r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bernardas Brazdžionis
VIEŠPATIES ŽINGSNIAI

VIDUDIENIO LYRA

Po metų kūdikio švelnių, 
po pabučiavimo vilnių 
ramus ateina subrendimas,
ir tu, poete, vėl imies 
skambios vidudienio giesmės 
ir sielą sotini vėl rimais.

Tu nebekeiki praeities,
tu vėl kaip pranašas jauties,
skaitai žvaigždžių slaptingą raštą,
ir vėl krūtinė tau rami,
ir vėl kaip milžinas imi
sau ant pečių likimo naštą.

Meni - ją klupdamas nešei, 
meni - ramybės sau prašei, 
kaip lapas vėtroje blaškeisi, 
dabar ir vėl, dievų sūnau, 
sau radęs paskirtį, žinau, 
drąsus į naują dieną eisi.

Nepasitiks tavęs tenai 
nei džiaugsmo dainos, nei sapnai, 
nepasitiks ten meilės rytas, 
tenai tik skausmas, kur eini,
tik melo žodžiai kruvini
ir vysta gėlės nuraškytos ...

Neklupk, kaip tąsyk neklupai, 
bet eik, bet eik, pabėgs kapai, 
iškelsi pergalės vainiką, - 
ir švies tau saulė danguje, 
ir šviesi žemei tu su ja 
pro šios dienos pasaulį nykų.

Po metų kūdikio gležnių, 
po pabučiavimų švelnių, 
po mylimosios mielo veido, 
kaip ryto perlas nuo gėlės, 
tu vėl nuo žemės šios kelies 
ir pasiilgsti lyros aido,

kurį regėjai sutemoj, 
kurį girdėjai mylimoj 
jaunystės pasakoj šilkinėj, 
kai globė atviras dangus 
tavas sodybas ir laukus 
tėvų ir protėvių gimtinėj.

O lyra, lyra nuostabi,
kai tu pabudusi drebi
visom sidabro savo stygom, -
ir mes suskaldome grabus,
ir mes, ir mes vėl imam bust,
kurie šaltam kape užmigom!

42.III.5.


VIEŠPATIES ŽINGSNIAI

Ant uolos balta gėlė žydėjo -
nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!.. 
Nei namų, nei šilko jai. 
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

43.I.22.


RYTO MALDOJ

Dieve, - tarė lakštingala
	ryto maldoj, - 
širdį Tu vienas aukštyn keli,
	tarė žiedai.

Dieve, Tavęs mes ieškojome
	ryto maldoj, 
puolėm po Tavo kojomis
	tartum žiedai.

Sviesk mums sava evangelija,
	vesk į Tenai, 
Dieve, mus savo šešėlyje
	glausk amžinai.

Dieve, Tu mūs pavasaris, -
	tarė žiedai. 
Tarė lakštingala:
	- Tu džiaugsmo ašara
	ryto maldoj.

43.II.17.


ŽYDINTIS AIDAS

Ką ryto paukščiai gieda, -
Tu aidas jų giesmės, 
Tu kaip lelijos žiedas 
prie trykštančios versmės

lenki į gelmę veidą 
ir dangų joj matai 
ir savo sielos aidą 
ten žydintį baltai.

43.VIII.22.


PASLAPTIES GIESMĖ

Dainuok, pavasario pasauli, 
dainuok, pavasario dangau, 
aš kaip gėlė į tavo saulę 
iš amžių sapno pabudau.

Iš amžių sapno - mūsų dienos, 
iš amžių sapno - mūs naktis 
ir Tu, sidabro mėnesienos 
neišskaityta Paslaptis.

Neišskaitytas Tavo vardas 
keliuos vidurnakčio žvaigždžių. 
Tyliau! Aš jį širdy girdžiu.

Aš jį giesmėj lelijos žiedo girdžiu.
Jį marių gelmės gieda, 
žaibų jis šviečia milijarduos!

42.XII.9.


IR TARĖ VIEŠPATS ...

Ir tarė Viešpats: Teesie! Ir tapo 
šviesa, diena, dangus ir žemė. 
Praėjo metai - Jis gyvybę lapo, 
Jis amžių ąžuolo ir peteliškės lemia.

Ir tarė Viešpats: Teesie! 
Ir tapo buitis, mirtis, dangus ir žemė. 
Praėjo amžiai - Jis ir tavo kapą, 
Jisai, žmogau, ir tavo buitį lemia.

