r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bernardas Brazdžionis
JERICHONO ROŽĖ
1930

JERICHONO ROŽĖ

Kaip Jerichono rožė metų dvylika žydėjau.
Žydėjau kaip brangi relikvija. 
Paskui ir aš ir ta gėlė jau, 
abu pavytę likova.

Rožę nupirko per Velykas
Jeruzalėje senas ir žiaurus mahometonas.
Mane lingavo viesulai žali,
kas vakarą saulėleidis juosvai geltonas.

Atversiu širdį lapą taip po lapo, 
idant matytųsi visa ji kaip prieš išpažintį gerą, skaisčią, - 
tokia, tokia, tokia ji tapo,
tokią kad tau ir žemei ją praskleisčiau. 

1930.IV.19.


ALEGORIJA

Eina žilas, kaip pakluonės topolis, senelis,
eina per visas šalis.
O tai mūsų rytas eina.
O tai saulėtų dienų šauklys.

Ir vartus kiekvienas sodnas atidaro, 
nusilenkia lig padų sargai. 
Už baltųjų skobnių pavaišina. 
Gaudžia būgnai ir trimitai ir ragai.

Naktį, kai žalių pakalnių piemenėliai 
tyliai budi prie šiltos ugnies, 
Jisai, neregimas, laimina jų bandą 
ir jų viltis, jų naktis sidabrines.

Prie šventovių pasitinka minios, 
pasitinka jį prie Viešpaties namų 
ir septynias Dovydo karaliaus 
psalmes gieda ir su gėla ir džiaugsmu.

Eina žilas juodo kryžiaus palenktas senelis,
eina per visas šalis. -
O tai pranašas per žemę eina.
O tai amžinų kraštų žynys.

1928.VIII.19.


ANTIFONA

Ar taip imu,
ar taip imu,
ar taip imu gyvenimą gyventi, 
perskaityk mano delną, 
čigone chiromante.

Tėvo dirvos arimų kvapas, 
kai paimu šventos žemelės saują, 
man iš kiekvieno mažo trupinėlio 
artojų žodį pranašauja.

Kai rytą 6 valandą
ateina traukinys iš kaimo
ir žmonės išlipa beržų kvapais pakvipę,
beržų dalia ir mane paima.

Ir mane paima,
ir mane paima,
ir mane paima ant cemento perono,
ir pradedu kalbėti ilga antifoną
iš psalmės apie juodą duoną…

1930.II.20.


APIE AMŽINĄJĮ NIEKADOS

- Niekados, amžinai niekados, - 
aš tūkstantį kartų kalbėsiu ... 
Ir ateis čia jinai ir ateis 
po trumpų valandėlių pavėsiu.

Žalias sapnas žaliųjų laukų 
ir dieną ir naktį klajoja... - 
Ir meldžiuosi maldaudamas jį, 
kaip vergas bailus prie jo kojų.

Ta kančia, ta mintis, tas laukimas 
mano atėmė viltį ir žadą... 
ir kažin kas kuždena piktai: Niekados, 
ji kelių pas tave neberado.

- Niekados, amžinai niekados, - 
aš tūkstantį kartų kalbėsiu ... 
Ir ateis čia jinai, ir ateis 
Niekados po trumpų valandėlių pavėsiu.

1930.III.7.


APIE IŠNEŠTĄ SAULĘ

Apie viską dainavome,
apie viską kalbėjome -
ir apie gyvą laisvę laisvėje
ir apie nurusią numirusią kalėjime.

Ir buvo džiaugsmas didelis,
o didis, neapsakomas,
gražia Žvaigžde žvaigždžių takuos virpėjo
kiekvienas atomas.

Užmigo saulė 
baltose vyšniose, 
kažin kas paėmė gražiai
ir išnešė ir išnešė.

1930.II.11.


AR TU

Ar tu žila iš metų,
ar tu iš susirūpinimų didelių žila, 
nežinoma, nežinoma, nematoma, nematoma 
vidurnakčio tyla?

Aš po kiekvieno tavo gyvo žodžio,
po kiekvienos tavy paskendusios dainos,
kaip mirštamą, kaip mirštamą papildęs nuodėmę
einu apverkt prapuolusios dienos.

Apauga ašaromis gilios giedrios akys, 
ir vaikščioti vandenimis juodais imu 
ir, kaip žvejys ant ežero Genezareto, 
rymoti vienas su visų skausmu.

