r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

INTYMIOS GIESMĖS
[1]


PRIEŠŽODIS

SESUTE N, už lango staugė 
Vielose vėtra ir šuva, 
Tačiau negyvos raidės džiaugės, 
Atminę laimę ir tave.

Jaučiau krūtinėj aitrų kartį - 
O tirpo vakaras trapus - 
Kažkas manosios knygos vertė 
Tuščius in folio lapus.

O vėtra žiedlapius išsklaidė, 
Ruduo apnuogino šakas, 
Tai verkė čia negyvos raidės, 
Gūdžiai užnėrusios rankas,

Ir liūdną pasaka man sekė - 
Skandinos saulė vakare, - 
Kažkur žydėjo geros akys 
Ir daug gilesnės už marias.

Naktis, žvaigždes pabėrus, žaidė, 
Diena sukniubo po našta - 
Sielojosi negyvos raidės 
Svečiajam pasakų krašte.

Kaip saulė rytą rasa braidė, 
Kažkur klajojusi pernakt, 
Taip eikit jūs, negyvos raidės, 
Sesutei pasakų pasekt.

Kaunas, 1935.8.24


PRAKALBA

TAI METŲ metais aš sielojaus, 
Kad nedainuota lieki tu - 
Seniai, seniai jau paminta po kojų, 
Seniai sumaitota kitų.

O buvo rytas su radastais, 
Ir vakaro nelaukė nieks... 
Matau, eilėm mylėti ar nekęsti 
Tavęs širdis jau nepajėgs.

Dėl to asmeniškas ir vienas... 
Bet su mergaite parugės' 
Tave minėjome tad mėnesienoj, 
Kad jau nei raudi, nei džiaugies...

Tai prilenkė tave, grėbėja, kloniai,
O taip, jog žado netekai!
Ir mes, matai, jau ne tautiečiai - žmonės,
Džiaugsmų ir ašarų vaikai.

Tik nemanyk, kad tavo ryto jau 
Ar nūdienos nematom mes... 
Dėl to, atleisk, brangus skaitytojau, 
Kad taip asmeniška giesmė.
Kaunas, 1935.10.10


ATMINIMAI

KO JŪS, atminimai, šitą naktį keliatės, 
Ko jūs, pakaruokliai, kylat iš kapų? 
Trupučiukas ilgesio, senų žodžių keletas, 
Praeitis pakvipus jazminų kvapu...

Ir buvai gal mano, ir buvai gal niekieno,
Gal, maniau, už marių, o buvai gal čia. 
Kažin kas man džiaugsmą ėmė ir išniekino 
Dilo ir sudilo pamaži delčia.

Kaip kartojau žodį, nieko nū nereiškiantį! 
Žinoma, galėjau gal praverst be jo. 
Bet norėjau visa, visa tai išaiškinti, 
Kad daugiau nedrįstų niekas abejot.

Tai mačiau berželį, o jau tokį nuolankų... 
Kaip tuomet tikėjau! Gal dabar tikiu?
Ir vijausi laimę, bėgdamas užuolanka,
Ir maniau - užbėgsiu laimei už akių.

Kaip mane ji gundė, kaip mane ji trotino! 
Ir gerai žinojau - ji mane apgaus... 
Verkė ir rūgojo vieną kartą motina 
Anta marių krašto kažin ko brangaus!

Trupučiukas ilgesio, senų žodžių keletas 
Ir kadais matytų keletas veidų... 
Ko jūs, pakaruokliai, šitą naktį keliatės? 
Tai ne man, tai žodžiui šičia bus graudu...

Kaunas, 1935.1.4


SEPTYNIOS PSALMĖS

Saulėlydžio croquis

TEN VORTINKLIŲ šilkinės gijos, 
Ten vakaras - žaizda, ten kraujas alma, 
O saulėj tvyro aštrūs kalavijai - 
Septyni sopuliai, septynios psalmės!

Niūniuoja vėtra giesmę gailią, 
Vaitoja gilios jūrų marių gelmės, 
O ten, gelmėse, miega mano meilė - 
Septyni sopuliai, septynios psalmės.

Ten ragana vylingais burtais savo, 
Sėdėdama žaliam dugne ant kelmo, 
Ten ją, pirmutinę mano meilę žavi - 
Septynis sopulius, septynias psalmes.

