r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bernardas Brazdžionis
VIEŠPATIES ŽINGSNIAI

PIRMAS ŽIBURYS

Bemiegės, sunkios naktys susirinko  
prie mano slenksčio pravirų namų, 
kaip juodos burės supas jos aplinkui 
ir migdo širdį man, ir aš imu

užmiršt vidudienį, užmiršt kelionę 
pro rytmečio vartus ir pro laukų gėles,
pro kalnus ir pro lygumas žalias 
į paskutinio sapno klonį...

O jis jau čia. jau veria mano langus 
ir, kaip pailsę žemės skausmo bangos, 
tyliai sudūžta pas duris.

Ir, kaip paguodos pilnas Kristaus žodis, 
sublyksi tąnakt Getsemani pasirodęs 
pirmas Žiburys.

42.XII.9.


ATEINA RUDENYS...

Ateina rudenys - tamsių dienų vienuoliai, 
ir gieda requiem jų žingsnių eisena. 
Žvaigždynai gesta į juodas miglas nupuolę, 
ir vysta gėlės - laimės pasaka sena.

Ateina rudenys - ir tavo žiedo grožį 
jie nuraškys ir, neapverkę jo, numes, 
o tu paika, o išdidžioji žemės rože, 
o tu, jaunyste, o tu, motin nuodėmės!

43.IX.27.


KELIONĖS ELEGIJA

Nuo jauno rytmečio lig rytmečio jis eina,
nuo juodo vakaro lig vakaro tamsaus,
ir kai apglobs naktis jo paskutinę žingsnių dainą, -
kita diena kitam krante jam, nebegrįžtančiam, išauš.

- Kur dingo dienos, rubinais papuoštos, 
kur dingo dienos - meile ir nuodais? 
Kur dingo skausmas - mylimųjų uostas, 
tiek kartų širdį glausdavęs kadais?

Kur dingo vėjas? Kur pūkelis pienės?
Kur begalinės marios? O kur viešpačiai kalnai? -
Ar bepaklaus jo balsas mūsų iš Tenai?

Ką atsakysim jam, mes, sielos šiokiadienės,
apneštos dulkių, tartum juodalksniai prie vieškelių plačių,
su paskutinio kelio kryžiais ant pečių?

43.I.4.


VARPAI

Kelias, kryžkelė, šventorius, koplytėlė - 
kiek vilčių į aukštą bokštą jos įkėlei, 
kai pavargęs čia laukais ėjai, klupai, 
kai širdy skambėjo šaukiantys varpai:

- Din-dan-dan, 
skubink, eik iš čia, 
kur mirtis, kančia ... 
Viešpaties vardan 
Din-dan-dan ...

Ima gaust vargonai giesmę graudžią, 
ir dangus ir žemė gaudžia gaudžia, 
ir "Libera me" juodų mišių gaida 
tavo giesmei pritaria varpų malda:

- Din-dan-dan, 
ko tu lauki čia, 
kur mirtis, kančia ... 
Eik tėvų naman, 
Din-dan-dan ...

Kelias, kryžkelė, palaukė, ežerėlis, 
o pakrantėj jo - berželiai, gluosniai, gėlės, 
o pakrantėn jo žalion kai ateini, 
žalvarinis varpas suskamba dugne:

- Din-dan-dan, 
ko tu ieškai čia, 
kur mirtis, kančia, 
plauk kitan krantan, 
Din-dan-dan...

Vakaras, saulėleidžiai auksiniai, 
ir taip gera, taip ramu krūtinėj, 
kai mažan luotelin tyliai sėdi tu, 
tiktai aidas atsišaukia nuo krantų:

- Din-dan-dan, 
viskas liko čia - 
mirtys ir kančia... 
Viešpaties vardan 

Din-dan-dan ...

43.II.24.


ŽEMĖS UŽMIRŠTAJAM

Kur tu ėjai, ten blankios pėdos liko,
kur tu buvai, tik sapnas, praeitis,
kur tu eini, ten žvaigždės ir vainikai
tavas dienas ir tavo vardą nusagstys.