Ar tu gražius ir ilgus plaukus susipynusi
Madona mano poterių ilgų esi?
Ar tu tenai, pavasario daina, stipresnė už stipriausią vyną,
ar tu, kartus ne žemės ilgesy? ..

1930.X.31.


AŠ UŽMIGAU

Aš užmigau ant marių kranto, 
ant marių kranto, kaip sudužusi vilnis. 
Ir vandenys tyliai kuždėjo - 
koks nelaimingas jis.

Aš pažiūrėjau, kaip vagis į vakarą, 
į mylinčios brunetės lūpas ugnines, 
ir palaima sapnuoti laimę 
nuėjo nuo manęs.

Vis dega uosto žiburiai, 
vis dega aukštas švyturys ... 
Ir mano liūdnas skausmas, 
ir mano ilgesio juoda ugnis.

1929.VII.4.


BUVEINĖ IŠ UŽGANŲ MĖGINIMO

Aš prie ugniakuro graudaus ir šalto,
kaip Elizeumo laukų tylus šešėlis,
padaręs išvaizdą ant veido šventą ir beveik nekaltą,
kalbu maldas, į dangų nuodėmę pakėlęs.

Tavoj akivaizdoj, o didis Dieve, džiuginu išbaimintą jos
o ji vis ne ir ne - - -
o, nedorybių amžinoji įsčia,
ko susikrimtusi ir gąsdini mane? ..

Žiūrėkite, žiūrėkit, mano akys,
ir dūšia, verk už visą skurdžią giminę,
burna, atsikalbėk už išdainavimą, už iškalbėjimą ir už žodžius ir už pasakymus
kuriuos prisimeni, kurių nebeprisimeni.

O dienos, dienos su pirmos komunijos švenčiausiu sakramentu
su skundu iš susopusios širdies gelmių,    
balti balandžiai baltose akantose, 
kur jūs, kur jūs? ..

Sugrįžkite, sugrįžkit, mano kojos,
ranka, o tu, o tu užmirški užganą saldžiuose meilės žieduose,
pikta dvasia, o tu, o tu atstok, tu,
pikta dvasia, kiekvieną mano kaulą ir kiekvieną gyslą, ir kiekvieną sąnarį apsėdusi!

1931.IV.2.


HARAKIRI

Nueisiu pėsčias į Čenstakavą,
Pėsčias į šventą Vietą.
Aš vienas chamas, aš vienas nusidėjėlis,
Aš vienas juodas ant šio balto svieto.

Girdėjo mano meilės bakchanaliją 
Visa ši žemė ir visi aukštieji dangūs;
Ir paskutinė nuodėmė pabudusi 
Skausmu ir sielvartu užtvino akių langus.

O buvo laimė ir nelaimėje 
Maža, toli, tyli, nežinoma;
Ir buvo taip - ant miesto rinkos harakiri 
Visais vardais vadinama.

Visą naktį tyla tyliai rėkia.
Tyla rėkia, naktis mane šaukia.
Tai pasimelsiu dievišku žodžiu, kaip pranašas darydamas stebuklą,
Ir nusiimsiu kaukę.  

1930.II.23.


COMMEDIA DELL'ARTE

Tarė žmogus iš gatvės 
prie mano lango vieną kartą. 
Ir žodis buvo žodis - 
Commedia dell'arte.

Sunkus gyvenimas, kaip 100 tonų. 
Sunkus, kaip jūrininko juokas - cha - cha - cha. 
Sunkus ir didelis, kaip iš VI-sios tajemnyčios 
šventos Veronikos skara.

Tenka gražiai numirti,
tenka ir šunimi be laiko dvėst,
be užpirktų egzekvijų, be Dievo ...
Missa est.

1930.IV.2.


DAINUOTINĖ

Kai praeis 
pro duris 
vakaras tylus, 
aš žinau - 
nesugrįš 
vakaras tylus. 
Mūs vardai 
nuaidės - 
vakaras tylus -
ten toli
už žvaigždės..
Vakaras tylus.
Čia ateis
vėl kiti -
vakaras tylus -
ir numirs
užmiršti.
Vakaras tylus.
Aš žinau -
nesugrįš
vakaras tylus -
jau dalia
pas duris,
vakaras tylus.

1929.VIII.14.


DARŽININKAS

Aš visą pavasarį mielą 
gėlytes darže sodinau 
ir sutemų pilna lūšnelę
visai užmiršau, užmiršau.

