r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

EILĖRAŠČIAI
[2]


RUGPJŪČIO NAKTIS

ŠVELNI rugpjūčio vėsuma, 
O širdis net ritmą lėtina... 
Keista naktis! Žiūriu žvaigždėsna - 
Pasibaisėtina, pasibaisėtina!

Rami naktis, nutilusi - 
Pasibaisėtina! Ak! aiman, ten 
Pulkais taip auga žvaigždės, pilasi 
Ir krinta lietumi, lyg deimantai...

Nurimk, širdie, nurimk, papaikėle, - 
Nėra ko jaudintis ir plakti - 
Kas dedasi danguj, ne tavo reikalas, 
Kas dedasi danguj rugpjūčio naktį...

O tos žvaigždelės sielvartingai krinta... 
Tik šilas po senovei dunkso... 
Net darosi graudu. Kad ją kur šimtas! -
Naktis verta Flamariono plunksnos!


APIE RUDENĮ IR ŠUNĮ

TOLI, už marių mėlynųjų, 
Už šilo, už laukų, 
Karalaitę pamotė išgujo, 
Išgujo iš namų...

Ruduo, lietus ir šuo ten kaukė 
Nedrąsiai, patylom, 
O karalaitė buvo šviesiaplaukė, 
Akim kaip linas mėlynom...

Ir niekam, niekam nerūpėjo 
Nei karalaitė, nei šuva, 
Tik beržas nuo lietų ir vėjų 
Raudojo rauda nesava: -

Toli, už marių mėlynųjų, 
Už šilo, už laukų, 
Karalaitę pamotė išgujo, 
Išgujo iš namų...


PALEI LIEPTĄ

PALEI lieptą, prie berželio 
Viršūne nulinkusia, 
Anksti rytą saulė kelias, 
Jūroj išsitrinkusi,

O už šilo violetų, 
Vakaro pravirkdytų, 
Saulė leidžias taip iš lėto, 
Ilgesiu nugirdyta...

________________


PRIE STATINIŲ, ten daržely, 
Rožę nusiskynusi, 
Sakė, jai šią naktį žalią 
Mylimas vaidinosi...

O sodely, ten po vyšnių, 
Kur snieguose nėrėsi, 
Verkė: - Mielas nesugrįžta, -
Rankeles užnėrusi...


TAI SLANKIOJAU

TAI SLANKIOJAU tada šešėliu pievoj... 
Gėlėse ašarų! primint kartu! 
Ir klausiau aš gėlių: - Kur pasidėjo Dievas? 
Kur pasidėjai tu?

Kalbėjau poterius gėlėse, pievoj, 
Tylius, kaip skausmas tų naktų, 
Kalbėjau taip: galėjo gal išgirst tik Dievas, 
Galėjai gal išgirst tik tu!..

Bet svetima malda gal buvo Dievui, 
Ir tau malda gal buvo svetima, 
O taip žydėjo margos pievos, 
O taip kvepėjo toluma...

Tai mano ašarom žydėjo pievos... 
Nuo poterių, nuo poterių girtų, 
Žinau, būt verkęs ir rūsčiausias Dievas, 
Ak, būtum verkusi ir tu...


KAŽIN KAS TAIP BĖGA

KAŽIN KAS taip bėga, 
Valandas taip neša - 
Paskutinės jėgos, 
Paskutinis lašas...

Žalias vyšnias vėlei 
Baltos šalnos kausto - 
Kad taip visą gėlą 
Rašalu išspausti!

Kodėl meilė tyli! 
Saulė gluosnin karias? 
Išošė ją šilas, 
Išsiūbavo marios.

Pažiūrėt iš tolo, 
Pavartyt, lyg knygą, 
Kaip tos žvaigždės puolė, 
Kaip vyšnias apsnigo...

Rausta kraujas, rausta 
Ir kaip dienos laša... 
Kad taip man išspaust ik 
Paskutinio lašo!..


