r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Baltrušaitis
ĮVAIRŪS


Ilgu širdžiai

Nenupieši, kas čia dedas! 
Švilpia, pusto - visur ledas... 
Begalinės lygmės baltos - 
Kaip šios mano mintys - šaltos...
Tankiai tankiai Baimė lankos... 
Nusileidžia stiprios rankos - 
Gniūžta - kad ir drąsios - širdys, 
Lyg ant amžių žino žmonės,
Kad nei viltys, nei svajonės 
Jų troškimo nepagirdys...


Vakaro varpas 
MAIRONIUI

Hear the tolling of the bells -
Iron bells!
Edgar Allan Poe

Štai padangėj juodas sparnas skečias...
Baigia žemė pokylius ir vaišes, 
Kur džiaugiaus ir aš, praeivis svečias,
Rūtomis, jurginiais apsikaišęs...

Po žiedų ir žolės jau nuvyto...
Gelsvos - štai, jos šnibžda tamsų gandą. 
Kad nuseko rasos - liepsnos ryto
Ir širdis jo sapno pasigenda...

Gluosniai, pušys - mano žemės rūmai -
Pelenais, šešėliais apsijuosę. 
Ir - kaip liūdnas aukuras tamsumai -
Kas tai smilksta, rūksta vakaruose...

Ir dejuoju, puldamas ant veido,
Valandėlės žydrio stebuklingo, 
Bet - paskydus - saulė nusileido -
Nežinau, kur jaunos dienos dingo


*  *  *

Patyriau skaudžiai ir seniai -
Ką, žemės kurmi, išmanei. 
Ir ką matai, ir ką girdi - 
Kaip auksą užrakyk širdy!


*  *  *
GRAŽINAI MATULAITYTEI

I

Matau, kad Tamstai dievo duota 
Giesme apšviesti žemės puotą, 
Ir kas tai žino, tas žinos 
Stebuklą vyturio dainos...

Ji švinta dvasiai, gydo širdį, 
Ir kas tarp ašarų ją girdi, 
Prikeltas aušrai, paragaus 
Slaptingos pasakos dangaus.

II

Kas liūdnas vargšas turi būti 
Ir ką slogina dienos juodos, 
Širdy tegirdi šį skudutį - 
Ir susilauks gyvos paguodos...

Nes pats skudutis mano klausos, 
Kaip gerbia žvaigždės žemės žiedų 
Ir ką slaptingos dievo dausos 
Poeto širdžiai tyliai gieda.


*  *  *

Dievas davė judviem kelią naują, 
Tad priimkit jo kiekvieną vingį -
Žemės derlių semkit pilna sauja 
Ir kelionėj būkite laimingi!


Didis įvykis

Didį įvykį, brolyti, 
Teko šįryt man matyti...

Aš stebėjau, kaip katelė 
Apie klėtį gaudė pelę...

Jos medžioklę šuo pamatė 
Ir suurzgęs puolė katę.

Čia gi bernas rykštę griebė 
Ir aptvojo katę riebią...

Kaip suprasti mįslę graudžią, 
Kad jie vienas kitą skriaudžia?


*  *  *

Ateinu aš vėl ne vienas. 
Kur ožkelės, ten ir pienas, 
Ir kur dainius atsirado, 
Veikiai skamba serenada. 
Audžia ją širdies nelaimė. 
Tai kaip naktį gaisras kaime 
Sausos skiedros degti ima, 
Metas liepsnos į klojimą, 
Treška durys, stogas dega,
Žmonės rėkauja ir klega, 
Bet gesinti lyg nedrįsta... 
Taip ir širdys dega, vysta.
Lieka, kaip pati žinai, 
Anglys, plėnys, pelenai.


Mano kaimas

Daug bičiulių mano kaime, 
Daug daržų, apleistų sodų
	Su pasvirusia tvora. 
Ant - Drąsuolis, ten gi - Baimė, 
Už Benaudžio rasi Godų...
	Jo kaimynas Daugnora...

Ten toliau Plepys, Tylenis, 
Kresnas Šulas, liaunas Lingė...
	Ten Verksmai, o ten Juokai... 
Ant - Šykštuolis, Melas senis, 
Grūdas, Pelas ir gausingi
	Bėdžiaus išmaldos vaikai...

Veikiai padermės jų veisias 
Ir jie kruopščias, vos paaugę -
	Pikta uošvė kaip marti - 
Teismas gynioja jų teises, 
Pačios jos tik tiek ir smaugias,
	Kad tvorelė per arti...

Sunkiai, sunkiai verčias kaime 
Vien dvi vargetos bevaikės,
	Našlės: Laimė ir Tiesa - 
Tai įvyko lyg savaime, 
Nes todėl, kad savo laikės,
	Minta jos pluta sausa...

Joms gi teko sklypas blogas, 
Ir jų dirvą, šiaip jau menką,
	Plukia audros ir šiaurys - 
Tad ir kiūra vargšų stogas, 
Vargšių lūšnos dumba, slenka -
	Švilpia vėjai pro duris...  