Už lango alyvos pražydo. 
Alyvos žydėjo širdy. 
Ir sulą išgėrė ir midų 
tie baisūs šešėliai, juodi.

Nebūtų čia saulė viešėjus, 
negrįžtų ruduo nei šalna. 
Ir taip apie vargo žegnotus arėjus 
liūdnai neskambėtų daina.

Pabiro dvi ašaros, brangūs safyrai, 
ir žėri ne žemės ugnim. 
Ir dienos į saulę pasviro ... 
Kas bus, o kas bus su manim!..

Aš visą pavasarį mielą 
gėlytes darže sodinau 
ir sutemų pilną lūšnelę 
visai užmiršau, užmiršau.

1929.V.21.


EILĖRAŠTIS NIDOJE

Įsimylėsiu aš jūrą mėlyną, 
jūrą, kaip jauną merginą 
kasomis samanų žalių garankštėmis, 
akimis juodo imalino.

Gintaro gelsvas gabalėlis
aš visą naktį būsiu
ir balto mėnesio atsispindėjime
viliosiu viena žalią pušį.

Viena pušis, viena sesuo iš 100
palenks į jūrą mėlyną viršūnę,
ir vandenys visi iš pakraščių visų krante sugulę
sulos didžiausią šunį.

1930.VI.8.


FLAVIJA

Flavija,
man patiko tavo tikras vardas.
Flavija,
mano dūšia atminimų žydinčiais verpetais verda.

Kiekviena padangė pilna saulės
ir kiekvienos lūpos širdį seka: -
jei širdis pamilo - myli lūpos,
jei širdis dainuoja meilę - lūpos žodį sako.

Flavija,
į kiekvieną širdį lengva tau keliai atverti.
Flavija,
aš tik tiek tau tenorėjau tarti.

1927.III.28.   

     
GĖLĖS MIRŠTA

Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne. 
Gėlės - imkit, numarinkit ir mane.

Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies 
nežydės, nebežydės, nebežydės.

Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų 
savo kelio nerandu, neberandu.

Dugne vynas ir košmaras ir mirtis,
o ant kranto vieno sapno praeitis.

Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
myliu žemę, myliu žiedą, myliu ją.

O po meilės, o po sapno, po dainos 
kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos?

Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne. 
Gėlės - imkit, numarinkit ir mane.

1930.XII.24.


IŠ VISŲ SVAJONIŲ

Iš visų svajonių vasaros žieduos 
tik viena svajonė žydi visados. 

*

Pakeliu į dangų mėlynas akis -
padangėse žvanga mirdama mirtis.

*

Beldžiasi širdyje balsas iš kapų
su Sveikamarija vakaro varpų.

*

Sutema iš klonių eina pamaži...
Iš visų svajonių tik viena graži.

*       *

Iš visų svajonių, užmirštų senai,
tik viena svajonė žydi amžinai.

* 

Ją regiu su saule, ją regiu sapne,
per Visus pasaulius neša ji mane.

*

Neša, neša, neša, nuneša toli
ir paliks nunešus praeities pily.

*		

Iš visų svajonių praeitis viena 
žavinti, maloni, gundanti, jauna.

1930.XII.28.


YRA ŽMOGUS IR DIEVAS

Yra žmogus ir Dievas 
tarp žemės ir dangaus. 
Nei dulkės, nei šešėlio 
už Dievo ir žmogaus.

Ir ta malda maldų šventovės
ir tie šalti stabai, 
kur auksu žiba, žydi sidabru - 
lavonai ir grabai.

Lavonai ir grabai per visą žemę, 
kur eis mirtis, kur neis. 
Visur juodų sodybų žiburėliai 
į dūšią smenga degančiais viniais.

Ir mano sutemų tylus artėjimas
 toks liūdnas ir baugus ... 
Kažkas už durų kalba Libera,
kažkas išeina iš namų toks geras, toks brangus.

O aš sapnuoju taip: yra žmogus ir Dievas
už žemės ir dangaus. 
O aš regiu: nei dulkės, nei šešėlio 
tarp Dievo ir žmogaus.

1928.VIII.31.


JO RŪŠKANAS ŠEŠĖLIS

Pirmos pradžios pirmoje pradžioje 
viešėjo viešpatnus Šešėlis... - 
Ir, kaip akordas šventas ir adagio, 
Jehova kėlės.

Kas buvo,
Visa
buvo Žodis... -
ir Žodis buvo Visa.

