r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bernardas Brazdžionis
ŽENKLAI IR STEBUKLAI
1936

SULAMITA

Aš žinau, aš žinau tavo mitą, 
tavo mitą pasaulis užmirš - 
Aminadabo duktė Sulamita,
be tavęs kas per amžius nemirs?

Tave nudegė rudenio saulė, 
parudavus per žiemą buvai, 
tamsiaveidė buvai kaip pasaulis, 
liūliavai, kaip liūliuoja laivai.

Tu Ermono rasoj nusiplovus 
pasikelsi Jeruzalės link - 
avinai šoks per kalnus ir griovius,
ir bus kloniuose gera ir linksma.

Nebylė balandėlė iš tolo 
nebyliai tau į sielą kalbės, 
ir Dubysa su savo upeliais 
tau per Lietuvą plačią tekės.

1934.XI.30.


KRISTAUS PAIEŠKOJIMAS

Kur mano moterys, o kur apaštalai, 
o kur laiveliai, kur tinklai, 
kokiose giesmėse, kokiuose raštuose, 
kokioj gyvenimo pekloj, -

niekas nebežino, niekas nežinos. 
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Be ramsčių elgetos, ligoniai, luoši vaikščioja, 
jų ramsčius eidamas, po kryžium klupdamas nešu, 
darau stebuklus požemiuos, danguj ir aikštėse
ir nepažįstamas, nežinomas esu -

niekas nebežino, niekas nežinos. 
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Pro žemės skausmo paskutinę vizija 
gal prasiverš malda brangiausio mano kojų kraujo upeliu, 
iš apsiniaukusio dangaus, kely, kur nusigrįžo jie, 
gal grįš, gal grįš iš šimto vienas grįžtančio keliu -

niekas nebežino, niekas nežinos. 
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Aš architektų planuose veikiu nematomas,
esu aš mokslų vyrų veikaluos,
mano mažiausias lašas pilnas mano rūpesčio; ir jūsų saulė šaltas mano atomas, 
ir jūsų trenksmas - aidas aido mano tylumos -

nieko jūs nežinot, dulkės nežinios. 
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

su brangiam altoriuje ir juodo darbo visuose kvartaluose, 
einu ir deginu ir griaunu ir verkiu baisioj pabaisoje ugnies…
Pro debesėlį jazmino žiedų, pro gaisro alasą 
kvartalai, melskitės, altoriai, griūkit be manęs -

nieko jūs nežinot, dulkės nežinios. 
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Ir vis tolyn ir vis daugyn to gailesio ir meilės Kristuje 
ir vis tolyn ir ligi amžių pabaigos ...
Pasmerks mane minia ir nieko nematys tame
balse mirtingo, paprasto žmogaus -

"gaila man minios".

1932.V.12.


PASKUTINIS LAPAS

Kris ant tavo tako paskutinis lapas - 
ar nelemta laimei krist su juo kartu, 
ar nelemta balsui atsisaukt iš kapo:
- O dabaros, drauge, o dabaros - tu...

Grįžkit, grįžkit, gervės, į toliausią šiaurę, 
su jumis ir saulė ryto metan grįš, 
su jumis, kaip žiedas į kristalo taurę, 
atsimuš jaunystė į mirties duris.

Grįžkit, grįžkit, dienos, dukterys laukinės, 
siausdamos ir jaunos rytmečio laukuos, 
pagiry vėl šaltas prasiverš šaltinis,
ir balti balandžiai saulėj vėl burkuos.

Paskutinis lapas vėjo kur nublokštas 
rudenį, kaip sapną gūdų nusineš, 
ir sausų žolelių gedulingos puokštės 
pilnos bus pavasario ir gyvos ugnies.

Eisim mes per žemę, eisim mes per jūrą, 
smaragdus ir žiedus saujon rinkdami, 
eisim mes, pasaulio maskaradą niūrų 
modami jaunystės sodan su mumis.

Ir pro upės balsą, pro čiobrelio kvapą, 
ir pro giedrią giesmę žydinčios širdies 
Balsas iš anapus, Kvapas iš anapus
 ir Giesmė giedrioji amžinai aidės.

1936.IX.21.


REGĖJIMAS

Aš matau tavo šviečiantį veidą 
tyliame liūdesy -
kas paseks man be žodžio, be aido, 
kas esi, kas esi.

Ir kasnakt, kas naktis rudeninė 
bus kaip saulė šviesi... 
Iš kur tu, iš kur aš, kas tėvynė, 
kas esi, kas esi?

