r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

LX. BAISIOJI NAKTELĖ

    Subirzgėjus tankam už keturių kilometrų nuo lagerio, vilkas Bratkė garvežimiu virto. Sušvilpė, sumaurojo, ūkčioti ėmė.
    - Ūk čiantk, ūk čiank, ūūūk, čiank, - girdėjosi iš Bratkės pusės.
    Kas gyvas - tučtuojau į gretas! Kas jau miręs ar besirengia mirti, tas galįs ir lageryje pasilikti. Visi kiti - marš!
    Tuojau!
    Sustojome visi, kas galėjo pastovėti. Per tą skubą ne susivokti nebebuvo galima, su kuo geriau dėtis - gyvaisiais ar numirėliais - bandyti eiti ar pasilikti lageriūkštyje numirėlio teisėmis? Juo labiau kad kalno briaunoje buvo išskaptuoti apkasai, - nežinia buvo, ar jie čia pešis, ar apkasuose žiurkes maudys. Jei pešis - lageriūkščio aiškiai neliks. Lageriūkštyje nėra jokio kelmo, po kuriuo galėtum palįsti. Todėl, kas galėjo pastovėti, - stojo į gretas. Nežinia gi, ką ir ligoniam Bratkė išeidamas padarys!
    Tuo tarpu Bratkė per tą skubą ir suskaičiuoti užmiršo, kiek ligonių su numirėliais pasilieka ir kiek gyvų jis dar turėjo. Tiktai tojo, kuris jau vieną kartą atsistojo, nieku būdu nebeišleido iš rikiuotės. Patsai gi Bratkė pasikinkė į vežimėlį laukuose pagautą kuiną, kuris teoretiškai turėjo mūsų sriuboje sušusti, - dabar jis turėjo tempti Bratkės ir kitų žymesnių esesininkų daiktus, į vežimėlį sukrautus.
    Bratkei davus komandą, kad kai jis gulsiąs į sniegą, ir mes visi gultumėm, išlingavom pro vartus, Sugužėjome į siaurą vingiuotą vieškelėlį tarpukalnėj, paslinkome juo aukštyn, - ir mes pūkšnojančių tankų jau nebematėme, ir jie mūsų jau nebegalėjo matyti.
    Kalnagūbryje prilingavome Ganso kaimą, - tą patį, kurio gyventojai laikė mus banditais ir jokio reikalo nenorėjo su mumis turėti, - kur gyveno ir ūkininkas pirklys, mus taip gražiai apmovęs.
    Įžingsniuojant į kaimą, vidukelėj stovi, tartum koks įžymus SS pareigūnas, toks storas, didelis, riebus, labai komiškai apsirengęs veislinis avinas: pusė vilnų jam buvo nukirpta, pusė - palikta.
    - Neeeee! - sušuko avinas, apžiūrėjęs mūsų koloną, ir nudūmė per tvorą.
    Toliau slankiojo it dvasios be vietos avelių būriai, - mekekena nieko nesuprasdamos avytės ir uodegomis mataruoja. Vištos raičiojasi po tvoras, gaidžio nebeklauso. Kiaulės, labai rimtos ir susirūpinusios, kucena nuo vienos trobos į kitą, it šnipai profesionalai kažką šniaukščia ir uosto, - viena kitai grimstelėja į šoną, sužviegia ir vėl paskubomis kucena toliau. Kiemuose ar gatvėse patvoriais stovi susikaupusios karvės. Toks pasiilgimas jų akyse, tokia neišbrendama melancholija, kad net graudu į jas žiūrėti.
    Žmogaus tačiau visame kaime - nė vieno. Kad nors kokia bobutėlė šimtametė pasitaikytų, vis dėlto gal širdis kiek atlėgtų: žinia gi, moterys - geriausias vaistas nuo visokių širdies ligų ir liūdnų apsidūmojimų... Bet ir bobutėlės suskretusios - ir tos nėra. Argi ir jos visos bus išėjusios į folksšturmą? Oi-oi! Tai šit iš kur toji pasibaisėtina karvių melancholija!
