi dantyta 
Pas mane kas vakaras eini.

Tu eini gražiai ir, pilnatį paėmus rankon,
Šėmą šiaurės vėsumą neši -
Sudreba skliautai, ir žvaigždės pusiausvyros netenka,
Rods, susverdi visatos ašis...

Aš matau, kaip tu žengi viršum visų viršūnių 
r viršum pasaulio šio plataus:
Mėnesiena, žvaigždės, tartum pieva ir ramunės, 
Ir tave ja brendančią matau.

Iš miglų, iš pasakų, iš senų senų legendų 
Tavo laimės poringę pinu. 
Tau, žinau, nūnai varge ir ūkanoj paskendus, 
Laukt pabosta giedresnių dienų...

Man iš tolo matos, o kaip tu graži iš tolo - 
Nai tokios neteko dar matyt!.. 
Ašara ištrykšta, juokias vakaras, upeliai, olos - 
Tau iš rankų sprūsta pilnatis.

Ir aš lieku vienas... o tavęs nė aido... 
O tave gal skriaudžia, skriaudžia ten visi?! 
Vakaras nuėjo, užsidengęs veidą - 
Likom: aš, naktis ir ilgesys.

Grenoblis, 1937.2.3


BALTIJA

PRIE KRAŠTO žalia, mėlyna toliau, 
O keteros baltos, baltos kaip sniegas - 
Nesinori vaikščiot, ieškot, vieteliaut - 
Paklausysiu jos amžino miego.

Giesmė! Ak taip - didžiųjų vandenų 
Gyvos kalbos, gyvos giesmės klausyti miela! 
Širmi žirgai, balti žirgai jos šermenų 
Kanopom trypia mano sielą.

Ir taip be perstojo, be jokios atvangos 
Didieji vandenys vis gieda krantui... 
Taip mano ilgesio ir taip sesers bangos 
Krantų geltoji smiltis nesupranta.

Tu taip kalbi, tu taip gražiai kalbi, 
Ir žodžiuos melo nėr, ir taip galingai... 
Tu mano pilkas pasakas stelbi 
Savojom pasakom apie vikingus.

Ir aš matau boluojant keteras, karčius 
Širmų žirgų ir šviesiaplaukius aisčius... 
Ir jų kardų, šveidrių kardų kirčius - 
Juodam laive mergaitę - tokią skaisčią!..

O kur jūs plaukiat, ją pagrobę prievarta?! 
Ji taip gražiai, taip nusiminus žiūri, 
Tarytumei bernelio nesulaukusi prie vartų...
Iš ilgesio ji mirs, ji mirs tenai, už jūrų...

Žinau, žinau likimą jos!.. Be atvangos 
Gyvos kalbos, gyvos giesmės klausyti miela!
Kur tu, mano sesuo? O žus žirgai bangos', 
O tie žirgai, balti žirgai man trypia sielą...

Kalbėk ir sek man, Baltija, tą pasaką toliau! 
Tu nežinai, kaip ji man širdį, sielą diegia...
Ir nesinori vaikščiot, ieškot, vieteliaut - 
Bangos, lūžkit širdy, putokite kaip sniegas!..

Nida, 1936.8.12


MAN TAVE

KAIP pavasaris atkiunta, 
Ašen atkiutau.
Man tave čia Dievas siuntė, 
Tik mane ne tau!

Anta kalno juodą skirpstą 
Sprogstanti matau - 
Ar ne mums ten sniegas tirpsta 
Ar ne man ir tau?..

Aš, tave širdy pajutęs, 
Dievą pajutau! 
O kad Dievas meilę būtų
Siuntęs man ir tau!..

Prasikals žolytės laiškas - 
Žalias po lietaus. 
Dievas liepė man išaiškint 
Žemės meilę tau.

Ar ne Dievo buvo rykštė, 
Ar ne aš kritau?.. 
Ar šlamės žolė pernykštė 
Mano meilę tau?

Tu matai, kaip ledas šunta? - 
Taip, sakai, matau... 
Man tave čia Dievas siuntė, 
Tik mane ne tau!

Kaunas, 1936.9.28


LAKŠTINGALA

NET PILNATIS žalsvam skliaute sustingo, 
Kaip perlas paristas stiklu - 
Ištryškusi tyra lakštingala 
Pabėrė džiaugsmo išteklių.

