r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

IMAGO MORTIS


ŽENKIT

ŽENKIT, mano graudžios, mano nykios eilės, 
Ženkite motyvu: mais ou sont les neiges d'antan!
Eikit, mano jambai, eikit, ketureiliai, 
Iš niekur į niekur - nevilties kraštan!

Argi tam į žygį jus buvau išvedęs, 
Kad man neštut šlovę, meilę ir šilkus... 
Tujen, mano plunksna, būki vėl bežadė - 
Aimaningas balsas tapo nejaukus.

Buvo tokios dienos, kada žodis džiaugės - 
Tėviškė paplūdus buvo dar kraujuos, 
Bet nū ją aptraukė Švento Rašto raugės, 
Tai dėl to vaidenas toks graudus ruduo.

Tėviške, daugiau tau jau neįsipyksiu:
Tujen negi verkti - juoktis atėjai. 
Sielvartai nemarūs širdyje paliksit 
Ir nebegadinsit jūs jau ūpo jai...

Kaunas, 1933.9.20


PASTORALĖ

O VIEŠPATIE, koks vakaras, koks nerimas, 
Koks sielvartas mane apėmęs! 
Toli balti laivai liūliavo mariomis - 
Balti, kaip baltos chrizantemos.

O saulė leidosi balta, pailsusi:
Ji leidos nežinion į rūką tirštą - 
Mačiau, sutąsė spindulius konvulsijos,
 Mačiau ir vakarą, kaip žmogų, mirštant.

Užgeso varpo aidas klonyje...
Skambėjo kažin kas, lyg piemenų rageliai...
Tai vakaras ir tai tikra agonija,
Tai galas kažkokios graudingos pastoralės.

Už šilo spinduliai nusilpo bekyšodami 
Ir, tartum skęstančio ranka, paniro. 
Ir medžiai, šermenų giesmes giedodami, 
Pravirko, ir, lyg vargonai, gaudė girios...

Kannas, 1933.10.10


KŪRIMO VALANDA

ŠILTA pavakarė, tartum lelijų kvapsnis, 
Pasklidusi svaiginančiu kvaitu, 
Giedra, kaip kūdikio šypsnys per sapną, 
Nerūpestinga, kaip Watteau.

O saulės spinduliai, kaip miežių varpos, 
Nusvyra žemėn aukso akuotais. 
Ir blaškos pamiškėm paklydęs varpas, 
Ir virpuliuoja nerimu skliautai.

Tarytum laužo žarijas būt žarstę, 
Rūsčiais veidais susėdę milžinai 
Palei skaisčiosios karalaitės saulės karstą, 
Kur jau žarijos blėsta, grindžias pelenais.

Skliaute ištrykšta dar nuraudusi vakarė, 
Prabėga lapais šiurpus šlamesys, 
Bet jau nuo kalnų, šilo ir nuo marių 
Grasus kaip slibinas pakyla debesis.

Tas debesis tolydžio auga, kelias, 
Artėja dundesiai ir duslūs ir pikti... 
Nusikvatojęs žaibas skliautą skelia, 
Akimirksniui prasiskiria plati naktis -

Ir matosi nuraudęs didelis peizažas, 
Tartum ekstazėje nušvitusi širdis, 
Ir vėlei prakeikta šalis nugarmi skradžiais, 
Tik kažką gailiai verkaujant girdi.

Tai tik akimirksniui, tiktai vienai sekundei!.. 
Po to tiktai traškus griaustinio trenksmas jau, 
Ir lauki vėl akimirksnio nubundant, 
Bet... tąsyk būna dar tamsiau.

Kaunas, 1933.10.10


PERSEVALIS

PAŽVELGĖ naktis, lyg juodos akys per vualį 
Su baltais taškais,
Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis, 
Rymančiais miškais.

Stovi Persevalis, pasirėmęs kardu,
Taip tyrom akim,
Ir kartoja šventą savo damos vardą 
Geliama širdim.

- Išklajojai žemę, daug vardų apgynei 
- Veidu vis linksmu,
Ar ne tavo dama kojomis pamynė 
Tuos šventus jausmus?