Bet mariom pulkas karžygių atjoja, 
Aštriais kardais kapoja aukso šalmus... 
Tave, tave išgelbės, mylimoji - 
Septyni sopuliai, septynios psalmės.

Kraujuoti karžygių kardai sušvinta... 
Karalių rūmai... lieknos palmės... 
Ar jie pajėgs tave sostan gražinti - 
Septyni sopuliai, septynios psalmės?..

O Viešpatie, jų eilės tirpsta, jėgos mąžta 
Ir ryja juos ten nuožmios gelmės. 
Ji nepasieks jau niekad marių krašto - 
Septyni sopuliai, septynios psalmės!

Tai vakaro, ne mano žaizdos gyja, 
Ne vakaro, tai mano kraujas alma:
Širdin įsmigę aštrūs kalavijai - 
Septyni sopuliai, septynios psalmės!

Kaunas, 1934.9.9


SNAIGĖ

	Viešpatie, kaip šviesi -
	Tokios kaip gyvas nemačiau!
			Peer Gynt

PRAŽYDO akys, nei obelys gegužy, 
O buvo saulėta diena. 
Solveiga! atsklenda pašliūžom 
Pusnynais tiesiai į mane!

Taip vargana mano trobelė - 
Maniau, skaisčiai apšvies ji ją, 
Ir bus languos kalnai nubalę 
Tyra kalnų poezija.

Kalnuose trykšta juk šaltiniai, 
Kalnuose kliedi juk kriokliai! 
Pusnynais neša sidabrinį 
Varpelių džiugesį arkliai.

Aš lankiau jos rankas ištiesęs - 
Varpeliai rodės vis arčiau... 
Solveiga!.Viešpatie, kaip šviesi, 
Tokios kaip gyvas nemačiau!

Tai ne veltui diena nubalus 
Ir saulėj žybčioja sniegai... 
Kažkas prasinešė pro šalį, 
Sniegais prasinešė smagiai...

Kvepėjo obelys, baltai pražydę 
Pavasariai ir sodai, ir žiedai... 
Nusinešė jinai tą džiaugsmą didį, 
O kalnus apgrindė ledai...

Pakyla lapai, pakąsti lapkrity, 
Kartu su viesulu piktu... 
O gal tai snaigė, saulėje nušvitus? 
O gal Solveiga, tai ne tu!

O negi tai ir vėl miražas 
Skaisčiai nušvito man languos? 
Argi ir vėlei pasaką tą gražią 
Kalnai palaidos ten, snieguos!..

Tai snaigė krisdama sudužo! 
Vylinga saulėta diena - 
Maniau, Solveiga atsklenda pašliūžom 
Pusnynais tiesiai į mane!

Kaunas, 1934.2.21 


BANALUS APRAŠYMAS

VĖTRA nešė burę, nešė burę jūromis - 
Kaip drugelį blaškė viesulas pagavęs... 
Ar tau, mano miela, ar, neatsižiūrima, 
Andai mano žodžiai meile nealsavo?!

O skaičiau kadaise banaliam aprašyme, 
Kaip didžiulį laivą į uolas suskaldė. 
Šaukės tasai laivas, šaukės vėtrų nešamas - 
Viesulas užriko sopulingą maldą...

Mano laivą nešė, blaškė vėtra jūromis, 
Ir putojo bangos, šėlo bangos rūsčios! 
Ar žinai gi tujen, tu, neatsižiūrima, 
Kaip pasauly nyku, kaip pasauly tuščia?

Aš ieškojau laimės banaliam aprašyme - 
Taip pabiro džiaugsmas, ašaros ir eilės. 
Gal tenai, bangose, skęsdamas ir ašenai 
Neprarėksiu vėtros maldomis ir meile!

Vėtra neš kaip drugį, neš kaip burę jūromis, 
Viesulai ten ūžaus ir putos ten bangos... 
Patikėk nors kartį tu, neatsižiūrima 
Mėlyna padange užu mano lango!

Kaunas, 1934.7.24


ELNIAS

Baladė

AUKŠTAM kalne ąžuolo pilis. 
Bokštų bokštai aukštam kalne. 
O karalius ten vilyčią 
Į pat širdį taiko elniui.

Girios elnią mirtinai pašaus 
Ir sukruvins ryto šalną - 
Pasileis laukais plačiausiais 
Mirtinai pašautas elnias.

Šimtą kurtų nuo saitų paleis -
Nepabėgsi girion, elni! 
Tik erškėčiais susižeisi, 
Tik papuoši ryto šalną...