    Per suverstų patižusių velėnų lauką nubridome į mišką, kur, radę kelelį, kalneliais pakalnėlėmis nulingavome toliau. Už miško - laukas, už lauko - vėl miškas, vėl laukas...
    Traukiam link miestelio Lanc, kuriame prieš penkias savaites nakvojome ir taip gražiai su vokiečiukėmis šnekučiavome. Iš tenai dar dešimt kilometrų - ir bus Lauenburgas patsai.
    Tamsieji kamuoliai - tankai pasiliko kažkur toli, už kalnelių ir miškų, gal jie kur kitur nušlepsėjo, - ir aido jų jau seniai nebegirdėti. Aplinkui tylu, ramu, tarytum jokio karo niekur nė būti nebuvo. Retkarčiais reginį šiek tiek paįvairina nušautų katorgininkų lavonai bei sutinkami esesininkų vyrai, besivarą keliolika sunykusių katorgininkų. Kur jie juos ėmė, kur jie juos varo - kas juos supaisys. Varo, ir tiek. O gal, pasinaudodami katorgininkų varymo priedanga, skuta toliau nuo centrų, kad patys lengviau galėtų pasprukti kur į mišką ar į rūsį?
    Marholcas! Štai Marholcas! Tas nepalyginamasai šaulys meisteris, pakeliui pats vienas nudėjęs apie tris šimtus kalinių iš mūsų kolonos! Dabar jis linksmas. Dabar jis pokštus krečia.
    Pasigavo jisai lauke bebraidžiojantį mizantropą, kuiną tokį palšą, užsirito ant jo ir joja. Be pavadžio, be apinasrio...
    Kuino būta apsigimusio fatalisto - jam buvo visa vis tiek pat. Marholcas ragina jį, vytine šonus tvatija, abiem batais paslėpsnius tarkuoja... Kuinas į tai nekreipia jokio dėmesio. Eina jisai nukabinęs galvą, kartą nustatyto žingsnio nė sprindžiui nepakeisdamas.
    - Kuo aš blogesnis už Napoleoną! - pakaruokliškai juokauja Marholcas.
    - O! Tu dabar tikras fiureris! - atsiliepia jam kažkas iš minios.
    - Heil Hitler! - prideda kažkoks galvažudys.
    Visa kolona prunkščia.
    - Raitosios SS gvardijos maršalas! - vis pikčiau šaiposi sverdukuliuojanti minia.
    Pasekdami Marholco pavyzdžiu, ir apsukresnieji kaliniai ėmė gaudyti kuinus. Štai joja jau banditų atamanas Francas su savo mokiniais, joja blokavas, buvęs pabėgėlis, joja Ganso lagerio virtuvės kapas kišenvagis Šimšiak...
    Tiktai vienas Bratkė su revolveriu rankoje eina niūrus kaip debesis. Dar vakar jis buvo užėjęs į mūsų bloką, tabokos prašė ir gailiai skundėsi mum, kad nieko nežinąs apie savo šeimos likimą. Skundėsi mum, kurie per SS malonę jau šitiek laiko nebeturėjome žinių apie savo šeimas, - jau dveji metai šokame pragarišką šokį pagal SS muziką! Bratkė, matyti, šventai buvo įsitikinęs, kad mes neturėjome jokių jausmų, jokių gilesnių išgyvenimų...
    Temstant pradėjome užeiti kaimelį kitą. Čia dar visur pilna žmonių. Kas paskubomis kiaulę skerdžia, kas avim kailius bielija, kas vežimą tvarstosi. Visi paniurę ir pikti. Nesukalbami. Gatvėse stovi kariuomenės vežimai. Tokie su būdomis, su stogais. Arkliai iškinkyti. Kareiviai stoviniuoja būriais, cigaretes čiulpia. Žiūri į mūsų koloną. Galvas kraipo. Nieko nesako. Kartais tiktai kas nors šmaukštels iš mūsų kolonos į kareivių tarpą šaukdamas:
    - Gelbėkite! Neišduokite!