Debesėlis per dangų ten plaukia, 
plauks nuplauks jie visi - 
iš dangaus debesų pažinau aš tave, 
kas esi, kas esi.

Pro tamsos, pro gyvenimo tyla 
galingam gaudesy 
Tavo Ostija giedanti kyla - 
kas esi, kas esi.

Ir kaip griausmas sudrebina žemę
konsekracija ši -
gieda himną padugnės sutemę:
"Mano Dievas esi!"

Gal ne Tu, gal regėjimas mano, 
gal ne Tu ten esi...
Mano Dievas, ak, mano Dievas gyvena 
tyliame liūdesy.

1935.VII.18.


PAVASARIO VARPAI

Į ryto varpinę įskrido juodas varnas, 
ir ėmė bust ir keltis kryžiai ir kapai, 
giesmių giedot pakilo priemiesčių tavernos 
ir gaust pavasario varpai - 
pavasario varpai.

Aušros ranka nutrauks mėnulio balta drobę, 
per žemę pereis saulės gandas įskypai, 
šalton peklon nuneš naktų prakeikta lobį 
šventi pavasario varpai - 
pavasario varpai.

Maža žolelė iš kietos velėnos kalas, 
ir tu, žmogau, kaip mirusi žolė tapai, 
ir jus kada, pražuvę moters iš Magdalos, 
pakvies pavasario varpai - 
pavasario varpai.

Parpuolė vakaras, parpuls naktis, parpuls diena ant kelių,
ir Kristaus rytui melsis mirtys ir kapai,
ir gyvasai stebuklas amžinai keliaus pro mus pro šalį,
ir gaus pavasario varpai -
pavasario varpai.

1936.IV.6.


PROCESIJA Į KRISTŲ

Viršum klonių, kur žydi ramunė 
ir linguoja kvepėdamas kmynas, 
viršum miestų, homora kur tūno, 
viršum marių, kur jachtos skandinas,

viršum žemės numirusio juoko, 
viršum plieno, ugnies ir patrankų, 
pro žvaigždžių ir pro mėnesio šokį 
kažkas tiesia kruviną ranką.

Bėga upės pakalnėsna, alma, 
neša nuodėmės vandenį tirštą, 
laša kraujas iš apversto delno, 
laša kraujas iš drebančių pirštų ...

Jūs, iš marmuro balto bažnyčių, 
jūs, iš požemio naftos šaltinių, 
pro streikus, pro kerštus ir patyčią, 
jūs, kur šokat, ir jūs, nusiminę,

į procesiją gaudžiantis varpas, 
į procesiją šaukia Osanna, 
ir į širdį, skausmingai atšarpią, 
pamažu rankos lašas srovena.

O, pavasario žydinčio Kristau, 
amžinai tu lašėk į tą taurę! 
Į tave mes procesijoj klystam, 
skamba būgnai, ragai ir litaurai.

1936.VII.9.


BETHLEHEM

Ateina pranašas per sadukėjos girią, 
o kelias ilgas ir gilyn vis eis - 
o džiaukis tu, Siono dukterie, užmiršus žemės myrį, 
ir veidą puošk, paleidusi kasas, ir stuomenį juodais plaukais. 

Žvaigždžių maldoj nuaidi amžių maldos, 
ir ima gaust ir ima gaust varpai - 
miegokit, erodai, miegokit, skurdžios mirties valandos, 
miegokit, minios ir šalti kapai.

Už jūsų miego jūsų dienos budi,
miegos naktis, miegos mirtis, o jos ten vaikščios ir budės,
kaip juodos mintys dūmuos mesaksudi
klajodamos, ieškodamos šventosios Bethlehem žvaigždės.

Praskris į vakarus pilkieji metų paukščiai, 
nupjautas šienas vys, gėlė pas vieškelį nuvys, 
banda ėdraus pakalnėje, bus nuganytos aukštumos, 
į marių dugną pasiners žuvis...

Ir taip prijos prie Miesto du pavargę pakeleiviai, 
o vakaras, o vakaras, o kur sustot - 
kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos,
tu, Meilės motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?

Gyventojai negirdi jūsų eigasčio to stebuklingo, 
ir kiemsargiai ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau - 
gal ciesorius, gal kaifas kur po prasto vyno neužminga, 
o artinas jau evangelija, o jau - - -

1934.XII.16.