Aukštam kalne didelė puota, 
Didžios iškilmės tam kalne, 
O konvulsijos jau tąso 
Mirtinai pašautą elnią.

Kilo klyksmas vidury dainos - 
Ten vestuvės, aukštam kalne - 
Visi šoko prie jaunosios... 
Ne tu vienas, girių elni!..

Kaunas, 1935.6.1


POEZIJA

TAI VAKARAS, tai mariose prigesęs, 
Tai slibinas, užčiaupęs degančius nasrus, 
O kasa žemę nekantrus Pegasas 
Ir kremta žalvario žąslus...

Vai jokim pasakų ieškot, Pegase, 
Vai jokime pasigrožėt naktim! 
Gal slibino urve ją gyvą rasim, 
Gal dar pajėgsime atimt...

Ir krūpčios olose nakties šešėliai, 
Ir žvaigždės nerimu į mus žiūrės, 
Kai slibino nasrai įtūžę vėlei 
Liepsnom kaip laužas sužėrės...

Ir tris dienas, ir tris naktis kovosim -
Praliesim kraujo tris marias
Ir karalaitę gražią išvaduosim,
Bet nieks mūs žygio pėdsakų neras,

Tik karalaitė gal prikels senovę, 
Gal ji pati tą pasaką apsakinės: - 
O trečią naktį, slibiną nukovęs, 
Ant rankų gyvą išnešė mane...

Kaunas, 1934.1.26


FEDRA

TĄ VAKARĄ ištvino upės, 
Tą vakarą krantuos netilpo, 
O saulė užmarin be rūpesčio 
Nuėjo aukso tiltu.

Tą vakarą laivai neskendo 
Ir gailiai nekrykštė žuvėdros, 
Tekėjo džiaugsmas tik pavandeniu, 
Tekėjo džiaugsmas giedras.

Tą vakarą šaunus sietynas 
Aukštam skliaute perlus patraukė - 
Džiaugsmingų vandenų ištvinusių 
Vaga nė laukt nelaukė.

Tą vakarą linksmi be galo 
Lėbavo pasakų karaliai - 
Viršūnėn ton sniegais nubalusion 
Nenutūpė ereliai.

Tą vakarą vėdinos iždas 
Ir liejos vynas, dužo taurės... 
Džiaugsmingai gervės grįždamos 
Išsitiesė į šiaurę.

Tą vakarą vargonai gaudė: - 
Magnificat anima mea! 
Tarytum marių pakraščius plaudamas 
Ramus vakaris vėjas.

Tą vakarą ir mano žingsniai 
Su tuo džiaugsmu tapte sutapo.
Tą vakarą, tą vakarą linksminos 
Aliai medelio lapas...

Kaunas, 1934.6.30


ŠILAINĖ

VĖLEKOS peizažą ūkana apvilko, 
O norėjau troškau visą jį apimt - 
Buvo atsimerkęs žydro lino šilkas, 
Buvo praregėjęs ilgesio akim.

Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo, 
Kai vyresnį brolį leido iš namų, 
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo, 
Kai ramino guodė žodžiu neramiu: -

Argi daug šilainės škaplieriun paimsi? 
Argi ten, už marių, bus tau jos gana? 
Bet prie širdžiai jausi ir jau bus tau linksma:
Tu su ja atminsi brolį ir mane...

Taip ir aš norėjau pasiimt šilainės
Arba lino žiedą iš peizažo to,
Kažin kur mūs dienos šunkeliais nueina -
Ūkanų prarytos nepasikartos.

O jas taip norėjau škaplieriun įsiūti 
Ir nešiot lig karsto prie gyvos širdies... 
Užpustys daržely sniegas žalią rūtą, 
O plentu vežimas naktį nudardės.

Betgi tu paliksi, tu, pilka šilaine, 
Škaplieriun motulės andai įsiūta! 
Su tavim atminsiu žiogrelius ir dainą, 
Ir jauniausią sesę, laistančią rūtas...

Kaunas, 1934


RUTINA

ABU, abudu prislėgtu rutinos... 
Didžiulio voro užspęstam tinkle 
Drugeliai blaškosi, o žydi linas 
Mėlyne vaiskia, atkaklia...

Palėpė atsidus gūdžiai užkimus, 
Ir negyvi sparneliai suplasnos - 
Taip atsikels vėl milžinas troškimas, 
Įkaitęs vakaro liepsnoj.

