r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

LIV. POKYLIS ANT BULVIŲ

    Žukovo bažnytkaimyje mus sugrūdo į didžiulę daržinę, kurioje šiaudų buvo tiktai katinui nusišnypšt. Pirmieji sulindę į daržinę susikorė ant tų šiaudų ir iš stogo išplėštais pagaliais mostaguoja kitiem kaliniam: atseit, nebelipkite, ir mum patiem vietos mažoka. Visi kiti liko ant pliko laito, - kiauroj daržinėj, penkiolikos laipsnių šaltyje, neturėdami ko nei pasiklot, nei užsiklot. Pagaliau ir vietos atsigult visiem nelabai tebuvo. Reikėjo vieniem ant kitų lipti ir tuo būdu šildytis.
    Atėjus vakarui, draugai katorgininkėliai pradėjo mūsų maišus pjaustyti. Va, taip gražiai prapjauna maišą ir dar gražiau ištempia jo turinį. Vienas bandė ginti savo maišelį, - tai jam ir ranką iki kaulo prapjovė. Taip ir buvo: pjauna ir tempia. Gyventi pasidarė kažkaip visiškai nebeįdomu. Taip jau neįdomu, kad nėr kur dėtis. Kas gi, po velnių, toliau dar bus?
    Tuo tarpu vienam iš mūsų pasisekė susipažinti su dviem kaliniais vokiečiais, žaliakampių kriminalistų lyderiais. Pasirodo, daržinėje jie buvo susiradę ir su esesininkų pagalba okupavę pačią geriausią vieta. Po ilgų derybų ir gero užmokesčio jie sutiko ir mus priimti į savo kompaniją.
    Jų okupuotoji vieta buvo bulvių rūsys, susidedąs iš trijų skyrių. Centriniame skyriuje vieta buvo visų geriausia, - bulvių buvo per metrą nuo lubų. Kiti skyriai buvo prastesni, - ir bulvių buvo tenai mažiau, - gulėti ne taip šilta. Bet vis dėlto tai buvo tikras rojus, palyginti su likusia daržine.
    Centriniame skyriuje jau gyveno žaliakampių, mūsų kolonos kriminalistų, lyderis Francas su savo padėjėju, vienas lenkas - pirmojo bloko blokavas, pirmos rūšies latras ir krematorijaus kapas, vokietis kriminalistas. Į šią tokią garbingą kompaniją patekau ir aš su draugu. Gretimoje patalpoje ant bulvių buvo kitų tarpe apsigyvenę ir du lenku, Vlodekas ir Vladekas, du senu katorgininku, suspėjusiu visiškai subanditėti. Jie savo globon buvo pasiėmę įžymų Varšuvos universiteto profesorių Ro-skį.
    Prof. Ro-skis lagerin pateko už tai, kad nenorėjo sudaryti lenkų ministerių kabineto, dirbančio pagal gestapo švilpynę. Jis buvo senas mūsų pažįstamas, - geros širdies garbingas žmogus ir geras nelaimės draugas. Lageryje jį visi pažinojo. Jis, kaip ir kiti varšuviečiai, buvo labai kalbus, ir, kaip daugumas profesorių, - gerokai naivus. Todėl jis visuomet žinodavo labai daug naujienų. Šiuo atžvilgiu su juo konkuruoti tegalėdavo tiktai vienas varšuvietis, senas kapitonas Ost-ki. Bet jiedu nekonkuruodavo. Jiedu vieningai visokias žinias pasakodavo. Jų skelbiamos naujienos todėl ir buvo vadinamos Ostro agentūros žiniomis. Jiedu buvo gabiausi lageryje gandonešiai. išgirdai lageryje kokią žinią, pirmoj eilėj patikrink, ar tai nėra tiktai iš agentūros Ostro. Jei žinia iš šios agentūros - atidėk į šalį: vis tiek bus devintas vanduo nuo kisieliaus.
