r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Aistis
POEZIJA

EILĖRAŠČIAI
[1]


PROLOGAS

JAUNYSTĘ žaliąją užnuodino 
Ne smakras, akys, ne plaukai, 
O šilas mėlynom anodijom, 
Malonia šypsena laukai.

Gal negerai, ir gal be reikalo 
Šiandieną liūdnas ir graudus, 
Bet akimis, širdim papaikėle 
Aš įžiūrėjau tiek žiedų...

Ir pamilau tą pievą nykiąją, 
Tas žydro ilgesio marias - 
Tai gal nors dalį to čia, knygoje, 
Manau, ne vienas įžiūrės.

Nebūk naivus, brangus skaitytojau, 
Nebūk naivus ir neieškok daugiau:
Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo, 
Nėr debesų, taip čia - žmogaus.

Ir kokia ji? ir kur gyveno ji? 
Ar buvo taip sau, ar graži? 
Kas tau? Ar nežinai, jog scenoje 
Taip įprasta rankas grąžyt.

Kaunas, 1930.I.7


AŠ TAU ATIDAVIAU

AŠ TAU atidaviau
Savo jaunystės šukę.
Sakei, kad diena dieną vydavo,
Kaip laivas vėtroj atitrūkęs...

Pasidžiaugei ir numetei. 
Paliko tuščias sodas... 
Naktis praskyrė nuometą 
Ir verkiančias akis parodė...

Kaunas, 1929.2.7


GEGUTĖLĖ

IR ATSKRIDO, atplasnojo gegutėlė
Vyšnių sodan -
O tada toks baltas vyšnių sniegas krito...
Užkukavo, užraudojo gegutėlė
Aukso godą,
Ir jos balsas nuaidėjo, nusirito...

Tai kukavo, tai raudojo gegutėlė -
Šaukė soduos,
O jos balsas sidabrinis tvino, tvino...
Susivartė sniego pūga, pasikėlė,
O man rodės,
Kad gegutė graudžiais žodžiais pavadino,

Pavadino vyšnių sodan, kur šakelės
Sniegą kėlė,
Kur vėjelis toks lengvutis siautė, šėlo.
Pavadino vyšnių sodan, kur gegutei
Širdį gėlė,
Kur gegutė savo skausmo nepakėlė...

Kaunas, 1926.4.12


ALĖJOJ

PRABĖGDAVO vėjas, tik dulkes pakėlęs, 
Praeidavo žmonės, lyg sutemų dvasios - 
Man tuščia ir ilgu alėjoj...

Ir pinasi svajos vainikais, lyg gėlės, - 
Aš laukdamas ieškau, ieškau, lyg rasiu, 
Ko ištisą amžių ilgėjaus...

Kaunas, 1926


BALADĖS

1.

PAUPY,
Mėnesienoj
Džiūsta varžos,
O upely varlės kvarkia;
Slenka šmėklos pro padaržes, 
Ir viena, jaunoji, verkia...

Eina bernas
Ir kvatoja,
Jai širdis iš skausmo plyšta -
Vos laikydamos ant kojų,
Laukia, kad sugrįžtų...

Vakaruos mėnulis leidžias, 
Vis upely varlės kvarkia... 
Žvaigždės žydi, žvaigždės žaidžia 
Kaip gražu! Bet ji dar verkia...

Kaunas, 1926


2.

RYTĄ gėlės apsitaškė 
Smulkiais deimantų lašais, 
O danguj kraujai ir vaškas...
Tu manęs prašei: -

Kai juodos nakties degutas 
Nudažys dienos gijas, 
Tąsyk mes darželio rūtas, 
Tąsyk lelijas...

Visa buvo, kaip pasakė, 
Visa buvo, lyg sapne, 
Net beaistrės žvaigždžių akys 
Žvelgė į mane.

Ir man buvo baisiai gėda, 
Buvo baisiai nejauku, 
Kai sutraiškiau delne žiedą, 
Grįždamas lauku.

Rytą gėlės apsitaškė 
Smulkiais deimantų lašais, 
O danguj kraujai ir vaškas,
Žaizdos ir šašai...

Kaunas, 1927


3.