KARALIUS LYRAS

TA DARGANA dar šiandien tvyro 
Širdy naktų ir vakarų - 
Tokiu oru karalius Lyras 
Buvo atstumtas dukterų...

Ak, koks beširdis tas Šekspyras - 
Išvytas cypęs būt ir šuo! 
O lyriškas karalius Lyras, 
Nors dargana ir nors ruduo...

Apsivylė, gyvenimas įkyro 
Pilkų dienų ir vakarų. 
O pasakas dar sekti Lyras 
Norėjo vienai dukterų!..

O beprotės, o naivios akys tyros: - 
Tau pasakas aš seksiu tarp uolų!.. 
Gal nežinojo pats Šekspyras, 
Kaip tai negudra, sentimentalu...


RAIZGOS SNIEGAS

RAIZGOS sniegas, minkštas ir tylus, 
Tartum pirštai nusigandus virpa. 
Buvo meilė taip pražydus, išputojus kaip alus, 
Bet taip greit, taip greit ištirpo...

Aš mačiau kadaise: snigo vienumos kliedėjime. 
Ir sakiau: tai mano sapnas, sapnas ir legenda… 
Bet ir jį man išplėšė, ir sniegų žydėjime 
Tartum marių putoj skendo...


AUGO SODE

AUGO sode serbenta 
Ašarinėm kekėm - 
Buvo meilė taip šventa! 
Niekam nepasakėm...

Buvo mėlynas ruduo, 
Raudonavo vyšnios - 
Bėga dienos kaip vanduo, 
Kaip vanduo negrįžta.

Apkaišys baltais sniegais 
Saulė vyšnios šaką, 
Bet ar laimė vėl kada 
Bus girta, kaip vakar?!


YRA TYLIOS NAKTYS

YRA tylios naktys
Tyluma įkyrę, 
Yra gyvi žmonės, 
O tarytum mirę;

Ir įvairios meilės 
Tyli jų širdyse, 
Kaip įkyrios naktys, 
Nemigoj ištįsę...


OFELIJA

OFELIJA beprotė, Ofelija mylinti - 
Balta kaip sniegas, skaisti gi kaip ašara. 
Vienuma prie upelio Elsinoro apylinkėj, 
Ir gluosniai nei žodžio, nei žodžio neprataria.

Su žagarais, su žolynais nuvytusiais... 
O gluosnių tai gluosnių tamsi litanija!... 
Ir žvaigždelė per dangų kaip ašara ritosi, 
O ji vis tikėjo ir vis dar manė ji...

Tikėjo Hamletu. Tylon įsiklausiusi, 
Girdėjo, kaip gluosniai ošė kartodami: - 
Ofelija, nimfa, prisimink mano nuodėmes 
Savo maldose, maldose švenčiausiose!..


KRYŽKELĖ

AŠ PRAŠIAU tik vieno, vieno tik tikėjimo!
Tokios žalios pievos ir rimti šilai...
Nuo nusileidimo iki užtekėjimo
Tu jau netikėjimo ledu apšalai.
Aš prašiau tik vieno, vieno tik tikėjimo!

Tokios žalios pievos ir rimti šilai! 
Vienas užtekėjimuos ir nusileidimuose, 
Vienas vienumoje. Ir nakties tyloj 
Aš kuždėjau vienas sielvartu užkimusiu:
Tokios žalios pievos ir rimti šilai!

Vienas užtekėjimuos ir nusileidimuose 
Aš šaukiau: - Tikėjimo! Kurgi tu eini? 
Mano graudaus žodžio surinktuose rimuose 
Palikai taip vieną, vieną taip mane! 
Vieną užtekėjimuos ir nusileidimuose...

Aš šaukiau: - Tikėjimo! Kurgi tu eini? 
Ir palieki vieną, vieną be tikėjimo! 
Tokios vienos pievos ir šilai vieni... 
Nuo nusileidimo iki užtekėjimo 
Aš šaukiau: - Tikėjimo! Kurgi tu eini?...