    Ostro agentūros šefas prof. Ros-kis Vlodeką ir Vladeką pirmą kartą pamatė tiktai šioje daržinėje. Jis nieku būdu negalėjo suprasti, kodėl jiedu staiga pasiėmė jį globoti. Netrukus tačiau reikalas paaiškėjo.
    Vieną vakarą - tame rūsyje mes gyvenome kelias paras, - jiedu, besirūpindami profesoriui patalpos pagerinimu, nudžiovė vienam mūsiškių kelionės maišą su rūkalais ir kelionės produktais! Daryti pas juos kratą buvo neįmanoma, - lipo su peiliais viršun. Teko tiktai susitaikyti su likimu.
    Banditų šefas Francas buvo ne toks. Jisai, sužinojęs, kad daržinėje mums supjaustė kelionės maišus ir daiktus išplėšė, tučtuojau atėjo mum į pagalbą. Tučtuojau pasiuntė kelis savo agentus į daržinę mūsų daiktų ieškoti. Perkūnas juos žino, kaip jie tamsoje tūkstantinėje minioje, tokioje spūstyje, veikė, bet štai netrukus atvedė vieną nusikaltėlį, kitą...
    Kvotą veda savarankiškai Francas, - jis buvo rūsio viešpats. Savo nuožiūra įkerta 20 ar 30 lazdų. Žiūrėk, dalį mūsų daiktų jis jau ir surado! Tai - talentas, kad jį kur velniai!
    Bet Vlodeko su Vladeku Francas nelietė, - jie dirbo iš vieno.
    Francas, sėdėdamas rūsyje, sugebėjo stačiai stebuklus daryti. Suorganizavo jis mum duonos, kavos, virtų bulvių, porą kartų sočiai geros šiltos sriubos! Mūsų padėtyje tai buvo daugiau negu stebuklas!
    Francas dirbo iš vieno su vienu esesininku vokiečiu, kurį jis vadindavo savo svainiu. Baisiai galingas atrodė tasai Francas, svainį esesininką turėdamas! Mes prieš jį pasijutome esą nykštukai. Taip baisu buvo, kad jis mus iš rūsio neišmestų. Reikėjo išrasti kas nors, kad ir mes Francui galėtume imponuoti. Jis turėjo esesininką svainį, mum reikėjo rasti esesininką - dar svarbesnę giminę. Pats likimas mum atėjo į pagalbą Vienam iš mūsų pavyko susipažinti su vienu esesininku, gana įdomiu egzemplioriumi.
    Jis buvo filosofijos daktaras, baigęs Berlyno universitetą. Jis buvo vermachto leitenantas, bet dėl kažkokių drausmės prasižengimų buvo nužemintas į kareivius ir išgrūstas į SS eiles. Su juo mūsiškis susitarė, kad jiedu pasiskelbsią esą artimi draugai, čia netikėtai susitikę tiktai.
    Tas esesininkas, filosofijos daktaras, atlindęs į mūsų rūsį, taip keikia nacių valdžią, tokius anekdotus pasakoja apie Hitlerį, kad nors dviguba juosta juoskis pilvą!
    Kai tiktai Francas ima didžiuotis savo svainiu esesininku, mūsiškis jam tuojau atsikerta:
    - Kas tavo tas svainis, - šiukšlė! Mano tai bent esesininkas. Senas draugas, filosofijos daktaras, - girdėjai, kaip jis Hitlerį keikia?
    Prieš šį argumentą Francas buvo bejėgis. Turėjo nusileisti. Mūsų padėtis rūsyje per vieną valandą sustiprėjo. Francas pradėjo mus ne tik gerbti, bet truputį mūsų ir prisibijoti. Užtat mum maistą su savo esesininku svainiu organizavo dar rūpestingiau.
    Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti net moterys kašubės, atnešdavo sriubą, - su jomis buvo galima visiškai laisvai kalbėtis, niekas nekontroliavo, - tai buvo jau velniai žino kas! Kaliniam taip griežtai draudžiama net kokį žodį pašaliniam žmonėm pasakyti, o čia - laisvai į rūsį ateina pašaliniai žmonės - net moterys! Tai vėl buvo grynas Franco organizacinių gabumų nuopelnas.
    Vieną kartą tačiau ir tą patį Francą nuorganizavo. Jis buvo susiorganizavęs keletą plėčkų samagono, kelis tenai litrus. Atėjo pas jį rūsin į svečius svainis esesininkas ir garsus banditas Kostekas su savo padėjėju - adjutantu, - jiedu gyveno kitame daržinės gale ir organizavimo darbą varė savarankiškai, su Francu nesidėjo.
    Šalia manęs prasidėjo banditiškos vaišės. Geria jie tą savo samagoną, vienas kitam per snukį užvažiuoja ir vėl geria. Geria, vemia ir vėl geria, - visa tai darosi čia pat vietoje, prie mano galvos. Pagaliau, visiškai nuvargę, sudrimba jie, kur kas sėdėjo. Naktį dingo iš rūsio esesininkas svainis, o paryčiui - Kostekas su savo adjutantu. Tuo tarpu pabudęs krematorijaus kapas velniuojasi, net bulvės šokinėja. Pažadintas Francas šnirpščia:
    - Tylėk, krokodile, aš dar miego noriu!
    - Ką, tylėk, - spjaudosi krematorijaus kapas, - žiūrėk, ką tie niekšai padarė! Va, va, žiūrėk!
    Kapas rodo savo kelnes. Jos - skylėtos, supjaustytos. Jas naktį svečiai supjaustė ir išsinešė kišenes. Pačiam Francui supjaustytos ne tik kelnės, - supjaustytas ir švarkas! Tai bent svečiai! Francas tokių svečių dar nebuvo turėjęs. Francas dabar tariasi su krematorijaus kapu, kaip tam niekšui Kostekui atsilyginti reikės. Tuo tarpu rūsyje atsiranda ir Kostekas su savo adjutantu, abudu su dideliais peiliais rankose. Kostekas įsiutęs ne mažiau už Francą: jam šeimininkai pernakt nudžiovė puikų naują odinį apsiaustėlį!
    Svečiai šturmuoja Francą, Francas - nepasiduoda. Peiliai taip ir blikčioja nuo bulvių iki lubų! Pagaliau muštynės aprimsta, žaizdos perrišamos, - svečiai ir šeimininkai sėdasi drauge - samagono likučių baigti. Vienas dar geria, kitas, į samagoną pažvelgęs, avansu vemia.
    Tą pačią naktį šalutinėj patalpoj ant bulvių vyko taip pat didelė istorija. Prof. Ro-skio globėjai staiga vienas kitą ėmė smaugti. Vienas rėkia: Vladek! Kitas rėkia: Vlodek! Ostro agentūros šefas, laužydamas rankas, vaikšto aplinkui ir poteriauja:
    - Vlodek! Vladek! Vlodek! Vladek! Vlodek! Vladek!
    Nežinia, kuris iš jiedviejų, Vlodekas ar Vladekas, ar abu sutartinai, staiga - kad smogs savo globotiniui į pilvą kojomis! Senelis nurieda ant bulvių vaitodamas. Niekas daugiau nebedrįsta prie Vladeko su Vlodeku prisiartinti. O jiedu - vienas kitą kad smaugia, kad smaugia! Ir ritinėjasi po bulves, nekreipdami į nieką dėmesio. Staiga vienas iš jų pakyla bėgti, nuversdamas vienintelę žvakę, taip pat Franco suorganizuotą, rūsyje degusią. Rūsys pasineria visiškoje tamsoje. Paskui vieną bėgantį dumia kitas, už gulinčiųjų patamsyje užkliūdamas, per galvas persirisdamas.