Ar radai tu meilę, baltas Persevali, 
Eidamas miškais? - 
Klausė jo klastingos akys per vualį 
Su baltais taškais.

Kaunas, 1933.4.29


OSANNA!

AŠ TAIP akylai ieškojau progos 
Sušukt nors taip sau: Osanna! 
Ir eit paskui banguojančius rugius, 
Galilaukėj lakštingaloms skardenant.

O tai, man rodos, gera linksma būt, 
Net nežinot, tik spėt: lyk lygu, 
Negu šis mano žingsnis atidus 
Pasaulio ūkana ir knygom.

Jau man nuo tosios išminties,
Kaip Babely, viskas surizgo susimaišė.
Paliko knygos vieną rymantį,
O artinas naktis juoda, kaip maišas.

Žinau, mergaitė kiemą šluos
Ir vis barstys geltoną smėli,
O man vis mintys rigs, kaip mašalos,
Ir metai plauks ramiai, kaip sieliai,

Ir skausmas trykš, ir kraujas virs - 
Ir gal paslėpti nepajėgsiu! - 
Ir vis ant knygų remsiuos, ir... 
Juk taip gyvenimą aš mėgstu!

Prasmės mergaitė neieškos - 
Kodėl ir kaip? - jai viskas aišku. 
Ak, kaip tu mielas, vaikiškas 
Pasauli, šypsantis ir vaiskus!..

Kaunas, 1933.6.8


NAKTIS

O KAIP tavęs man neminėti! 
O kaip tavęs man nekartot! 
Žiogeliai šoko menuetą 
Tąnakt, kaip tūkstantį naktų...

O buvo vaiskus baltas mėnuo... 
O buvo debesys balti... 
Aidėjo pamirštu refrenu 
Pasikartojusi naktis.

Girdžiu seniai girdėtus žodžius, 
Girdėtą balsą vėl girdžiu, 
Ir viską - svirtį, liepą, sodžių 
Ir skardžiai giedančius gaidžius.

Juk tu mirei, juk tu atgijus? 
Juk tu gyva, juk ne sapne! 
Argi, įbedus kalaviją, 
Apleisi vėlekos mane?

Tai vėl sapnuosis man serbentų 
Nusvirus kekė kruvina, 
Ir vėl matysiu žvaigždę krintant 
Nukris kaip ašara viena.

Žiogeliai šoka menuetą 
Šiąnakt, kaip tūkstantį naktų. 
O kaip tavęs man neminėti? 
O kaip tavęs man nekartot?..

Kaunas, 1933.11.9


DVIDEŠIMT AŠTUONI

DAR SAULĖ braido tik po rasą, 
Tik ašarom pasruvę žolės, 
O man apraibo mėlynasis, 
Apraibo man šilkinis tolis.

Kadaise taip be galo traukė 
Ilga ir tolima kelionė, 
Kur rodėsi - kažkas dar laukė 
Su ašarom, su šypsena malonia...

O buvo gera eit, gėrėtis,
Kai paryčiu žolynai vos pakirdę...
Taip eiti, lyg tikram poetui,
Ir rankoj neštis savo širdį.

Čia saulė šypsosi, čia mėnuo, 
Čia gėlės rausvos ir geltonos, - 
Lyg tam kareiviui į Atėnus, 
Norėtųs bėgti Maratoną.

O dienos bėga, dienos skrenda... 
O upių vandenys, ar grįšit?! 
Jaučiu, aš taip nuvargęs šiandien, 
Tartum bėgikas prie finišo.

O degė akys, kraujas stingo, 
Kely alpau tolydžio ašen 
Todėl, kad tos žinios džiaugsmingos, 
Jaučiau, jau niekam neparnešiu...

Nešu vis taip džiaugsmingą žinią, 
Tartum Atėnams Maratoną - 
Širdis dar šaukia: Tempo! Finiš! 
O man jau dvidešimt aštuoni!

Kaunas, 1932.6.23


HIDALGO

JAU TUJEN nieko nepamilsi 
Ir nieko tu nepasiilgsi! 
Tavo širdis tokia pailsus 
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis.