JAVŲ ALEGORIJA

Ko parimai ant rimų, liūdesy žvaigždėtas,
ko išaugai iš velėnos, iš želmens, 
kaip pavasario linins fijoletas, 
kaip gyvenimas Galaado piemens.

Tu kaip prakaitas artojo būsi šaltas,
tu kaip juodo darbo rankos vis grubus, 
po tavim nulinks žalių rugių aukštai iškeltos, 
nulinks varpos ir žiedais žemyn taip bus.

Ko per lauka, ko per gilia vilnį,
ko žydėdamas žvaigždžių pabert neini - - - 
Iš liūdnumo vakarai šilti šalton naktin nuvilnys, 
iš liūdnumo pravirks miežiai ir linai liūdni.

Ko parimai ant arimų, liūdesy žvaigždėtas - 
ten iš pūdymų tave geltonos svėrės klaus, 
į tave žiūrės dangus kaip kiauras rėtis - 
tuščias ryto, tuščias saulės, tuščias gaudesio tylaus.

Po dalge nusvirs ir javo ir kukalio šiaudas, 
ir gubosna sustatys ten juos,
paners mirtį, kaip vanduo skenduolį, kūkčiojimai graudūs,
ir gelmė juos savo prieglobsčiu apjuos.

Nebelaikas bus jau žemėn grįžti
anei grūdui, kur užaugo užmaršty -
bus gana, ir išsipildys pranašystės,
ir enciklikos, ir bulos, ir pamokslai užmiršti.

Kas esi tu, Nepažįstamas keleivi, ko sustojai, 
po tavim pražydo gėlės iš kapų, 
tavo rūbuos kvepia kasija ir mira ir aloe 
ir nugirdo ik mirties mus tuo kvapu - - -

1935.II.22.


KELEIVIAI

Su tavim, aš su tavim kada svajoju,
ir svajonės daug gražesnės tos,
ties kapu ir ties obels žiedu baltuoju,
rodos, žvaigždės giedrios birtų ant kaktos…

Su tavim aš per pasaulį platų 
žemės krašto eisiu pažiūrėt, 
atsigert jaunystės amžinųjų metų 
iš negęstančios aušros taurės.

Prie bedugnėn krentančio upelio
prikeliavus pasilenksi tu -
į tą šalį, į tą pačią šalį
aš keliauju su tavim kartu.

1934.VII.10.


MOTINAI

Motina, man saulė tavo veidą mena, 
vargo raukšlės šviečia kaip žvaigždžių keliai, 
visą šitos žemės klaidų kelią mano 
tegu švies man tavo veido spinduliai.

Motina, man žemė tavo vardą šneka, 
vyturėliai čiulba jį gražiai kasryt, 
aidas jo krūtinėn man kaip laimė teka 
ir per širdį eina kaip rasa skaidri.

Motina, man gėlės tavo meilę šlama, 
už tave pasauly kas karščiau mylės? 
Nepalik našlaičio, nelik vieno, mama, 
niekur neik, motule, dar iš tos šalies.

Tau širdim už širdį, tau vargu už vargą, 
meile tau už meilę atiduot einu, 
kaip obels viršūnė paguost galva margą 
ir panešti žemės mirštančių dienų.


DIENOS

Eikit, dienos, eikit gražios, skaisčios, 
eikit, dienos liūdnos ir pajuodę - 
su jumis čia daug keleivių vaikščios,
veiduose jų daug mirties atrodys.

Ko tos gėlės šlama taip parudę, 
ko pavėjui linksta sausas stiebas -
taip neklauskit, taip neklauskit gūdžiai;
nežiūrėkit saulėn pasistiebę.

Iš lašelio, iš rasos lašelio mažo 
jūs regėjot šviečiant šviesią saulę, 
iš svajonės, meilės ir miražo 
jūs sukūrėt nuostabų pasaulį.

Jūs, jaunystės, jūs baltų senelių dienos,
būsit vis ir vis džiaugsme pilnavidurės, 
į gyvenimą jus ves kiekvienas rytas ir kiekvienos 
šalto vakaro juodon naktin atvertos durys.

1935.X.21.


MŪSŲ METAI

Pro lapus prabėgo šaltas vėjas, 
pro viršūnę, kur šešėlį meta ... 
Kas prabėgs greičiau neg šaltas vėjas? 
Mūsų metai, mūsų metai.

Vysta liepos, vysta rožės žiedas, 
juos visus pagaus mirties verpetai. 
Kas nuvys greičiau kaip visos gėlės? - 
Mūsų metai, mūsų metai.