Kaunas, 1929.12.21


APIE LAIMĘ

KAS MAN šiandien rodos vargas, 
Vakar buvo laimė - 
Kaip genys pasaulis margas, 
Kaip genys ir laimė.

Aš maniau: maža trobelė 
Tarp miškų kur kaime, 
Palangėj berželis žalias, 
O trobelėj laimė...

Aš maniau, kad žmoną gerą, - 
Gražią jau savaime, - 
O tada be margo dvaro 
Būtų tokia laimė!

Šiandien vėl jau rodos kita - 
Ne žmona, ne kaime... 
Kas ją žino, kokia šita 
Būna kartais laimė!


AKYS

YRA TOKIOS akys, kaip rudenio 
Gervių ištiesti kaklai, 
Ir tokios kaip saulė vidudienį 
Šiltos, ir šaltos kaip stiklai.

Taigi yra nuostabios akys - 
Šilkinis gervių ilgesys, 
Kur trikampiu tolin plakas, 
Į pasakų šiltas šalis.

Kažkur nuvargę ir apmirę, 
Savyje sielvartą marins, 
Svajos pasaulį, meilę tyrą, 
Lyg netekėjus moteris.

Kaip gervių skausmo begalinio 
Lėnus mojavimas sparnų, 
Yra numėlusios kaip linas, 
Kaip skliautas rudenio dienų...

Beprasmiškai plasnojančios plaštakės. 
Kažkur jau mėlyna ir žalia. 
Yra šilkinio skausmo akys, 
Kur būtų aiškus mano kelias...


BUVO SAULĖ

BUVO saulė balta kaip nuotaka 
Ir skendėjo sniege, 
Bet kažin kokia keista nuotaika 
Mane baisiai slėgė.

Vakaras, miškas, prietema 
Ir trupučiuką šalo - 
Slinko debesys, ir tie toki 
Matyti ir banalūs.

O andai būdavo pavasariai 
Su obelų žiedu, su vyšnių!.. 
Bet išsekė akyse ašaros, 
Jau ir širdis neplyšta.

Taip viskas įprasta, širdies nepajudina, 
Pro šalį visa kas praeina - 
Banalios vasaros ir rudenys 
Ateina ir nueina.

Kadaise baisiai laukėme 
Kiekvieno mažo daikto - 
Tartum mažoj stoty, išėjus traukiniui, 
Nėra ko laukt - jau viskas baigta.

Žiema kaip nuotaka išbalusi,
Ir vakaras kaip varis!
Kažkur girdžiu džiaugsmingą alasą,
Bet man jau įspūdžio nedaro...

Kaunas, 1931.4.16


ATĖJO VAKARAS

ATĖJO vakaras, suraukęs antakius. 
Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs. 
Klajojau mintimis tuo meilės sentakiu, 
Turėjau galios tarti "tapk!" ir - tapo.

Deja, nebuvo vakaro, nei antakių... 
Tai vakaras netikras - mano sukurtinis, 
Bet tu klajosi mano meilės sentakiu, 
Nuėmęs knygą nuo lentynos.


IR PASAKYS

IR PASAKYS - turėjo giedrą veidą, 
O tokį graudų žodį, 
Aš noriu aiškus būt, lyg veidrody 
Save čia jums parodyt.

Einu skliautu, kur spindulėliai tyška, 
Atsižiūrėdamas į svietą, 
Ir pats neatskiriu, kur kaukė antiška, 
Kur mano veidas, mano lėtas...

Girdžiu, kaip tėviškė įmigus knarkia - 
Myliu jos lauką, moteris, degtinę 
Ir naktį kiaurą dangų, tartum tarką,

Kur rūmų tiek stačiau kadais sietyne...
Nespręskite iš žodžių, šilo, lauko
Apie mane - juk ten ne aš, ten mano kaukė!

Kaunas, 1929.10.27


ŠIAPUS IR ANAPUS

IR KAI užmirštu aš kartais 
Rimą, ritmą, žodį, 
Tai eilės metėlėm apkarsta, 
Gegužis virsta gruodžiu.

