r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

LIII. SUDIEU, SUDIEU, DIEVŲ MIŠKELI!

    1945 metų sausio 24 dieną visiem kaliniam buvo pranešta: būti pasirengusiem kelionei. Rytoj ketvirtą valandą ryto išvykstam.
    Puiku! Vadinas, bent čia vietoj nečirškins ir nešaudys!
    Kas tokią pasiutusią naktį bemiegos! Visi tamulinėja it girti tarakonai: kas ryšulius graibo, kas aplink pirtį tursinėja.
    Ketvirtą valandą ryto mes jau visi su rogutėmis išsirikiavę. Aš buvau vienas. Turėjau du maišioku lobio ir vieną didžiulę antklodę.
    Pažįstamas esesininkas, pažiūrėjęs į mano lobį, kraipo galvą:
    - Ich sehe schwarz, - atseit, tavo lobio ateitis juoda, verčiau mesk čia pat jį po velnių į patvorį!
    Visas lageris buvo padalytas į aštuonias maršo kolonas. Kiekvienai kolonai buvo duotas vadas - SS feldfebelis, būrys sargybinių ir atskira komandėlė su šunimis. Daugumas sargybinių ir šunes buvo specialiai iš Gdansko atgabenti, atseit, nes ir šunes - ir tie mums nebepažįstami.
    - Ė-ė, čia kažkas jau nebelabai gerai dvokia! Lageryje pasiliko tiktai žydai, sunkūs ligonys, negalėję paeiti, ir pasiryžėliai simuliantai, turėję kažkokių neaiškių ateities planų.
    - Supleškėsite kaip blakės, - liūdnai lingavome jiem.
    - Et, pažiūrėsime dar, kas greičiau! - atsakinėjo jie ir ieškojo vietelės, kur tamsiau pasislėpti.
    Mūsų kolona gavo žygiuoti pirmoji. Ji turėjo apie 1600 vyrų kalinių. Jos sudėtin, be mūsų mažyčio bloko, įėjo dar kitu du mažu bloku ir didelė dalis ligonių. Šiuos pastaruosius, kurie tik galėjo paeiti, vidunaktį prikėlė iš lovų, davė jiems apsivilkti dvi pori skalbinių, paprastą menkutį kalinišką be pamušalo apsivilkimą, tokį pat apsiaustėlį, visiškai panašų į ligoninės chalatą. Davė jiem po vieną menkutę antklodėlę, skardinį emaliuotą dubenėlį, šaukštą, medines klumpes, ir visas jų lobis buvo tokis. Daugelis neturėjo jokių kojinių, - vidužiemį į sniegą išėjo basnirčiomis.
    Kiekvienam kaliniui buvo išduota duonos ir margarino porcija dviem dienom, tačiau daugumas visa tai suvalgė čia pat vietoje iš karto, - lengviau nešti būsią...
    Išžygiuojančias kolonas išlydėjo tasai avinėlis kapitonas Cetė. Majeris Stovėjo raudonuose rūmuos prie lango ir šnapsą lakė. Lageryje jisai nesirodė, - matyt, bijojo, kad kaliniai jo kartais per klaidą vietoj skarmalo nesuplėšytų.
    Išjudėjo mūsų kolona... Sudieu, sudieu, Dievų miškeli! Vis dėlto gražiai buvo prisikeikta tavo nesvetingame pavėsyje!
    Iki gelžkeliuko nebuvo nė kilometro, - tiek tiktai ir užteko mūsų rogučių!
    Traukinėlyje buvo keli keleiviniai vagonėliai važiuojančiai vokiškai publikai ir esesininkam palydovam. Kaliniam gi - keli prekiniai vagonėliai ir kelios platformos, - ir viskas. Pusantro tūkstančio žmonių čia turi sutilpti! Kamšatis, spūstis - baisiausia. Apie rogučių sutalpinimą ir kalbos nebegali būti, - žmonės vienas ant kito lipa, kitas ant kito kaba, vienas spaudžia, kitas rėkia, trečias kišenes krausto... Iš mūsų kolonos koks šimtas žmonių nebetilpo, - vėliau buvo prijungti prie kitų kolonų.
    Šitokiame keliais sluoksniais prigrūstame traukinėlyje važiavome aštuoniolika kilometrų - iki Vyslos.
    Pakeliui vaizdai gana jaudiną. Pilni takai takeliai vokiečių. Kas - važiuotas, kas - pėsčias. Kas - skurdų vaikišką vežimėlį tempia, prisikrovęs lobio, kas - rogutes, o kas visą savo mantą velka prisirišęs prie dviračio. Kliši seniai, moterys su mažais vaikais. Visi traukia į Gdanską, į Gdanską - tą išganymo vietą...
    - Heil Hitler - mojuoja ranka linksmesni katorgininkai aplenkiamiem vokiečių bėgliam, - mes vis dėlto važiuoti važiuojame, o jūs, grynosios veislės veislininkai, pėsti kulniuojate!