Ko stirnelė ten už medžio glaudžias? 
Ar ne žmogų, šaut jos einant, mato.. 
O kur glausis, o kur, ateitį pamatę, 
mūsų metai, mūsų metai...

Į lizdelį vakare sugrįžo strazdas. 
Skęsta balsas jo saulėleidžio sonatoj. 
Į Tave, Tave jau grįžta, Dieve, 
jau ir mūsų, jau ir mūsų metai.

1936.IX.13.


UGNINIS STULPAS

Kieno gyvenimas kaip burinis laivelis 
į tolumas, į tolumas nuplauks, 
o kieno eis kaip elgeta parpuolęs keliais 
ir išmaldos maldavęs nepaliaus.

Kieno gyvenimas kaip aukštas ugnies stulpas 
tautų tautoms nušvitęs švies, 
kieno, kaip viesulas nulaužtą tulpę, 
ant kelio purvino nusvies...

Einu dainuodamas, einu per žemę gerą, 
matau aš elgetų senų būrius, 
matau laukus, kur Dievo derlius dera, 
matau marias ir laivelius.

Matau aš šviečiantį ugninį stulpą,
į mano veidą puola spinduliai -
akis užmerkiu ir, ugnies šviesa apstulbęs,
einu, kur žemė neša mus, kur veda mus dangaus keliai.

1936.VII.9.


ATEITIES PAVEIKSLAS

Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė
vėlyvą vakarą į avilį parskris,
jau bus daina nutilusi, jau bus gražiai pašalę -
kaip Dievo mintys susirinksim pas duris.

Ant šilo samanos žilos su širdimi pražilusia
gal verks jaunystė už paklydusias maldas,
ir tujen, mylima, ir tu gal su manim per vienąnakt pražilsi,
ir bijūnėliai nežydės veiduos.

Pas ugnį tolimą regėsim taip save susėdusius,
iš siluetų pastatysim sau tėvų gūžtelės žuvusius namus,
lig paskutinio saulės spindulio žydės ten aukso vynuoginis žiedas 
ir baltam nuomete pirmoji mūsų meilė eis pro mus.

Dvarus ir turtus atiduos karaliai 
ir karalienės - perlus, smaragdus, 
ir tavo vardas, Jėzau, mirties žaismo pastoralėj 
saldžiausioji paguoda bus ir prieglobstis nežemiškai saldus.

Vienuoliai ir vienuolės šalto mūro sienose, 
aukšti hierarchai ir žemi tarnai
Įiš mėnesienos vaikščiojo į mėnesieną 
ir nesurado tavo tako, Kristau, į tenai.

Mes į tenai su aidu, einančiu per lauką, 
mes į tenai su sausu ėglio spygleliu 
taip nukeliausime nepasipuošę ir vienplaukiai 
pagruodžiu vėlinių keliu.

Pas paslapties iš Kalno prasimušusį upelį
ten mūsų siela pasilenks, ir atsigers, ir atsigaus sunykusi,
ir bus žydresnė už vaivorykštės opalą 
šventųjų iškilmių šventų žolių vainikuose.

Užmiršk žmogaus prisirišimą tuščią 
ir pažadus tau, žeme, nenumirt ir jo mylėjimą užmiršk - 
antai jau temt pradės, antai jau laivas keliasi ir bangos ūžčioja,
ir paskutinis mano žodis miršta.

1934.IX.9.


UGNIAVIETĖ UŽGESO

Ugniavietė užgeso.
Išblėso pelenai.
O paskutinis mirštančio klajūno žodis
klajoja amžinai.

Praplauks pro saulę debesys 
ir saulės nematys - 
kaip debesys, kaip debesys 
ir mūsų ateitis.

Nueisime, sugrįšime 
ir nepažinsime senų kelių - 
keliai į ateitį, keliai į praeitį
ir laimė pasislėpus po graudžiu pavidalu, po Jėzaus smūtkeliu.

Ugniavietė užgeso.
Išblėso pelenai.
O šventas laimės žodis veda mus ir veda mus
ir ves mus amžinai.

1928.VIII.9-1932.VI.21.


RUBAJATAI

Tavęs nebus

Ateis pavasaris, žydės žilvičiai ir klevai - tavęs nebus. 
Ateis duktė, ateis sūnus, ateis kiti, kur tu buvai - tavęs nebus. 
Per žydrą dangų saulė kops ir mėnuo patekės - tavęs nebus. 
Kaip vandenio, kaip vandenio žmonių daug nutekės - tavęs nebus.