O kolei sąnariai iš lėto stingo, 
Akyse degė daug aitrios ugnies - 
Žolynai suposi nerūpestingi, 
O trandys grikšino gegnes.

Patamsiuosna, pabodusion palėpėn 
Įsiskverbia pavasario versmė, 
O dulkių prislėgtuos sparneliuos slėpės 
Didžiulio nerimo giesmė: -

Nėra žąslų, nėra saitų troškimams! 
Voratinkliai mūs niekad nepavergs, 
Nors ten vis, pasterbliuos, vėjeliai kimūs 
Mums vergo ašara per amžius verks!..

Abu, abu voratinkly sparnais pakibę, 
Bet pravirom, plačiom akim 
Matuosime skliautų platybę, 
Ir nieks mums laisvės neatims!

O gal priprasime prie pančių ir rutinos! 
Gal debesys apvilks žydras erdves? 
Ir gal pakils audra, pakvips žolynai, 
Ir su voratinkliu paskęsime purve!

Kaunas, 1934.11.2


SENATVĖ

TU NEMATEI, kaip vakaras pravirko tąsyk, 
Kaip galvas nulenkė ramunės, 
Kaip vortinkliuos pakibo karoliukais rasos, 
Kaip buvo ten ramu...

Tu nematei, kaip vakaras linus užmerkė, 
Tu nežinai, kaip miela buvo:
Ten smilgos aikčiojo, tenai čiobreliai verkė, 
Ten buvo baisiai įstabu.

Pūpsojo purios ratiliukais pasipūtę pienės 
Ir laukė papučiant vėjelio - 
Jas vėtra nusineš, kaip vakaras šią dieną, 
Kaip giedra vaiko džiaugsmą nusineš ir jas.

Pasklis ir mūsų dienos, lyg nužydėję pienės, 
Nuklys toli už atminimo:
Vėje pakils pūkeliai ir sutirps, neliks nė vieno, 
O liks tik stagarai vieni.

Mergaitės pievose braidys, raškys gėles, gražias ir rainas, 
Ir pienę nusiskins namo parneštų:
Netyčia gal palies - čia pat, per slenkstį einant, 
Ir stagarą į vidų teįneš.

Tu nežinai, skaitytojau, kaip sunku pienę...
Tu nežinai, kaip pint dienas eilėsna...
Gal laimė tau pakvips, lyg pradalgiuos suvytęs šienas,
Bet stagaro jau neatskirsi nuo gėlės...

Nes nematei, kaip vakaras pravirko tąsyk, 
Kaip mėlynus linus užmerkė. 
Ir gal gyvenimas prabėgs kaip vėtra smarkiai, 
Kaip pienės pūkas gal atklys, atklys ir apsiverks.

Kaunas, 1933.12.5


BERŽAS

APŠERKŠNIJĘS beržas stovi,
Šliejas prie tvoros, 
Lyg nusvirusiom rankovėm 
Sielvarte Pierrot.

Bėga lapais žalios dienos, 
O rūpliu sula - 
Bėga žalios mėnesienos 
Ir snūdi tyla.

Bėgo vasaros jo šviesios 
Vėtrose, džiaugsme 
Ir šakas į dangų tiesė 
Lieknas ir linksmas,

Bet su metais šakos sviro, 
Pynėsi kasom - 
Drėko beržo akys tyros 
Rytmečių rasom.

Gal gegužis į kamieną 
Padūzgens, pabels - 
Beržas rankų jau vis viena 
Džiaugsmui nepakels.

Lyg nusvirusiom rankovėm 
Sielvarte Pierrot, 
Apšerkšnijęs beržas stovi, 
Šliejas prie tvoros...

Kaunas, 1933.12.22


SNIEGAS

SNIEGAS! Viešpatie, ir baltas, 
Ir minkštas, ir jaukus! 
Ir gera, tik truputi šalta... 
Einu ir su savim šneku.

Priemiestis, skersgatvio liktarna, 
Rausvoki vakaro šilkai - 
r klykia rėkia pavėlavus varna 
Drauge su čiuožiančiais vaikais.

Išvirs girti iš restorano 
Valkata su prostitute... 
Ar čia dainuota meilė mano, 
Ar ji Izolda gi, šita!