Tuomet gyvenimo kasdienio, 
Kurio eilėse nekenčiu, 
Aš laukiu vienumoje vienas, 
Širdimi vos plakančia.

Su dideliu tikėjimu, 
Su širdimi atverta 
Išliesiu žodžių alalėjomis... 
O, ne! Vai, ne! Neverta.

Jai savo buitį nykiąją?! 
Iš akmenio, iš plieno ji! 
Tai galima tik knygoje,
Tai galima tik scenoje!..


ANDAI

ANDAI, lyg pasikaišiusi sijoną 
Mergaitė, per rasas nubrido saulė, 
Šiandieną ji nutukusia, raudona 
Ištvirkėle klajoja po pasaulį.

Andai, lyg dangus rudens ankstybo, 
Giedrom akim atrodė svietas, 
Manei - yra prasmė ant kryžiaus kybot, 
Manei, yra prasmė ir kraujas lieti.

Bet kas tavo dalia nūnai didžiuotųs? 
Praėjusių dienų tu palikuonis... 
Nuo saulės bėgai, tarsi nuo raupsuotos, 
Ir štai liūdi, kaip psalmės pelikonas.


CACA LIALIA

Petrui Juodeliui

ANAKUR žvaigždė puolė - 
Aš lūpas juoku pagražinau:
Mano gyvenimas - granatos šuolis 
Iš nežinios i nežinią...

Viena vienintelė gastrolė - 
Aš pravažiuojantis pajacas, 
Kurį teprisimins mažutė Olė: - 
Caca lialia, caca!..

Kaunas, 1927.2.14


KARUNKA

NEATEINA mintys, nesirašo eilės 
Ir nelaša kraujas rašalu juodu;
Kažin ko taip ilgu, kažin ko taip gaila 
Ir pačiam be galo liūdna ir graudu.

Leiskit pažiūrėti nors pro langą šilo, 
Leiskit pažiūrėti marių mėlynų - 
To bedugnio skliauto sielvartingo gylio 
Ir dangaus blakstienų, ašarų pilnų...

Aš iš margo svieto smulkmenų, detalių:
Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių
Susikūriau savo pasakišką šalį -
Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu.

Verkė mano skliautas, ašarom pasruvęs, 
O gal man tik rodės, galgi aš klydau? 
Tai nuvargęs šiandien, išsimušęs suvis - 
Aš ieškojau laimės ir nesuradau...


IKI PUSIAUDIENIO

JAU KRYPSTA saulė iš pusiaudienio, 
Jau krypsta saulė iš zenito. 
Gana, sakau dar susijaudinęs, 
Gana tos meilės pramanytos!..

Nuo sielvarto nulinko gėlės, 
Nuo sopulio - beržų viršūnės. 
Kur aš plakuosi, ir ko dėlei 
Širdis ta mano įniršūnė?..

Kad buvo meilė, kas nežino. 
O kokia ji? Elipsė. 
Kad taip dar meilę sugražinus, 
Kai iš zenito saulė krypsta!

Jaučiu, kad žodžiai susijaudino, 
Kad einam vakarop nuo ryto. 
Iki pusiaudienio, o nuo pusiaudienio 
Jau krypsta saulė iš zenito...

Kaunas, 1929.9.9


SUSIMĄSTYMAS

NEPAMETA manęs graudus tas susimąstymas, 
Neišpasakyta baimė prieblandų... 
Taip, rodos, šauktum "gelbėkit!", lyg skęsdamas, 
Nes susiraizgė mano minčių gijos ir galo nerandu.

Kaunas, 1929.11.14


IMAGO POETAE TREMENDA

IR GAILA man širdies, ir rašalo man gaila, 
Ir noriu viską mest, bet vėlu - negaliu:
Ak, kaip būtų gera šiam margam pasauly, 
Ak, kaip būtų gera gyventi be eilių...

