r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jurgis Baltrušaitis
AŠARŲ VAINIKAS

Pirmoji dalis

I


Lūšnos daina

Žinau, pažįstu seną lūšnelę...
Prie pat jos slenksčio piktžolės želia...
Siauri langeliai, lyg užsimerkę,
Tarsi ji liūdi ir tyliai verkia,
Tarsi stebėti, ką žemė rodo,
Našlaitei vargšei jau nusibodo...

Darže palinko kryžius ir svirtis...
Dar tebekyšo tvoros ketvirtis...
Kreivai įlinkęs, apdaras blogas,
Dar teberiogso lopytas stogas,
Kur smilgų kuodas dar skurdžiai šiaušias,
Nes daug jį vėlė viesulo riaušės...

Kur buvo trankios vaišės ir puotos, 
Vien nykiai girgžda grindys nešluotos... 
Kur jaunas džiaugsmas pro daržą žengė, 
Vien skurdūs gluosniai takelį dengia... 
Apleistą kiemą šiukšlės užklojo - 
Seniai prie vartų šunes neloja...

Kurčia motutė jau nebegirdi, 
Kas glostė, būrė jaunystės širdį... 
Tik šniokščia sodo lapai atsargūs, 
Kad nepabustų senė nuvargus, 
Kad nepažeistų jos viso turto - 
Nenubaidytų sapno užburto...


Vakaro giesmė

Jau pakalnėn saulė nusirito... 
Rimsta, kas kovojo, verkė, gynės, - 
Sveikas, slenksti poilsio pelnyto, 
Sveikos, sveikos, liepsnos vakarinės!

Tylios erdvės niaukias, gęsta, smilksta.. 
Į lizdus vėlyvos kregždės skrenda - 
Ir širdis jau ryto pasiilgsta, 
Kibirkšties stebuklo pasigenda...

Jau rūkais vos regimais aptrauktą 
Kloja žemė savo tamsų plotą - 
Daug ko, alkstant dieną, nesulaukta, 
Daug ko vargstant prarasta, nustota...

Ten, kur slinko gelsvos, rausvos burės, 
Lieka aukso vien siaurutė juosta - 
Atsivers nakties žvaigždėtos durys, 
Greit, laiveli, rasi tylų uostą...


Nemunas

Ai saulutė, ar šešėlis, 
Teka vingiais Nemunėlis - 
Ritas vilnys, sukas srovės
Nuo gilios žilos senovės, 
Blizga, žirba, spindi, teka, 
Amžių kilnią sekmę seka...

Nemunėlis šniokščia, ūžia 
Per balandį ir gegužę - 
Supas, saulę prisisegęs, 
Ir su saule šoka, regis, 
Karklais, gluosniais apsikaišęs, 
Tarsi ruošia džiaugsmo vaišes..

Ir kai temsta, ai kai niaukias, 
Ošia, rūsčiai susiraukęs, 
Švyti vėl ir skaidriai žirba 
Ir nelengvą darbą dirba,
Velka naštą rąstų, medžių
Pro Alytų, pro Seredžių…

Jis vis kloja savo juostą, 
Žemės gardų kvapą uosto, 
Žarsto smiltį, kasa molį, 
Besiverždamas į tolį, 
Laisto šventą diegą, žiedą, - 
Laisvės jauną giesmę gieda...

Amžių tėvo sumanytas, 
Nemunėlis slenka, ritas - 
Blizga vilnys, sukas srovės 
Nuo tamsios, sunkios senovės, 
Ir tik ošia putos jųjų 
Jau ant amžių amžinųjų...


Dienos sutartinė

Laimina dieną, kas sėja lytą, 
Skalsina žemę, kas kulia, vėto, 
Nors tai tik kąsnis to, kas manyta, 
Nors tai tik pusė saiko žadėto...

Ir man, ką laimiu, turi pakakti, 
Kad gerbčiau vargo kupiną dieną, 
Kad mano kanklės laimintų naktį, 
Dangų ii žemę jungtų į viena...

Tik kartais širdį vargina, spaudžia 
Žemės svajonių pelnas mažutis, 
Vien tąsyk seka pasaką graudžią, 
Lyg laimės rauda mano skudutis...

Bet aš išmokstu ir tokį kartą, 
Kai mano akys iš skausmo merkias, 
Kad sunku girti vergę nebartą, 
Kad maža vertas žmogus neverkęs...

Todėl tedžiūsta stiebelis laibas 
Ir težaliuoja eglės viršūnė, 
Tedrasko tamsą galingas žaibas, 
Ir visa, visa, kas bus, - tebūnie!


Audėja

Ir kai giedras rytas rieda, 
Ir kai sutemos artėja, 
Savo romų žemės žiedą, 
Savo skirtį gerbk, audėja!