    Neprivažiuojant prie Vyslos, plentas per kelis kilometrus užsikimšęs. Pilnas vežimų ir pėsčiųjų. Vysla plati tokia, pasipūtusi. Garinis keltas - nors ir didelis, ir pajėgus, bet jis vienas su tokia žmonių ir arklių mase nepajėgia susidoroti.
    Per porą kilometrų nuo Vyslos ir mus iškraustė iš traukinėlio. Nuvirtau iš platformos į pusnį iki juostos.
    Kurgi, po velnių, nunešiu aš tuos du savo maišiokus!
    Paskubomis traukiu iš maišų daiktus ir mėtau į sniegą. Žiūriu, - ir kiti tą pat daro. Kitas net visą lagaminą nusibloškia. Tiktai keli, perkūnas juos žino, kaip sugebėję ir rogutes atsitempti, paskubomis riša savo mantą prie rogučių.
    Man bemėtant daiktus, staiga šalia manęs atsiranda vienas toks storas juodas kalinys, abchazas, iš Kaukazo, iš Suchumio, vardu Ilja, Su tuščiu lagaminu, pakelėje nudžiautu. Raumeningas, tvirtas kaip mulas.
    - Duša moj, - mano dūšele, - juokias jis man, - nebūk kvailas, daiktų nemėtyk, prisireiks. Duokš, aš tau panešiu. Tu man už tai pakelyje valgyti duosi.
    Valgyti atsargos turėjau. Sausainių, duonos, lašinių. Rūkalų. Mielu noru užverčiau vieną maišą abchazui, - vis tiek pats nepanešiu!
    Likęs su vienu maišu, pūškuoju per pusnis it garvežimis.
    O! Mum davė atskirą keltą!
    - Heil Hitler! - mojuoja katorgininkai pasiliekantiem ant kranto vokiečiam, laukiantiem nesulaukiantiem savo eilės.
    - Nors kartą vis dėlto geriau būti ne grynos veislės padaru!
    Ant kelto šalia manęs atsirado sudžiūvęs toks kalinys, imeretinas, iš Kaukazo, iš Soči, vardu Aleksandras.
    - Jei duosi valgyti, duok, - sako jis man, - aš tau ir antrą maišą panešiu!
    - Duosiu! Imk, susimildamas! - aš vis tiek nešti jėgų neturiu!
    Žiūriu, - ir kiti, turėję maisto atsargų, apsirūpina nešikais...
    Nusiritę nuo kelto, pakrikome po visą kalinių minią. Mūsų blokas iširo. Mes tapome vėl eiliniai katorgininkai, - tokie pat, kaip ir visi kiti.
    Plentais ir vieškeliais mum eiti negalima, - visa tai rezervuota kariuomenės ir vokiečių bėglių reikalam. Mus varo šunkeliais, - užpustytais, sniego užverstais. Pusnys ir pusnys. Sniego dažnai iki juostos. Sargybinių ir šunų apstotus varo mus smarkiais žingsniais. Eiti baisiai sunku. Vis reikia laikytis krūvoj, atsiliekantiem nuolat reikia per sniegą bėgti. O krūvoje eiti taip pat neįmanoma, - vargiai gyvi kaliniai eidami svyruoja, kits kitą stumdo, kits kitam ant kulnų lipa...
    Mūsų kolonos viršininkas SS feldfebelis Bratkė [Bratke] bliauna it pasiutęs bulius ir nuolat į orą iš revolverio šaudo. Nusipenėjęs tas Bratkė toksai keturių dešimčių penkių metų vyras, su žema kakta ir plačiais žandais, iš prigimimo - policininkas. Fizinės jėgos - milžiniškos. Žygiuoti jis gali kaip lokomotyvas. Todėl ir kitus taip varo. Penkias minutes pasilsėti jis duoda tiktai po dviejų valandų kelionės, ir vėl - toliau ir toliau. Po penkių tokio padūkusio maršo valandų, jau pavakary, pusvalandis poilsio. Kas turi maisto atsargos, bando užkandžiauti; kas neturi, penkis pirštus čiulpia. Mano ligota širdis jau streikuoja, aš valgyti nė nenoriu, užtat mano abchazas su imeretinu kerta mano lašinius, ausis pakratydami. Po pertraukos - vėl tas pat pasiutimas. Gena kaip gyvulius į skerdyklą. Net palydovai esesininkai keikias. Ir jie, drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius, šlepsi.
    Sutemo. Visiškai tamsu pasidarė. Patekome į tuščią plentą. Eiti lengviau, bet taip sunku laikytis ant kojų, - baisiai slidu. Ir taip šalta, šalta. Per daug mes jau pavargę, kad ir ėjimas sušildyti galėtų. Pradėjo pliaukšėti palydovų revolveriai. Čia - pykšt, čia - pykšt; pribaigia pavargėlius, nebegalinčius toliau eiti.