Žmogus ir jūra

Krito jūron, krito mažas, kaip smiltis, lašelis - 
tu ir jūrą ir lašelį tu, žmogau, matai. 
Nuo pajūrio lig pajūrio eina ilgas žemės kelias - 
o kas tu? Iš kur tu? Į kur tu, žmogau, kritai?..

1936.I.3.


BENAMĖ PAUKŠTĖ

Iš aukšto ąžuolo išskris benamė paukštė, 
išskris nakties ir vėjo pabaidyta, 
išskris jaunystė vienąnakt iš rankų, 
kaip mėlynas balandis šaltą rudens rytą...

Pro pakapes, pro saulės spindulį, pro prietemas, 
pro kurčią viltį ir tuščias salas, kaip tuščiažiedės gėlės, 
į žalią sodą, kur žydėdamas pavasario dangus dainuoja 
ir, kaip sidabro lašas, kaba mažas vyturėlis,

ir tu su ja, ir tu su ja uždusdamas seki kaip žvaigždę tolimą, 
ir ant pečių ir ant kaktos tau krinta baltos ynys, 
matai takelį siaurą, tamsų, pasibaigiantį, 
matai galuežes, girdi gyvenimo "sudievu" paskutinį -

"Palauk, palauk" dar gieda rožių krūmas, 
"palauk, palauk" dar jaunos eglės ten sustoję moja, 
šešėlį mielą siūlo paskutinis žemės medis, 
ir mylimajam duoda ranką mylimoji...

O tu pro balsą rožių, pro klevų šešėlį, 
o tu su ja, su ja, su paukšte ir jaunyste, 
jau sveikini anos tėvynės pirmą žiedą 
ir nieko nieko žemėj nepažįsti.


MALDA GIRIOJ

Gaudžia pušys pagairėje vėjo 
ir šviluoja sausi uogienojai... 
Ko, paliegęs, palinkęs seneli,
gale lauko pas kryžių sustojai?

Atgalios ar sugrįžti kas šaukia, 
ar trobelėje ką užmiršai tu, 
ar klausai gūdaus medžių ošimo, 
ar per girią baugu senam eiti?

Senis lenkiasi, klaupia ant kelių, 
kelia ranką ir ima kepurę 
ir, maldingai maldoj pasirėmęs, 
tyliai tyliai į Viešpatį žiūri.

Tyliai meldžiasi akys nudžiugę 
ir džiaugsmu sualsuoja krūtinė:
- Duok, dangau, kad visi mūsų 
žingsniai būtų kelias į amžių tėvynę.

1931.XI.27.


MĖNULIO SPINDULY

Aušra užmigs už sodo, 
kaip vasara žieduos - 
kas tau užmigt neduoda, 
kas tau nubust neduos.

Turi tu ryto rasą 
mėnulio spinduly, 
tuščios nakties terasą 
vijokliai puoš žali.

Linguos palinkę varpos 
iš lauko parugės - 
ir, kaip sudužęs varpas, 
upelis ten gurgės.

Lankoj nupjautas šienas 
pakvips midaus taure 
sidabro mėnesienos 
gelsvajam sidabre.

Aušra nubus už sodo, 
kaip vasara žieduos - 
kas tau nubust neduoda, 
kas tau užmigt neduos.

1934.V.10.


VAKARO KAMELIJA

Lange kamelija palenkus galvą žvalgos, 
ir žiedas meldžiasi - "tylos ... tylos", 
ateina vakaras kaip senas elgeta, 
iš kiemo šunes jo nebeišlos.

O dienos renkasi ir juodą karstą neša 
ir šūkauja ir ūkauja kaip giriose vaikai. 
"Jaunų dienų, jaunų dienų nebepažįstu ašenai" - 
į tamsų vakarą žmogus žiūrėdamas sakai.

Lapelį numeta sausa šaka žilvičio,
ateis pavasaris, aukšta viršūnė sužaliuos,
o ten minioj, tenai toli šaričiuose
vargonų fūgoje girdžiu: "tylos ... tylos ..."


TOLIMAS KAIMAS

Ne pasakų tolimas kaimas 
paskendo migloj pamažu - 
tėviškės liūdnas atšlaimas ... 
O buvo ten, buvo gražu!

Klegėjo pavasario gandras 
ant mūsų kaštano aukštai, 
žydėjo kaimynų levendros 
ir kvapūs alyvų žiedai.