ŽINAU, kad meilė kaip pavasario dvelkimas, 
Kad meilė kaip audra. 
Nesotus ja, bet atminimuose 
Kažkas yra.

Atsimenu: ir akys, kaip rugiagėlės,
Ir ilgamakrė, ir plaukai...
Kaip valkiojaus kieman, lyg koks padegėlis,
Kaip alpo akys - alkani vilkai.

Išvaikščiojom laukus, lyg vėjai, -
Kalbėjo ji tik "taip" ir "ne".
Rugiagėlės, dangus ir akys jos vienaip žydėjo,
O dienos bėgo, kaip sapne.

Sakiau, kad meilė kaip pavasario dvelkimas, 
Kad meilė kaip audra...
O ji - kad meilės niekur nesutiko ir nežino, 
Kokia jinai yra.

Trys metai. Vėl sėdėjau prie klojimo.
Atėjo ji. Kaitra. -
Gerai sakei, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra...

Menu: ji daug, ilgai kalbėjo;
Menu, lyg girtas, lyg sapne.
Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo,
Tik nesupratau aš jos, kaip ji kadais manęs...

Rumšiškės, 1927.9.4


4.

MENU, man buvo gal šešiolika, 
O jai gal metais tik mažiau. 
Šešis paskui vienuoliškoj 
Tyloje suaižiau.

Ir vėl pavasaris, vėl vyšniose 
Pūga dulkina sniegais, - 
Kas buvo andai, rods, grįš, - jose 
Vėl mėnesio ragai.

Man sakė: - Tavo akys rainuotos, 
Kaip katinukai du jauni, 
Ausyse virpa dainos tos, 
Tie debesėliai kruvini.

Kaip šuo nudūlinau pro statinius, 
Mačiau - mūvėjo žiedą jau. 
Suvirpome, viens kitą matėme, 
Bet aš pro šalį praėjau.

Ir kartą vėl rankas sudėjusią, 
Iš lauko einančią lėnai, 
Sutikęs pasakiau: - Ilgėjausi... 
Atsakė: - Man buvo liūdna taip vienai.

Tačiau linksma, nenusiminusi - 
Klegėjo laukas vakare. 
Tą vakarą jinai skandinosi 
Po gluosniu, ežere...

Rumšiškės, 1927.9.12


5.

PALEI kluono sąsparą 
Dantų dvi eilės, 
Apvestos raudonu kaspinu, 
Ir dvi akys kvailos.

Pro dantis, lyg pasakoj, 
Žodis žodį vijo. 
Vakaras suraizgė pašukas 
Tarp kraujo ir lelijų.

Tada parėmęs sąsparą 
Sielvartu, kaip karalaitė girnas, 
Sakiau, kad šunį paspiria, 
Kad žvaigždės didelės kaip žirniai.

Atėjo dėdė Kasparas, 
Švelniai pasakė: - Einam! - 
Palikom vieną sąsparą - 
Sielvartą ir laimę.

Kaunas, 1928.4.16


6.

DAVĖ išmaldą akys sutikusios 
Gražiai, kaip pasakoj apie guldeną, 
Ir numestuos brangiuos skatikuose 
Žydėjo laimė neišguldoma...

Buvau gležnesnis už lapą tik išsprogusį, 
Bijojau net vėjelio padvelkimo - 
Ir tai mane, kaip įtariamą žmogų, 
Vydavo rytas iš jos atšlajimo.

Tegu tą alksnį alkaną 
Mėnulis ratilu aprašo... 
Ji nežinos, ko andai valkiojaus, 
Kaip vienas iš trisdešimt grašių...

Kaunas, 1928.5.3


7.

BUVO pavasaris... Taškas. 
Abuojas "a porta inferi", 
O smėlis geltonas kaip vaškas, 
Geltonas kaip gintaras...

Nei skliaute, nei tolyje, 
Nei mariose, anei linuose 
Nebuvo ir nebus tiek melancholijos, 
Kiek jos akyse mėlynose.

Atsiminiau tuomet darželį 
Ir jos pirmąją komuniją, 
Ir paupį, ir liepą žalią, 
Ir gegužę viršūnėje...

Tuomet abu purienas skynėm, 
Gyvenom kaimynystėje. 
Ak, kam tas smėlis gintarinis, 
Ta pakasynų tristija!...