Margink darbščiai ilgas juostas, 
Kad paaustum lieką sprindį, 
Kol neblykšta tavo skruostas, 
Kol tau žemės saulė spindi...

Suok sutemus giesmę graudžią, 
Kad tau rytas daug melavo, 
Bet pajusk, kad staklės audžia 
Amžių metmenis, ne tavo...

Amžių mįslei tavo skietas 
Ir muštuvų darnas mojis, 
Tau tik staklių suolas kietas, 
Tavo sostas keturkojis -

Bet priimk ir tokį kelią - 
Kad ir vargšė, tu ne vergė - 
Kito audeklo dalelė, 
Tu jo margą mįslę sergi...

Ir jei temstant nevaitosi 
Ir vis tiesi ranką miklią, 
Tu per vargą sužinosi, 
Kas audėjas, kas šaudyklė...


Motina žemė

Amžius žydėjus, motina žeme, 
Priimk be graudžio, ką amžiai lemia.

Po vargo stogu lūšnelių kaime 
Lankosi bėdos, vieši ir laimė...

Visur gi lygiai bergždžios velėnos, 
Kaip lygiai braška senelio strėnos...

Stiprus trinytis, kad n nedryžas, - 
Kuo ne karalius, kas pina vyžas...

Erdvos iš tikro mūsų lūšnelės,  
Jei sugyvena žmonės ir pelės...

Kas - kad lietuvis aukso nežarsto, 
Ir jam dvi gairės - lopšio ir karsto...

Mūsų mergelės neaudžia šilko - 
Jas viešpats dievas grožiu apvilko...

Romūs lietuvių bernai ir sūnūs - 
Ir sunkiai ariant - drūti, apkūnūs...

Užjūrio vynas jiems tulžį gula, 
Girtas, įei linksmas, kas geria sulą...

Kas tolio ieško, nors eina vienas, 
Meldžias už mūsų tėvų rugienas...

Ištvėrus žiemą, ateis gegužė, 
Ir vėl šileliai suūš, kaip ūžė...

Štai ji už durų - tarpsta jurginiai, 
Ir pievos žydi mano tėvynei!

Žaliuoja rūtos čia pat po langu, - 
Tad iš lūšnelės arčiau į dangų!

Amžinas žiede, motina žeme, 
Margą vainiką tau amžiai lemia!


Amžių vaidas

Baigia žemė darbo dieną, 
Slenka rūkas į rugieną, 
Vakarinės miglos kyla - 
Žadink, dainiau, klaikią tylą, 
Pūsk skudutį pamažėle, 
Gal išpūsi kibirkštėlę, 
Mirksnį buvusių dienų, 
Iš senovės pelenų...

Tyliai alko pušys snaudžia, 
Tyliai šilko skraistę audžia 
Rausvas mėnuo ir į šilą 
Savo žalsvą midų pila, 
Ir, iš medžių išsibrovęs, 
Sergi paslaptį šventovės, 
Kur užmigo, kur tuščia 
Švento aukuro erčia...

Neilgai tyla tetrunka - 
Lyg pelėda kur sušunka, 
Ir į riksmą jos iš šilo 
Lyg kas sprogo, lyg kas skilo
Ir sumirga eilės krivių, 
Šios nakties aukos dalyvių, 
Ir po vieną ir po du - 
Treja trylika lazdų...

Ant išeina pats krivaitis,
Ilgą skraistę pasiraitęs, 
Žengia į vaidilų ratą 
Taip, kad jis kiekvieną mato, 
Stoja, žilą barzdą glosto, 
O vaidilos tik jo mosto 
Laukia, žiūri į akis, 
Ką vyriausias įsakys...

Ir krivaitis balsiai sako 
Tiems, kurie arčiau jo tako:
- Tu, Geiduti, piauji ožį, 
Tu gi, Alki, iešmą droži, 
Tu, Minalgi, midų šildai 
Laimės deivei, šykščiai Mildai -
Nūdien duoklė bus gausi, 
Tad sukruskite visi...

Veikiai vilkite į krūvą 
Ir kas žydi, ir kas džiūva, 
Ypač kraukite į laužą, 
Ką Perkūnas pats sudaužo...
Ilgą žabą kadaginį, 
Kaip šventovės raštai mini, -
Ir viršūnių, ir kerų, 
Tošių, virkščių, stagarų...

Reikia dar, kad kas pridėtų 
Ir kvapių pelynų, mėtų 
Nors po pluoštą, nors po lapą - 
Deivės mėgsta žemės kvapą... 
Gal kas rastų šerno iltį - 
Jau pats metas ugnį skilti, 
Jau Perkūno valanda... 
Teprasideda malda!