Ak, spaudžia krūtinę ir plėšo
tos lankos, ta žemės daina -
o gal jau, o gal negalėsiu
sugrįžti -
kaip vasaros saulė -
sugrįžt -
kaip sugrįžta diena ...

O gal tie pagojai žalieji
jau niekad manęs nesulauks,
kur buinūs tilvikai suėję
per vasarą klykaus ir šauks ..

Gal ežero gimto Širvenos 
pakrančių balti ajarai
šlamės per visas mėnesienas:
ne viskas, ne viskas gerai...

Ne pasakų tolimas kaimas 
paskendo migloj pamažu - 
tėviškės liūdnas atšlaimas ... 
O buvo ten, buvo gražu!

1928.I.5.


LIETUVOS MOTINA

Po baltu nuometu baltos lelijos veidas, 
praeis pavasaris, o veidas vis žydės, 
ir, kaip palaukėse aukštų pagojų aidas, 
liūliuos melodija jos mylinčios širdies.

Ji tėvą knygnešį, ji sūnų savanorį,
ji savo sielvartą ilgai minės maldoj
ir baudžiauninkės duoną sunkią, juodą, gorią
regės iš rugio želmens kas ruduo.

Po baltu nuometu, ant vario vartų pasirėmus, 
tenai dukrelę ji svetur lauku lydės, 
kaip margus stuomenis išmargins plaukus šaltos žiemos, 
ir ant pečių likimas naštą varganą uždės.

Ir eis legendose, iš lūpų eis į lūpas
varpstelio pasaka - gyvenimo dalia,
našlystės vargo liesis gilios upės,
ir džiaugsmo pirmgimis negrįš sukilėlių sušaudytas šile.

Po baltu nuometu ji amžiais vaidilutė, 
šventam ugniakure kūrenas vardas jos, 
aušrinė rytmetį rasom palaisto žalią rūtą, 
ir budi įsčioje gyva gyvybė Lietuvos.

Skausmų kalvariją išbridus sopulingą,
dienų pakluonėje kojas sutinusias nusiaus -
čia Tavo lūkestis, čia Tavo klevo lingė, 
žemės Motina, dievotnaša dangaus.

l934.X.10.


JAUNYSTĖS VAINIKAS

Tau per kalnus aukščiausius perkopti, 
tau iš jūrų, iš vargo išbristi, 
mes nupinsim gražiausį vainiką 
tau iš vėtrų ir vėjų, jaunyste.

Žydi žemė žilvičiais ir vyšniom 
ir liūliuoja žaliu vasarojum, 
ir pavasario paukščiai sugrįžę 
jauną, gražią jaunystę dainuoja.

Nuo viensėdžio ežios lig viensėdžio, 
nuo klevų lig pakluonės klevų, 
kaip auksinio saulėtekio varpas, 
skamba laimė jaunystės vardu.

Tu kaip vasaros saulė, jaunyste, 
Tu kaip saulė krūtinėse šviesi 
ir pernakt kaip žvaigždė neužgesus 
tu kaip saulė kasdien užtekėsi.

Eina vargas per tėviškės kaimus 
ir sau sukasi gūžtą arimuos - 
tu ant žemės, perniek išvaržytos, 
tu neverk taip, jaunyste, parimus.

Tau pasmaugt vargą sunkų ir juodą, 
tau iš ašarų krašto išbristi, 
mes nupinsim gražiausį vainiką 
tau iš vėtrų ir vėjų, jaunyste.


ŽENKLŲ PSALMĖ

Aš pro pasaulio džiaugsmą gal praeisiu,
ir mano paslapties pasaulis nežinos -
nustūgaus vėtros pro viršūnę, nukris rudenio vaisiai
ir sielininkai Nemunu lig deltos nudainuos.

Ant marių krašto užneš kaimą gelsvos smiltys, 
sugrįš žvejai ir namo neberas - 
kur mano ilgesiui, kur mano gėlai keltis,
 mirties panūdusiai baltų bažnyčių žiburiuos.

Užmirštos giesmės Ezekielio
man vis, man vis kaip sudrumsta ramybė atsišauks
ir ves per miestus, ves per tyrulius senų tėvų našlaitę sielą 
toliau už Bibliją, toliau už Kanną, už Naim toliau.

Grius valdžios kaip blankus šešėlis, keisis kabinetai,
ir milijonų bankai bankrutuos,
užges elektra Liverpuly, Bostone, užges Maskvoj, užges Kaune, užges ir Nazarete, 
patamsy tautos nematys tautos.