Rumšiškės, 1928 m.vasara


DEBESYS

DEBESYS gula, gula -
Juodi, sunkūs debesys. 
Aš gėriau laimės sulą 
Tavo rankų kabėse.

Ir visa giedra rodės, 
O tujen, amžiną atilsį, 
Paėmei mano dienas, kaip drobę, 
Ir baltinti patiesei...


ATVIRUTĖ

TAU - agato naktis, tau - fontano perlus 
Ir rasas, ir žvaigždes, kur nukrinta. 
Liūdi eglė rami, lūžta žodžiai perpus - 
Ne naktis, o klaikus labirintas.

O tenai vėl giliai - vakarai kruvini, 
Kiek ten laimės svaiginančios būta! 
Eisim toli tenai, eisim vienų vieni!... 
Tokia buvo naktis atvirutėj.


ROŽĖ

AŠ NIEKAD nemačiau tiek kraujo suplūdusio 
Nei žaizdoje, nei vakare prieš lietų, 
Kaip neįteiktos rožės skruostuose ir lūpose, 
Taip, rodos, imtų mano gėlą ir jai išlietų!

Vardadienis, kankinu rožę, gatvę ir vakarą, 
Stebuklo laukiu, kurs įvykt negali:
Rieda rožės ilgesys kalinio ašara, 
Širdis užgroja melancholišką plokštelę...

Kaunas, 1929.7.26


PAVASARIS

NIŪRI, pajuodusi velėna 
Žaliomis adatomis kiūto, 
Pašlaitėje žibutė mėlyna 
Ir upeliuko perlai kruta.

Gilūs šilo atodūsiai 
Nulingavo žilą rūką, 
Ir žiema jau, rodosi, 
Lyg votis pritvinkus, trūko.

Obelis, vyšnias, lyg jaunąją, 
Apnėrė baltu šilko tulium - 
Mergaitė kojas aunasi 
Ir slepias nuo motulės...

Kaunas, 1929.4.11


APIE PAVASARĮ

PAVASARIS prakala pumpurus, 
Žiedais apkaišo metūges - 
Kvepėjimu aštriu, lyg kamparu, 
Beržuos apsvaigsta gegužės.

Tai panašu į meilę, lyg į meilę, 
Ir ilgu, ir noris eit tolyn keliu, 
Lyg tam lunatikui Jogailai, - 
Klausyti gegužių, klausyt lakštingalų..

Pasižiūrėti į žiedus sužiurusius... 
O kiek akių! lyg tų, lyg mėlynų! 
O danguje žydram, lyg jūroje 
Piratas, mėnuo sėlina...

Švelnus pavasaris, lyg pabučiavimu, 
Žiedams prakals nedrąsiai pumpurus, 
Bet ir pavasaris, ir mūs gyvenimas 
Ištirps bematant, tartum kamparas.

Kaunas, 1929.5.5


RUDUO

MERDI žemė - paslika ligonė, 
Ruduo ir vėtra - jie tik du. 
Užniko liepą be malonės, 
Užnikę žvigdo.

Vėtra šėlo, o šėlimas fėjos, 
O siutimas, ak tu! 
Ir ruduo šakose glamonėjos - 
Meilė rudenio naktų.

Tai nusipurtė lapus ir žemė, 
Raudodama: kol greit?.. 
Vėtra cypauja ir šlama 
Po lapus: - All right!

Kaunas, 1929.10.20


IR AŠ NEŠIOJAU

IR AŠ nešiojau gyvą žaizdą... 
Žaliuodama juk guoba sutrūnėja! 
Šiandien rašau kaip Liūdno Vaizdo 
Riteris Tobozos Dulcinėjai.

Pritiktinai senoj bažnyčioj 
Žydėjo akys, gelto kasos, 
Kaip andai Dantei Beatričės, 
Kaip Leonoros Tasui.

Kad būt širdis akmuo ar plienas, 
Ir tai eilėraštį sudėtum 
In tono molli Lalagenai, 
In tono molli nutylėtai...

Ir, žinoma, man veidas kaista, 
Kad ji kaip mūza, kad kaip lašas 
Panašus į Liūdnojo Vaizdo 
Riterį tasai, kurs šituos žodžius rašo.


