r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

LVI. MIULERIS, PLIURPA TAS PRAKEIKTAS

    Toliau eiti nebegaliu. Kojos sutino, širdis padūko, temperatūra pakilusi. O mano draugui atletui Vytautui visiškai bloga, jo temperatūra - 39,5! Iki Lauenburgo keturiolika kilometrų. Kurgi mudu su juo benueisime!
    Draugas Vytautas turi puikius aulinius batus.
    - Mat juos velniai, - sako jisai, - atiduosiu, kad tik nuvežtų!
    Oho! Už tokius batus keturiolika kilometrų žiemos keliu nuvežti, - šitokiam reikalui Trečiojo reicho ūkininkai arklių turėjo pakankamai. Bulius Bratkė leido pasisamdyti ūkininką. Susėdom į vežimą mudu su Vytautu, dar vienas seniukas iš mūsų grupės, kadaise buvęs jūros vilkas - kapitonas, dabar gi - klipata klipatėlė. Kiti draugai sudėjo į vežimą, kiek tilpo, savo maišus. Mum palydovu Bratkė davė SS feldfebelį Miulerį, iš Hanoverio, tokį penkių dešimčių metų vyrą su kumpa nosimi, negirdėtai neregėtai plepų... Vis dėlto važiuojame!
    Net pypkeles traukiame. Miuleris su vežėju visą laiką apie mergas pliurpia, į mus nekreipia jokio dėmesio.
    Artimiausiame kaime pasivijome kitą Štuthofo lagerio koloną, anksčiau už mus atėjusią. Gatvėje stovi dideli mėšlą vežamieji vežimai, baltos bulvių košės su kaupu prikrauti. Pareigūnai dideliais kaušais tą košę kaliniam dalija. Oho! Tokį kaušą bulvinės košės surijęs, gali visą dieną eiti!
    Šita kolona geriau buvo aprūpinama. Pamatęs jos pavyzdį, ir Bratkė pradėjo panašiai organizuoti kaliniam maistą, - iki šiol jo buliška galvelė nepajėgė suprasti, kad ir katorgininkai valgyti nori, ir kad jie griūva į griovį - ne iš tinginystės...
    Po kelių kilometrų už to kaimelio - kryžkelė. Besisketeriojąs tenai pareigūnas dėsto, kad jam įsakyta plentu kalinių kolonos į Lauenburgą neleisti. Kaliniai turi eiti šunkeliais. Jis siūlo ir Miuleriui tais šunkelėliais pasinaudoti. Bet Miuleris - ne toks, kad pasiduotų taip lengvai nukalbamas.
    - Scheisse! - sako Miuleris besisketeriojančiam pareigūnui, - jis nesąs kvailas šunkeliais tampytis, jeigu yra lygus plentas, kuriuo galima burbuliuoti!
    Pakeliui pasivejame vyrus anglų ir prancūzų kareivių uniformomis. Eina jie Lauenburgo linkme, lazdelėmis mosikuoja. Be jokios sargybos, be nieko.
    - Kur, kamerodai, drožiate? - klausiame jų.
    - Namo, namo! - linksmai šypsosi jie. Miuleris pypkę čiulpia, seiles ryja, - aiškiai pavydi anglam su prancūzais.
    Arčiau Lauenburgo kažkokie nudriskę mongolai apkasus kasa. Per tokius apkasus višta lengvai peršoktų. Jie tikisi tankus sulaikysią, - linksmi vyrai, ar ne tiesa?