    Kareiviai pabėgėlį apstoja ratu. Esesininką, atėjusį pabėgėlio pasiimti, atmuša kaustytais batais. Pabėgėlio jie neišduoda.
    Mūsų šaunioji kavalerija gana negarbingai baigė savo triumfališką kelionę. Nustoję bet kurio supratimo apie drausmę, kuinai vienas paskui kitą ėmė gulti į klanus su visais savo raiteliais. Šieji keikdamies spardė savo kuinus, šluostėsi purvą nuo drabužių ir pikti grįžo į pėstininkų eiles.
    Man jau dieną beeinant pradėjo širdis streikuoti. Ką gi, keturias savaites išsivoliojęs ant šiaudų pusiau paraližuotas, staiga atsikėliau ir išėjau į tokią bėgliško tempo kelionę!
    Na, širdis - tai dar pusė bėdos: galima gi užsimerkus eiti, automatiškai, kaip kuinai laukuose kad vaikšto. Didesnė bėda buvo tai, kad kojos ėmė skaudėti. Per pėdas, per sąnarius. Pradžioje buvo šiaip dar taip, bet vakarą, sutemus, sąnariai taip ėmė gelti, kad baisu kojomis žemę prisiliesti.
    Nakčia kelionė pasunkėjo. Pakilome į kalnelį, patekome į mišką, patekome vėl į pusnynus.
    Pilni keliai žmonių. Pėsčių, važiuotų, su visokiais vežimais. Važiuoja į visas puses, - nežinia, kas kur nuo ko bėga. Į visas puses dūksta karo mašinos. Sunkvežimiai. Kulkosvaidžiai. Patrankos. Tankai. Kad jie, velniai, nors į vieną pusę važiuotų! Dabar gi - į priešingas vis dumia. Eiti baisiai sunku. Vis pusnyne ir pusnyne...
    Tos kojos, kojos! Pakeli nuo žemės - ir taip nesinori ji atgal benuleisti! šiaip - dar nieko sau būtų. Tik kai nuleidi koją ant žemės - rodos, visi kaulai subraška, ir seilės bliaukte bliaukia.
    Ties Gdyne danguje prasivėrė pragaro vartai. Žvengia pasispardydami lėktuvai. Paleistos bombos krisdamos spiegia ir, susidūrusios su žeme, taip bimbtelėja, kad užpustytas vieškelėlis dreba. Raudoni volai švystelėja į padangę, atskridęs sprogimo aidas kažkokiu būgnu užkemša ausis. Birbia, žagsi Gdynės priešlėktuvinės patrankos, šimtai raudonų muilo gabalėlių padangėje žiežirbomis ištrykšta, plonyčiu dūmų šydu savo raudoną nekaltybę pridengdami. Visa tai susilieja į kažkokį spiegiantį, staugiantį, dunksintį raudoną marmeladą, kuriuo kažin koks pamišėlis nutepnojo suskilusius skliautus. Pro tą marmeladą retkarčiais sumirksi kokia nusigandusi žvaigždelė, sučiaupsi it žuvelė iš vandens galvą iškišusi, - ir vėl smunka atgal, slėptis už vaiskaus debesėlio.
    Už kelių kilometrų nuo Lanco užsikimšus keliui, verčiuos į griovį ir rengiuos gulti į pusnį. Akys pavirto kažkokiais raudonais ir žaliais skrituliais, žemė lipa ant dangaus, kažkas dangiškąjį marmeladą kemša į kavos puoduką tokiu dideliu, dideliu kaušu, didesniu už mano galvą. Šaltas prakaitas retais, dideliais lašais rieda nuo mano kaktos per skruostus, burną, smakrą, - dingsta kažkur suvelto apsiausto plyšiuose. Sniegas - toks minkštas...
    - Et! Nėra kvailių tokią naktį toliau beeiti. Man jau visa - vis tiek pat.
    - Profesoriau, ar pasiutai, kur guli? - griebia mane draugai už pakarpos ir traukia iš griovio, - juk nušaus tave čionai!
    - Palikite mane ramybėje, - niurnu, tempiamas į kelią, - nušaus tai nušaus, didelis čia daiktas... Man ir čia gera...
