r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bernardas Brazdžionis
IŠ SUDUŽUSIO LAIVO
1940-41

IŠ SUDUŽUSIO LAIVO

Iš sudužusio laivo mes šaukiam -
o dangau, Tėvo ranką ištiesk,
leisk išplaukt, leisk išplaukt tiem, kur plaukia
melsdami Tavo uosto vilties.

Aš žinau, per bangas Tu ateisi, 
ir nugrims vėtra marių dugnan, 
bet kaip jiem per bedugnę šią baisią, 
kaip Tavęs pasitikti eit man? ...

Iš sudužusio laivo neliko 
nieko nieko, be skausmo raudos ... 
Kas tą rauda, kaip rožių vainiką, 
Tau už gyvastį nauja paduos?

Kas išneš ją iškėlęs ant rankų 
virš bangų, virš juodų, neramių, 
ar ištvers be Tavęs jos taip menkos, 
vos išnirę iš marių gelmių?

Iš sudužusio laivo skeveldrų
išblaškytų plačiuos vandenuos,
išklausyki, dangau, mūsų maldą 
už kaltes prarastosios dienos.

Nepaskęs eldijėlės, nei valtys, 
švyturys Tavo uosto jei ves ... 
Keltis, Viešpatie, norim mes keltis:
pražūtis ir mirtis be Tavęs.

1940.VII.


TIK PO AUDROS

Tik po audros vėl šviečia saulė, 
tik po audros graži ateis 
diena į sutremptą pasaulį 
po rūškano dangaus skliautais.

Vargų ir skausmo purvą juodą 
upeliai sraunūs nusineš, 
ir vėl regėsi balto sodo 
žiedų kekes sidabrines ...

Tik po audros vėl aukštos pušys 
žalias galingai galvas kels, 
ir jaunas uosis nepalūžęs 
siautimui vėtrų nesimels!

Nepuls kaip nendrė silpnabūdė 
galiūnai girių ąžuolai - 
viršūnės jų kalbės, kaip nūdien 
kovot ar žūt tu privalai.

Tik po audros laisva krūtinė 
laisvai kaip paukštis sualsuos, 
tik po audros ir tu, tėvyne, 
išeisi kurt dienos šviesios.

1940.VII.


AŠ ČIA - GYVA

leškojau tėviškės tamsioj naktyj, it kapas:
- Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva? 
Ar plaka dar skausme širdis sukepus, 
ar tu gyva, ar negyva?

Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:
- Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
atsakė man: - Aš čia - gyva.

Aš čia - gyva, - po kojų tarė žemė,
aš čia - gyva - sūnau, ar nematai?
Aš čia - gyva, - palinkę ir sutemę
atsiliepė dangaus skliautai. 

Aš čia - gyva, - Dubysa subangavo, 
aš čia - gyva, - jai pritarė krantuos, 
aš čia - gyva, - kaip aidas sudejavo 
daina pagojuose aukštuos.

Ėjau klupau iš pirkios į pirkelę:
- Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva? 
Tik balsas tas man rodė tamsų kelią:
Aš čia - gyva, aš čia - gyva.

Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai…
- Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva? 
Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių 
atsiliepė: - Aš čia - gyva.

1940.


GRIŪVA SOSTAI...

Griūva sostai, bėga tautos ir karaliai,
nėra vietos žemėj žydinčiai gėlelei,
ir našlaitę, prie namų pasisodintą,
ar pakels tava ranka žiauriai sumintą ...
Ir bijūno buinų žiedą ar raškysi
ne su ašara, su džiūgesiu akyse? ..

Dega miestai, dega širdys piktos, juodos, 
krūtines sukaustęs šaldo šaltas gruodas, 
krūtines ir mūsų alpstant kas pagydys, - 
ar ne Jis, kur viešpatauja amžiais didis, 
ar ne Jis, kurį pamynėm mes po kryžiais, 
ar ne Jis, vėl į našlaitę širdį grįžęs...

Jo stebuklas vėl prikels gyvent mūs žemę, 
Jo šviesoj šviesiausios žvaigždės kris sutemę, 
kaip dangus brangios tėvynės, lino žiedą, 
lino žiedą, girios uogą, rugio pėdą 
Jis palaimins ir pripildys mūsų kluoną 
ir iš trupinio kasdienę daugins duoną.