Ir bus labiau už delčią liūdna ir sutemę - 
ir aimanavime baisiam bus taip kurtu - - -
 Jis siuntė ženklų ir stebuklų tau, žeme, 
o ką regėjai tu - - -


VALSAS MISERERE

Mūsų metai kaip tos šviesios žvaigždės, 
kaip tos žvaigždės rudeninę naktį - 
man per širdį eina metų vaizdas, 
eina žvaigždėm, eina amžiais degti.

Tu, žmogau, kaip žalias liepos lapas,
kur pavasarį iš pumpuro išauga,
tyliai perbėgsi per šitą žemę žingsniais lapės,
žemės žiedo, žemės paukščio, buvęs žemės draugas.

Tau žvaigždė šviesi per aukštą dangų 
ten nupuls į tavo kelio galą, 
suduš laimė, kaip seklyčios langas, 
kaip akordas liūdno, seno madrigalo.

Mėnesieną tu regi tolydžio, 
mėnesiena čia kasdien tau šviečia, 
ir po jos dangum išdygę žydi 
rūmai rožių ir erškėčių.

Kas esi, ar ne kodylo dūmas,
padūmavęs pas altoriaus auką - 
ėjai dūmuos, nykai dūmuos, nusidėjai dūmuos, 
dūmuos Dievo dūsavai ir laukei.

Vaikšto Jėzus ir tavęs neranda,
neša kryžių didelį ir sunkų -
Jam ant veido, Jam ant kūno, Jam ant rankų randai,
ir iš randų kraujas sunkias ...

... Ir plokštelėj Miserere valsas 
taip nutrūksta man užgavęs ausį, 
ir, kaip vėjo saulėn suptos skalsės, 
eina muzika skausmi per širdį skaudžiai.

1935.I.18.


GIRKITE DIEVĄ

Girkite Dievą, girkit, gyvos tautos,
ir karalystės kelkit vardą Jo -
ginklais ir kreiseriais ateis tauta ant jūsų viešpatauti
ir Dievui garbę atiduos krauju.

Praeis respublikos, praeis monarchijos, praeis kompartijos ir diktatūros 
praeis pasaulis visas negražus, 
ir bus pajudintos dangaus galybės, grius namai ir mūrai, 
ir mano pragaištingas pranašavimas pražus.

Šnipai, diktatoriai, karaliai, prezidentai,
šventos tautos šventieji jogai, kruvinų karų kariai,
laivai ant marių, dujos kontinente
paskęs paskiausioje taurėj.

Paukštelių giesmės skelbia saulės užtekėjimą -
pro karą ji, pro badą ji, pro marą ji iš tyko teka, užtekės...
Sugriovė žemė žemės ir dangaus tikėjimą,
kas negyvenime gyvenimą tikės ...

1934.III.25.


PRELIŪDAS Į KRISTAUS GYVENIMĄ

Kokie karaliai tavo sostus valdė, žeme,
ir kam tu kruviną likimą gyvenai,
žudei Perudžijoj, žudei Judėjos žemėj
ir nematei, kur laidotuves budeliams paruoš varnai.

Praėjo giminės, praėjo Chamo, Semo ir Jafeto, 
Juozapo brolių, Loto dukterų. 
Kaip javas augo tautos, kaip musės krito svietas - 
o ji brido iš vandenio, ėjo sveika ji iš karų.

Pro vario žaltį, iš Egipto į tėvynę,
iš nuodėmės į nuodėmę, iš Dievo Dievuje -
ji puolusi, ji mirusi, ji kėlusi per duona ir per vyną -
sesuo Engadies vynuogynų, slėnių lelija.

Neverk, pasaule, neliek ašarų ir nebeliek ginklų - kovos ir neapykantos užteks tau, 
ir dėl vaikų nesielvartauk - 
tai ji, tai ji, tai ji tenai dainuodama sūnaus karūną auksu sagsto, 
ji Kristaus skeptrą, rožėmis dabintą, neša tau.


BALTO BALANDŽIO MĮSLĖ

Prieš artėjantį ir juodą debesį regiu,
priešais dangų, plėšiantį ugnim, 
aš regiu balandį baltą ir verkiu, 
ir pasaulis visas verkia su manim.

Gal į tamsumą jis baltas lėks ir lėks, 
gal jis neša maldą mirštančio žmogaus,
gal jį lekiantį ugninis žaibas tuoj nuplieks, 
gal nematoma šalta ranka sugaus?