    - Nebūk padūkęs! Laikykis! Lancas, va, štai čia pat! Ten gausime nakvynę! - bara mane draugai ir bando pastatyti ant kojų.
    Aš nenoriu stovėti. Kam tai? Žemelė traukte traukia. Draugai laiko mane ant savo rankų pakabinę, lazdomis parėmę, kad ne toks sunkus būčiau. Ir jie gi nusivarę - amžinųjų. Keikia mane kaip mokėdami, bet leisti - nepaleidžia.
    Išjudant kolonai, jie mane vis dėlto ant kojų pastatė. Taip sau, pusiau. Įsikibo į mano pažastis, mano galvą ant savo peties padėjo, - ir tempia mane. Mano kojos beveik nesikilnoja. Šliaužia kaip rogės. Laimė, kad pasitaikė kelių kilometrų ilgio pakalnė iki pat Lanco miestelio vidurio. Draugai tempia mane pasivaduodami, - tai tas prislenka, tai kitas. Aš jau su jais nebesikalbu. Aš jau gyvenu savo atskiru gyvenimu. Man atrodo, kad tuo dangišku marmeladu mano akis kažkas užlipdė. Kažkokia velniškai raudona ūkana aplinkui, - pro ją tempiančių mane draugų nebematau. Koks nuostabus dalykas! Toje ūkanoje baltos vyšnios žydi. Tikros, ne dekoratyvinės. Iš kokio pragaro jos būtų čionai ant sniego? Vis dėlto jos žydi. Linguoja. Balti žiedų lapeliai byra, pakraščiais truputį lyg ir rausvai mėlyni pasidarę. Ant visų vyšnios šakelių - raudono marmelado gabalai. Tokio, kaip blokuose ant duonos tepė. Kaba ant šakelių ir varva žemėn...
    - Pabusk gi, po velnių! Jau Lancas! - bara mane draugas.
    A-a? Taip? Tai aš buvau užmigęs, šliauždamas nuo kalno, galvą ant draugo peties pasidėjęs!
    Draugai prikišo man sniego pilną gerklę. Man pasidarė lengviau. Galva nebesvaigo, širdis nebestraksėjo. Tiktai tos kojos, kojos! Dega kaip ugnyje. Negaliu prisiliesti žemės...
    Lance nakvynės negavome. Visur pilna prisigrūdę žmonių. Labai vėlus vakaras, beveik vidunaktis. Reikia eiti dar poris kilometrų iki kaimo Goddentow, esančio dviejų plentų sankryžoj, pakeliui į Lauenburgą, - ten, esą tikrai nakvynę gausime...
    Nieko nepadarysi, reikia eiti. Man į sniegą gulti jau nebesinori. Stengiuosi stačias stovėti. Stengiuosi žingsniuoti, bet man tai labai sunkiai vyksta, - tuoj griūvu į šalį kaip avižų pėdas. Aš nebesapnuoju, aš - pilnoj sąmonėj, bet kojom nieko nebegaliu padaryti. Daugiausia, ką aš galiu padaryti - ir darau be atvangos - sniegą ryju. Draugai pasivaduodami tempia mane...
    Įeinant į Goddentow kaimą, sutinkame Štuthofo katorgininkių, žydžių, būrį. Kokius du ar tris šimtus. Jos dirbo Lauenburge. Vakarėjant valdžia jas pasišaukė ir pasakė:
    - Lauenburge jūs nebereikalingos. Eikite sau, kur norite...
    Dokumento jokio nedavė ir jokio maisto, - tik šiaip sau ėmė ir išvarė iš lagerio. Tad jos ir ėjo dabar visu būriu, be jokių palydovų, nakvynės ieškoti į tą patį Lancą, iš kurio mes tik dabar atėjome, tenai nakvynės negavę...
    Mūsų buliui Bratkei taip pat pasidarė aišku, kad ir mum į Lauenburgą nebėra ko eiti: jei jau žydes išvijo lauk - tai, matyt, valdžios popieriai visiškai prasti tenai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page