r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

LII. IŠSIGIMĖ VISI VELNIAI

    Į 1944 metų pabaigą ėmė vis aiškiau ir aiškiau pasireikšti lagerio išsigimimo požymiai.
    Kol dar kovos vyko kažkur toli už Rytprūsių sienų, mūsų esesininkai buvo tvirtos dvasios ir nepalenkiamo kūno. Jie šventai pasitikėjo Hitlerio apvaizda ir mūsų žydžių iškastais pasienio apkasų grioviais. Karo veiksmam ėmus persimesti per sieną, net ir drąsiausių kalinių atžvilgiu esesininkų nuotaika ėmė kristi it lašelis iš nosies.
    Teisybė, esesininkų tarpe buvo jau ne vienas toks, kuris viduvasary ėmė kalbėti, kad karas jau prakištas, ir be paliovos pradėjo lakti degtinę.
    Kadangi lageryje akių gydytojo specialisto nebuvo, Heidelis paskiriem kaliniam leisdavo savo lėšomis važiuoti į Gdanską, kad juos tenai apžiūrėtų specialistai. Man akys jau vienuolika mėnesių be paliovos skaudėjo. Heidelis leido ir man pasivažinėti į Gdanską, - net tris kartus nuvažiuoti.
    Man buvo leista važiuoti civiliniais drabužiais, ant kurių tik maži katorgininko požymėliai tebuvo prisiūti, - tų ženklelių reikšmės nežinąs negalėjo suvokti, kas aš per paukštis.
    Lydi mane specialus esesininkas palydovas, su kuriuo drauge ir traukinėlyje sėdime, ir pypkeles traukiame, ir šnekučiuojamės it seni bičiuliai. Gdansko akių klinikos vedėjas - profesorius, sužinojęs, kas aš esu, tyrinėja mano akis pusantros valandos, bičiuliškai kolegiškai šnekasi, visai nekreipdamas dėmesio, kad už durų eilės laukia visas būrys vokiečių, kurių tarpe kiti net su partijos ženkleliais ant krūtinės, nekreipdamas dėmesio į tai, kad mano palydovas liko prie durų stovėti, - kad jo niekas ne tik atsisėsti nepakvietė, - niekas jam ir gero žodelio nepratarė.
    Mano palydovui buvo įsakyta stropiai sergėti, kad aš po miestą nesivalkiočiau, su niekuo nesusitikčiau ir nekalbėčiau, - sėdėčiau kur nors uždarytas nuo traukinio iki traukinio.
    Iš klinikos mudu su palydovu nudrožėme stačiai į... Ratskeller - geriausių Gdanske pietų valgyti, kur valgo aukštoji miesto valdininkija. Mano palydovas turėjo maisto kortelių, o aš - pinigų. Jis gerai žinojo, kad man pinigai turėti yra griežtai draudžiama. Bet jo akivaizdoje aš mokėjau savo pinigais ir už pietus, ir už alų, kurio mandagios padavėjos mudviem nesigailėjo. Paskui apėjome dar kokias septynias smukles. Bebandydami alaus rūšį ir vyno beieškodami. Aš to vyno jau būčiau slaptai gavęs pas vieną smuklininką, Gdansko miesto tarybos narį, pilvūzą tokį su partijos ženklu, bet visą reikalą pagadino mano palydovas. Kai tik jį smuklininkas pamatė - visas pažaliavo iš baimės. Kaipgi aš jį galėjau įtikinti, kad šis esesininkas vyno nori ir išgėręs - nesikandžioja? Kad jis vyno nori - smuklininkas tikėjo, bet kad jis nesikandžioja - ne, jis tokiais dalykais patikėti negalėjo!
    Kitą kartą važiuoju Gdanskan su kitu esesininku. Pasilikę dviese, šnekučiuojamės politiniais reikalais visiškai laisvai, - ne visai kvailo berno būta. Privažiavus Gdanską, sako jis man:
    - Aš paleisčiau po miestą tave vieną vaikščioti, bet gali kas nors kartais tavęs dokumentų paklausti. Įtars, kad iš lagerio pabėgai, - tuomet ir tau, ir man bus blogai. Geriau vaikščiokim kartu.