"Vai, išgirsk mane, Perkūne, 
Amžių amžiai tau tebūnie! 
Tavo žemės ratas margas, 
Mūsų ašaros ir vargas, 
Pievų žolės, marių žuvys, 
Ir aš pats, tik tavo buvęs, 
Tavo būsiu, kaip esmi, 
Mano žemės širdimi...

Tavo ratai dunda, darda, 
Skelbia tavo rūstų vardą - 
Vai, palaimink tavo tarną 
Ir, išskėtęs audros sparną
Į nakties dangaus bedugnę, 
Atsiliepk į žemės ugnį, 
Duoklę jos menkų darbų, 
Treja trilinku žaibu..."

Šventas aukuras sužyra, 
Kibirkštėlės sprogsta, byra - 
Va, jau liepsnos kelmą laižo, 
Veikiai jį iš luobo aižo... 
Visas laužas spraga, braška, 
Ryja samanas ir vašką 
Ir, kur kas per greit įkais, 
Čirškia degančiais sakais...

Ir į dangų kyla dūmai,
Daug aukščiau, nei žemės krūmai,
Auga rūko lieknas bokštas,
Apynys dievop užblokštas,
Iš kurio žemelė pina
Savo laiptus į žvaigždyną,
Ii telieka jai nūnai
Anglys, dulkės, pelenai...

Alko laužas nebespraga... 
Vienas krivių pučia ragą, 
Ir, sulaukę duoklės galo, 
Aukurą vaidilos valo,
Ir, galvelė žilaplaukė, 
Krivių krivė traukias, plaukia 
Kaip laivelis vandeny... 
Ir vaidilos vėl vieni...

- Vyrai, nors jau aušta, švinta. 
Daug čia žabų pagaminta... 
Kad pagerbtų gražų rytą, 
Reikia kurti ugnį kitą... 
Pagalvok, kas turi protą, 
Daug čia ko nesuvartota... 
Niekuomet nešluok kieman, 
Kas dar tinka tau ar man...

Kas dievų, dievams ir duota, 
O likučiai - žemės puotai... 
Liekanoms padarę kratą, 
Atsisėskime į ratą 
Ir statykime į vidų 
Skanų kepsnį, gardų midų - 
Kuo vaišinama laumes, 
Nesikratome ir mes...

Atsibodo maukti sulą... 
Imk, bičiuli, ką jis siūlo, 
Piaustyk, spirgink visą paltį... 
Kad papirktų pūgą, šaltį,
Tuštink, Alki, pirmą taurę, 
Atsistodamas į šiaurę... 
Antrą taurę - į pietus - 
Bus tau amžius nekartus...

Trečią kaušą gerk į rytus - 
Būsi it uola prašvitus... 
Siurbk į vakarus ketvirtą - 
Ir atgausi širdį tvirtą... 
Daug kartumo bus išvengta, 
Kai išlenksi taurę penktą... 
Ir įtikins mus šešta, 
Kaip lengva vargų našta...

Kas nebijo samčio lieko, 
Nebijos ir naktį nieko... 
Suvaldyk liežuvį rangų - 
Mes išgėrėme už dangų, 
Bet, kas žemės midų semia, 
Nepasigeria už žemą, 
Už jos lopšius ir kapus, 
Kur ir mūsų kaulai pus...

Žemė krivių širdį veria, 
Bet už ją ir dainius geria - 
Už žmogaus sapnus ir vargą, 
Kuo jis džiaugias, kuo jis serga -
Už stebuklą žemės tako 
Ir už tą, ką dainiui sako 
Žemės sutemų tyla, 
Nes jis - žemės vaidila...

Lakų sapną rytas ardo, 
Žvanga dalgis, darbas darda
Valo bitė savo gylį... 
Tik skudutis mano tyli - 
Žemės vargas atsikėlė, 
Ir užgeso kibirkštėlė, - 
Vaidas mirusių dienų 
Iš senovės pelenų...


Mano skudutis

Venkie, žmogeli, peikti ir barti 
Šios žemės dainių, kai kanklės rauda, 
Nes tu pamilsi jo psalmės kartį, 
Kada suprasi ašarų naudą...

Šios žemės graudžio stebuklą didį 
Uždengia džiaugsmas, ne jis - tik miegas - 
Ir veikiai tarpsta, veikiai pražydi 
Ilgesio delno laistomas diegas...

Linksmybės takui - slastai ir duobės... 
Džiugulio liepsnos masto trumpoko - 
Tvaresnei ugniai tik vargas liuobias, 
Tikresnio džiaugsmo tik graudis moko...

Kas tokio mokslo verkdamas trokšta, 
Mirksnio liepsnelės nebesigraibo, 
Prieis per verksmą palaimos bokštą, 
Žinos, kad nesti audros be žaibo.