    Privažiavome už trijų kilometrų prieš Lauenburgą esančią SS žemesniųjų vadų mokyklą, į kurią buvo sudėtos visos mūsų gyvybinės viltys, kur turėjo būti mūsų kelionės galas - evakuotas lageris. Mus atvežęs ūkininkas išmetė į patvorį visus mūsų daiktus ir nuvažiavo sau. Miuleris, mus su daiktais ant lietaus palikęs, nukiūtino lagerio ieškoti. Nukiūtino ir pranyko. Po valandos atsiradęs, jisai pareiškia, kad čia jokio lagerio nėra ir nebus, - jokių patalpų tam reikalui visiškai nėra. SS vadų mokykla jau panaikinta, - joje dabar įsikūrusi latvių SS junkerių mokykla, vokiečių SS feldfebelių vadovaujama. Pro mus į tos "mokyklos"-lagerio kiemą nuolat važiuoja vokiečių sunkvežimiai, lengvosios mašinos, arkliniai vežimai, vaikų vežimėliai, - vokiečiai civiliai gyventojai ir kariai gabena savo lobį. Matyti, jie visi bus atvykę iš tolimos kelionės, iš anapus Gdansko srities. Kai šitiek vokiečių civilių ir karių čionai grūdosi, aišku, kad mum čia vietos nebegali būti.
    Miuleris, kad jam pačiam nereikėtų su mumis ant lietaus šlapti, suvarė mus į sargybos būdą, kur budėjo latvių SS jaunuoliai vokiečio feldfebeliuko priežiūroje. Latviai žiūri į mus kaip į katorgininkus banditus, ligoniam net atsisėsti nepasiūlo. Žvairuoja tiktai, kad ko mes pas juos nenudžiautumėm. Tik po poros valandų paaiškėjus, kad mes ne banditai ir kad mūsų kolonoje ėjo ir visa eilė buvusių Latvijos žymių visuomenės veikėjų, jie išsižiojo iš nustebimo, pasiūlė mum atsisėsti, net kavos atsigerti davė.
    Temstant atsiranda mūsų Miuleris, iki šiol vėl kažkur lakstęs.
    - Ne - sako jisai, - čia lageriui galutinai nėra vietos ir mūsų kolona čia nebeateis. Ji bus jau nuėjusi į Lauenburgą. Eisime ir mes tenai jos ieškoti.
    - Bet, pone šarfiureri, - susukome mes su Vytautu kartu, - kurgi mes, ligonys, dabar eisime, per dieną nieko nevalgę!
    - Niekis. Marš. Rytoj pavalgysit, - aiškina jis mums. - Marš. Marš!
    - Betgi, pone šarfiureri, - maldaujame jau, - kaipgi su maišais bus? Draugai taip sunkiai juos tempė... Čia jų visas turtas...
    - Suk juos velniai, - aiškina mum Miuleris, - visa Vokietija eina velniop, ir tai niekas nesigaili, o čia dabar šitų pašvinkusių maišų gailėsies! Marš, marš, marš!
    - Bet, va, gi čia guli ir kolonos vado ryšulys, ir jis pražus, - bandau aš gelbėti padėtį.
    - O! Šitą tai paimk! Paimk ir nešk - aiškina man Miuleris.
    Keikdamiesi, kaip mokėdami, užsikabinome ant nugarų savo maišus. Visi kiti paliko patvory gulėti ant lietaus. Tiktai budelio Marholco ryšulį privertė mane nešti Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.
    Baisiai sunku eiti. Man su dviguba našta, Vytautui su temperatūra 40 laipsnių. Vytautas vis dar už mane stipresnis, - jis vis dar man padeda nešti to velnio Marholco ryšulį.
    Svyruojame ir keikiame Miulerį, kad jis bežagsėdamas padvėstų. O jis mum vis aiškina: marš, marš, marš!
    - Eik tu po velnių! - nebeiškentęs nusikeikiau jam į akis.
    - Ką? Ką tu pasakei? - stebisi Miuleris.
    - Eik greičiau po velnių! - paaiškina jam Vytautas.
    - Cho cho cho! - kriokia Miuleris, - tuoj bus Lauenburgas!
    Lauenburge, pasitikęs pirmą pilietį, Miuleris šnekina:
    - Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepjauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?
    Pilietis patrauko pečiais. Jis, žinoma, nieko nežino. Miuleris sutinka bobą, - ir jai dėsto tais pačiais žodžiais:
    - Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepjauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?
    Ir boba patrauko pečiais. Ir ji, žinoma, nieko nežino.