Tujen jau niekuo netikėsi 
Ir nieko, nieko jau nerasi - 
Gal stosi, šauksi pakelėse, 
Bet būsi toks graudus, bedvasis.

Ieškosi tu, dėl ko galėtum 
Save ir visa ką pateisint, 
Ir pražydės tau akys lėtos, 
Kaip prarajos pabaisę.

O galgi dar! O galgi. 
Gal dar galėsi kiek tikėti - 
Išjosi, kaip šaunus hidalgo, 
Aukštai iškėlęs savo ietį!

Ir josi tu kažkur į tamsią šalį, 
Pro slibinų olas siaubingas, 
Ieškodamas to Švento Gralio, 
Kuris kažkur kadaise dingo.

Palauš kelionė tavo galią, 
Vėl melą tiesoje atrasi, 
Ir liksi vėl be Švento Gralio, 
Kely išvargęs ir išgesęs.

Ir niekad niekur nesušilsi, 
Tikėsi vėl, ir vėlei apsivilsi, 
O bus širdis tokia pailsus 
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis…

Kaunas, 1932.10.29


AK, KAIP GERA MAN

AŠ ŽINAU tik vardą, tiktai vieną žodį:
Tartum pačią laimę su savim nešiojuos. 
Ir klydau, kai laimė, kaip mergaitė rodės, 
Kai jos brangų vardą vakarais kartojau.

Ak, kaip gera man -

Kai žinau, kad laimės visiškai nebėra! 
Gal susuks ji protą po bankroto pirkliui... 
Kaip atskirt pasaulį nuo Romos galeros, 
Kur esmi prikaltas prie nevilties irklo?

Ak, kaip gera man -

Nebelaukti nieko, niekuo netikėti, 
Abejingą žvilgsni į žvaigždes pakelti:
Ateitis - miražai ir tyrai smėlėti, 
Praeityje tuščia, abejinga, šalta...

Ak, kaip gera man -

Aš galiu gyventi, kaip koks Ahasveras, 
Aš galiu numirti, kaip kokia plaštakė. 
Aš žinau - prikaltas žmogus prie galeros, 
Aš matau, kaip dega jojo klaikios akys!

Ak, kaip gera man!

Ir taip ramus, ir taip nerūpestingas 
Su tingia šypsena žiūriu pro langą - 
Taip retkarčiais šis tas dar įkyriai įstringa, 
Tarytum šitas banalus pasenęs tango: -

Ak, kaip gera man...


AŠ PAJUTAU

AS PAJUTAU pavasarį ant linksmo upelių čiurlenimo, 
Ir mano akys pro ašaras sužvilgo:
Aš gyvenau, bet argi verta pavadint gyvenimu 
Tą metų eilę nuobodžią ir ilgą.

Pražydo raudonai pro sniegą riešutas,
Pražydo mėlyna šlaite žibuoklė...
Kadaise aš rašiau, o kad galėčiau visa tai suplėšyti -
Pabėgti nuo eilių, lyg nuo vaiduoklio.

Kadaise aš klausiau, ką šilas man, ką pušys porina, 
Senus gražius laikus atminę:
Viršūnėmis, lyg šiurpas, bėga gaudesys patetiškai mažorinis, 
Kažin kokiu džiaugsmu suvirpinęs mėlynę.

Kadais radau mele kažkokią tiesą glūdinčią - 
Aš šitą tiesą sunkiai iškentėjau. 
Įgriso melas ir tiesa! Ir žvaigždžių tūkstančiais 
Mano blakstienos pražydėjo...

Einu savy paskendęs ir, lyg pamišęs, rankioju 
Žabus, skujas, pernykščius uogienojus, 
Ir grįžtu nešinas: sakau, kad mano rankoje 
Šimtai pavasarių apsilapojo...

Galilaukėj berželis laukė iki nakt manęs. 
Ką pasakysiu jam, ką jam parnešiu!.. 
O širdį taip jaučiu, kaip sunkų akmenį - 
Jaučiu, kad aš pavasario nebepanešiu.

Dvi sukibę pušys, tartum girtos, sverdėjo, 
Tartum kažko juokės, tartum šnekučiavo: -
Netikėk jo žodžiais! Daug ką juose perdėjo
Daug ką tik pagražino jis eilėse savo...