FOTOGRAFIJA

IŠ KARTO buvo koktu, 
Kad vieną taip paliko - 
Apiplėštą, apvogtą 
Ir veidu pakaliko.

Jaučiau, kentėjau - dar vis 
Ateidavo nei sapnas koks 
Man sekt, kaip skrenda gervės, 
Per naktį nykt ir nokt.

Aš vis dar, vos tik leis 
Vėl sulos saldžias sultis, 
Pastatysiu po stiklais, 
Prieš akis parpulsiu...

Prieblandom pritiktinai 
Tenka nykt ir nokt per naktį;
Rodos, saulė tik tenai 
Artima charakteriu.

Opūs lapai ir upės... 
Smakras vis ant krumplio, 
Ir taip lepios limpa lūpos, 
Lyg akimirksnį tą trumpą...


AŠ ŽINAU

AŠ ŽINAU, tau sakė - tai vėjelis rožėse:
Sielvartas ir džiaugsmas pinasi kartu... 
Tujen to nerasi šiuose mano žodžiuose, 
Kad ir kaip jos trokštum - nepasikartos.

Kas tai yra meilė? O kad mes išspręstume! 
Gal ir būtų aišku, bet tavęs nėra... 
Visa ji: vėjelis, šiurenąs radastomis, 
Ir padrikęs rūkas pievoj vakare...

Reikė šalto proto, - mes nepagalvojome, - 
Nei lašelio jausmo reikė neįdėt, 
Būt gegužiu ošę rudenų raudojimai, 
Būt atėjus laimė mudu palydėt...

Sako - vis habendi - šiandien jau nespręstume, 
Tai būtų troškimas viens kitą turėt! 
Meilė - tai vėjelis, šiurenąs radastomis:
Miršta it drugelis, lieka nemari...

Kaunas, 1930


KARTAIS

KARTAIS aš vakarą prarymau - 
Nė vieno žodžio nerandu, 
O būna vakarai su rimais, 
Sonetais ir rondo!

Mačiau marias, kaip gilią žaizda. 
Žinau, jums marios tik vanduo, 
O man jos menasi, kaip vaizdas 
Soneto ar rondo.

Malonu būt jums apie lūpas? 
Gal skruostus? gal dantis? 
Bet žinote mano soneto ūpą, 
Mano rondo mintis.

Ir kas, ir kas iš to, kad ašen... 
Ir kas iš to, kad jūs graži?! 
Ar tai galėtų man nors lašą 
Jaunystės sugrąžint!

Kartais esu tokis apsalęs - 
Mano buitis juk jeux de mots! 
Bet kartais būna man be galo, 
Be galo įdomu,

Kai vienas vakarą nesavą 
Ir meilę prieblandom 
Pinu ketureiliais, oktavom, 
Sonetais ir rondo...


NUĖJO DIENOS

NUĖJO dienos varomos, 
Prigėrę kraujo it kempinės, 
Tik skliautas plaukė mariomis, 
Ištempęs burę vakarinę...


IŠADŽIAU SAVO BUITĮ

I

IŠADŽIAU savo buitį, kaip šilko audinį 
Ir kaip sutema pasakos mėlyną platumą, 
Kur metai pakiemiais nuklydo alalaudami, 
Nusišypsoję kurpiaus laime vos įmatoma...

O dienos, mano dienos, ir meilė kvaila, lyg piemenio, 
Nukukavo vyšnių snieguose geguže... 
Dar, rodos, tik vakar glamonėjau jos liemenį, 
O tai metai ir metai jau praūžė...


II

AŠ NIEKAD nemačiau tokio rudenio vakaro, 
Tokių kruvinų vyšnių, žvilgsnio taip mėlyno, 
Kai pro padaržes tavo žingsnius sėlinau 
Ir džiaugiaus, ir džiaugiaus iki ašarų...

Vėtra debesio taip greitai nenuveja 
Ir vėjas pienės taip greitai nenupučia... 
Žvaigždėta naktis sukniubusi krūpčiojo, 
Lyg rudenį sulytas šunelis užuvėjoj...


III

PALAUK! žalia naktis, lyg akys katino - 
Joj nenurims šimtai lakštingalų... 
Gal laimė pražydės it žvaigždžių platina, 
It saulėj bėgiai geležinkelio.