Tenai sutiks tave kaip lauktą svečią, 
tenai po sodus žydinčius vedžios, 
amžinai regėsi sielos saulę šviečiant, 
kam tu meldeis ir aš kam tartum kūdikis meldžiuos.

Užeis pūga, kur blankios pėdos liko,
vienon gelmėn nupuls sapnai ir praeitis,
tik amžių sosto žvaigždės ir vainikai
šios žemės užmirštąjį perlais dangiškais sagstys.

42.II.9.


PRAEINA METAI

Praeina metai, kaip šešėliai nykūs, 
praeina metai, kaip šviesi žvaigždė, - 
tik tu, tik tu su baime juos sutikus, 
tik tu lieki, silpna žmogaus širdie ...

Žmogaus širdie, ant amžinojo kelio, 
kiek daug, kiek daug tu garbini stabų! 
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio, 
o nebijai nei vėtrų, nei žaibų.

Į vėtrą puoli, kaip balta plaštakė, 
pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies, 
kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė, 
kol amžių ryto saulė patekės.


VAKARO VARPAS

Žemės prieblandoj baltų dienų ieškojau,
neradau,
o po kojų krito gėlės, o po kojų
sidabru sutviskusių žvaigždelių kritu daug.

Krito žvaigždės, krito lapai, krito gėlės, 
kris diena,
ir kaip mažas, mažas ryto vyturėlis 
suskambės tyli kitos buities daina.

"Renkis, renkis" - suskambės pabudęs varpas
vakaruos,
dalgiui rudenio palinks pribrendę varpos,
juodos girios juodą reguiem sugros.

Amen - laukas, Amen - upė, Amen - pievos, 
Amen - Amen... - visata visa pritars. 
Ir paims tada tave už rankos Tėvas 
geras, geras.

43.I.22.


PAVARGĘ SPARNAI 
EPIFORA

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus, 
sutemo vieškelis, upelis, kalnas, klonis, 
sugrįžo paukščiai iš vidudienio kelionės 
ir lizduose be rūpesčių užsnūs, 
ir nereges žvaigždžių šviesiųjų pro sapnus, 
tik tu maldoj jų degantį sidabrą rinksi, 
tik tavo skųsis be ramybės žingsniai: - 
diena jau suglaudė pavargusius sparnus.

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus, 
ir žemė savo kelio sūnus šaukia:
"Padėkit sandalus ir nusiimkit kaukę ..." 
O tu sakai: - Ne tavo, žeme, aš sūnus, 
uždegęs židinius išblėsusius, senus 
į amžių aukurą nešu troškimų ugnį!.. 
Ir praeini pro verdančią bedugnę, 
diena nors suglaudė pavargusius sparnus.

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
nutilo tolumos, laukai, kalnai ir tyrai,
tik pranašingai skamba tavo lyra
ir aidi aidas jos didingas ir agnus: -
Tik tas gyvens, kas siekt aušrų panūs!
Tik tavo giesmės kels mus nenutilę,
kai tarsi tu: - O Viešpatie, priglausk vaidilą,
diena jau suglaudė pavargusius sparnus.

43.II.20.


GULBĖS DAINA

Toli toli, girdžiu, varpai suskambo, 
ką šaukia jie - tave, mane, ar juos? 
Ar tuos, kur sutemoj paklydo ir paskendo 
ir amžinai tenai klajos ...

Toli toli, girdžiu, griaustinis griaudžia, 
ką verčia jis - medžius? namus? kapus? 
Ar tuos, kur metė nešę dalia graudžią, 
jis raško blaško, it lapus ...

Toli toli, girdžiu, mirtis ateina, 
ką vesis ji - tave? mane? ar juos? 
Ar tuos, kur baigė žemėj gulbės dainą 
ir visą dieną laukė jos? ..

Toli toli, girdžiu, kaip rasą, maldą, ką ji - 
žaizdas ar kelio dulkes plaus? 
Ar tie, kuriuos ji glaudžia ir numaldo, 
ar tik ne tie tenai keliaus ...

43.II.15.


Į JŪRĄ

Į ją, į jūrą šaltas vėjas neša 
mane, pakilusį nuo žemės dulkių, lašą.