Ir verkia, juokias, eina, klega - 
Kažkur jie skuba pro mane, 
O vakaras kaip laužas dega 
Jaunystės kerima ugnia.

Ir štai per sniegą purviną, sumalta 
Vežikas klapsi sau risčia, 
O man kažko be galo šalta, 
Be galo šalta čia...

Kaunas, 1931.12.19


VAISKI PILNATIS

VIRŠUM miško vaiski pilnatis, 
Šilko drignė geltonai žalia - 
Buvo lygiai tokia pat naktis, 
Tokia pat žvaigždelė mirkčiojo šalia.

O žiogelis vyravo skardus, 
Lyg norėdams sielvartą užrikt... 
Iš daugybės moterų vardų 
Aš labai norėjau vieną pasilikt...

Vieną veidą, vieną tik ar du 
Aš norėjau žvaigždėm padabint, 
Tiktai vieno - kuo jinai vardu, 
Tik jos vardo niekaip negaliu atmint.

Kilo augo debesys pikti - 
Įžūli tai viesulo valia - 
Juosna žengė vaiski pilnatis, 
Žvaigždė, o ir drignė geltonai žalia.

Gal veidai vėliau kur sutikti, 
Taip, mergaites atmenu kelias, 
Bet aptemo, it nūnai naktis, 
Meilės ir jaunystė kitados žalia.

Ne aš vienas, ir sesuo naktis 
Atsiduso aimana gilia - 
Ir paskendo vaiski pilnatis, 
Ir kvatojo raganos šile.

Kaunas, 1935.8.21


NAKTIES ŽIRGAI

NAKTIES žirgai, nebėkite taip greitai! 
O kur? kada aš tai skaičiau? 
Ak, kad vėl tokia naktis sodan ateitų, 
Aš jos kadaise tyčia nemačiau...


SPALGENŲ SYVAI

ZINOMA, jums meilė jau nebuvo nauja... 
O, tai buvo žiedas rudenį vėlyvą! 
Kas jums mano meilė, sopulys ir kraujas? 
Kaip teatre - spalgenų raudoni syvai...

Ne tikrovėj buvo, o prastam teatre - 
Deklamavo rolę, mintinai išmokęs, 
Senas paleistuvis, perėjūnas, latras 
Ir viešai iš meilės smuklėj pasijuokęs.

O gražiai kalbėjo - šviesia saule siekė, 
Perplėšė drabužį ir krūtinę ardė, 
Kad dar taip čia niekad nemylėjo niekas, 
Taip širdies gelmėse nenešiojo vardo.

Tai kartojo saulę, tai žvaigždes minėjo -
Gėleles visokias, įvairius žolynus, 
Saukė giedrą, lietų, darganą ir vėjus, 
Tai auksinę delčią sprogstančiam beržyne.

Taip vaidino meilę - nelaiminga, gražią, 
Ir, krauju pasruvęs, įspūdingai mirė - 
Spalgenom drabužį raudonai nudažė, 
O teatras visas išgąsčiu pastiro.

Taip vaidinant kartį iš kraštinės ložės, 
Dailiai pažiūrėjus, viena puiki dona 
Numetė po kojų jam raudoną rožę, 
Numetė kaip kraują, kvapią ir raudoną...

Ir taip jis sumišo, taip jam žodžiai pynės:
Rodės, grindys lūžo, rodės, žemėn smego, 
Ir ne ten mėnulį ir ne tuos žolynus - 
Nudėvėtoj rolėj painiojosi netgi.

Vakare araką arba šiaip ką kartų 
Gerdamas kliedėjo ir šventa vadino...
 Džiaugėsi, kad meilę jis nors vieną kartą 
Ne rašte, ne rolėj, o širdy pažino.

Kartą jį ta dona net svečiuosna kvietė:
Meile, tujen šitai! laime, tujen šitai! 
Jos drabužių šilką netyčiom palietęs, 
Svaigo, it nuo vyno, su tulžim maišyto,

Ir pasakė: Nėra galo mano meilei, 
Šviesi dona, mano skausmui nėra krašto!
Nemylėjo, nekentėjo dar taip dailiai 
Nieks pasauly, nei senų senovės raštuos...

Ką jūs kalbate, maestro Arlekine!
Vėl pradėsit rolių žodžiais man iš naujo?!
Man vaidinant šitą rolę paskutinę
Jau ne spalgenos tekėjo, dona, - kraujas..

Kaunas, 1934 vasara

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page