    Vaikštom mudu po Gdanską, apžiūrinėjam visas miesto įžymybes. Užeinam į vieną smuklelę, į kitą... Vienoj tuščioj smuklelėj prie mūsų prikimba smuklininkas su politika - tuomet kaip tiktai buvo prasidėjęs sąjungininkų desantas Normandijoje.
    - Mano nuomone, - mušasi į krūtinę smuklininkas, - labai gerai padaryta, kad leido anglam ir amerikiečiam išlipti į sausumą. Mano nuomone, kam mum plaukti pas juos jų mušti, jeigu galima palaukti, kol jie patys čia plauks, ir mes čia juos išmušime!
    - O taip, - pritaria palydovas, - tegu tiktai jie priveža daugiau savo kariuomenės! Mes čia juos visus ištašysim - ir karas bus baigtas!
    - Bet, mano nuomone, - kryžiavojasi smuklininkas, - pabrėžiu, mano asmene nuomone, reikėtų užimti ir anglų salos... Iš jų visuomet mum visokios nelaimės eina...
    - O taip, - pritaria mano palydovas, - mes visus anglus iš salų sugrūsime į jūrą. Nė vieno anglo saloje nepaliks. Tegu prilaka visi, niekšai tokie. Kad jų veislės nepaliktų!
    - Bet, mano nuomone, - toliau sketeriojasi smuklininkas, - pabrėžiu, mano asmene nuomone, dėl mūsų nelaimių visų kalčiausi yra žydai, pabrėžiu, mano asmene nuomone...
    - O taip, - pritaria mano palydovas, - žinoma, vis tie žydai. Mes visus pasaulio žydus susirinksim. Visus iškarsim. Ant šakių pakratysim.
    Ir varo gi jiedu šitokią politiką, - kad juos kur uošvė raitoji! Vienas kriokia, kitas gargaliuoja. Vienas kala, kitas zalatija. Man, besiklausant jųdviejų kalbos, darosi šilta ir akyse marga.
    "Ot, po velnių, tai įkritau it blusa į sirupą, - galvoju sau, seilę rydamas, - su šitokiu kvailu velniu palydovu taip atvirai kalbėjaus! Juk dabar aš jau galutinai baigtas! Tai kas, kad liudininkų nebuvo, - valdžios akyse vis tiek bus jo teisybė, ne mano, o jis gi viską dabar papasakos valdžiai!"
    Užmokėjęs už alų, išėjau iš smuklės it tarakonų graužiamas.
    - Ar girdėjai, ką aš su smuklininku kalbėjau? - klausia manęs palydovas.
    - Buvo tai senas tamstos pažįstamas? - nežinodamas ką atsakyti, savo rėžtu klausiu palydovo.
    - Ne! Pirmą kartą matau jį. Iš viso aš pirmą kartą savo gyvenime dabar buvau jo prakeiktoje smuklėje...
    - Tai aš visiškai nesuprantu tamstos kalbos prasmės, - vėl išspruko man neatsargus žodis.
    - O kaipgi aš su juo kitaip galėjau kalbėti? - pyktelėjęs atrėžia jis man. - Aš esu SS uniformoje, jis manęs bijo, kitaip negali kalbėti. O aš - iš kurgi aš galiu žinoti, koks velnias jisai yra, tas kiaulė?! - visiškai piktai nusikeikia palydovas.
    Toliau su manimi jis vėl protingai kalbėjo.
    Trečią kartą trečias mano palydovas nuvedė mane prie Gdansko priemiesty pas savo uošvę, - kas taip pat labai griežtai prieštaravo visiem valdžios įsakymam ir draudimam. Nuvedė jis mane ir pasodino kambary palei pečių, - va, čia sėdėk, - pasakė jis man.
    Sėdaus ir sėdžiu palei tą jo uošvės pečių, - ką gi daugiau darysi nesėdėjęs. Sėdžiu aš tenai valandą, sėdžiu kitą, sėdžiu trečią kaip elgeta, tiktai poterių nekalbėdamas. Nė krust iš vietos. Nuobodu. Pikta. Jis su savo uošve kažką tenai šurum burum, o man - pečius tiktai? Kolgi aš čia, po velnių, sėdėsiu?!
    Pagaliau palydovo uošvė atneša ir padeda man ant stalo duonos lėkštę ir gerą pusdubenį sriubos. Makaronai! Piene virti! Pasiuto?