Greičiau, greičiau į jos pakrantę šviesią, 
kol vakaro pašvaistės neišblėsę, 
greičiau į gelmę, atilsį, ramybę, - 
jau dega žvaigždės aukštumoj sužibę, 
tamsoj jau ima šviest sodybų žiburėliai, 
ir Dievo Angelas ramybę neša gėlei.


O aš ramybės niekur neradau čia, 
nei ryto saulėj, nei vidudienio kaitroj, 
visur manuos keliuos žvangėjo griaučiai 
ir saulė nešvietė tyrai...

Nebuvo man ramybės žemės kloniuos, 
nebuvo jos aukštų kalnų snieguos, 
po darganoj ir po rudens dumble klajonės 
tik ji, tik ji viena sugrįžusį paguos.

Į ją, Į jūra plačią, didelę, galingą, 
be pabaigos ir be pradžios krantų! 
Visų dienų akimirkos kaip aidas dingo, 
į jos, į jūros amžiną alsavimą krentu.

Krentu, nes amžių valios 
sugrįžt ten rytą lemta, 
greičiau, kad žemės kelias 
prieš naktį nesutemtų!..

Į ją, į jūrą, vieną. begalinę, 
į ją, į jūrą grįžt ir susiliet, 
iš ištrėmimo į visų tėvynę, 
į buitį iš mirties ir nebuities.

43.II.25.


NAKTIS

Kai paskutinis saulės spindulys užgęsta, 
kai paskutinis vario varpo dūžis, 
aukštų pušų viršūnėse palūžęs, 
pasineria į vakaro žarų auksinį raštą,

ateina ji liekna, kaip topolių viršūnės, 
tamsi, kaip marių gelmės gilios, 
tyli, kaip girių giesmės tylios, 
sunki, kaip skausmo valandos bekūnės.

Ateina ji suglaust lelijos žiedo,
ateina ji našlaičių nuraminti, -
ir paskutinė ašara nukrinta,
ir "Labą naktį, Jėzau ..." žemė gieda.

Ateina ji, žvaigždžių palikus sostą, 
kalnai suklumpa, keliasi pakalnės, 
ir kaip malda, jos rankos geros, 
švelnios žmogaus pavargusią krūtinę glosto.

Ir kaitrios dulkės, dieną pasikėlę,
vėl prie pilkų arimų glaudžias,
ir tyla aimanos, ir gyja žaizdos skaudžios,
ir, einant tau, nebeseka šešėliai.

43.I.8.


KAPŲ VARTAI

Mes regėjom - daug nuvyto čia vainikų, 
mes regėjom - prakeliavo daug pro mus, 
mes regėjom. kaip jų žemės sapnas nyko 
ir kaip rado jie čia amžinus kapus.

Mes girdėjom - verksmą kūdikio nekalto,
mes girdėjom - raudą mylinčių širdžių,
mes girdėjom - duslūs dūžiai naktį šaltą 
ir raudojimas nualpusių žvaigždžių ...

Grįžta žingsniai tų, kurie viešėjo, 
grįžta žingsniai mylimųjų ir našlių, 
grįžta žingsniai morų mirusio nešėjo, 
koplytėlės sargo, daug čia laisčiusio gėlių

Tik negrįši tu, čia ramų atilsį suradęs, 
nepraeisi niekad atgalios pro mus, 
kaip šalta mirtis, bejausmis ir bežadis, 
radęs dieną savo Ten, o čia - namus..

43.II.24.


AVE CRUX

Kai juodą naktį kelias pasibaigia
ir kai audros sparnuos žibinto nerandi, 
esi tu rankoj Jo kaip žemėn kritus snaigė, 
tu, vargo ašara pasaulio šio veide.

Kai praraja prasiveria po kojų, 
ir nebūtis, kaip liepsnos, ima širdį siaust, 
Jis vienas tau aukštoj viršūnėj moja 
ir sklaido debesis vidurnakčio tamsaus.

Kaip vergas grįžtum rinkt žiedų, kur rytą 
kaip karalaitis mynei ir barstei, 
o ten, kur kaip žiedai, nuvytę dienos krito, 
nebežydės. pavasario žiedai...