43.II.28.


ŽIEDO GYVYBĖ

Iš toli tu ateini, gyvybe žiedo, 
iš tamsiųjų žemės motinos gelmių, 
šilko rūbu rytą ji tave aprėdo, 
ryto rasą aš taip pat iš jos semiu.

Iš toli tu ateini, gyvybe žiedo, 
tavo upė virpa saulės spinduliuos, 
aukso vaisiais vakare tave ji rėdo, 
vakare ir aš Tenai sugrįžt viliuos.

43.VII.6.


UPĖS -

jos neša pavasario verdantį kraują, 
jos neša gyvybę lankoms ir laukams,
į jų, tartum giesmę, amžiną sraują 
įlies saulė purpuro rožių žiedams.

Upės -

jos bėgs šalto ledo vergiją išnešę 
iš girių ir klonių, laukų ir kalnų;
ir tu panašus į jų srovės lašą, 
ir tu laisvas plauk, siek gelmių amžinų.

43.VIII.21.


ASPERGES ME

Apšlakstyk, Viešpatie, mane
	ir apiplauk ysopu širdį, 
sudegink atgailos ugnia,
	tegu ji Tavo balsą girdi.

Apiplauk, Viešpatie, ir aš
	baltesnis būsiu užu sniegą, 
Tau dienos tyra maldą neš,
	man - mano naktys ramų miegą…

Palaistyk, Viešpatie, rasa,
	palaistęs mažą lauko gėlę, 
gana jau supo mus tamsa,
	gana jau skausmas sielą gėlė.

Užlieja potvyniai žemes,
	vidur dienos užtemsta saulė, - 
o Viešpatie, kur eisim mes,
	kas be Tavęs mus ves pasauly? ..

Tu savo meile apšlakstyk,
	kaip naktį, sąžinę mūs juodą, - 
kaip lašas kelsis ji skaisti
	ir nebijos šalnų nei gruodo.

Mačiau, pratryško akmenų
	anuomet tyruos kietos uolos - 
po Tavo kojų kruvinų,
	kaip dulkė, Viešpatie, aš puolu.

Tegu užkrinta ant širdies
	nors lašas Tavo švento kraujo, 
te jis išganymą žadės
	man, Viešpatie, - išgirsk, maldauju.

Apšlakstyk, Viešpatie, mane
	ir apiplauk ysopu širdį, 
sudegink atgailos ugnia,
	tegu ji Tavo balsą girdi.

43.III.3.


PAVASARIS

1. GYVYBĖS BURTININKAS

Pavasari,
ką rudenio pikta ranka nuraškė
ir ką pakando gruodas ir šalna,
pavasari, tau vėl pakvietus, tvaska
nauja gyvybe naujo ryto raštuos,
vėl kiekviena gėlelė bėga saulėn tekina.

Pavasari,
tu beržo širdžiai saldžią sulą duodi,
laukus ir klonius puoši kilimais žaliais,
ir į artojo žemės vagą juodą
tu ateini kaip Viešpaties paguoda
pirmu griausmu, pirmu lietum, pirmaisiais spinduliais.

Pavasari,
tave mes šaukiam ūkanoj paklydę, -
ateik į žemę, į namus, širdin ateik,
tave mes šaukiam, Burtininke didis,
tegu sausa obels šaka vėl žydi,
ir nuo dainų tesuskamba skliautai!

42.XII.17.

2. PAVASARIO KELIONĖ 

Eini tu Nemuno krantais gėlėtais, 
nerūpestingas, jaunas ir šviesus, - 
juodoj gelmėj jo tūkstančiai žvaigždžių tau šviečia, 
tavo žingsniai žydi rytmečio gaisuos.

Eini tu nešdamas, kaip rugio daigą, viltį 
nemirusią ir gyvą po žiemos speigų, 
eini dainuodamas ir griauni ledo tiltus 
statytus gruody, puoštus šerkšno vainiku. 

Eini tu kviesdamas baltų bijūnų šventėn, 
ir daigui - gimk, ir lapui - auk, ir paukščiui - skrisk - tari,
nuo pumpurų kiečiausios luobos krenta, 
ir giesmę pradeda pirmasis vyturys.

42.XII.10.