Pro bombonešių, pro tankų baisią ugnį,
pro torpedų nešamus laivus bedugnėn
ir pro užtvarą zenitinių patrankų
aš regiu Jo taikai šaukiančią Jo ranką,
kad ateitų Jo lėmimas visagalis,
Jo palaimai kad suklauptų visos šalys.



HEROJŲ ŠALTINIS

Tu man žydėt žadėjai visą rytą,
tu man žydėt žadėjai visą dieną
ir pro langelį, vėtrų užpustytą,
ir pro rudens, pro pilką mėnesieną...

Tu man žadėjai... Pažadus pamynė 
purvais suterštos svetimųjų kojos, 
ir vėl, ir vėl mes, raudanti tėvyne, 
gyvi tik prošvaistėj kitų dienų rytojaus.

Bet tu gali, gali tu iš po sniego žydėt, 
kaip žydi mūsų skausmo gėlės, 
pakilt pavasarį su pirmu žemės diegu, 
kaip kyla saulėn pilkas vyturėlis.

Gali tu eit ir klupt ir vėlei keltis
ir per kapus tau iškastus, per kranklio puotą.
Te tavo kaulus gels pūga ir šaltis,
ir te kaitroj tau tulžį gert bus duota.

Gyva tik prošvaistėj kitų dienų rytojaus 
gyvent išmokai, pavergta tėvyne, 
nes tu radai visų didžių herojų, 
tartum stebuklą, Viešpaties šaltinį.

1941.II.15.


ŽIEDELIS

Ryto rasos pasiilgęs, 
kur tu, žiedeli, žydėsi,
kas tavo veidą suvilgys, 
kas tau kaitroj neš pavėsį?

Kyla už marių, už girių 
pilkas, tamsus debesėlis ... 
Vėjas, kaip burę, jį iria, 
linksta jau medžiai ir gėlės.

Paukščiai, ir žmonės, 
ir dulkės bėga iš viesulo kelio ... 
Tu tik, ištroškęs, nepulki, 
tu tik jo laukei, žiedeli.

1941.II.


BĖGIMAS IŠ TĖVYNĖS

Iš tėvynės skrenda gervių pulkas, 
pakelyje baltą plunksną meta - 
likit, upės, likit, kloniai puikūs, 
likit vargo ir vergijos metams.

Niekur neisiu iš tavęs, tėvyne, 
niekur neisiu, motm, iš tavęs, 
tavo skausmas, tavo veidas nusiminęs
iš visur mane sugrįžt teves.

Iš visur mane jaunystė ūkaus 
Ir sugrįžt, sugrįžt tešauks tenai, 
kur -
koplytėlių Jonai Nepomukai, 
devyngalviai Jurgių slibinai,

kur gojelių toks žalių žalumas, 
artojėlių kur tokia daina, 
o gimtų senų namelių dūmuos 
kur motulės pasaka sena ...

Iš tėvynės o kur man keliauti, 
kur gyvenimo ieškot, kokioj šaly, 
kur man rast dangaus gražesnį skliautą, 
pabarėliai kur tokie žali? ..

Ar į pietus ten, kur gervės skrenda, 
su lazda žilvičio man keliaut, 
ar į vakarus, kur baisios bombos krenta, 
nuo rytų tiktai toliau, tiktai toliau...

Vokietijon gal per Tilžės tilta, 
gal pasieny upeliu tiktai pabrist - 
ir bus miela ten, ramu ir šilta, 
nematysiu niekad komunistų ...

Žus visam pasaulyje komūna, 
ją, kaip naktį, krentančią regiu - 
neteisybė greit pakyla, greitai žūna, 
eina ji keliu bedugnėn ir slidžiu.

Keturių Kantonų ežero pakrantėj 
gražios vilos, gražios uolos ir kalnai - 
gal Šveicarijon man keltis ir gyventi, 
gal tėvynę antrą rast tenai? ..

Žus visam pasaulyje komūna,
ją, kaip migla, mirštančią matau -
neteisybė greit pakyla, greitai žūna:
ne vergijai amžius viešpataut.

Išdidus ir šokantis Paryžius 
daug keliautojų viliodavo kadais, 
daug padugnių, daug gražių bažnyčių ... 
Ne, tėvynės nieks man nepakeis!..