- Praėjo pasaka... - tari skausme suklupęs
- Praėjo auksas, vynas, meilė žemės dukterų -

- - - - - - - - - - - - - -

Ir iškeli rankas krantan anapus upės, 
ir vieną maldą betaria sustingę lūpos:
- Ave, Crux!..

43.II.14.


PRABĖGANTIS ŠEŠĖLIS

- Eiva, - Tu man tarei, -
į aukštumas iš tų pakalnių ir iš pelkių. - 
Nematoma ranka atstūmei durų velkę, 
ir pasirodė žiburiai.

Ir pasirodė tolimas dangus,
kaip Tavo vardas - didis, stebuklingas,
ir pasirodė, koks aš nelaimingas
ir koks suvargęs - lyg žmogus, lyg nežmogus…

- Eiva, - Tu man kaip Tėvas pakartojai.
- Eiva, - atsiliepė šilai, pakalnės, gojai.
- Einu, - tariau

ir langines namelio tuščio uždariau.
Ir liko žemė, liko gruodas, liko gėlės,
ir mano dienos - kaip prabėgantis šešėlis.

43.I.6.


PAVASARIO NAKTIS

Naktis ateina per pavargusį pasaulį 
ir neša miego kvepiančias taures. 
Kaip tulpės žiedas užsimerkia saulė, 
naktin ir tu, keleivi varganas, iries.

Kaip angelų laimingos akys, mirga žvaigždės 
ir lig kitos dienos apyaušrio mirgės. 
Dar nuo sunkios kelionės dega tavo kojų žaizdos, 
o tu kaip kūdikis rankas į dangų tiesi ir džiaugies.

Ir tavo džiaugsmo upė netelpa krūtinėj, 
jo sklidina visa pavasario naktis, 
visi jauni žiedai pavasariniai, 
visa, kaip sapnas, žydinti buitis.

43.IX.28.


APREIŠKIMAS

Girdėjau balsą Viešpaties, kaip tolimą griaustinį, 
ateis diena, ir vėl baisiu balsu jis žemėj griaus, 
mačiau puolimą angelų, mačiau aš cherubinų, 
mačiau šėtoną krintantį, kaip žaibą iš dangaus!

Girdėjau balsą Viešpaties jus klausiantį "Quo vadis?", 
ir jūs tylėjot kaip tušti pabaltinti grabai, 
neprasivėrė lūpos jūsų teisintis, bežadės, 
o vienąkart sutems, sutems - ir kelias pasibaigs.

-  Jūs, - tars Anas, - po dešinei, jūs eikit, - tars, - po kairei,
ir niekas žemėn, ką užmiršo, pasiimt negrįš. 
Ims baltus žiedus kraut ir skleist kelionėj likę gairės, 
ims liūdesys džiaugsmu žydėt, kaip deimantas žėrįs.

Girdėjau balsą Viešpaties - jo niekas nesiklausė. 
Ateis diena, "kur Tu buvai, kur?" milijonai klaus ... 
Mačiau triumfo Jo dienas, mačiau aš pjūtį gausią, 
baimė apėmė mane, ir su jumis dalaus.

42.XII.11.


AURORA

Tenai kalnai, o čia pakalnės žalios, 
tenai dangus, o čia bedugnės baisios, 
ten iš mirties jauna gyvybė kelias, 
o čia mirtis ir po žiedais baltaisiais.

Kas len, kas čia? Kas ten, kas čia? - tu klausi,
ir tavo balsą nuneša be aido
sunkių dienų sparnai į aukštą skliautą,
ir ranką uždeda naktis ant tavo veido.

Ir tu matai tenai balčiausius kalnus,
ir tu mini šią ištrėmimo žemę,
ir tu girdi "sūnau, ateik" šaukimą švelnų,
ir švinta švinta akys rytmetį sutemę.

43.IX.22.


ŽIEDAI, ŽVAIGŽDĖS IR SAPNAI

Visi žiedai nukrito, niekas niekas
jų nesurinks.
Visų pušų viršūnės - sniegas! sniegas! -
vaitos ir links.

Ir tam baltam pasauly būsi vienas,
toks vienas tu,
kaip naktys dienos bus, kaip dienos - mėnesienos
baltų naktų.