Šuo kažkur sulojo, ir miškas sumykė... 
Ir vėl tyla, kaip dienos kalinio! 
Buvau aš laimės valandų alchimikas, 
Bet jos seniai, seniai nuskalino...


IV

GALE sodo mėnesis, ir tvenkinys pajuodęs.
Slenkančios stovylos žingsniai nuobodūs, 
Nuo kranto šast! ir, rodosi, 
Ant aukso žirgo nujojo zovada...

Kaunas, 1928.11.7


AISTRINGOS VAKARO LŪPOS

AISTRINGOS vakaro lūpos 
Ir mėlyni šilo poakiai, 
Kur pasakų vergės klūpo, 
Laumės, smakai ir vilkolakiai.

Ten aš savo meilės pasaką 
Kliedėdamas imdavau sekti, 
Tarsi kraujo lašais, taip nesekė 
Tūkstantis ir vienos naktys!

Kaip šeichą rūstų, nenumaldaujamą 
Jo žiauriojo keršto bežadėje, 
Sugraudins tave pasakų saujomis 
Mano širdies Šeherezadė!


DOLOROSA

RYTAS. Takas. Gėlės.
Ašaros žieduose gailios.
Paskutiniai žodžiai gėlė -
Mater Dolorosa su septyniais peiliais!

Apipynė meilė širdį
Vainiku ir rožių, ir erškėčių.
Ir kvepėjo skausmas mirtinai nugirdęs -
Paskutiniais žodžiais ant laiptelių klėčio...

Juos nešiau, kaip kryžių sunkų, 
Po našta parkritęs - nebepasikėliau... 
Mater Dolorosa! Ta pati karunka - 
Rytas, takas, gėlės...


VIGILIJA

AR TAI širdy, ar marių gylyje 
Pasaka nuskendus? 
Vigilijų vigilija, 
Pavasarinis gandas!

Švelnutę naktį, naktį tyliąją 
Širdis ir marios gendas 
Vigilijų vigilijos, 
Pavasarinio gando.

Suiro saulė, pasipylė jau, 
Rausvai marias nukando 
Vigilijų vigilija, 
Pavasarinis gandas.

Ir mūsų praeitį, mūs tyliąja 
Dienų auksinę grandį - 
Vigilijų vigiliją, 
Pavasarinį gandą!..

Kaunas, 1929.8.11


MENUETAS

ŽALSVAS fonas - tamsus ir švelnus. 
Bėga akys toliman gėlynan - 
Mėnesis, atsupęs debesio skvernus, 
Kaspinu pajuosęs seną mandoliną...

Dega akys ugnimi neryškia, 
Paukščių kelias vos žymus... 
Tai naktis - klastinga moteriškė - 
Vežasi šešėlių vežimus!

Na ir laisvė! Niekur nieko... 
Tik šešėliai žiūri taip iš pasalų, 
Tik tvankoj smalsuolės varlės!..

Aukštos mintys, kilnūs siekiai 
Vandenin pabiro perlais! 
Mėnuo šaipėsi: galų gale, galų!..

Kaunas, 1929.2.17


EINU ŠILAN

EINU šilan be kirvio ir be pjūklo. 
Ne žagaraut - stebėt einu. 
Randu kur žodį, o kur kuklų 
Sakinį dainon.

Ir nebijau nei eigulio,
Nei urėdo miškų.
Aš girtas nuo sakų! Nuo svaigulio
Akyse mirga daug taškų.

Matau pušis šakotas, bėdinas, 
Pašiurpusias skujom - 
Taip varžosi manęs, taip gėdinas - 
Nuogumą dangstosi šakom...

Būt gera patysot paunksny, 
Bet daros nejauku,
Nors aš be popierio, be plunksnos 
Einu per samanas taku.

Gal tos tiktai, kurios, kaip moterys 
Krūtingos, lieknu liemenim, 
Būt džiaugęsi, kad būčiau popierio 
Paėmęs su savim...

Jūs nebijokite, pušelės kuklios! 
Iš nuobodžio einu vejom. 
Aš čia be kirvio ir be pjūklo, 
Be plunksnos atėjau...


r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page