Kaunas, 1932.5.13


KNOCK OUT

KAŽKAS, tartum gitaros aidas, 
Kažkas taip sena, taip verksminga... 
Ir menasi nusviręs veidas 
Kažkokio čempiono, išmušto iš ringo.

Pasiutęs riksmas, beprotiškas šauksmas 
Jo paskutinį sapną drumsčia, 
Ir ima apmaudas ir tokis jausmas - 
Pakilus pagrūmot bejėge kumščia.

Ir akys gesdamos išsimuša iš kelio 
Ir klaidžioja kažkur, kažko dar ieško, 
Bet taip skaudžiai ramu ir taip akyse žalia, 
Ir norisi atleist ir angelui, ir niekšui...

Dar lūpos šnabžda: - Aš kumščiavaus dėl juoko, 
Dėl reginio, kad tu akimirksnį užmirštum. 
Tai jau toks pasaulis, tai jau laimė tokia, 
Kur rungiamės, kur juokiamės, kur mirštam!

Dar daugel verks ir juoksis, o aš galiu jau spjauti 
Į šį pasaulį, į šį didžiulį bokso ringą! 
Jūs trokštat reginio, jūs trokštate nokautų?.. 
Deja, jau mano sąnariai sustingo...


IMAGO MORTIS

IŠ KAŽKUR šalta mirtis atjoja:
Barška kaulai, dalgis žvanga, 
Ir gyvenimas kaip šuo po kojų 
Cypia susirangęs.

Smėlio laikrodis aukštyn pakeltas 
Ir šypsą reti pageltę dantys:
Net ir tam, kuriam pasaulis buvo šaltas, 
Daros artimas ir šventas!

Velka pasagas per gūdžia tylą, 
Taip grasiai, taip baisiai klapsi: - 
Tu, žmogau, iš žemės dulkių kilęs, 
Žemės dulke tapsi.

Ir akivietės, kaip prarajos pravirę,
Taip klaikiai pasaulin įsidėbę. 
Žemė šaukia: Dies irae! -
Žemė tiesia šaltą glėbį...


FUGA IN AS MOLL

DAŽNAI pasiremiu ant savo nuobodaus gyvenimo - 
Taip noriu jam atrast šį ta, bet nieko nerandu:
Pabyra metai ašarom, tai sušlama dejavimais, 
Tai vėlei nuplaukia lėnai, lyg paryčiu vanduo.

Tai pasaka! sekta kadais su smulkiomis detalėmis... 
O pasaka! Tujen jau tolimam, jau užmario krašte! 
Ir glamonėju širdį plakančia ir geliamą, 
Suklupusią po atminimų apsunkusia našta.

Jis taip sunkus, taip didelis tasai gyvenimas. 
Jis taip nuvargino, taip nuplėšė, nualino mane. 
Ir štai aš viska surinkau, kas gali būti menama, 
Nors trupučiui sušilt kadais rusenusia iliuzijų ugnia:

Tokia neaiški mėnesiena, ir pakaruokliai man vaidenasi,
Žiūriu, kaip kalasi žvaigždelė pamažu,
Ir vėl bedu akis, bet paklystu žvaigždynuose, -
O tas gyvenimas toks didelis ir toks gražus!..

Ir taip norėtųsi gyvent, kaip kirminui, sakysime, 
Gyvent dėlei gyvenimo paties - 
Gyvenimas versmė, jis niekad neišsisemia, -
 Gyvent be galo ir be krašto, be mirties!

Atgyja vėl širdis nuvargus ir aplėtusi. 
Aš jo kadaise troškau, aš juo kadais džiaugiaus - 
Gyvenimas toks didelis, o jo norėtųsi, 
Norėtųsi kaip galima daugiau...

Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino, 
O vis su tokia didele aistra aš ji nešu. 
Ir nyksta smulkmenos - tie rudenys ir darganos, 
O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!.