Žus visam pasaulyje komūna:
iš vergijos stos išlaisvintas žmogus - 
neteisybė greit pakyla, greitai žūna:
jos nelaimina nei žemė, nei dangus.

Saugo kreiseriai paniurusį Lamanšą, 
ne, nesėsiu kuterin mažan, 
neišveš manęs į kitą krantą, 
neišbėgt iš komunizmo niekur man.

"Žus visam pasaulyje komūna!.." - 
kaip griaustinį tolimą girdžiu. 
Neteisybė greit pakyla, greitai žūna:
Eina ji keliu bedugnėn ir slidžiu.

Man Norvegijos patinka puikūs fjordai, 
Ekvadoras, Kalifornija, Peru, 
daug gal rasčiau jų margoj mansardoj 
vienam žmogui vartų atvirų.

Vienam žmogui daug šioj žemėj vietos, 
o tiek maža maža ieškau jos 
karalijose, respublikos', sovietuos, 
maža šiapus ir anapus Baltijos.

O praeis, tikiu, praeis visa komūna. 
Praeitis - kaip kryžius kris kapuos. 
Bus pasaulis duotas žemės sūnui 
jį statyt, valdyt ir meile puošt.

1940.X.


VĖTROJ GIMĘ

Vėtroj gimę, vėtroj augę, 
vėtroj mirsim gal visi, 
bet pakils tėvynė, drauge, 
bet pakils diena šviesi.

Iš rytų vargeliai teka, 
pazarėliai - vakaruos, 
o mes rasim laisvėn taką, 
nepaklysim be aušros.

Siaus gilių giliausios pūgos 
ir užneš visus kelius - 
nedrebės širdis pabūgus 
ir krūtinė nenuliūs!

Kelsis kaimai ir viensėdžiai, 
ir bežemiai vargani, 
kelsis tėviškė, nusviedus 
nuo pečių piktas usnis.

Vėtroj gimę, vėtroj augę, 
vėtroj kelsimės visi - 
ir pakils tėvynė, drauge, 
ir pakils diena šviesi!

1940.XI.


MEILĖS KELIONĖ
MANO ŽMONAI

I

Dieve, Dieve, aš Tavęs ieškojau, 
O Tave ir ją radau. 
Ir žiedai, kur krito mum po kojų - 
mūsų džiaugsmas krito Tau.

Mūsų džiaugsmo dienos žemėj baigias, 
bet kelionė mūsų - nesibaigs, 
neištirps, kaip tirpsta pirmos snaigės, 
neužges su gęstančiais žaibais!

Gal neliks dienų, kaip saulės žiedas,
tviskančių nuo vasaros dainos,
gal neliks ... bet saulė, nakčiai sėdus, 
tekės, dar pasikels, dar įdienos!

Dar giesmė Tau kils skliautais aukštaisiais 
iš visų nušvitusių naktų ... 
Dieve, Dieve, pas tave mes eisim 
visą amžių tik abu kartu.

II

Brangioji mano, ašaros man rieda, 
iš skausmo - žodžio nerandu! 
Tyliai paglostau Tavo vardo žiedą, - 
ir esam du, ir esam vėl mes du.

O buvo dienos ... - kuo jas pavadinom? 
Iš skausmo - vardo nerandu ... 
Kažkas ten suplazda "tai aš" krūtinėj - 
ir esam du, ir būsim vėl mes du.

III

Niekad taip širdy gyva man nebuvai tu, 
ilgesys nespaudė niekad taip širdies - 
iš už girių, iš už marių, už pavasarių ateitum, 
iš aukščiausios danguje žvaigždės,

jei vidurnakčio tyloj tyliai tau tarčiau:
- Miela, miela, prie tavęs leisk galvą man priglaust, 
su tavim išgert likimo taurę karčią, 
tik tave per visą šitos žemės kelią jaust.

Niekad taip širdy gyva man nebuvai tu,
meilė niekad taip nespaudė man širdies ...
Ir už marių, ir už girių, ir už vasarų visų mes eisim,
už aukščiausios danguje žvaigždės.

Vilnius, 1940.XII.1.


DEBESĖLIAI

Juodam pasauly šviesos ieškojau 
ir prie bedugnės tyliai sustojau:

ar pult į gelmę, ar pult į uolą, 
kur tavo broliai pavargę puola? ..

