r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Bernardas Brazdžionis
BALTOSIOS DIENOS
1927

POETO AUTOBIOGRAFIJA

Kaip Nemuno krantais šešėlis 
prabėgo vaikiška diena. 
Užaugau didelis. Po dvidešimt. 
Paseno motina. Sena.

Be kamino lūšnelė buvo. 
Žemutės durys. Trys maži langai. 
Bet laimė, laimė! Apsakyt nemoku. 
Tik taip trumpai, taip neilgai.

Per vasara prie karvių.
Po pievas, po miškus.
Per žiemą - ne kilometro, ne dviejų
sniege išmindavom takus ...

Sulauki rudenio:
kiek nori - uogų, kiek tik nori - obuolių:
išsirpusių, prinokusių, 
ant uogienojų, ant šakų.

Gavėnioje aguonų pienas. 
Aguonų pienas! Tai gardu. 
Arba, kad laukdavau Velykų - 
margučių laukdavau už du.
 
 Sakydavo: tą dieną Kristus keliasi. 
Ir iš tikrųjų: pats mačiau. 
Sakydavo: dabar pavasaris. 
Ir saulė šviesdavo kur kas skaisčiau.

Bet va. Ne amžinai taip buvo. 
Man vasara atėjo; motinai ruduo. 
Pasilenkė ir tėvas truputį. 
Prieš pačią dvidešimtį jau sesuo.

Sakysi, gera ir dabar. Nebloga. 
Šeima nedidelė. Tik keturi. 
Tiesa. Bet vietos jau per maža:
dviem tėviškės duonelė buvo per aitri.

Išėjo tėvas Argentinon. 
Sesuo Brazilijon. Tikrai.
Atrašo kartais laišką. Tuščią. Taip. Be dolerių. 
Tėvelis skaldo akmenis; sesulė kukurūzus raško; gyvena, sakosi, gerai.


O aš su motina tėvynėj. 
Tegu sau skraido jie. Tegu. 
Kol jos akis užmerksiu, 
pabūsiu dar namie.

Ateina viesulai ir vėtros
ir tiesiai į namus.
Ir saulė ta pati pas juos ten
ir ta pati pas mus.

1927.V.26.


SAULĖS ŽIEDELIS

Saulėtas Viešpatie, 
Tavo šešėliuose 
mūsų aušrinių maldos 
piramidės.
Saulėtas Viešpatie, 
Tavo pavasaris 
amžinas, 
šventas, 
galingas 
ir didis!
Mokame melstis 
už tolimą vakarą, 
mokame melstis
už manną - už duoną - - 
Ačiū Tau, ačiū, 
kad menkas ir mažas 
ir žydžiu kaip saulės žiedelis 
ir vaikštau 
po Tavo stebuklų 
palaimintą kluoną - - -


KAIP GREITAI...

Kaip greitai slenka jaunos dienos,
ach, kaip greitai...
Dar po lankas bėgioju vienas,
aidi fleita...
O vasaros žiedų žieduos, o žiemos pūgom slenka, slenka - 
nei pasidžiaugt jomis, nei jų, piktų, prakeikt netenka...

Kaip greitai slenka jaunos dienos,
ach, kaip greitai...
Raudok - nudžius vargų blakstienos
ir - praeita...
O senai dienai naujas rytas tiesia ranką -
nei pasivyt, nei suturėti jų netenka...

Kaip greitai slenka jaunos dienos,
ach, kaip greitai...
Jaunyste, būk daina tu, būk ugnis, būk žygio plienas -
čia tavo kraitis!
O dienos valandas, kaip upė vandenis, vis skuba, renka, renka -
nei naktimis pasigėrėt, nei diena saulėn pažiūrėt tau čia netenka...

1925.IV.22.


AŠ IR ŽALIOS PUŠYS

Lenkite galvas, žaliosios pušys,             
siųskite tyra maldą į dangų ... 
Aš vėtrų vėtra jaunas skraidysiu, 
aš parymosiu vienas prie sutemų lango.

Vasarą žiemą žalios ir žalios, 
šimtmečiais lieknos, šimtmečiais jaunos, 
gauskite amžiną dainą sukaupę, 
šakos per amžius nevystantį žiedą lai krauna.

Glauskit į glėbį niūriąją naktį,
aš naujo ryto eisiu sutikti,
slaptąjį burtą jojo atverti,
burtą atverti, burtu karste jo užmigti.