Kaip sidabrinės žvaigždės Paukščių Kelio, 
sapnai žėrės,
ir akys rymančio šalikelėj smūtkelio 
žiūrės, žiūrės.

Žiūrės, žiūrės į žiedlapius po sniegu ir į tavo
gelmes, dangau, 
ir kris žiedų, ir degs žvaigždžių, ir bus sapnų krūtinėj tavo 
daugiau, daugiau ...     

43.IX.9.


ŽVAIGŽDŽIŲ ŽVEJYS

Bežvaigždės sutemos, o tu po juodą upę 
braidai ir vakar čia žvaigždes sukritusias renki. 
Pakrantės gluosnyje maža paukštelė tupi,
o jos giesmė pavargusi, sunki...

Joje girdėjai tu savos širdies plakimą 
ir ilgesį bekraščių vandenų, 
joje regėjai tu pavasario dvelkimą 
ir skundą žemės palaužtų sparnų.

Joje atsiliepė balsai iš Paukščių Tako,
joje atsišvietė Sietynas iš dangaus,
joje Kažkas ir tau širdin prašneko
balsu ne paukščio, ne gėlės ir ne žmogaus ..

Ir tu eini, keli rankas į dangų, 
ir ne žvaigždžių jos kupinos šviesių - 
jas juodas upės dugno dumblas dengia, 
o veidą - plėnys vakaro gaisų.

Ir iš pakrantės gluosnio išbaidai tu 
paukštelę mažą į nakties gelmes... - 
Ir tu skubi ten greitai, greitai, greitai, 
kaip aidas jos nutilusios giesmės.


IŠEINANTIEMS

Išeinat jūs. Ir nebegrįšit.
Ir niekas niekas nebegrįš,
ar soduos skleisis baltos vyšnios,
ar žemę sveikins vyturys.

Išeinat jūs, kai upės plaukia, 
ir kai ruduo, ir kai žiema, 
žiedų gegužio nepalaukia 
jus iš čionai išvesdama

lemtis. Ne, ne lemtis - kelionė. 
Ne, ne kelionė - nebuitis. 
Ne nebuitis, o Viešpaties Valia.

Jo rankoj kyla miestai, žydi kloniai, 
Jo rankoj keliasi mirtis 
ir stoja prie tavęs šalia.

43.III.15.


ESU MIRTIS

Esu mirtis, kuri tave lydėjo 
nuo mažo kūdikio sapnų, 
esu mirtis, kuri šalnoj rugsėjo 
ir vasaros žvaigždynuos gyvenu.

Esu mirtis, kuri gėles aplanko 
ir žemės viešpatysčių karalius, 
esu aš motina, kuri beturčius renka, 
ir karalienė - auksą ir perlus...

Daug sužadėtinių į mano glėbį puolė. 
kaip jauno rytmečio rasa, skaisčių,
daug kunigų, daug emeritų ir vienuolių 
išliejo ašarų, juos išvedant, karčių.

Daug išvedžiau iš skurdo ir iš bado, 
daug iš kalėjimų tamsių išvadavau, 
daug pavergtųjų mano rankoj laisvę rado, 
ir daugeliui laivų ramiausias uostas aš buvau.

42.IX.21.


KAUKOLĖ

Aušros take sidabro rasos
kaip brangūs deimantai žėrės,
o ji, nakties žvaigždėms užgesus,
į tavo taką vis žiūrės.

Kaitriam vidūdienį nei svėrei 
mirtis nei diemedžiui negrės, 
o ji ir saulei auksu žėrint 
į tavo taką vis žiūrės.

Gelsva žara į žemę liesis 
iš vakaro juodos taurės, 
o ji ir sutemoms išblėsus 
į tavo taką vis žiūrės.

Ir kai danguj ims žvaigždės degti,
ir kai bus mirusi diena,
sutikę savo sesę naktį
jos žvilgsniai daug kam tars: gana!

43.VIII.12.


KALĖDOS

1. RAROTŲ GIESMĖ

Rasokit, dangūs, ir išlykit Atpirkėją, 
raudoki, žeme, sielvarto rauda... 
Šaukei Jį lūpom pranašų - Jis neatėjo, 
aukei burnojimais ir skundais ir malda.

