r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

LI. ŽYDŽIŲ POTVYNIS

    Jau su Lietuvos žydėmis valdžia turėjo labai didelio vargo. Lageris nebuvo pasiruošęs priimti tokią didelę masę naujų piliečių, - nebuvo patalpų. Teko jos sausakimšai kimšti į barakus vieną ant kitos. Blogiausia - kad jos vaikų prisivežė. Ir didesnių, ir visai mažų.
    Valdžia turi gi žinoti, kiek ji gavo naujų piliečių: šioks ar toks katorgininkas - vis dėlto turtas. O tų - vaikų - nieku būdu negalima suskaičiuoti, kiek jų priviso. Suslapsto juos moterys, kur galėdamos, - po šiaudais, po antklodėmis, po sijonais... Suskaičiuoji, suskaičiuoji tuos vaikus, - žiūrėk, - vienas ten pradeda rėkti, kitas - ten. Išlenda iš po sijonų ir dumia į krūvą, į suskaičiuotųjų vaikų tarpą, o suskaičiuotieji - rūksta pas savo mamas. Viskas vėl susimaišo, - viską vėl pradėk nuo pradžios. Kitos moterys atsivežė savo berniūkščius, perrengtus mergaitėmis, kitos gi - atvirkščiai. O trečiojo reicho valdžia tiksliai nori žinoti, kiek buvo tokių ir tokių, - tuo remiasi statistikos mokslas. Tikrink dabar kiekvieną tokį rėkiantį sutvėrimą, kas jis - vyras ar moteris?!
    Majerio nusistatymas buvo aiškus: pas jį - koncentracijos lageris, ne vaikų darželis, - atliekamų žindyvių jisai neturi. Vaikam lageryje nėra kas veikti. Jie turi būti kitur, tinkamesnėn vieton išgabenti. Bet kaipgi juos geruoju išgabenti? Moterys jų neduoda, - rėkia klykia, akis drasko. Vaikai spiegia dar pasiučiau. Muškis dabar su bobomis, tampykis su vaikais!
    Tai - ne kautynės prie Tanenbergo, tai - daug pasiučiau. Ir vis dėlto esesiškas pasiryžimas nugalėjo ir šią sunkenybę: vaikai buvo atimti iš moterų ir išgabenti nežinia kur. Staugė ūbavo lageris, atrodė - žemė aplinkui dunda.
    1944 metų viduvasarį pradėjo vežti į Štuthofą Vengrijos žydes. Pradžioje jos buvo sugrūstos į Osvencimo lagerį, - apie du šimtu penkias dešimtis tūkstančių jų pro tenai praėję. Tenykščiai esesininkai nieko nebegalėję su jomis pasidaryti, - turėję jas siuntinėti ir į kitus lagerius, - ir karo metu vokiečiai turėjo pakankamai tokiem dalykams transporto priemonių...
    Štuthofui jų teko daugiau trijų dešimčių tūkstančių. Su jomis mūsų lageryje buvo jau paprastesnis reikalas negu su Lietuvos žydėmis. Vengriškės žydės atvažiavo jau be vaikų, - tai buvo mūsų valdžiai didelis palengvinimas. Antra, jos visos atvažiavo jau be plaukų, trumpai nukirptos, - lengviau atsiduso mūsų barzdaskučiai. Trečia, jos visos atvažiavo jau apiplėštos, baisiai biednos, - mūsų viršininkam jos buvo visiškai neįdomios.
    Su jomis viskas ėjo daug greičiau. Jom, žinoma, patalpų iš anksto taip pat nebuvo parūpinta. Jom buvo statomi paskubomis barakai: kol ėjo ta statyba, jos glaudėsi rūmuose be stogo ir lubų, ne kartą gi - ant pliko smėlio, žydruoju dangumi prisidengdamos. Jom kartais po kelias dienas nė gabalėlio duonos nebuvo duodama. Drabužių jom aprengti taip pat nebuvo. Tie drabužiai, su kuriais jos atvyko, turėjo būti atimti iš jų dezinfekacijai bei patikrinimui, ar nėra ko nors blizgančio ir juose įsiūta.
    Susirenka nuogų moterų būrių būriai, - bernužėliai, bibelforšerio vadovaujami, jom drabužėlius dalina. Po lengvą menką suknelę su šešiakampe žvaigžde ant krūtinės ir nugaros. Suknelės - nelygios, bet moterys nelygios dar labiau: viena plona, kita - kaip kubilas; viena menkutė, mažutėlė, kita - kaip žardas. Bet sukneles berniokai dalina jom iš eilės, neatsižiūrėdami moterų ūgio ir suknelių talpumo. Gavusi didesnę suknelę, tuoj nupjauna jos gabalą ir atsarginių dalių pasidaro. Gavusi mažą suknelę - taip ir vaikštinėja pusplikė. Bernužėliai, bibelforšerio vadovaujami, nuo jų pagaliais vos atsigina.