Kaunas, 1932.8.10


ANTROJI MEILĖ

O SKAISTI šviesiaplauke, pamėlynavusiais poakiais, 
Tu pasiilgai vėl eilių ir meilės mano... 
Ir vėl lyg gyvas sapnas: dar vienas meilės nuotykis - 
Dar vienas mėlynas akis reikės nešiot, kaip talismaną.

Paberdavau akis kavinėse, akis nuvargusias, išsekusias, 
Ir sunkios mintys plaukė, sunkios tartum švinas, 
Bet lyg drugelis vėl viena graži jaunystės pasaka 
Plasnoja po erdves, plasnoja po žvaigždynus.

Vėl norisi pasekt kažką ir eit kalnų viršūnėmis - 
Parodyti pasaulį visą: jo garbę ir menkystą, 
Ir žmogų kenčiantį, ir žmogų ujamą - 
Parodyti nenuimtą nuo kryžiaus Kristų.

Taip, rodosi, naivios ir artimos palaukt, lyg saulės patekant,
Palaukt su šypsena, su ašarom, su juoku,
Tai kas, kad jau širdis pasruvus kraujo latakais,
Tai kas, kad ji seniai jau juoktis nebemoka.

Ir visuomet, kai tokis žvilgsnis mane perveria, 
Susimąstau, ir taip švelniai krūtinę gelia:
Gal kas nuskaidrintų mane, tartum rūdėtą žalvarį, 
Nuvargusį ant vieškelio tarp gluosnių ir smūtkelių.

Ir kartais norisi išplėšti širdį baisiai geliamą 
Su šimtais, su tūkstančiais žaizdų ir randų - 
Parodyt gyvą sielvartą ir gyvą nerimą. 
Ir daugel pasakų, ir daug gražių legendų.

Aš būčiau tau švelnus vidur laukų ir miestų ūžesio, 
Kur ilgisi šilai, kur saulė šypsosi, kur lyja... 
Poetas - tai jūreivis iš daugelio laivų sudužusių, 
Poetų žaizdos gyvos - jos niekad neužgyja.

Tiktai poetų žodžiais kažin kodėl nieks netiki - 
Netikros žaizdos jų ir pramanyti randai:
Tai vien tik žodžiai, tiktai tuščia patetika - 
Jų ašaros - rondo, jų sielvartas - legendos.

Tave mylėsiu, lauksiu, tartum saulės patekant, 
Tau seksiu sielvartą, kaip rudenį ir vėją... 
Tu patikėk manim, manimi niekas netiki...

Kvailut, aš tik pasijuokiau, o tu ir patikėjai. 

Kaunas, 1932.5.25


PRIETEMA

DABAR tokia prietema; ir židinys kūrenas, 
Už lango blaškos vėjas, iš kažin kur atėjęs. 
Aš šičia taip nuvargęs ir taip pasenęs, 
Bet dar paseksiu pasaką, kaip grįžęs Odisėjas!

Kadaise ten toli, toli, kur saulė teka, 
Laki drąsi mintis tristiebiu plaukė;
Mėlynę perskrodė galingos aro akys: - 
Garbės... meilės... laimės! - šaukė.

Ilgai mintis, sparnuotąsias bures išplėtus, 
Stiebus, kaip nuotakas, baltai aprengus, 
Aplenkdavo salas užburtas užžavėtas 
Ir džiūgavo viena po mėlyna padange.

Bet tas tristiebis kažin kur sudužo 
Ir vienišą ją išmetė į kranto smiltis - 
Į šalį tolimą, nežinomą ir gūdžią, 
Kur geso akys ir širdis, ir viltys...

Tartum padegėlė, ant degėsių parimus, 
Beviltiškai pirštu geltoną smėlį žarstė 
Ir klaidžiojo viena sugurdus, nusiminus, 
Tarytum motina paskui vienturčio karstą.

O saulė leidosi. Rausvai marias nudažė.
Ir matės tolimi tyrai ir tolimos oazės,
Ir vienišo tyrų keleivio kažin koks klaikus miražas:
- Garbės!.. Meilės!.. Laimės! - šaukiantis ekstazėj.

Kaunas, 1932.5.3.


VIETOJE LAIŠKO

TOKIOS vienodos monotoniškos dienos. 
Gyvenu taip diena iš dienos. 
Už lango slenkant mėnesienoms 
Eiles dar kartais mėginu.