3. VYTURĖLIS

Čyru-vyru, aš grumstelis
	žemės jūs šventos, 
te palaukės, te upelis
	dainą ta kartos:

- Čyru-vyru, aš grumstelis, 
	žemės jūs šventos ...

Kelkis, kelkis, artojėli,
	po žiemos nakties, 
jau saulutė pasikėlė -
	tiesią vaga tiesk.

Čyru-vyru, aš artojo
	rytmečio malda... - 
Ir giesmelę tą kartoja
	siela ir gamta:

Čyru-vyru, aš artojo 
	rytmečio malda.

42.XII.17.


PAVASARIO ANTITEZĖ

Tu man sakai: Pavasaris. Išėjo Nemunas.
Pavasaris, sakau, ledus jau išnešė Neris.
Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas...
Ir, lyg girdžiu, toli toli
ilsėdamasis pakely
tėvynei sveikinimą siunčia vyturys.

Nuo tolimų pakalnių kyla tirštas ryto rūkas,
ir krūpsi neramiai širdis tokia viena viena.
- Neverk, - jai sako šventas Jonas Nepomukas,
palinkęs žemiškų linksmybių pakely ...
Ir iš toli, ir iš toli
kaip potvynis atplaukia vasaros daina.

Tu man sakai: Pavasaris. Alyvos supasi.
Pavasaris, sakau, atverkim jam duris.
O skausmas sieloj, o kančia sustingus lūpose,
ir lyg girdžiu, toli toli
parpuolęs šaukia pakely
žmogus - žvėris.

43.III.5.


TRYS ŽINGSNIAI

Praeitis kaip baltas paukštis
	pro tave praskriejo, 
nesugausi jos kaip paukščio,
	niekas nesugaus, - 
jo sparnuos sidabro žvaigždės
	krito ir žėrėjo 
jo sparnuos užgeso saulė
	ir dalia dangaus.

Dabartis kaip baltas sapnas
	tavo širdį supa, - 
nusimesk jos sunkų tinklą
	nuo silpnos širdies, 
savo laimės prakeikimui
	nepraverki lūpų,
nieko lemčiai nežadėk tu, -
	tau lemtis žadės!

Ateitis kaip baltas bokštas
	tavo toliuos šviečia, 
ją, kaip degantį žibintą,
	nešdamas eini, - 
kas praeis kelius bedugnių
	ir kelius erškėčių - 
amžių amžiams švies jo tako
	žingsniai kruvini!


DANGAUS DOVANOS

Dangus vidudienį tau šviesų davė 
ir laimės sapną ir nakties kelius, 
jo vakarinė tavo širdį žavi 
ir jo girdi tu ryto paukštelius.

Ir jo aušroj tu pasiklydęs stovi, 
ir jo šviesos tau krintant nematai, 
o ji kaip upė tau pro veidą srovi,
kaip upė dingsta ji, ir lieka tik krantai.

Q krantuose pavargę žemės žingsniai 
ir ateitis tava ir dovanos dangaus 
be pėdsako, kaip jūroj laivo takas, dingsta, 
ir niekas jų, kaip paukščių, nesugaus.

Ir niekas? .. Ne! Tu pats rankas ištiesi, 
tu pats jų rinkt ir aukuro uždegt eini, 
tu sieloj pats neši, kaip žvaigždę šviesią, 
žibintą, uždegtą žilųjų amžių židiny.

Dangus vidudienį tau davė - saulę siekti, 
nakties kelius - kad puoštų žemę rytdiena, 
priėjęs vakaro kelionės tylų lieptą, 
kad tartumei: - Laimėjau. Vesk namo. Gana.

43.II.15.


ŽMOGAUS KELIAS

Pasaulį tu, žmogau, kraujuos panėrei, 
pasauly tu žvaigždes užgesinai, 
ir nuo tavęs į girią bėgo baisūs žvėrys, 
kai tujen motinų ir kūdikių žudyt ėjai...

Pasaulį tu, žmogau, vainikais puoši, 
pasauly tu dangaus žvaigždes segi, 
tau begalinių marių plotai ošia 
ir tau žibutė žydi, neregy...

Tu atėjai, žmogau, kad naktys blėstų,
kad amžina išauštų čia diena,
tu tyruos nemirei, o duonos alkai miestuos
ir, auksą saujom semdamas, šaukei vis - negana!