    Miuleris varinėjas mus po miestą. Kur kokią bobą pasigaudamas, kokį policininką, kokį pilietį, kur žioplesnį - vis tą patį pliurpia ir pliurpia.
    Būtinai kiekvienam jis turi išdėstyti visą mūsų istoriją. Baisiai ilgai jis visuomet palei bobą rankomis mataruoja ir pirštu jai aplink smakrą vedžioja. Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.
    Mes, linkdami po naštomis, turime stovėti ir laukti, kol tas prakeiktas pliurpa išsipliurps. Jis mano, kad mes labai patenkinti: jis gi visiem reklamuoja, kad mes nevagiame ir žmonių nepjauname!
    - Vesk mus į kalėjimą ar į policiją! - pykčiu nebeištverdamas, šaukia Vytautas, - su tokiu kvailiu čia galą gausi.
    - Ką, policiją? Žinoma, policiją. Aš ir pats maniau į policiją. Marš, marš į policiją, - marš!
    Susitikęs pirmą bobą, jis savo gieda:
    - Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepjauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Aš nuvažiavau su jais važiuotas, o visa kolona nuėjo pėsčia. Nežinau, kur nuėjo, - velniai ją žino. O tu, mieloji, ar nežinai kartais, kur čia yra policijos valdyba?
    Boba nurodo kelią. Bet Miuleris ja netiki. Susitikęs kitą bobą, jis vėl savo:
    - Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie nevagia ir žmonių nepjauna...
    - O tu, viešpatie, viešpatie! Kada gi tu nusprogsi, šėtone prakeiktas!
    Policijos valdyboje išdėstęs kiekvienam sutiktam pareigūnui, kad mes žmonių nepjauname, prisiplakė jis prie valdybos sekretoriaus. Pasišnekėjęs pusvalandį su juo, ateina Miuleris pas mus su triumfuojančia šypsena:
    - Mūsų kolona nuėjo į Reicho darbo tarnybos - RAD - lagerį, dabar tuščią, netoli kaimo Goddentow. Reikia ir mum tenai eiti. Na, - marš, marš!
    - O kur tai yra? - klausiame nustebę.
    - Netoli. Bus kokie aštuoni ar dešimt kilometrų už miesto.
    - Eik tu pragaran molio minti! Niekur aš iš čia neisiu! - keikiasi Vytautas ir gula išilgai koridoriaus, - skersai jis čia netelpa. Šalia jo tiesiuosi ir aš.
    Miuleris trypinėja aplink mus ir pliurpia: - Marš, marš! - ir pats savo žodžiais netiki.
    - Neisim mes iš čia, nors tu nusprok!
    - Ei, jūs, nagi, marš, marš!
    - Scheisse! - atsako jam į tai Vytautas ir nusisuka į sieną, - su tokiu kvailiu jis daugiau nebekalbėsiąs.
    Pats vienas mum nebegalėdamas nieko padaryti, Miuleris šaukiasi į pagalbą policijos valdybos sekretorių, - seną storą vokietį.
    - Išeikite! Čia negalima jum pasilikti! - prašo jis geruoju.
    - Kurgi mes eisime, - rėkiame atsigulę abudu su Vytautu, - mes esame ligonys! Mes negalime bepaeiti! Jei čia mums negalima nakvoti, sodink mus į kalėjimą!
    - Kad ir į kalėjimą negaliu jūsų pasodinti...
    - Na, tai kaip sau nori... Mes iš čia niekur neisime! Arba - duok mum vežimą. Važiuoti vis gal dar nuvažiuosime.
    - Mielu noru duočiau, bet kad neturiu. Visiškai nieko neturiu. Vokiečių moterim su vaikais gabenti - ir tai neturim, o jums - juo labiau.
    - Tam ir policija esi, kad gautum. Jei jau atitempėt mus čia iš Lietuvos, tai ir vežimą turite duoti...
    - Argi aš tempiau? Kuo gi aš kaltas?