Nueina jos ramiai, tartum per sniegą, 
Ir rimai eina taip niekais, 
Tik rėkia naktys ilgos ir bemiegės 
Apsnūdusiais ir rūškanais rūkais.

O dienos taip keistai panašios,
Naktis į naktį panaši. 
Kartais šiaip taip šis tas dar rašos, 
Kartais nė nieko parašyt.

Ir taip manai: ranka numosi, 
Išsprūs dar koks "tuščia tave!" - 
Apkaltinsi kitus, save paguosi 
Ir pasiskųsi senatve.

O dienos plauks ramiai, kaip plaukę, 
Viena į kitą panaši,
Ir rodysis - gyvenimas dar šaukia
Ir - kad turi ką parašyt.

Nešiojuos vis su tais žaliais berželiais,
Sulėlydžiais, dainom... 
Žinau - apaugs širdis, apaugs ir kelias, 
Apaugs kaip kelmas samanom.

Liepsnojančią, kaip širdį, saulę
Ir meilę pinsiu į dainas.
Norint žinau, kad meilė, kaip pasaulis,
Ir taip banališka, ir taip sena...

Kaunas, 1933.8.10


PLUNKSNA

O BUVO toks gražus gegužio galas, 
Purienomis gelsvai putojo pievos, 
Ir tais žaliais laukais, ir tais linksmais berželiais 
Iš mėlyno dangaus gėrėjosi pats Dievas.

Šypsojos spinduliai ir šilas džiaugės, 
Ant padrikų plaukų užkrito rasos gailios - 
Tuomet mudu kalbėjom, mielas drauge, 
Kalbėjome apie Tristano meilę.

Ir manėme, kad mūsų žodis 
Atneš pavasarį, atneš paguodą - 
Tuomet ir šis pasaulis rodės 
Tartum pražydęs vyšnių sodas.

Bet juo tolyn, juo žvilgsniai geso:
Ir mano jėgos - tavo galios. 
Mudu užmiršome, brangioji sese, 
Pavasarį, purienas ir berželį.

Ir buvo taip graudu ir nyku baisiai - 
Pasaulis akyse apmargo. 
Sakyk, brangi, ar mes galėsime pateisint 
Šiais žodžiais sunkų žemės vargą.

Ar ras mumyse nors truputį paguodos? 
Ar būsim mes nuvargusiam paunksme? 
Sakykit jūs - tu, mano mielas žodi, 
Ir tu, mano brangioji plunksna...


IŠ ŪKANOTO

IŠ ŪKANOTO rūškano rudens 
Paklydęs gervių sielvartas skardėjo. 
Ir gaila metų ir vandens, 
Kur šita ūkanų tyla tekėjo.

Pakvimpa sopuliu pietai, 
Sparnus ištiesia mintys mano, 
O dykumose kliedi apie tai 
Išvargęs metų karavanas.

Bet rūškano rudens drėgmė 
Tolydžio vis krūtinėn smelkias - 
Pro ūkanas nebeprasimuša giesmė, 
Nebeprasimuša akių apkvaitęs alkis.

Ir tik prisimenu, tik daug menu - 
Pavasarį ne vieną kvapnų... 
Prabėga stirnos - daug dienų, 
Prabėga giedras mano sapnas.

Toks rūškanas ruduo. Ir nieko nematau, 
Tik ant gėlių jaučiu, kad viskas baigias. 
Tartum didžiausią džiaugsmą tau 
Rengiuos rudens tyloj papasakot, Solveiga,

Kaip tąsyk gerves nunešė pietai, 
Kaip tąsyk skausmas ūkana skardeno, 
Ir pasaką pasekti apie tai, 
Kaip tyruose sutirpo karavanas...


MĖNESIENA

LIEKNOS pušys dangų remia 
Ošesys kurtus... 
Nemainyčiau šitos žemės 
Į didžius turtus.

Naktys būna tokios žalios, 
Požerė balsva - 
Laumė pasakos karalių 
Pjauna su viksva...

Kaunas, 1932.6.30

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page