    - Še, valgyk, kad sveikas būtum, - sako man palydovo uošvė, tokia stambi, plati moteris su purvina prijuoste.
    Kertu aš tą sriubą, net ausys lepsi. Puikūs makaronai, nieko nepadarysi! Po velnių!
    Mano širdis iš karto sentimentali pasidarė.
    Praslinkus dar keliom minutėm, plačioji uošvė vėl įsvyruoja į kambarį. Šį kartą atneša lėkštę, pilną bulvių ir šviežios kiaulienos! Aš net išsižiojau iš nustebimo, - tikrai, boba pasiuto!
    - Valgyk į sveikatą, - sako ji man, - mes ūkininkai. Turim dar. Mūsų nenuskriausi...
    Purtau šviežią kiaulieną su bulvėm, - karališki pietūs!
    Plačioji uošvė įsėlina trečią kartą. Šį kartą ji slenka patylomis, apsidairydama, ar žentas nemato. Tsssss... - šnabžda ji man, prisikišusi pirštą prie lūpų. Prilingavo prie manęs, prisišliejo.
    - Pasakyk, kaip pas jus tenai... lagery... ar tikrai taip baisu, kaip čia žmonės pasakoja? O kaip elgias tenai mano žentas?.. Neskriaudžia jūsų?..
    Aš - ką gi, - prisikirtęs tokių karališkų pietų, kur čia geraširdę moterėlę begraudinsiu!
    - Ne, - sakau, - žentas kaip visi žentai: nieko pikta nedaro.
    Ir tikrai, jos žentas nebuvo blogas. Niekas juo nesiskųsdavo. Pagaliau jis buvo tiktai eilinis kareivis, jokių aukštesnių pareigų neturėjo, - neturėjo ir progos savo temperamentui parodyti.
    - O, vargas, vargas! - dūsavo moterėlė, - kuo gi jis kaltas! Paėmė, mobilizavo kaip kareivį... Kur paskyrė, ten turi būti... Kur žmogus pasidėsi?.. Tiktai jam nieko nesakyk!
    Pamatęs pro praviras duris kitame kambaryje radijo aparatą, sakau jai:
    - Dabar per radiją skaito vokiečių štabo pranešimą apie karo veiksmus, - ar nebūtų galima pasiklausyti?
    - Oi, ne, ne, ne! - ėmė ji kratytis abiem rankom, - tai politika! Mes politikos iš tolo bijome!
    Trečiojo reicho piliečiai bijo per nuosavą radiją net savo štabo pranešimo klausytis! Vargšai, vargšai!
    Metų pabaigoje ir pačiame lageryje drausmė ėmė šliaužti velniop. Majeris lageryje rodėsi vis rečiau ir rečiau. Savo vieton atsiųsdavo vis tą avinėlį nekalčiausią, tą savo pavaduotoją kapitoną Cetę, kuris apie lagerio reikalus vis dar nieko neišmanė ir nemokėjo jokio įsakymo duoti. Jis tiktai retkarčiais pagraibydavo po kišenes grįžtančių iš darbo kalinių - tuo jo visa administracinė išmintis ir pasibaigdavo.
    Tuo tarpu Zelionkė iš kalinių tarpo paskyrė du prityrusiu banditu lagerio policininkais. Parišo jiem dryžuotus raikščius per rankoves, davė po stambų bizūną ir paleido juodu į lagerį "tvarkos daryti". Jiedu buvo tiesioginiai Zelionkės padėjėjai ir pavaduotojai, oficialiai pripažinti, plėšimo ir mušimo reikalu, - Zelionkės galybė dar labiau išaugo.
    Po Naujų metų susisiekimas su moterų barakais visiškai palengvėjo. Ne tik ilgiausius vieni kitiems laiškus laisvai rašė - net ir vakaruškas suruošdavo, - moterų barakai ūžte ūždavo.