Ir šis stebuklas, kad ir vėlyvas, 
Mirusią širdį prikels, sukrutys - 
Todėl ir meldžias, ilgesiu. gyvas, 
Todėl ir verkia mano skudutis...


Dainiaus ramentas

Mano gyvybės 
Rytą rasotą 
Erdvės beribės 
Stebino protą...

Naktį už durų 
Ugnys žvaigždyno 
Ir gelmės jūrų 
Širdį baugino.

Matau šią dieną, 
Jau praregėjęs, - 
Audžia tik viena 
Amžių audėjas...

Kas laikui žydi, 
Valandai dygsta - 
Amžiną lydi, 
Visatą lygsta...

Tad dainiaus žygiai 
Iš amžių semia, 
Gerbdami lygiai 
Dangų ir žemę...

Tad stiebkis žiedu, 
Dievo žolyte, - 
Tad gerbiu, giedu 
Kurmį ir bitę...


Rauda

Gimtąjį lizdą apleidžia 
Mažas paukštytis išaugęs, 
Jaunus sparnus išsiskleidžia, 
Skrenda padange ir džiaugias
	Dūsauk, verge, rūsy,
	Kad tu žemė esi...

Driekdamas pieva šešėlį, 
Tyliai iš tolio atėjęs, 
Plaukia tolyn debesėlis, 
Skrenda, kur varo jį vėjas -
	Tyliai verk ilgesy,
	Nes tu žemė esi...

Šykščiai iš amžių bedugnės 
Žemės sutemoms šviečia 
Amžino aukuro ugnys, 
Dievo žvaigždynų spiečiai - 
	Tavo naktis tamsi, 
	Tu gi dumblas esi...


Smilgų šlamesys

Nusilenk, praeivi, žolytei prie tako, 
Jei girdi, kai smilga, iš molio išdygus, 
Tavo kurčiai širdžiai tyliai, tyliai sako, 
Kad tu ir jos stiebas - amžių saikui lygūs…

Nes jau taip sumanė tėvas visagalis, 
Kad, priėmę žemės skirtį lygiai kuklią, 
Judu - dvi jo mįslės, dvi vienodos dalys 
Pelenų ir žiedo jungtame stebukle...

Kas šią žinią gyvą atbudęs nugirsta, 
Savo lakų mirksnį jau iš amžių semia, - 
Žemės karalystės daugiau nebeskirsto 
Į žvaigždėtą dangų ir dumbliną žemę...


Amžių varpas

Už pasakos kalno, kur vargas nutilo, 
Kur širdys ir troškiui, ir alkiui apkurto, 
Senovinė varpinė stūkso iš šilo, 
Kaip vaidas pakalnėje varpo užburto...

Kas alkdamas gaudo tik mirksnio gerovę 
Ir, žemiškam vyliui atverdamas širdį, 
Iš žemės tuštybės širdies neišrovė, 
Tas dangiškos psalmės stebuklo negirdi...

Tik tą, kas iš vyliaus šios žemės atbunda, 
Jis dosniai atmoka, lyg kviečia į puotą, 
Vis gaudžia ir gaudžia, vis dunda ir dunda 
Ir didina, daugina dovaną duotą...


Klajoklio gairės

Prieš kelią didį 
Gairės žinotinos - 
Tikriausiai lydi 
Palaima motinos...

Derlios rugienos, 
Jeigu mes budime 
Tik usnys vienos 
Tetarpsta pūdyme..

Ari ar grėbi, 
Stenkis, apjakėli, 
Imti į glėbį 
Ir ko nepakeli...

Niekad nežūva, 
Ką išsirūpini, 
Jei krauni krūvą 
Po mažą trupinį.

Priklaupk pavėsy, 
Žemės atklydėli, 
Jei užsidėsi 
Kryžių per didelį...

Gailesį girdi, 
Priėjęs kryžkelę, 
Kas žemės širdį 
Į dangų iškelia...


Peteliškė

Mirksnio verge, mirksnio tarne, 
Aš pažįstu tavo sesę, 
Peteliškę margasparnę - 
Ji gi tavo mįslę tęsia.

Nuo lapelio ant žiedelio - 
Ji vis tupia, lengvaduonė, 
Ir nevokia kito kelio, 
Ir kaip tu netaupo kluone...

Ji aplenkia žiedą kartų 
Ir neboja, vos nutūpus, 
Kad jau greit prie daržo vartų 
Sudrebės sparneliai trupūs -

Nes jau tyko ją paukštytis, 
Nes, iš dyklaukių užėjęs, 
Vargšės imasi vaikytis 
Audros siaubo siųstas vėjas...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page