1925.V.24.


TARP ŽEMĖS IR DANGAUS

Slapta ir tolima buitis
į mano rytdienos praskleistą lapą užsirašė.
Nemyliu aš tavęs, o žeme:
tu - motina mana,
o aš - sūnus ne tavo.
Tavy manos gyvybės siūlai susiraizgė,
tik aš ne tavo rasą gėriau...
Ne tu nė saulėtas dienas parodei.

Pažįstu savo motiną - tai tu. 
Žinau ir Tėvą - didis Jis. 
Jam lenkiasi krištolo rūmų 
tyroj palangėj chrizantemos ... 
Jam atidaro žiedo gelmę tulpė. 
Oazių palmės, kiparisai neša maldą, 
ir "Gloria" triskart giedodami,
tarnauja Jam anos buities 
būriai suklaupę angelų...

Nuskyniau šaką oleandro
ir rūtą, dvelkiančią pavasariu,
ir išeinu, palikęs močia - žemę,
kur gintaro, krištolo rūmuos ašaros nekrito,
kur šaukia mane Tėvas ir buitis.
Ir niekur niekur aš nuo žemės 
kaip kūdikis nuo motinos nenueinu, 
ir jos kančia mane kasdien svaigina, 
ir jos dalia 
nevystančių dienų.

1925.VII.3.


MANO ŽVAKĖ

Mano žvakė dega, 
mano žvakė tviska, 
kambary šešėliai, 
bet ramu, jauku. 
O užpūtęs jąją 
(pasakysiu viska), 
užuvertęs knygos 
nerašyta lapą, 
liepčiau verkti... kasti 
ligi juosmens kapą - - -
Ir nueičiau eičiau 
pomirties taku...

1926.III.25.


PAKALNIŲ VERGAI

Keleiviai, prieikite kalnus!..
- Mes drebame ... bijome jų ... 
Čia uolos be dyglių ir švelnios.
- Bet daugel nutraukta gijų ...

Ar matot viršūnes baltąsias?
- Mus spaudžia prie žemės juodos 
Ar stiebiatės, siekėte jąsias?
- O Dieve, dar ne... niekados ...

... Ir vėlei ateina,
nueina, pažvelgia - nemato ...
Ir niekad keleiviai
nepameta amžino rato.
Ir dienos prabėga,
ir amžiai sudyla,
ir daugelį kartų
iš skausmo net akmens prabyla ...

1926.III.25.


PUSIAUDIENIO KLAJONĖS

Ė, skelkite, keikite žaibo žibintus - 
liepsnoj jų ir žygiai ir maldos težydi. 
Pašvaistėse glūdi šešėlių šešėliai 
ir temdina kelia gyvenimo slidų.

Pro švintantį žemės saulėtekių rytą 
nuskubo minia į Dianos šventovę: - 
"O motina, motina, tūkstančiai krito, 
širdžių okeanuose nešę tau šlovę..."

Bet marmuro veidas paniuręs ir šaltas, 
ir maldos teslanko po dulkinas grindis. 
Ir veltui jų akys į dangų pakeltos, 
ir veltui kentėjimų takas nublindęs.

Ė, broliai, nelaukit saulėleidžių baro,
į stabą sukėlę ir viltis ir siekius, 
ė, broliai, nuverskite dievą negerą, 
prakeikę vidurnakčių šmėklas beviekes.

Apjuoskite žemę ir mėlyną dangų, 
kad saulių žydrynės gyvenimą puoštų, 
sužerkite aukurą naują ties langu 
praamžino Dievo praamžino sosto?

1926.VII.17.


PASMERKIMAS

Saulės kraštas ne bedalių, ne vergų, 
jo nesieksi nei svajonėm, nei sapnais, 
žemėj saulės spindulėlis per brangu, 
o tamsos išnešt iš čia tavęs neleis.

Džiūk kaip stagaras nublokštas laukuose 
ir graudžiai vaitok nualpusia širdim, 
neištrūks iš kūno trokštanti dvasia, 
kol krūtinė bus sukaustyta grandim.

Veltui raudos, veltui ašaros širdies, 
tavo skausmas numarins tave, ne guos. 
Ženk į prarają nakties ir pražūties, - 
ant uolos vien karčią tulžį tepaduos.