    Iš sandėlių skubos keliu ėmė dingti visokie daiktai. Pirmoje eilėje esesininkai ėmė tempti iš sandėlių kalinių lagaminus ir geresnius civilinius drabužius. Ėmė apsirūpinti visokiem atvejam. Paskui esesininkus ėmė tais pačiais dalykais rūpintis ir kaliniai. Daugiausia civiliniais drabužiais. Lagaminų nebeliko. Ėmė gaminti juos DAW dirbtuvės, ėmė siūti kelionės maišus. Valdžia ėmė pakuotis daiktus ir brangenybes. Pirmoji pradėjo dokumentus viešai deginti ligoninė. Ją tučtuojau pasekė politinis skyrius, kiemo pakrašty pleškindamas savo dokumentėlius ir byleles.
    Po lagerį sklido įvairiausi gandai. Visiem aišku buvo, kad šiokia ar tokia lagerio evakuacija yra neišvengiama ir kad ji įvyks labai greit. Bet - kur, kada tai įvyks - niekas nežinojo. Vieni manė, kad pėsčiomis reikės eiti apie keturis šimtus kilometrų. Kiti tikino, kad paskutinį momentą kaliniai bus paleisti, bent politiniai. Treti - traukė pečiais, kreipdami dėmesį į statines, vežamas prie kalinių gyvenamų blokų, dervos pripilamas.
    - Et, - sakė jie, - pamatysite, padegs naktį gyvenamus barakus, sučirškins mus visus gyvus. Kas bandys nedegti - iššaudys kaip kurapkėles...
    Visokie gandai plito juo labiau, kad valdžia uždraudė lageriui laikraščius gauti. Joks paštas, jokie laiškai, jokie siuntimai nebeateidavo. Visi radijo aparatai iš visur buvo surankioti ir nežinia kur nukišti.
    Nejauku pasidarė. Niekas nieko tikra nežinojo. Nežinojo net Majeris. Kelis kartus skubos keliu klausė aukštesnės valdžios, kas daryti, kur ir kaip evakuotis, - jokio atsakymo negavo.
    Mūsų lietuviškasai blokas 1944 metais gaudavo palyginti daug siuntinių. Mum buvo prisiųsta iš namų įvairių daiktų - skalbinių, puloverių, batų, drabužių, rūkalų, įvairaus maisto atsargų, - visa tai labai gaila buvo palikti. Nežinia gi, kur iškeliausi, kur kokią nakvynėlę gausi! Juo labiau, kad valdžia įsakė ruoštis kelionėn, pasiimti skalbinių pamainą ir antklodes, kas kokias turi.
    Kadangi buvo gili žiema, nutarėm pasidirbti rogutes, - vešim savo lobį, kas ką turim! Ką gi žinai, - gal Lietuvoje per karo veiksmus supleškėjo visa, ką turėjai, - gal tenai gi nieko neberasi!
    Pasidirbdinom rogutes. Kas - vienas, savo rizika. Kas po du, po tris susidėję. Padarėme repeticiją, kaip vešimės. Visa ėjo kuo puikiausiai. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kiti blokai, - pasidirbdino rogučių. Valdžia matė mūsų darbą, bet niekas nebeklausė, nei iš kur mes ėmėm medžiagą, nei kaip ir kur pasidirbdinome. Visa buvo dabar ir valdžiai vis tiek pat.
    Raudonoji Armija jau paėmė Elbingą. Kai kurios žydės, dirbusios tenai, buvo sugrąžintos pėsčios į Štuthofą. Kitos, kur silpnesnės, buvo paliktos pakeliui, - ir jos paskui vienos pačios be palydovų šiaip taip atkulniavo į lagerį.
    Elbingas gi už trijų dešimčių penkių kilometrų nuo Štuthofo. Dienomis lėktuvai padangę raižo. Naktimis - Gdanską ir Gdynę tratina. Girdėti tolimos artilerijos veiksmai. Dunda žemė nuo pabūklų. Dangus raudonuoja.
    Tačiau įsakymo evakuotis vis dar nėra ir nėra!
    Pesimistai ir skeptikai triumfuoja:
    - O ką, - ar ne mūsų teisybė?! Jokios evakuacijos nebus. Matote, jau visur pilnos statinės dervos. Sušutins mus. Iššaudys mus. Dujomis išnuodys ir padegs!
    Nerimastis auga. Sargyba aplink lagerį padidinta. Kulkosvaidžiai stovi nebe tik bokštuose, bet ir ant kalnelių, visiem takam takeliam apšaudyti. Visiškai panašu į velniavą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page