Kas man, ar negaliu tylėt, kaip žemė, 
Širdy viską paslėpt, kaip marių gilumoj! 
Bet ta širdis... Ją vis ištroškusią, neramią 
Nešiok krūtinėje ir nakties glūdumoj...

Širdie, matai suižusį, pragertą veidą?! 
Ar apie to niekšo gymį pamąstai, širdie, 
Juk jame skaistybės jau nėra nė aido...

Pažvelk į ateitį, pažvelk į jo kelius, 
Takus ir klystkelius ir pasvarstyk, širdie, 
Ar dera taip žaloti gymis dėl eilių?!

Kaunas, 1929.11.21


JAU NEILGAM

JAU NEILGAM, erškėčiai, tvyrosit... 
Tai nuvargau, tai pailsau, tai bodžiuosi, 
Bet meilė šaukiasi, lyg balsas tyruose, 
Bet meilė šaukiasi dar šiuose žodžiuose...

Graudu laukuos, ir pievoje elegija, 
O šilas pametė tą žydrą mėlynumą jau. 
Apkaltint? Ką? Gal meilę? Negi ją, 
Paskendusią širdy, lyg marių gilumoje?

Paliko pasaka graudi nei šilo melancholija 
Apie ją taip gera, brangią, nepamainomą... 
Kalta buitis, kalta ir ji, ir aš - jau tolyje 
Dviem priešingais keliais nualpę einame...

Rimsta mano žodžiai, dienos mano niaukiasi. 
Kažin kur ta meilė? - pūgoj vėtra spygauja. 
Lyg tyruose balsas, lyg tyruose šaukiasi 
Apie ją, taip gražią, gražią, tartum knygoje...

Kaunas, 1929.11.7


KASDIENIAI ŽODŽIAI

AK, ŽDŽIAI, jei jūs manosios meilės neišsakėt, 
Tai kaipgi, žodžiai, nuleliot man dalią reiks nelemtą? 
Tik plakasi kažkur pirmosios meilės akys 
Ir ta svaiginanti naktis bedugnėn krinta!

Taip kyla šitie žodžiai paprasti kasdieniai, 
Taip kyla metų metai ir žiemų lelijos, 
Bet metai viską nupučia, lyg vėjas pienę, 
Tik lieka šiurpuliai ir sielvartas atgyja.

O atminimuos mėlynos ir geros akys!.. 
Tiktai pasikelia blakstienos, ir akys godžios 
Išvysta, kad kažkur toji jaunystė lekia, 
O lieka rašalas ir tie keli kasdieniai žodžiai...

Kaunas, 1929.2.11

LORELEI

ICH VVEISS nicht, was soll es bedeuten, 
Dass ich so traurig bin... 
Sopulingyn vis niaukias skliautas, 
Daina graudyn ir įstabyn!

Kaip pasaka graudi mane apėmus 
To žalsvo sielvarto naktis. 
Ne meilė tai ir ne chrizantemos, 
Kad sopuliu taip perteko mintis.

Jaučiu, lyg kalnas debesyse eina, 
Ir nešasi, lyg zovada arkliai... 
O kur tu, pasaka nuo Reino 
Apie tą gražią Lorelei?..

O dienos ir vanduo taip greitai, 
Ir vakaras kas kartą vis labyn!.. 
Ich weiss nicht, was soll es bedeuten, 
Dass ich so traurig bin...


KADA NORS

KADA NORS aš patiesiu dienas vėdinti - 
Gyvenimą kaip audinį ritiman ritamą, 
Ir pamatysi jų vedamą mintį, 
Ir tu pajusi eilėraščio ritmą:

Nei griaustinis kur toly užkimęs, 
Neaiškus šauksmas žodžio pirmapradinio, -
Po to, lyg lava, meilė ir troškimai 
Išsineria, kaip saulė, sueiliuotu sakiniu.

Tiktai mano buitis jau ritmą apalsino, 
Žinau, žinau jaunystė nepasikartos, 
Tiktai gyvenimas išspaus kaip apelsiną 
Ir kaip pasenusį pinigą išims iš apyvartos!