Pasauliui tu neši stabus, kančias ir mirtį, 
pasaulin tu gyvenimą neši,
 ir tau, ką pražudei, prikelt vėl skirta, 
idant į saulę būtų žemė panaši.

43.II.16.


SPINDULYS

Pro šalto rudenio bevaisę šaką 
jis kaip strėlė auksinė prasimuš, 
nušvies kaip žaibas tavo tamsų taką 
ir rytmečiui prikels namus.

Jo vėtros, velniškai kvatodamos, jo pūgos
nenusineš bedugnėn, neužpūs,
ką jis palies - gyvenimui pabudins,
ir mirčiai pasmerktus praves jis gyvus pro kapus.

Pro juodą naktį, alkaną, bedugnę 
kaip marių paukštis jis praskries! 
Iš jo sparnų pabirę žemėn ugnys 
kaip amžių žiežirbos žmogaus širdy žėrės.

43.I.25.


ŠALTINIS

I

Saulė. Tvaikas. Dulkės. Ir šešėliai. 
O kažkur toli varpelis sidabrinis... 
Ieškai jo, kad širdį tau nustotų gėlę, 
ir randi: kaip ašara - šaltinis.

Šalnos. Ledas. Pagėla. Ir gruodas. 
O kažkur toli varpelis sidabrinis ... 
Ieškai jo, gal jis praves pro naktį juodą,
ir randi: kaip ašara - šaltinis.

43.I.29.

II

Sustoja rytą kūdikis pas srovę šaltą, gaivią, 
o vakare pro ją grįš milžino galia. 
Iš jos atsigeria paklydęs pakeleivis, 
ir paukštis trokštantis, ir samana žila.

Ji tūkstančius, viena ji tūkstančius pagirdys
ir vis gyva ir vis jauna srovens.
Iš jos atsigeria paliegę mūsų širdys
ir nebebijo vėtrų nei rudens.

43.I.31.


KELEIVIO MALDA

Priglausk mane, audroj priglaudęs paukštį, 
dangaus ir žemės Prieglobsti, priglausk, 
prie ko vidur tamsios nakties aš prisiglausiu,
kai vėtros aukštą uosį lauš.

Gaivink mane, kaitroj gaivinęs žiedą, 
dangaus ir žemės Atgaiva, gaivink, 
o kur sušils sušalę mano pėdos 
šaltoj šalnoj, jei ne Tavy...

Ir vesk mane, kaip laivą per marias vedi Tu, 
dangaus ir žemės Švytury, 
ir vesk, prie ko aš kopsiu kalnus ir uolas granito, 
prie ko, o jei ne prie Tavęs...

43.II.17.


ARGI NE TU

O Viešpatie, argi ne Tu tuos kedrus sodinai, 
ne iš Tavų gelmių mūs upės srovę semia? 
Argi ne Tavo galvą puošia, Viešpatie, kalnai, 
argi ne Tu sagstai vainikais mūsų žemę?

Argi ne Tu sausus palaistai vynuogynus, 
argi ne Tu giedot lakštingalą išmokei? 
Argi ne Tavo Išmintį regiu žvaigždynuos, 
ar vasaros džiaugsme girdžiu ne Tavo juoką?

Argi ne Tu laukų lelijoj rytą gyveni, 
argi ne Tu jos žiedą tamsia naktį saugai? 
Argi ne Tu kaip burtininkas sėdamas eini, - 
ir mūsų mažos dienos amžių metuos auga!

O Viešpatie, argi ne Tu jaunystę dovanojai 
ir potvynius, kad eitų upės iš krantų? 
Danguj atėmęs rojų, žemėje sukūrei rojų 
argi ne Tu?

43.IX.


VAIKAI

Vaikai mes amžių upės žydinčioj pakrantėj, 
vaikai pasaulių girios glūdumoj - 
pasibaigs vidudienio didžioji šventė, 
kas liks tuščioj pakrantėje, kas grįšime namo?

Vaikai mes Viešpaties auksiniuos soduos,
vaikai tamsiam kely vidur tamsios nakties,
žaislai - žiedai, žaislai - padangių žvaigždės, rodos,
žaislai - kalnai, žaislai - skausmai širdies.