Prieš artėjantį ir juodą debesį stovės 
susirinkus tūkstančių vergų minia. 
Kol sparnai balti balandžio priešais švies, 
jų likimą baisų gundo spėt mane...

Dieną jie skaisčios dienos nebematys, 
naktį jie nebesapnuos ir nemiegos, 
ir prie gegnės kregždė lizdo nelipdys, 
ir artojas nebevers gilios vagos.

Prieš artėjantį ir juodą debesį, žmogau, kas tu, 
prieš nuskrendantį balandį baltą o kas mes? 
Debesis, tautas apnešęs peklišku kvaitu, 
baigia nešt, jau baigia nešt visas žemes.

1936.VI.21.


NELAIMINGI MIESTAI

Jis gyveno pranašuos amžių amžiais gyvas. 
Jis kaip mira, kaip gėlė, kaip šaka alyvos. 
Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida,
negirdėjai žodžio Jo, nematei Jo veido.

Jis keliavo po tautas ir po tyrus vienas, 
laižė liūtės Jo rankas, sekė Jį hienos.
Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida, 
negirdėjai žodžio Jo, nematei Jo veido.

Išsigynė Petras Jo, išsigynė žydai, 
Jis ieškojo, kurgi tu, kur nuo Jo tu klydai? 
Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida, 
negirdėjai žodžio Jo, nematei Jo veido.

Buvo Jerike tavęs, tu, Erodiada, - 
nei kagaloj, nei maldoj, nei minioj nerado. 
Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida, 
negirdėjai žodžio Jo, nematei Jo veido.

Už Betanijos namų, už vandens Samaros, 
negirdėjai Jo tyloj, Jo garbės fanfarose. 
Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida, 
negirdėjai žodžio Jo, nematei Jo veido.

Ar po kryžium atėjai, ar po kryžium puolei? 
Ne Jo yreis tu, ne Jo, žemės barkarolėj... 
Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida 
ne, ne tau stebuklai Jo ir šviesa Jo veido.

1936.X.30.


ŽMOGAUS STEBUKLAS

Levitų giesmės, kelkit Kristaus garbę, 
ir trimituokit, susirinkę kunigai,
į Dievo darbą eikit, valkatos, inteligentai ir bedarbiai, 
vergų ir bestijų prekiautojai, eunuchai, popai ir bažnyčių daktarai.

Ateina valanda baisi ir paskutinė, 
sustaugs levai, sustaugs sirenos fabrikų, ir sostinės nuverčiamos sustaugs - 
o, jeigu neturėčiau aš laukų ir girių nemirties tėvynės 
ir vasarojai nežydėtų jos žiedų žydėjimo skaistaus...

Žiedų gyvenime, kur tavo kvapas kelias 
ir tavo gilios akys, tartum vasaros dangus, 
šventi beržai, šventos ir gerbiamos pušelės, 
senos kunigaikštystės gande atvangus?

Europa, mano skausmo motina, ag, nusiprausk tu nuožmų veidą, karo randais sužalotą, 
ir ritualą senąjį pakeisk -
tai tavo dukterys, tai tavo seserys pas lentą ešafoto 
sukviestos klaupiasi su jo mirtim paženklintais vaikais.

Tegu jis alkanas, nuogas ir purvinas paliks negyvą miestą -
namai betono, geležies ir plieno, augs aukštyn namai, 
ir liekno samana žila, cidrono kedrų švyturiai jam kelią švies ten
gūdžiojoj girių glūdumoj.  

Tylus tebūna kaip tylus vidudienis, 
tamsus tebūna kaip tamsi naktis, 
tylus tamsus tylėdamas ten būdamas 
žmogaus stebuklą pamatys.

Lakštingala, graudi pavasario poeta, 
liūdnai giedodama brėkštant mišias su kėkštais, su geneliais pagiedos 
toli nuo triukšmo, nuo žmonių, toli nuo viso svieto, 
toli nuo katedrų, bazilikų šešėliuose šventvagiškos, pavargusios maldos.

Upelis po upelio juodos gelmės saulėn sunkiai kopia, 
ir grimsta minios vandenin vidur žemyno - 
nesisielok, nesielvartauk - kas skęs, nuskęs, o kas išplauks, klastingoji Europa, 
tegu sau plaukia laivas Nemunu žemyn ...

Post script'um

Baisūs mano žodžiai, liūdnos mano mintys, 
tiktai niekas nepravirko iš visos minios, 
todėl pesimistu būsiu aš pramintas 
be prasmės pasaulio be prasmės dainos.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page