Septynetas liūdnų elegijų
numirė septynetą kartų
ir, kaip juodos gėlos gėlė,
gija juoda aprašė apžadų vardu gyvenimą išgertą.

Išgėrė jis ir alkanas
nuo šalto sosto kėlės... -
O gal kas bus, o gal yra, o gal kas ką atneš?
Ir taip gimiau ir mirsiu taip nesižinojime jo rūškanas šešėlis.

1930.III.29.


KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ

Amžinos Meilės kūdiki,
aš žinau, tu nemoki rūstauti,
kuris miegojai pirmą naktį ant žemės
pas asilą ir pas jautį.

Manęs žmonės nenorėjo įleisti 
į tavo bažnyčią,
nes, sako, aš šunimi smirdu 
ir nieko neturiu tau pasakyti.

Jie zakristijoną atvedė, 
pirštais rodė ir keikėsi baisiai. 
Dieve, ar taip galima elgtis:
prie komunijos eiti ir keiktis?

O aš taip buvau pasiilgęs tavęs, 
šventasis berneli... 
Tada prisišliejau prie mūro 
ir parpuoliau ant kelių.

Jėzau, namie - tu žinai, kokis mano namas -
yra septynetas vaikų ir jų motina, 
ir neturi ko padėti ant Kalėdų stalo 
ir neturėjo šį vakarą plotko.

Aš viską, aš viską pralaku,
kaip alkanas šuo, 
ir keletą naktų nesulaukia
manęs mano lova.

- Kiaulė tas mūrininkas, - kalbėjo
kartą kunigas piktas: -
į Dievo namus pasigėręs
nesisarmatina lįsti.

Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,
ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas,
kad per mėnesį dirbto pinigo
už poros dienų nebelieka?

Eikit jūs, žmonės žmonės, 
kai kada pagalvoju,
gal aš nevertas sandalo dulkės 
prie Viešpaties kojų.

Gal aš nevertas pakelti
akių į dangų,
o bet pastačiau šituos mūrus
ir tuos didelius didelius langus.

Aš alkoholikas, cinikas, latras,  
ir vis tiek aš krikščionis.
O švenčiausias, o emanueli, o mesijau, - 
tu būsi prikaltas už šitokius žmones. 

O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę
gulėsiu beprotis namo nesugrįžęs,
kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą,
kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?..

1929.XII.28.


KALĖDOS 

1. KŪČIA

Baltų sielių, juodų sielių
nemunais užtvino paskutinė advento naktis ... -
Ant tų sielių žydi baltos rožės -
baltos saulės trys.

Pilna mano dūšia ir pilna širdis 
žalių eglių, kadugių žalių. 
Ir lūšnelė mano tai pilna Jam 
aukso ir sidabro ir brangių žaislų.

Šokite jūs, mano dienos, saulėtos ir liūdnos, 
ir vaikai prie kūdikėlio Kūčios ir visi vaikai. 
Susirūpinęs ir nusiminęs valgau Viešpaties Bernelio Duoną, 
o už durų beldžiasi, už durų supasi visi varpai...

1928.XII.24.


2. BERNELIŲ MIŠIOS

Kantafiliai žiedų žemčiūguose paskendo, 
užgesusi žvakelė migdo kedrų snaudžiančią sargybą, 
dangus altoriuose aukojamas 
žvaigžde skaidriausia žiba.

Vamzdeliai, būgnai, debesys ir vėjai,
tylybė tylinti, vargonai ir cimbolai triukšmingieji,
iškelkite osanną lig dausų -
osanna in excelsis Deo.

Ne čiobrai smilkina, ne tulpės žydi - 
ta dieviška širdis mus lanko, 
tas šventas kūdikis, užgimusis ant šieno,
suvystytas ant motinos Marijos rankų.

Ir šaukia liaupses angelai ir meilės kankinės Dievuj mergelės -
ir meldžiasi Aronas, Mozė ir Elijas dievobaimingi ir ramūs,
ir milijonai niekšų gieda Kyrie eleison,  
ir milijonai žemės daržo mirštančių minių - laudamus

1928.XII.25.


MIRTIS

Tenai aš vienas pro mėlyną viršūnę, 
anapus savo žygių aš vienas keliavau;
ir, kaip po Nemuno tiltu vaizbūnas, 
po nežinios našta buvau.

Saulė ir smiltys garbanas šukavo, 
didžiulės pušys meldėsi kalnuos tyliai, 
ir paskutiniosios brėkšnos oktavos 
paskutinieji blėso spinduliai.