Atėjo pasaka naktis į šilą 
Viršūnių aidu išdidi, 
O treliai skverbėsi į tylumą - 
Taip laimėn veržiasi širdis.

Atėjo pasaka, ir mes ją matėm - 
Trapia voratinklio gija... 
Iš desperacijos "anatema!" 
Kuždėjo krisdama skuja.

Atėjo pasaka į žalią naktį, 
Atėjo pasaka į mus - 
Nuversti sunkų karsto akmenį, 
Versme atverti troškimus!

Atėjo pasaka ir mus ištiko, 
O versmės niekad neišdžius, 
Nes džiaugsmas liejasi į nykumą, 
Nes plaka daugelis širdžių.

Į šitą šilo pasaką, į žalią,
Į šitą džiaugsmą įsiliet
Ir eit pušų spygliais, šakelėmis,
Lyg ta lakštingalos čiurkšlė!

O nieko, nieko pasakai nestinga 
Dėl ko tu, ašara, rities? 
Šaltinio krikštolas lakštingala 
Ir džiaugsmas liejas iš nakties...

Kaunas, 1936.6.14


TU NE DIEVO

TU NE Dievo siųsta man buvai,
Tu tiktai pavyta pakeliui...
Ak, kiek žemėj žydėjo gėlių
Ir kaip jūrą drugeliais tad puošė laivai!..

Susitikom ir ėjom kartu, 
Tiktai niekad nebuvom linksmi;
Taip ieškodami šičia unksmės, 
Mes priėjom atvertus į naktį vartus.

Desperacijoj šaukėm abu:
Argi šitaip reiks pasaka baigt,
Ir bijojom, bijojom labai,
Kad nereiktų graudint akmeninių stabų!

Ir tuščia nuskambėjo naktis,
Ir atsiliepė šilas piktai,
Kad pasaulis atrodė tiktai
Aidesiai: Tebūnie amžinai prakeikti!.

Ar tai mes prakeikti? Ar tai mes?
Ar reikėjo širdims šitaip plakt
Ir taip nerimu degti pernakt,
Kad dabar čia sustingt neramiam laukime?

O čia dygsta ir bręsta javai.
O čia žydi daugybė gėlių!..
Ne, naštos aš pakelt negaliu,
Kad tu Dievo ne man pasiųsta čia buvai!

Grenoblis, 1937.10.28


NUTRAUKTA MALDA

BUVO naktis, ir bangos ašmenis galando 
Į kietus akmenis, į juodą naktį... 
Viešpatie, neapleisk manęs šią sunkią valandą 
Ir nebeleiski žvaigždynams sudegti!

O kad aš tik iki ryto ŠĮ sielvartą iškęsčiau - 
Tada tegu vėtros blaškos ir vaitoja!.. 
O dabar tenebėga tik žvaigždės nuo išgąsčio, 
Tenebėga žemė iš po mano kojų!..

Kaunas, 1936.9.10


UPELIAI JUOKIAS

UPELIAI juokias po ledu - 
Pavasaris išvirs bematant, 
O aidi pašalas po ratais 
Pro judu jaunu, vienudu.

Kiek tyro džiaugsmo, kiek aidų! 
Gal jie gražiausi jūsų metai!.. 
Upeliai juokias po ledu - 
Pavasaris išvirs bematant...

Džiaugsmingu, jaunu, vienudu 
Išvydusiu pasaulį platų, 
Lyg šaukiančiu: kalnai, ar matot, 
Kaip trykšta laimė iš veidų?.. 
Upeliai juokias po ledu...

Tavernolles, 1937.3.3


SANTA CROCE

PRAEIS diena, ir nežinosi, 
Ką įgijai, ką praradai. 
Ir traukinių languos kartosis 
Tau šalys, miestai ir veidai...

Kitoj kur katedroj klūposi - 
Taip klys koplyčiosna aidai... 
Praeis diena, ir nežinosi, 
Ką įgijai, ką praradai...

Prie antkapio kitur sustosi:
Skambės tie dangiški aidai 
Ir slinks tie žmoniški veidai, 
Manai, ir mirštant jie tau stosis
Praeis diena, ir nežinosi...