Ar grįžt į girią, ar grįžt į tyrus, 
kur gęsta saulė, o žemė mirus? ..

Per dangų plaukia du debesėliai - 
atneš pavėsį jie kranto gėlei.

Parklupk, kaip maldai žiedai suklumpa, 
ir valandėlę palauki trumpą -

Ir tavo širdžiai jie duos pavėsį, 
ir tu, keleivi, čia pasilsėsi.

1940.


AŠ ŽINAU

Aš žinau, yra tiesa pasauly 
ir keliauja ji vienui vienui viena. 
Pro melus, pro kerštą, pro apgaulę 
eina ji tik vieną žodį nešdama.
	Viena žodį - Meilę - nešdama.

Aš žinau, yra taika pasauly 
ir keliauja ji vienui vienui viena. 
Pro karus, pro kerštą, pro apgaulę 
eina ji tik vieną ginklą nešdama.
	Vieną ginklą - Meilę - nešdama.

Aš žinau, yra šviesa pasauly
ir keliauja ji vienui vienui viena.
Pro naktis, pro padugnes ji spindi saule
ir karaliui, ir man, vargšui, amžina.
	Meilė - Meilė - Meilė - amžina.

1940.XI.


TAIKOS DVASIA

Kur tu eini, našlaičių tyla raudos, 
ir saulėn galvas kelia gėlės prasiskleidę, 
vainikais puošia tavo taką vargo liaudis, 
ir iš visų širdžių viena malda teaidi:

- Taikos dvasia, 
būk visose 
pasaulio dienose.

Kur tu esi, ten kerštas nesilanko, 
tenai laukuos ne kryžiai, ne lavonai, 
ten Dievo derlių darbo rankos renka, 
ir vieną maldą gieda milijonai:

- Taikos dvasia, 
būk visose 
pasaulio dienose.

- Taikos dvasia,
būk visose
pasaulio dienose, -
kas šauks tave audringa naktį, klaikia,
kaip rytmečio šviesi žara ateiki

ir neužgesk, kaip saulės veidas gęsta, 
kad visos tautos tavo šventę švęstų, 
kad visos dienos būtų tavo puoštos, 
kad būtum tu visų kelionių uostas.

1941.


ATLEISK MAN, VIEŠPATIE

Atleisk man, Viešpatie, kad rytmečio gražiausio,
kad tekančio saulėtekio žieduos
klajodamas aš Tavo tako nesiklausiau
ir dulkėse ėjau į dulkes iš maldos,
ir sielos nepagirdžiau Tavo spinduliais -
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, nes Tu jei neatleisi,
kaltėj suvysiu kaip šalikelės žolė,
skausme nupulsiu, kaip šalnos pakąstas vaisius,
nykios kelionės miręs nykiame gale.
Po verksmo sielvartais, po skundų sopuliais
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, ir neskaityk, kiek metų,
ir neskaityk. kiek pražudžiau dienų,
priglausk sugrįžusį iš tolstančių verdenių ir verpetų
ir šaukiantį ant atgailos pilkųjų pelenų,
ir tikintį, kad Tavo saulė niekad nesileis, -
atleisk man, Viešpatie, atleisk.

Atleisk man, Viešpatie, ir būki ne teisėjas - 
iš Tavo teismo niekas neišeis teisus. 
Kaip Tėvas ranką ant silpnų pečių uždėjęs 
išvesk mane, išvesk pro klystkelius visus 
Tava kančia ir Tavo meile žydinčiais keliais


Atleisk man, Viešpatie, atleisk. 

1940.XI.


TAVO APGYNIMO ...

Tavo apgynimo, Dieve, šaukiam, 
Dieve, meldžiam Tavo palaimos, 
iš dangaus malonių aukšto skliauto 
saugok mus, globok ir veski mus.

Te visam pasauly vėtros ūžia, 
su Tavim mirtis nebus baisi, - 
su Tavim mes švęsime gegužį, 
su Tavim mes kelsimės visi.

Tavo valioj, Dieve, mūsų viltys, 
Tavo rankoj mūs tėvų namai, 
Tavo saulėn mes kaip mažos smiltys 
šia žeme keliaujam neramiai.

Te visam pasauly vėtros ūžia, 
su Tavim mirtis nebus baisi, - 
su Tavim mes švęsime gegužį, 
su Tavim mes kelsimės visi.

1941.IV.