O kaimynams jos nerūpi... 
Jie brolystės jų nesiekia...
	Klausk - jie bruzda įžūliai 
Ir tik lyžtelia palūpį, 
Ir tik kramto savo riekę -
	Dedas - esą negerai...


*  *  *

Neniekink, moteriške, žemės, 
Nes ja būties stebuklas remias, 
Ir kas užsigina jos vardo, 
Tas motinos krūtinę spardo...


Klajoklio vargonėliai

Man užžėlęs teko kelias 
Per trakus, kur raugės velias, 
Smilgos šiaušiasi plačiai, 
O žiedai - reti svečiai...

Ten jis plynas, čia nelygus, 
Čia jį kloja žabai dygūs, 
Ten jis kietas, čia slidus - 
Dursto, purvina padus...

Nors aš klaidžioju netingiai, 
Man prailgsta kelio vingiai, 
Juo kad jis su jais podraug 
Slepia klausimus per daug..
.
Klystant aš randu ir gairę, 
Bet ar tiesiai, ar į kairę 
Reikia žengti - nežinia, 
Nors jį mindžioja minia...

Klausiant tako pėsčią, raitą, 
Jie nespėja, kas man kaita, 
Ir į tolį aš eimi, 
Pasikliovęs savimi...

Ten, kur audra ima siausti, 
Ieškau, kur man prisiglausti, 
Bet ir elgetos vardu 
Aš paguodos nerandu...

Šiąnakt beldžiausi į klėtį, 
Kad įleistų atilsėti, 
Nes, atkiūtinęs arčiau, 
Blandų žiburį mačiau...

Buvo girdima patamsy, 
Kad ir juslūs šunes amsi, 
Ir sukrykštavo gaidys - 
Neatsiliepė širdis!

Tad, kaip audžiau, taip ir ausiu, 
Aš jau kelio nesiklausiu, 
Nes jo kryptį jau menu 
Iš jau praeitų dienų.

Man gi skirta vilkti naštą 
Vis į vakarus, į kraštą,
Kur, kaip vargetą svirne,
Laukia atpildas mane...

Kur už girios saulė leidžias 
Ir po žemės klonį skleidžias 
Žemės nykstama migla 
Ir žvaigždžių mįslės tyla...


Vilties stebuklu

I

Diegia širdį aitros, opos, 
Skaudžios, tamsios, daugiariopos - 
Bet nušvis vargams ir spėtas, 
Saulės atpildas žadėtas...

Skirtos žmogui orė, piūtė 
Ir pėdų našta lengvutė, 
O podraug ir miegos gilios, 
Kur jis saujos derlių pylios...

Bet šios žemės apstas senka, 
Ir skalsu tik tai, kas menka, 
Todrin džiaukis, jei, daug triūsęs, 
Susilauksi pelno pusės...

Visą miegą prisipilti 
Gaus tik tas, kas ugdo viltį 
Ir kas gerbia naštą garbią, 
Žemės skirtį daugiadarbę...

II

Gaus tik trupinius ar skiltis 
Tas, kas, troškęs lobio viso, 
Neišmoko uoliai viltis, 
Kliautis saule neišdrįso...

Žemės sklidinas laimikis 
Tam būties svarstyklių skirtas, 
Kas vilties stebuklu tikis, 
Žemės taką skina tvirtas...

Juo, kai skaidrus žydris niaukias, 
Kai vargai krūtinę diegia, 
Nenuilsk, kantruoli, laukęs, 
Degęs viltimi bemiege...

Toliams girių ir rugienų 
Imk, klajokli, jos žibintą - 
Jis negęsta ir juo vienu 
Amžių glūdumos nušvinta...


Baladė

Už girių, už dyklaukių, amžių pušyne, 
Kur taką tik drąsūs žyniai prasimynė - 
Anapus šio klonio, patamsio ir skurdo, 
Kur visa nuo audrų tik gursta, kaip gurdo, 
Tyla atsivėrus vidualky stovi - 
Ugnies stebuklingos ir kanklių šventovė...

Jos aukuro liepsnos negęstamos švyti, 
Bet žmonės tik žiorą tegali matyti - 
Jie veizi iš tolo, kaip žaidžia pašvaistės 
Nežemiškas keras, nežemiškas skaistis, 
Jie stebi, kaip toliuose sprogulės kyla 
Ir mirga žvaigždynais po glūdumo tylą...

Ir kanklės vis žvanga, liūliuodamos širdį, 
Bet žemės snaudaliai jų psalmės negirdi, 
Ir jei ir sugaudžia jos tolimas aidas, 
Jį veikiai užkardo grumtynės ir vaidas, 
Kai dulkių klajoklio širdis mažatikė 
Sapnuoja ir vejas vien mirksnio laimikį...

Tik tam, kas nekniumba, kai bėdos jį smaugia, 
Kas laimina lygiai ir kvietį, ir raugę, 
Ir lūkesių dovį, ir sapno apgaulę, 
Jo išnaktų skalos sužimba kaip saulė, 
O kanklės jam močios lopšinę užgieda, 
Ir veizdi jis būtį, kaip amžiną žiedą...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page