    Kol surandame nuverstą žvakę, kol ją uždegame, vieton pastatome, Vladeko su Vlodeku ir pėdos ataušo. Viskas buvo tvarkoje, tiktai vienam iš mūsiškių trūko batų, kitam - apsiausto, trečiam - kelionės maišo. Visa tai Vladekas su Vlodeku nujojo. Jiedu į mūsų koloną jau nebesugrįžo.
    Keliom valandom praslinkus po jų dingimo, dingo ir blokavas, gulėjęs šalia manęs. Jis nieko nepavogė. Po kelių dienų jis grįžo atgal į koloną. Sugrįžęs jis pasakojo:
    Esesininkų tarpe buvo vienas lenkas, prievarta paimtas į SS eiles. Jisai norinčius bėgti kalinius išvesdavo iš Žukovo bažnytkaimio sienų iki tokios vietos kur jokių esesininkų jau nebebuvo. Išveda jisai ir paleidžia. Verskis toliau jau pats, kaip išmanai. Jis išvedė ir Vladeką su Vlodeku. Jis buvo išvedęs ir blokavą. Tiktai, blokavo pasakojimu, labai sunku buvo jo patarnavimu pasinaudoti. Labai gilu sniego, - kol mes buvome Žukove - keturias paras be paliovos pustė, - sunku toli nueiti. Šunes suseks. Nuėjęs toliau, patenki į kašubų gyvenamus kaimus. Dienos metu kašubai mielu noru priima, pavalgydina, valgio kelionei įdeda, bet nakvoti niekas nepriima. Bijo visi. Visi varo nakvoti į mišką. O miške, - neturėdamas ryšių, - ką gi tenai veiksi tokiame giliame sniege? Vis tiek pagaus, - visur pilna šnipų. Pagavę gi tikrai pakars.
    Pabandęs bėgti, blokavas trečią diena vis dėlto pasivijo koloną, - čia jam atrodė būsianti mažesnė rizika. Kolonos vadas, bulius Bratkė, priėmė jį išskėstomis rankomis, - dabar jis būsiąs jam, Bratkei, dar brangesnis...
    Tiesą pasakius, kolonos vadas dėl pabėgusiųjų skaičiaus labai nesijaudindavo. Jis tiktai pavargėlių ir paliegėlių nepakęsdavo, - juos visus pakelėj šaudydavo. O pabėgėlį - nurašydavo į nušautųjų skaičių - niekas gi jų numerių ir pavardžių netikrino! - ir baigta jo visa buhalterija. Buliaus Bratkės vedama kolona tirpte tirpo.
    Žukove mano abchazas Ilja ir mane apvogė: iškraustė lašinius, papirosus, sausainius ir kitokius dalykus. Teko atsisveikinti su juo. Iš dviejų maišų man vienas beliko. Tai jau didelė pažanga buvo padaryta.
    Žukove gyvenant, ir maisto buvo šiek tiek duodama. Mum Francas jo parūpindavo kiek reikiant, esantiem daržinėj - sunkiau vyko. Vieniem duonos ir margarino teko po dvi porcijas, kitiem - nieko neliko. Tas pat buvo ir kavos reikalu.
    Žukove keturi mūsų grupės nariai sunkiai susirgo. Sirgo jau anksčiau pakeliui, tik Žukove temperatūra laikėsi pastoviai apie 40 laipsnių, - vėliau pasirodė - šiltinės būta.
    Sveikieji išsirikiavo žygiuoti toliau, o ligonys, atsiradę daržinėje, pasiliko vietoje. Jiems prižiūrėti ir globoti pasiliko esesininkas, filosofijos daktaras, - tą pačią dieną visus ligonius iš daržinės perkėlęs į privačias šiltas trobas ir toliau juos rūpestingai kiek galėdamas slaugęs.
    Baisiai mum gaila buvo skirtis su esesininku, filosofijos daktaru, bet ligoniam jis buvo reikalingesnis, negu sveikiesiem.
    Išeidami iš Žukovo, pasinėrėme pusnyne - ilgam laikui.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page