Saulės troško milijonai, kaip ir tu, 
į žydrynę gilią tiesdami rankas, 
ir nualpo ir sustingo po ledu, 
teišvydę laimės žydinčias lankas.

Saulės kraštas ne bedalių, ne vergų, 
nebūk vergas - pats nesiektas nusileis, 
vergui laisvė bus kalėjimas tamsus, 
ir kalėjime, kas laisvas - laisve žais!

1926.XI.10.


GYVENIMO ELEGIJA

Pavasarį pragręžę beržus sunkėm sulą
ir inkilėlius nešėme į žilvičius,
ir nepamanėm apie rudenį nė vienas,
ir nepamatėme, kas sutemų pripylė čia į mūs naščius.

Praėjo vasara, pilna gėlių ir saulės,
užmiršome pravert lūšnų duris,
ir vėl ruduo, ir vėl padangės rūsčios tartum plienas,
ir vėl ant skobnio blėsta liūdnas žiburys.

Kodėl gi nepriskynėm tulpių, rožių, 
kodėl gi be vainikų staktos mūs namų, 
kodėl gi kampuose anos žiemos juodi pelėsiai, 
kodėl gi pirkioje taip šalta, neramu?..

Nuėjo šauksmas didelis, beviltis. 
O vaisiai krito purvan neskinti. 
Užėjo darganos. Drugys pradėjo krėsti žemę. 
Ir vėlei raudame, kad rūsiuose kaip vakar tuščia, kad šaltį kęsim alkani...

Pakibo ledo ašaros ant saulės veido. 
Ant saulės veido. Ir žmogaus širdy. 
Norėtumei į mėlynąją dausą pažiūrėti - 
akių langai ledu užvožti, užkalti.

...Ir taip per dvylika šios žemės mėnesių 
kasmet nauja viltim ir siekiais gyveni, 
kasdien palikdamas nesuskaitytą karstų skaičių, 
dieną degdamas silpniau gyvenimo ugny.

1926.XII.26.


NEREGYS

Visų likimų buvo
po vieną ir po du, 
bet man kuris jų teko, 
minėti net skaudu…

Į svirną nukeliavęs
jau daug svečių radau.
Atėjo šeimininkas, 
ir aš nusigandau. 

Jis uždegė žibintą
taip šviesų, kaip ugnis, 
o mano juodo kampo
nepasiekė karšta vilnis.

Girdėjau: šaukė, meldės,
svečiai už likimus…
Tik aš glūdėjau vienas, 
nuskriaustas, bet ramus.

Jie žemės turtus matė,
o aš savos širdies…
Ir aš žinau, kad jie man
kada nors pavydės.

Jie brolį nužudyti
galėjo mirtinai;
o aš likau be keršto, 
kaip vaikas amžinai. 

Jie kito širdis kuopė,
savas suteršdami;
o aš valau tik savo -
ir sąžinė rami.

1927.IV.18.


IR TIE BOKŠTAI BALTI

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės, 
nežinau aš, ko žiūri į mėlyną dangų:
ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė, 
ar ten saulė pražydo po negęstančiu langu.

Nesumano širdis, ko čia klausti, prašyti, 
ar baltųjų gėlių, ar gėlių neregėtų, 
ar svajonę, kaip žiedą, svajonę mažytę, 
ar per metų šimtus nenumirti norėtų.

Ak, jūs žemės sapnų mylimi angelai, 
pasakykite man savo pasakų burta, 
pasakykit, ar grįš žemėn tie viesulai, 
kur dalina ne mirtį, šviesų rytdienų turtą? ..

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės 
kažko žiūri, taip žiūri į mėlyną dangų... 
Ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė, 
ar ten saulė juos šaukia po negęstančiu langu?

1927.XII.30.


ŽMONĖS

Atėjo žmonės 
iš girių, iš laukų, iš miestų;
atėjo žmonės 
gyvenimo ir saule ir žaibais nušviesti.

Kai vienas savo Dievo nebematė 
ir visa meilę, visą širdį nebūtin supylė, 
šimtai saulėtekių šalin duris atvėrė, 
šimtai pastatė didžią laimės pilį.

Atėjo žmonės
ir uždegė šventųjų aukurų taip šventą mirą.
Atėjo žmonės,
ir vėliavų miškai prieš amžiną valdovą svyra…

1927.VIII.14.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page