O Tu, didi Ranka nežinomų kelių likimo, 
ir amžių upę, aukso sodus irgi mus laikai... 
Iš Tavo meilės čia gyvenimo stebuklas gimė 
ir mes, - sugriaut atėję jo - mirties vaikai.

43.VIII.29.


SMILTYS IR METAI

Pro Tavo pirštus, Viešpatie, kaip smiltys srūva laikas, 
pro Tavo pirštus, Viešpatie, jis bėga kaip vanduo, 
ir aš renku jo trupinius, kaip renka žiedus vaikas, 
ir upių aš einu ieškot ir niekur nerandu...

Bėgs baltos smiltys, bėgs ir bėgs, ir žvaigždės degs ir leisis, 
o man pakaks tų trupinių, tų spindulių šaltų, 
nes Tu juos papuošei dienos žiedais stebuklingaisiais,
ir vakaro šviesa esi, o mano Dieve, Tu.

Bėgs Tavo upės, bėgs ir bėgs, kaip bėga mūsų metai, 
o man pakaks sroves dainos, lietaus lašų šaltų, 
nes Tu esi mirties tvane viršūnė Ararato 
ir amžina gelmė esi, o mano Dieve, Tu.

4.IX.4.


PO VIEŠPATIES DANGUM

Ar upė ten, ar medis ten dainuoja? .. 
Ir vis balsiau, ir vis balsiau... 
Sustojau aš po vasaros dangum aukštuoju 
ir laukiu - ir klausau.

Ar paukštis ten, ar girios vėjas šaukia
mane vardu?
Einu ir ieškau jo - ne upė, ne; ne paukštis, ne; ne obelis palaukėj;
einu ir ieškau jo - ir nerandu.

Sutemsta. Vakaras. Naktis. Ir žvaigždės didelės ir mažos 
užsidega platybėse dangaus.
- Tenai, tenai!.. Ir ištiesiau rankas - miražas ... 
O nepaliauja šaukt manęs, o nepaliauja gaust.

Ir vėl diena - ir upė ten, ir medis ten dainuoja, 
ir paukštis, irgi vėjas, irgi vis balsiau... 
Sustojau aš po Viešpaties dangum aukštuoju:
klausau - klausau - ir neatsiklausau.

43.I.15.


APVAIZDA

Kad nenukristų lapas jauno žiedo, 
kad nepaklystų žvaigždės danguje, 
ir paukštis ilgesį ir džiaugsmą giedantis 
kad giesmę baigtų, lauko lelija

kad ryto rasą po lapeliais glaustų 
tvankiam vidudieniui klajonių ir kaitros, 
ir ant uolų kad nesudužtų plaustas, 
kaip baltas pūkas po sparnais audros, -

Jis Vienas budi visą žemės naktį,
Jis Vienas vaikšto kloniais ir kalnais ...
Ir tau širdis kad nenustotų plakti,
Jis Vienas dengs ją dieviškais delnais

nuo ūkanų. nuo saulės ir nuo vėjo, 
nuo darganų rudens, nuo pamotės žiemos, 
klaidžiam kely kelionėje rugsėjo, 
pagairių plėšomuos pusiaukelės namuos,

kad nenukristum, kaip nukrinta žiedas, 
kad baigtum giesmę, sėdant saulei danguje, 
kad Jojo rūpesty priglustų tavo pėdos, 
kaip nakčiai glaudžias lauko lelija.

43.I.26.


DAINIUS

Po baltu nuometu žaliam gegužy 
ties mano langu dvijen vyšnios lūžo, 
kaip dvijen seserys greta, 
pas mano langą lauko obelėlė 
sunkaus žiedų vainiko nepakėlė, 
kaip motina, kaip motina balta ...

Po šelmeniu dvi kregždės susisuko 
gūžtelę molio, samanų ir pūko, 
ir kaip upelis plaukė jų giesmė - - -
Kaip tie šviesaus pavasario paukšteliai, 
kaip ta giesmė ant amžinojo kelio, 
ir aš šiame pasaulyje esmi.

Ir aš anų baltųjų vyšnių brolis 
iš skausmo eisiu į gyvybės tolius, 
ir aš sūnus anos senos obels
ir taikoje, ir karo vėtros žingsniuos 
savos tautos aruodan derlių rinksiu, 
kol šalnos kojas ir rankas sugels, 
kol po žiedų našta širdis pabals ...

1942.


r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page