Kaunas, 1929.7.28


KAIP ŠEKSPYRO TRAGEDIJOJ

PRASISKIRIA vakaro mantijos sunkus kruvinas aksomas
Ir saulė krauju prakaituoja, it Kristus Alyvų Darželyje
Keistuoliai mes naktį žvaigždes nusisagstome, 
Kad čia tarp raidžių jos žydėtų dar naktį, dar žaliąją,

Ar ne šviesus dangus ir be to, ir be žodžių paliegėlių!
Abuoja gi pasaulio širdis, abuoja ir sužiedėjus. 
Kas iš to, kad surinksi gėles, gėles sausažiedėles, 
Kai žinai, kad kraujų vakare daugiau nei Šekspyro tragedijoj

Kaunas, 1929.11.24


DŽIAZAS

JUODA kava, pilkų veidų dar keletas 
Ir dirbtinį linksmumą rodo džiazas. 
Mano širdis nuvargusi nualusi, 
Tartum ledais sukaustytas Kaukazas.

Abuojumu ir šypsena, it mirusio, 
Žiūriu, kaip žaidžia cigaretės dūmas. 
Žiūriu tuo sopuliu, tuo sopuliu pastirusiu - 
Širdy nei kirminas dar sugelia graudumas,

Bet kas iš to, kad piršto nepajudini, 
Bet kas iš to, kad ten, krūtinėj, sopa... 
Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu 
Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa.

Mano širdis nuvargusi, nualusi, 
Tartum ledais sukaustytas Kaukazas. 
Juoda kava, pilkų veidų dar keletas 
Ir dirbtinį linksmumą rodo džiazas...


KAPAI

KRYŽIAI, išsekę asketai, 
Vadina į kapus,
Ir skuba ten, kur reiktų eit iš lėto 
Tarytum nesupus?...

Tie kryžiai be aistros ir ramūs - 
Jų glėbis toks platus, 
Kad būtų dar kvailiau gyvenime, -
Aplenkčiau, rods, kapus.

Kam tie kapai, kam kryžių eilės, 
Jei žemė taip meili? 
Ko eina į kapus, jei žemės gailis, 
Suprasti negali?

Kaunas, 1926.10.17


ČIURLIONIS

APSIRAIZGĖ širdis dulkėtu voratinkliu,
Čiurlioniška "Saulės sonata",
Kur karalių galvos nulinkusios
Ir užgniaužti pasakų pasauliai platūs.

Neišsiraizgys ji niekuomet iš tu virbų narvinių!.. 
Tik retkarčiais suvirpa gijos, karalių galvos keliasi, 
Ir pasakos baisios, kaip smakas, švelnios, kaip meilė piemeninė, 
Prasiveria dangus, pabyra saulė juoko alasu...

Matau karalių sielvartą, jų gėlą vosilkinę,
Ir auga džiaugsmas, raketa išvirsta.
Va, rodos, suvaitos ir apibers žvaigždėm bežadį ilgesį,
Bet vėl karaliai lenkias ir, lyg sonatoj, miršta...


ŠV. PRANCIŠKUS

VAKARO toks asketiškas vaizdas. 
Liūdna ir gera, Dieve mano! 
Aplink saulę Pranciškaus žaizdos, 
Alyvos trenkia "l'origan'u".

Keliuosi žmogus žvėriškas, paleolitinis, 
Rudenio gervių kaspinu... 
Už marių, už vakaro - kažkur toli tenai 
Kvepia Pranciškaus žaizdos jazminu.

Kodėl mano kančia medinė? Kristau, 
Lunatiškos meilės mane išmokei! 
Su balandžiu ant rankos, nepažįstamas 
Praslinksiu taip, žeme ir meile apsijuokęs.

O alma kojos, rankos ir žaizda krūtinėje, 
Juodo kraujo lašai po erškėčių kaktoje... 
O, meile - sopulingosios vakaro linijos, 
O alyvų svaiginantys kvapai gegužės naktį!.


r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page