ŽEMĖ IR ŽVAIGŽDĖS

Tave mačiau aš eidamas per juodą girią, 
tave girdėjau aš viršūnių ošime, 
tave radau kaip, ežero leliją tyrą, 
tave jaučiau tyliai alsuojant po žeme.

Tave girdėjau vėjo pasakoj šilkinėj, 
tave mačiau aš debesėlių žydrumoj, 
tave radau aš pievų plotuose, tėvyne, 
su mėlynais drugeliais šokančią linksmai.

Tu man baltų kaštanų žydinčiam pavėsy, 
tu man pavasario arimų vagose, 
tu vakare, tu man vidurnaktį vis šviesi, 
gyvent vadindama kaip protėvių dvasia.

Tu man, kur prakaito artojo kritęs lašas 
rugių ir kviečių varpų mariom sužydės, 
kalbėsi, pazarui šviesiam danguj užgesus, 
kad žmogui duota vaikščiot - žemėj, siekt - žvaigždes!

1940.VII.18.


DIEVO DVASIA

Rūdija žalvaris, ir auksą metai ėda, 
sidabrą apneša tuštybių pelenai, 
nuo piršto pavagia safiro brangų žiedą, -
tik ji viena gyvena amžinai.

Sudyla rūbai šilko ir mašasto, 
karaliams krinta iš karūnų rubinai, 
nuo jūros krašto iki žemės krašto
tik ji viena gyvena amžinai.

Garbė užgęsta, kaip blanki liepsnelė, 
nė žemės dulke ji nešvies tenai. 
Tik ji viena didi ir visagalė, 
tik ji viena gyvena amžinai.

1941 .VII.


TĖVYNĖS GĖLĖS

Ko liūdnos jūs, tėvynės gėlės, 
ko jūs, pavasario žiedai? 
Ar šaltas saulės spindulėlis,
ar ant širdies žiemos ledai?

Žiemos ledai neslėgs taip upės, 
žiedų taip pūgos neterios,
kaip rauda motinos suklupę 
po jungu letenos žiaurios.

Po jungu letenos tironų 
tik žvėrys klykauja linksmi, 
kai rauda kūdikiai vagonuos 
toliajan Tomskan vežami...

To liūdnos mes, tėvynės gėlės, 
to mes, pavasario žiedai... 
Ir šaltas saulės spindulėlis, 
ir ant širdies žiemos ledai.

1941 .VI.


LIETUVOS LAUKAI

Lietuvos laukai, ramunėm ir berželiais 
ir auksinių kviečių biržėm papuošti, 
jūsų kloniai lygūs, jūsų pievos žalios, 
šaltinėliai jūsų skaidrūs ir šalti,

verkdami lietuvio guodėt liūdną širdį, 
kad nemirs jis ir nevalioje namų, 
akmenėlį šalia vieškelio pravirkdėt, 
nepravirkdėt tik tironų svetimų ...

Lietuvos laukai, kaip žydintis vainikas, 
nuo Šešupės lig Dubysos, lig Svalios, - 
jūs artojo džiaugsmas buvot, džiaugsmas likot, 
pažadais tuščiais jo nieks nesuvilios!

Pažadų tuščių, nei svėrių, nei kūkalių 
neaugins vaikams senų tėvų dirva, 
ir tremtinių, ir vergų pakels ji dalią, 
ir po gruodo, po žiemos vėl bus gyva.

Lietuvos laukai lietuviui težaliavo, 
Lietuvos laukai lietuviui težydės, 
ir milžinkapy viršūnė aukšto klevo, 
kur išaugo iš senolių mūs širdies,

tik lietuviui oš, kaip amžių amžiais ošė, 
tik vaikams jo žalią laimės lapą mes ...


Amžių Tėve, iš dausų pilies aukštosios 
laimink mūsų Lietuvos laukų žemes.

1941.VI.


PRO LEDUS...

Ruduo toks buvo ilgas ilgas, 
o kiek naktų, o kiek skaudžių!.. 
Alpau pavasario pasilgęs, 
miriau, kaip meilė be žvaigždžių.

Miriau, kaip mirė vargšės tautos 
Sibiro šalčių siautime, 
kad amžiais melas viešpatautų 
ir amžina mirties grėsmė.