Rasokit, dangūs, - puolam - trokštam - mirštam -
sukepo mūsų širdys, kaip sausa žolė, 
tik Tu per potvynius gali išvest mus, Kristau, 
tik Tu sausroj pagirdyt mus gali.

Tik Tu, į mūsų klaikią naktį žengęs, 
išvesi mus iš ūkanų, karų, 
pakelsi skliautą mirštančios padangės, 
žvaigždes nauju papuoši sidabru.

Rasokit, dangūs, nuodėmę nuplaukit,
rasokit, dangūs, teatgis širdis,
te amžių upės pasikėlęs sriautas
mus neš Tavan krantan, kaip Nemunas žydįs.

42.XII.14.


2. UŽGIMIMO GLORIA

Naktis. Miegojo Rašto Šventojo žinovai. 
Naktis. Miegojo ciesoriaus sargyba ir kariai. 
Naktis. Miegojo skausmas žemėje visoj plačiojoj, 
ir slėniuos - kaimenės, ir kloniuos - vyturiai.

Tamsoj užmigo kedrai, tamarisai. 
Tamsoj pabudo mirštantis žmogus. 
Ir tapo kūnu Žodis Viešpaties didysis, 
ir žemėn nužengė dangus.

Ir kaip griaustinis "Gloria" sugriovė, 
prašvito Viešpaties pirmoji žemės šios diena,
 ir puolė piemens ir karaliai Jam po kojų,
ir puolė pragaro gelmėn pasaulio dargana.

"In terra pax..." pro griausmą balsas tarė, ,
"In terra pax ..." atsiliepė kalnai. 
"In terra pax..." kiečiau už akmenį ir varį 
te, žeme, Kristaus vardas švies tau amžinai.

42.XII.18.


DIEVO MOTINOS LOPŠINĖ

Tyliau, tyliau, naktie, dvelkimą švelnų 
nešk čia pro palmių miegančius lapus, 
ir vėjas tenepūs čia nuo Libano kalno, 
ir ant Jordano te rasa lig ryto bus.

Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
ir žvaigždės, jūs, plazdenkite tyliau, -
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išauš.

Po nuodėmės Adomo ir po Kaino
te savo sėklos pragaras daugiau nesės,
tegu tyloj viena šventa naktis praeina,
te Jis prieš pirmą savo žemės dieną pasilsės.

Sustokit, vandenys, upeliuose Jordano, 
Gelboės šaltos versmės, neišduokit jų, 
ir jūs, kur Ezdreliono lygumose bandą ganot, 
tyliau ten šūkaukit avis paklydusias, ir jūs

tyliau, tyliau giedokit, serafimai.
ir žvaigždės, jūs plazdenkite tyliau,
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išauš.

Balsai nutilkite Baalo ir Elijo,
ir tau, Saliamono vėlė, gana raudų,
sveika. viršukalne Ermono, tu Leliją
išugdžius mano Jėzaus, mano Viešpaties vardu ...
.        .
Nežadinkit širdies Jo po kelionės, 
"Išganymo!" - nešaukit pasmerkti, 
jus, alkanieji, neraudokit "Duonos!.." 
"Stebuklo ..." - jūs nemelskit, fariziejai papirkti.

Vadai, nešaukit - "Keršto!", "Laisvės..." - pavergtieji, 
"Mum - gyvasties, o jiem - mirties!" - kariai, 
ir tu be reikalo, ir tu, parpuolus Galilėja, 
be atgailos be reikalo pakilsianti tarei.

Nežadink meilės Jo, šventasis Asyžieti,
ateis diena, ir ji pabus, ji saule švies!
Tu neieškok manęs, šventoji Bernadeta,
ir tu, don Bosko, nevadink Jo, dar nekviesk ...

Tepailsės Jo mažos kojos po kelionės, 
po tiekos amžių, tiek juodų sunkių dienų, 
nešaukit jūs, aukšti kalnai Ermono, 
širdies nežadinkit iš dangiškų sapnų.

Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
ir žvaigždės, jūs, plazdenkite tyliau, -
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išaus.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page