O kaip aš tave apimsiu, kad tu Svajonė,
 o kaip aš tave sugausiu, kad tu Mintis, 
o kaip aš pas tave nueisiu, kad tu Kelionė, 
o kaip aš tave sutiksiu, kad tu Mirtis - -

1929.VII.24.


NEMUNO TĖVYNĖJE

Aš Nemuno tėvynėje radau
ir pasakų pilis, ir negrąžinamų senų dienų pasaulį,
ir amžinos kūrybos didį žodį,
ir amžinos šviesos, - kaip šimtas saulių, - saulę.

Tenai žmogus, pamynęs praeitį po kojų, 
pilnos širdies rieškučiomis sau sėmė nesudrumsčiamą ramybės šventę,
ten joks saulėleidis užmigti negalėjo, 
ten jokie paukščiai nesirūpino gyventi.

Iš Tavo rankų lesė jie ir gėrė 
iš Tavo upių mėlynų, iš Tavo ežerėlių... 
Tu audroje be šilto lizdo šildei juosius, 
Tu vėjuos lapkričio glaudei, kad nesuvystų, juos kaip gėlę.

Aš Nemuno tėvynėje radau - 
sukumpęs vakaras, tarytum pranašo lazda, tave per lauką vedė,
kad po nakties, kad po audros, kad po šešėlių,   
tauta, dangaus pasilgus, kad išaugtų vėl į šimtametį medį

1927.VIII.28.-1940.


NUMESIU PASKUTINĘ NUODĖMĘ

Numesiu paskutinę nuodėmę,
į tyrą vandenį nusimazgosiu -
ir guodžiamas ir nebeguodžiamas 
visą gyvenimą graudžiai raudosiu.

Panele Motina skaisčiausioji, 
ak, kodėl aš ne žolelytė šventojo Jordano, 
tada po Dievo kojomis per Krikštą augusi, 
ir jos dalia ne dalia mano?

Ko aš ne anas balsas tyruose,
šaukiantis ir prišaukiantis
Jį, pagal seną testamentą mirusį,
Tą, kuris buvo nuplaktas, pagirdytas, paaukštintas?

Gal išklausys, ne ašarų ir ne kančios pasigailėdamas, 
Rūpintojėlis maloningas, 
kad sūnus tolimas ir užmirštas ir bėdinas 
nepasiklydo ir nedingo.

Gal numečiau ne nuodėmę,
gal kalbinu kažin ką nepažįstamą, ne Kristų? - 
todėl ir guodžiamas ir nebeguodžiamas 
neverkti nebedrįstu.

1930.XI.15.


OREMUS

Nedaugelį pavasarių nuskynėme. 
Nedaug ir nemažai. 
Ir žaižaruojančių gaisrų plazdėjime 
anos buities preliudijas giedojo angelai.

Nebuvo liūdesio.
Ir sutemų noktiurnai geso be raudų, 
nes mūsų himnas buvo amžina malda 
ir mūsų maldos ne iš tų maldų.

Ir žilas pranašas kalbėjo taip - oremus. 
Ir fariziejai taip - oremus.
Ir rabbi taip - oremus.
Ir mes visi oremus, taip - oremus, taip - oremus ...

Nedaugelį pavasarių nuskynėme. 
Nedaug ir nemažai.
Nedaugelį senų dienų be skausmo minime, 
kaip milžinai.

1927.VIII.2.


POETAS

Nepalik, nepalik, mano saule, 
šito vakaro soduos manęs. 
O kas žemėj baltų mėnesienų, 
kas tenai tavo vardą minės?

Aš išeisiu, kaip amžinas kūdikis, 
pro džiaugsmų ir nepalaimų vartus, 
aš išeisiu ir vėlei sugrįšiu 
šimtą kartų, tūkstantį kartų.

Nebežiūri, nežiūri aušrinė 
į saulėleidžių juodąją vėsumą, 
ir širdis užumiršo tą gūdžią 
palaimintų rūškanų giesmę.

Aš tuojau, aš tuojau pasakysiu 
tavo pasaką savo vardu 
ir sustingsiu nežinomu sargu 
amžinybės šviesių valandų.

Aš išeisiu, kaip amžinas kūdikis, 
pro džiaugsmų ir nepalaimų vartus, 
aš išeisiu ir vėlei sugrįšiu 
šimtą kartų, tūkstantį kartų.

1930.I.21.