    - Na, ir velniai! - dairaisi žmogus, ar koks revolveris į tave dar netaiko...
    Staiga šalia manęs atsiranda vienas esesininkas. Prakalba lietuviškai.
    - Nagi, - sakau, - iš kur lietuviškai moki?
    Esesininkas suminėjo visus koliojimos žodžius, kuriuos tiktai mokėjo. Jis esąs lietuvis nuo Kybartų. Šaltkalvis Šešelga. Prieš trejus metus jį Kybartuose pagavę vokiečiai esesininkai ir išvežę į darbus Vokietijoje. Jis iš darbo bėgęs, jį pagavę ir pasodinę į kalėjimą. Išlaikę tenai šešis mėnesius, o iš kalėjimo atvarę stačiai į SS kareivines, apmovę SS uniformą ir padarę esesininku. Visą laiką jis plūkęsis aplink Gdanską, o dabar jį atvarę į lagerį kaliniam lydėti.
    - Ar tau nedraudžiama gi su kaliniais kalbėti?
    - Žinoma, draudžiama. Bet dabar tamsu. Tie šunes nemato.
    - Bet kad jau perdaug atvirai tu su manim kalbi... Nebijai?
    - Žinau, kas tamsta esi... Pažįstu iš raštų...
    Šešelga jau buvo pakeliui susipažinęs ir su kitais lietuviais, mūsų bloko nariais.
    Tiktai apie dešimtą valandą vakare, nuėję daugiau keturių dešimčių kilometrų tokiu žiemos keliu, pasiekėme miestelį Praust, kur mum buvo skirta nakvoti. Majeris tenai jau buvo automobiliu nuvažiavęs, - jis jau laukė mūsų kolonos. Per patikrinimą kiti ėmė virsti iš nuovargio žemėn. Aš buvau pirmųjų nuvirtėlių tarpe. Šešiolikos žmonių mūsų kolonoje per tą dieną jau pritrūko: juos pakeliui nudėjo esesininkai.
    Mum nakvynei buvo skirtas aplūžęs trobesys, kuriame seniau gyveno anglai, karo belaisviai. Dabar jisai buvo be langų ir, žinoma, nekūrentas. Vietos jame buvo labai maža. Susidarė tokia kamšatis, kad ir be pečių pasidarė nebešalta... Kaliniai nugriuvo, kas kur galėjo. Kas - ant narų, kas - po narais, kas - koridoriuje, kuriame iš ryto pasiliko gulėti jau keletas lavonų. Valgio - jokio. Niekas nieko niekam nedavė. Maitinkis, kaip nori, nors medinės klumpės padą graužk. Privačia iniciatyva buvo suorganizuota poris kubilėlių kavos, bet jos teko tiktai nedaugeliui. Kitiem liko tiktai oras, ir tas pats - smarkiai dvokiantis. Iš ryto - tas pat. Nė duonos gabalėlio. Nė kavos gurkšnio. Nieko. Ničnieko. Mano abchazas Ilja, apsižergęs mano maišą, pasiraitęs rankoves, mušasi su atakuojančia jį minia, - norinčių maišą nešti atsirado tokia daugybė! Abchazas Ilja rėkia, jis nešiąs vienas ir jokiam kitam velniui nešti neduosiąs...
    Antra kelionės diena - tokia pat, kaip pirmoji, tik kelias keliais kilometrais trumpesnis. Pakelyje nušautų liko jau daugiau dvidešimties. Beeinant taip pat sutemo. Per užpustytus kelius pasiklydome. Prisidėjo dar šešetas kilometrų, per sniegą, per laukus. Nakvynė daržinėj, kurioje buvo šiek tiek šiaudų. Šalčio apie dvidešimt laipsnių. Kavos vėl tiktai vienas kitas gurkšnelį tegavo, visi kiti - tiktai špygą nemarinuotą ir lazdą per šonus. Susiglaudžiau daržinėj su draugu ant grindų palei šiaudus ir dūsauju it šuva mėnesienoje. Šalta, po velnių! Dantis ant danties nepataiko. Tuo tarpu kažkuriam padūkėliui, gulėjusiam aukštai, viduriai sugedo. Ir štai - lep lep lep - jo nelaimės vaisius sudribo ant mano su draugu galvų...
    Pakarti judošių vertėtų už tokį darbą, bet kur tu jį naktį surasi! Verskis, kaip išmanai, - laižykis, kad nori!
    Iš ryto vėl! - maisto nė trupinėlio. Marš į kelionę. Prasidėjo pasikėlimas į Kašubijos kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn. Sniego vis gilyn ir gilyn. O kad pusto, kad drimba, sniegas veidą kad degina! Žmonės pakeliui griūva kaip pūzdrai. Esesininkai juos revolveriais paspragina.
    Taip tęsėsi kelias dienas, kol pasiekėme bažnytkaimį Žukovo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page