    - O mes kuo kalti?.. Jei mes išeitumėm iš miesto, vis tiek, nebegalėdami paeiti, nugriūtumėm, o Miuleris mus nušaus, - mes dabar jį jau stačiai Miuleriu vadinome, - tad kuriam velniui mum dar eiti, vargti, kad jis tą pat gali ir čia padaryti? Miuleri, šauk, po perkūnų, greičiau!
    - Cho cho cho! - krizena Miuleris, - kada gi aš jus šaudžiau?
    - To dar betrūko, kad tu mus, padūkęs velniau, šaudytum!
    Policijos valdybos sekretorius prašo geruoju. Mes turime tiktai už miesto, pusantro kilometro, išeiti. Ten esąs kaimelis, gyveną ūkininkai. Jis duosiąs Miuleriui raštelį, su kuriuo jis galės rekvizuoti vežimą, ir mus toliau nuveš.
    - Cho cho cho! - krizena Miuleris. - Mes dar pavažiuosime!
    Policija gražiuoju prašo, - kurgi čia su ja pešies, katorgininkas būdamas! Einame per miestą ramiai, specialaus policininko lydimi, kad Miuleris pakeliui vėl nepliurptų. Už miesto - pasilikome vėl su tuo išglušėliu. Kaime su juo vėl ta pati velniava - kiekvienam jis turi išpliurpti visą mūsų istoriją.
    Brendame per vandenį iki riešų - buvo staigus atodrėkis su lietumi, - mokliname patamsyje nuo trobos į trobą, - vežimo mum niekas neduoda. Kiekvienas ūkininkas bijo, kad Miuleris, paėmęs vežimą, važiuos ir nuvažiuos jį, - ką tu su tokiu pliurpa! Ūkininkai visaip išsisukinėja. Miuleris - geros širdies žmogus - labai ir nespiria. Taip niekur vežimo ir negavome, - visi ūkininkai siuntė mus pas kaimo burmistrą, kuris gyveno dar už kelių kilometrų, kurį ir surasti tokią tamsią naktį buvo prasti juokai.
    Keikiame Miulerį bjauriausiais žodžiais, kuriuos tik prisiminti galėjome. Į mūsų koliojimą jis kriuksi tiktai:
    - Cho cho cho! Esu senas kareivis. Visa bus gerai.
    Vis dėlto burmistrą suradom. Jis mum net duonos po dvi rieki davė ir po puoduką kavos. Ir vežimą davė! Važiuojame!
    RAD lageris jau nebetoli buvo. Bet apie mūsų koloną niekas tame lageryje nieko negirdėjo. Lageris tuščias, bet nakvynės mums neduoda, - esą, dar papjausite, ko gero! Marš atgal.
    Burmistras įsiutęs, kad mes sugrįžome. Jis atlikęs savo pareigą, vežimą davęs. Dabar jis nebesileidžia į jokias kalbas, veja mus su visu Miuleriu iš kiemo lauk. Mes jau Miuleriui aplink snukį kumščiais vedžiojame, - žodžių mes jam jau nebeturime...
    Pasiųstume mes tą Miulerį visiškai po velnių, bet kad jis dabar pasidarė mum reikalingas! Mes - ligonys, be jokių dokumentų, be pinigų, svetimoj žemėj, - kur dingsime be Miulerio? Pagaus dar kaip bėglius iš lagerio ir pakars, - toks gi klaikus metas! Be to, mūsų blokui visuomet buvo uždėta kolektyvinė atsakomybė, vienas pabėgs - visi kiti nukentės!
    Varinėdami Miulerį nuo trobos į trobą, kaime vis dėlto gavome nakvynę. Vytautui temperatūros daugiau 40, bet jis laikosi herojiškai, nors ir pasiutusiai keikias.
    Ant rytojaus Miuleris užsimanė mus vėl į Lauenburgo policiją varyti, - dieną Miuleris buvo drąsesnis ir ėmė įsakymus davinėti. Mes įtikinėjame, kad jis policijon bent telefonu paskambintų, - galgi mum visai nereikia tenai grįžti.