O ėjo balsas iš po žemių 
skaudžiais atodūsiais maldos:
kas iš tautos gyvybę semia, 
nemiršta tautai niekados!

Pakilo daigas iš po sniego, 
upelis veržias pro ledus, - 
kaip vėjas laisvės gandas bėga, 
ir aidi tūkstančiai aidų:

Nemirs vergijoj alpę tautos 
Sibiro šalčių siautime,
 ir amžiams melas bus sugriautas
ir amžina mirties grėsmė!

1941.VII.


ATILOS SAPNAS

Tu sapnavai - eini per žemę plačią plačią, 
toks didelis - nuo žemės lig aukštojo dangaus. 
Ranka žvaigždes renki, o kojos žiedus krečia, 
Ir visame kely nei paukščio, nei žmogaus.

Tu sapnavai - kaip viešpats vienas karaliauji, 
ir tavo sosto niekam liesti nevalia, 
kaip vandenį geri tu pasmerktųjų kraują 
ir diademą puoši kruvina gėle.

Tu sapnavai, kad dievas tu esi, buvai ir būsi 
ir kad įminti žemės mįslei raktą suradai... 
Bet kažkas tarė - niekas tu esi, buvai ir būsi. 
... Ir nubudai.

1941.VII.


LAISVĖ

Aš ištiesiau šakas, kaip terebintas, 
nuo Nilo žemupio lig Nemuno deltos, 
sidabro žvaigždėm man ant lapų krintant 
ir yniui puolant, - aš šaukiau tautas.

Kaip palmė Kadėse, uolų aš nebijojau, 
ir kaip pušelė taigose - speigų, 
skridau kaip aras po dangum aukštuoju, 
"pakilkit, - šaukdamas, - iš priespaudos vergų!"

Aš motina pasaulio viso vaisiaus, 
jokia galia manęs pavergti netesės. 
Mirties kovon einu aš su beteisiais, 
o iš mirties nešu gyvenimą, teisės.

1941.VII.


LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI

O mūs šventas lietuviškas žodi, 
ilgą naktį vergijoj kalėjęs, 
ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
bet kaip laisvas pavasario vėjas.

Be tavęs daugel kryžkeliuos krito, 
tau skambėt mūs padangę apgynę.. 
Nesulaukė jie tekančio ryto, 
bet sulauks Lietuva, jų tėvynė!

Jei tavęs nebekausto sugriuvę 
skaudūs pančiai, rakinę lig šiolei, 
šauk, vadink tu kiekvieną lietuvį, 
šauk kovon nemarion, ne prieš brolį -

šauk į žygį prieš senąjį jungą, 
iš kapų kviesk pakilti vaidilą - 
apie skaudų likimą ir sunkų 
užmirštų mūs dienų teprabyla.

Tepabus mūs krūtinės užmigę, 
tepradės mūsų širdys vėl plakti, 
ir, išėję į vieškelių žygį, 
šviesiu rytu paversim tą naktį!

Piemenėlio dainoj iš pagojų 
ir iš staklių seselės trinyčiuos, 
ir pilkosios žemelės artojų maldose 
tu aidėk iš bažnyčios,

o mūs šventas lietuviškas žodi, 
kaip ramunė mūs žemėj pražydęs, 
iš gimtųjų viensėdžių ir sodžių 
tu skambėk stebuklingas ir didis!


GYVAJAI LIETUVAI

Lietuviškas dar teka kraujas 
širdy motulės Lietuvos, 
ją atgimimas šaukia naujas
į dieną darbo ir kovos.

O, nelaimingoji tėvyne, 
užmiršk, kuo vakar gyvenai 
ir tuos, tavęs kur išsigynė, 
palikę raudančią liūdnai...

Dar gyvas tavo artojėlis 
žaliajam vasaros lauke, 
dar žydi tavo pievų gėlės,
rasa palaistytos vaiskia.

Dar svyra varpos aukso gryno, 
dar svyra svėrės pūdymų
ir marios mėlynojo lino 
prie numylėtinės namų ...

Aušra tekėjo ir užgeso, 
bet tėviškės dangus - dar ne, 
dar tau naktužė miegą neša, 
dar bėga bangos Nemune.

Dar rymo kryžkelėse kryžiai, 
dar koplytėlės pakeliuos ... - 
Tad eik, šalie, kur pasiryžai, 
ieškot ir rast naujos dalios.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page