SUSIGALVOJIMAS

Aš negaliu atsižiūrėti
dangaus žvaigždžių ir marių dugno žalio 
ir pora žodžių iš gražiausios psalmių vietos 
apsimainyti su pačiu karaliumi.

Naktis juoda, kaip neįskaitomas talmudas, 
prispaudžia mano širdį su ranka juodžiausia. 
Ir dūšia pasiilgusi, nuliūdusi 
jau nieko, nieko, nieko nebeklausia.

Žiūriu į žemę kaip prieš mišią per apšlakstymą 
ir kruvina Auka susigalvojęs 
ir negaliu atsižiūrėti brevijoriaus lakštų, 
mano tragedijos už sukryžiuotas Dievo kojas.

Alsuoju mirštančios gaidos atodūsiais, 
visųjų apačių visu alsavimu 
ir apsilieju ašara, kaip katalikas ercheologas 
pas seną Kapernaumą.

1930.III.30.


ŠIRDIES GIESMĖ

Negalima su vėjais nedainuoti, 
negalima su saule nežydėti, 
kada ir paukščiai nenurimsta visą dieną 
ir pačios dainos lanko jauno klėtį.

O kartais taip norėtųsi išeit į vieškelius,
išeiti ir apsidairyti,
ar niekur kito kranto nesimato,
ar niekur lenktyniuojančių keleivių nematyti...

O ta širdis, širdis kiek turi norų, 
nenuorama, tas nepasotinamas žemės svečias - 
ji ir su kūdikiais ir su našlaičiais pasvajoti moka 
ir vėtras lenkti ažuolynais šimtamečiais.

Giedrioji vasara baltų žiedų pristinga,
šilkiniai debesėliai nusileidžia,
kada širdis jaunatvės giesmę pradeda,
kada jaunatvė ateities didinguos vartuos pasibeldžia.

O žeme, tavo vardas jai per mažas,
per maža čia baltų viršūnių ir aukštų kalnų,
ir visos dienos - kaip viena diena,
ir marios - lašas amžinųjų vandenų.

1928.VII.6.


TOLIMAS AIDAS

Kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė, 
melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų, 
ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia, 
ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta ...

Ilga nebuitis už visų horizontų, 
kaip tolimas aidas miške tolimame, 
pas grįžtančių marių išeinantį krantą 
prislėgė svajonę audringą, neramią.

Lyg mažas lašelis iš dugno giliausio, 
lyg aukštasai bokštas ant aukštojo kalno, 
į didžiąją saulę pakilęs dairausi, 
į mirgančią žvaigždę ant Viešpaties delno.

Užgeso, užgeso, užgeso žibintas, 
kaip vėlinių žvakė juoda ant altoriaus, 
ir vienas paliko geismų noras šventas: - 
aš noriu, jis nori, jis nori, aš noriu,

kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė, 
melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų, 
ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia, 
ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta.

1930.VIII.26.


TU NEŽIŪRĖK, MAMA, PRO LANGĄ

Tu nežiūrėk, mama, pro langą 
už horizonto taip liūdnai - 
tenai neliūliuoja, ten neošia 
žaliųjų marių žali vandenai.

Tu nežiūrėk, mama, pro langą 
į gilų dangų, mėlynas dausas - 
ne ruduo šios žemės tau kasas supynė,
ne ruduo šios žemės ir išpins kasas.

Tu nežiūrėk, mama, pro langą:
vieškeliu ne tavo eina ilgesys,
ir tas senas kryžius ne tave vadina,
ir baltųjų paukščių juodas debesis.

1929.VIII.27.


ŽIEMOS POEMOS

Pirmas sniegas.

1. Kaip čystą sąžinę, žiema išbarstė pirmą sniegą
2. Ir pakirstos eglaitės žalios.
3. Balti laukai ilgiausią miegą miega.
4. Ant lauko pušys kelios.

Užgimimas.

1. Nakties kvepėjimas, kaip šventos mostys, 
pasiskleidė, nebeužtvenksi. 
2. Tai Dievo kūdikis, kaip balta ostija, 
Marijos rankose.

7 mylios geležinio tilto.

1. Po ežeru sušalę vandenys, nutilę, it užburtos pilys tyli.
2. 7 mylios geležinio tilto.
3. Su ašarom ir pelenais valgymą su išgėrimu maišydami, žmonės nuėję mylią
 mato leliją, plaunasi ysopu užu I.N.R.I, kryžiumi pakeltą.

1930.XII.2.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page