    - Ne, ne, ne! - spiriasi Miuleris, - neskambinsiąs. Reikią eiti, jis žinąs, jis esąs senas kareivis, - telefonu kalbėti, žaltys, nemokėjo...
    Vargiai gyvi nulingavome į Lauenburgą. Miestas - pilnas žmonių. Vis pabėgėliai ir pabėgėliai. Naciai ruda uniforma traukia iš vežimų visus vyrus ir stato į rikiuotę - organizuoja pragarsėjusį Hitlerio folksšturmą. Vežimuose pasilikusios vienos moterys rėkia žliumbia, į padalkas nosis šluosto, nosinaites taupo. Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, susitikęs kiekvieną naują bobą, barška kaip sena katarinka:
    - Va, aš vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepjauna...
    Policijos valdybos sekretorius pasitiko mus kaip bulius raudoną skudurą!
    - O viešpatie! Ir vėl jūs čia! Lauk! Lauk! - ėmė kaukti jisai. - Aš gi jum sakiau, kad jum reikia eiti į RAD lagerį, ten jum vieta jau paskirta! Lauk, lauk!
    Į mūsų pasiaiškinimą, kad mes ten jau buvome, jis tiktai mojavo abiem rankom, - nieko jis nežinąs, nieko kita jis negalįs...
    - Kalėjiman jūsų neleisiu! Lauk, lauk!
    - Su šituo kvailiu Miuleriu atgal aš nebeisiu, - vis širdo Vytautas, - duokit kitą palydovą...
    - Cho cho cho! - žvengė Miuleris, matyti, patenkintas, kad jį Vytautas viešai kvailiu pavadino.
    Kito palydovo nedavė. Iš policijos valdybos išmetė mus lauk su visu Miuleriu. Grįždami atgal į tą lageriūkštį, turėjome verstis su tuo pačiu Miuleriu. Tik dabar mes jį paėmėm savo žinion. Mieste prie bobų iš tolo nebeprileidžiame.
    - Miuleri, velniau, nelįsk, - laiko nėra! - tempėme jį toliau - ir jis klausė.
    Užmiestyje pradėjome savarankiškai vežimus rekvizuoti.
    Važiuoja kokia vokiška moterėlė iš miesto, mes tuoj ją - čiupt:
    - Tetulyt, paveizėk, mes du, o iš paskos, matai, eina dar Miuleris, pliurpa tas prakeiktas...
    Nelaukdami moterėlės atsakymo, stabdome arklį, lipame į vežimą, o Miulerį sodiname prie moterėlės. Miuleris klauso. Miuleriui - kas: bet tik prie bobos sėdėti. Jis tuoj matarai matarai ir vėl pradeda savo:
    - Va, vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepjauna...
    RAD lageriūkštyje mus pasitinka taip pat, kaip policijos valdyboje:
    - O viešpatie, - ir vėl jūs čia! Lauk, lauk!
    Miuleris nuo mūsų jau už stulpo slepiasi. Iškišęs iš tenai galvą, pavilbina man pirštu, kad aš prieičiau arčiau:
    - Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.
    Palikę Miulerį už stulpo, aiškinamės. Kas gi mum toliau, po velnių, veikti? Mūsų spiriama, lageriūkščio sargyba šiaip taip telefonu išaiškino, kad mum reikia eiti dar keturi kilometrai į miestelį Lanc [Lanz] - ir ten rasime savo koloną.
    - O ką, ar nesakiau, kad rasime? - triumfuoja Miuleris, - duok tabokos pypkei prisikišti...
    - Še, - sakau, - pypkę tai prisikišk, tik į reikalus daugiau nesikišk...
    Pakeliui įprastu jau mum būdu rekvizavę vežimą, nusivežėme Miulerį į Lancą. Tenai jau laukė mūsų kolonos ateinant. Miuleris visiškai patenkintas. Miuleris šypsos iki ausų:
    - Aš esu senas kareivis. Sakiau gi, kad visa bus tvarkoj!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page