Florencija, 1937.3.31


KLAIDŽIOJANTI LIEPSNELĖ

O BALTA, o plati kaip žiema 
Ir tuščia, tartum popierio lapas… 
Tu kvepi ta geltona žeme 
Iš kapui iškasto kapo.

Kur tu, o pavasario kvapas! 
Ne, tu žemė, pavirtus žeme, 
O balta, o plati kaip žiema 
Ir tuščia, tartum popierio lapas!

Išsprogdinus pavasarį lepų, 
Ar išėjus ugnim nežymia, 
Prašnekėsi gražiai iš anapus:
Ašen žemė, pavirtus žeme, 
O balta, o plati kaip žiema!..

Grenoblis, 1937.4.28


RATELIS

ATOKAITOJ žibutės kalės, 
O dar juodo, dar pilko lankai, 
Bet dainuodami ėjo ratelį 
Viso kaimo subėgę vaikai.

Mergyčių spalvingi rūbeliai
Ir džiaugsmingai padrikę plaukai, -
Taip dainuodami ėjo ratelį
Viso kaimo subėgę vaikai.

Po berželiais vienmarškiais, plikais 
Sutingęs pavasaris kelias 
Ir ateina mieguistas laukais, 
Kur dainuodami eina ratelį 
Viso kaimo subėgę vaikai.

Grenoblis, 1937


MERGAITĖ

AK, KAIP žalia 
Šį pavasarėlį!.. 
O man širdužėlę, 
Ak, kaip gelia!

Mano bernužėlio 
Takas želia... 
Ak, kaip žalia 
Šį pavasarėlį!

Žaliosios žolelės 
Rasą kelia - 
Rado mat bernelis 
Kitą kelią...

Ak, kaip žalia 
Šį pavasarėlį... 
O man širdužėlę, 
Ak, kaip gelia!

Grenoblis, 1937.5.1


BERNELIS

KODĖL jus, žodeliai, 
Šitaip susidėjot, 
Kad mano mergelė 
Jums nepatikėjo?..

Kad mano mergelė 
Su kitu nuėjo, 
Kodėl jūs, žodeliai, 
Šitaip susidėjot?

Kad kitaip, žodeliai, 
Būtumėt skambėję, 
Gal mano mergelė 
Su kitu būt nėjus?

Kodėl jūs, žodeliai, 
Šitaip susidėjot, 
Kad mano mergelė 
Jums nepatikėjo?

Rumšiškės, 1937.9.2


ANTA SKARDŽIO

ANTA skardžio aukštas skirpstas 
Ir lazdynas žydinčiais žirginiais;
Ir šlaituose sniegas tirpsta, 
Upeliukai skamba sidabriniai...

O to skirpsto retos šakos,
O rauplėtos, tartum vargo pirštai...
Ir linksmai šakelės šneka,
Kaip be skausmo ta žiema numiršta.

Iš šakos svyruoklio beržo, 
Pumpurėlio kiaulgenio nuskinto 
Džiaugsmas ašaromis veržias 
Ir lašais į pilką žemę krinta.

Vyturys danguosna kyla...
Kaip pavasarį nesusikaupsi,
Aidint giliai šilo bylai
Ir džiaugsmingai vieversėlio liaupsei…

Kaunas, 1936.3.31


PILIAKALNIUOS

PILIAKALNIUOS, alkakalniuos aukurai tad smilko 
Ir dangop dūmelis kilo virš žarų... 
Tik kraitelį krovė, tik vėdino šilką 
Anta didžio dvaro pulkas dukterų...

Rauda motinėlė... Sengalvėle, kaip neliūsi, 
Kai geltoj smiltelėj užvadėlės pus... 
Kelkitės, dukrelės - Jotvinge ir Prūse, 
Skalve ir Galinde, kelkit iš kapų!..

Kaunas, 1936.1.11


EIS VALANDOS

EIS VALANDOS tyliai, kaip rasos krisdamos, 
Ir lange juodplaukė naktis pražils... 
Atneš stiklinį karstą nepažįstamos 
Iš tolimos šalies su įrašu "fragil".

Kas tu ten, krikštolo karste išbalusi? 
Kas tu, nūn mirštant nakčiai negyva? 
Tai ji, tai sniego karalaitė keliasi... 
O ne! tai tik šmėkla, panaši į tave...

Kaunas, 1936.1.30

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page