    Netrukus iš moterų buvo pradėta sudarinėti įvairios darbo komandos. Iš senų, paliegusių, sergančių moterų - komanda į dujų kamerą - keliaut pas Abraomą. Iš sveikųjų - į įvairius užmiesčius, į dinamito fabrikus, daugiausia gi - apkasų kasti ir aerodromų tvarkyti. Išvažiuojančiom į darbus moterim buvo išduodami kiek geresni drabužiai, lageryje pasilikusios ir toliau klampinėjo pusnuogės. Barakuose susikimšimas buvo baisus; kokie nors higieniški sumetimai buvo tolima, savo amžių atgyvenusi pasaka.
    Vėlų rudenį daugelis tų užmiestinių komandų ėmė grįžti iš darbų. Į darbus išėjo visos sveikos, - ligonių neėmė. Iš darbų grįžo klipatos klipatėlės, vos pavelkančios žaizdotas pamėlynavusias kojas, visos sulinkusios, sunykusios. Jos buvo tokios sulysusios, kad atrodė, jog jos visos eidamos barška kaip kaulai, sumesti į maišą ir tempiami per stambių akmenų grindinį.
    Šitokias moteris, klipatas klipatėles, ėmė grūsti į vieną baraką, garsųjį trisdešimtąjį. Ten buvo šiek tiek šiaudų vietomis primėčiota kaip karvių tvarte. Ant tų šiaudų jos ir guldavo. Šimtakojai po jų žaizdas bėginėjo, bet jos jau nebeturėjo jėgų jiem berankioti. Į tą trisdešimtąjį baraką ėmė varyti moteris iš kitų barakų, susirgusias ar nusilpusias. Jos ėjo, žinodamos, kad eina į neišvengiamą sunkią mirtį. Nepalyginti geriau buvo tom, kurios iš pat pradžios pateko į dujų kamerą. Ten per valandą kitą buvo baigta visos sąskaitos su gyvenimu. Daugiau jom niekas nebeskaudėjo.
    Visai kas kita - trisdešimtojo bloko pilietės. Sunkus darbas, badas ir šaltis iščiulpė jų jėgas, sužalojo jų organizmą. Ir dabar jos turėjo iš bado žaizdose mirti! Trisdešimtajame barake ne tik niekas tų moterų negydė - gydyti jos tenai buvo neįmanoma, - niekas jom tenai ir valgyti nedavė: manykitės, kaip išmanote, graužkite viena kitą. Visų tenai esančių moterų interesas vienas tebuvo - kiek galint greičiau mirti, tik ne visom tai pasisekdavo. Vienos mirdavo, kitos vis dar gyvos buvo. Mirdavo viena ant kitos, net ant gyvos nugriuvusi, - gyvoji neturėjo jėgų nei numirėlei pastumti, nei iš po jos išlįsti. Ne visos gyvosios ir paropoti begalėdavo. Retkarčiais kiek pajėgesnės gyvosios dar įstengdavo negyvėles ištempti pro duris, išmesti į kiemą, bet dažnai jos ir tai padaryti nebepajėgdavo. Kiek paropodavo nuo numirėlės į šalį ir pačios mirdavo. Taip ir gulėjo tenai lavonai, pavieniui ir krūvomis, laukdami, kol lavonų vežikai užeis ir išveš juos į krematoriumą ar į dervos duobę. 1944 metų pabaigoj - 1945 pradžioj šis barakas ir buvo vyriausias numirėlių gamintojas, duodavęs per dieną 200-300 lavonų. Tame barake siautė įvairiausios epidemijos - visų trijų rūšių šiltinė, difteritas, dizenterija, skarlatina - ir dar galas žino kas tenai. Apkrečiamos sunkios ligos pasirodė ir kituose žydžių gyvenamuose barakuose. Iš ten jos persimetė į vyrų lagerį, - pas vyrus ligas atnešė įvairūs kaliniai donžuanai, nuslinkdavę pas alkanas moteris pavakariais ir dieną. Ėmė visom šiltinėm sirgti vyrai. Ėmė sirgti ir mirti ir esesininkai. Dėmėtąja šiltine susirgo net pats Chemnicas, o jo vienas pavaduotojas - net mirė. Lageriui buvo paskelbtas karantinas neaprėžtam laikui, bent - kol visos žydės išmirs, o jų vis dar keliolika tūkstančių buvo. Padėtis pasidarė beviltiška.
    Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją po lagerį vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio komisija, žinoma, nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys, gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamų ligų reikalai, atsidrąsinęs pareiškė:
    - Jis turįs komisijai dar šio to parodyti...
    Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai, tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius. Aplink barakus pakvipo kažkas spirginamas, - ar tiktai ne blakės? - ėmė suverstus šiaudus deginti. Ėmė vežti naujus šiaudus, kimšti naujus čiužinius. Kai kur net lova viena kita buvo atgabenta...
    Tačiau trisdešimtasai barakas liko nepaliestas. Jis puikiai pavadavo taip negarbingai susikompromitavusią naująją dujų kamerą, - atliko tą patį darbą savarankiškai ir Trečiojo reicho iždui nekainavo nė pfenigo. Visa ėjo saviveiklos keliu...
    Užlagerinėse darbo kolonose padėtis buvo ne visur vienoda, bet beveik visur dar galima šiaip taip pabėgti. Kai kurios tų komandų žmones visiškai iščiulpdavo ir siųsdavo juos stačiai į trisdešimtąjį baraką. Kitose gi komandose, ypač mažesnėse, padėtis buvo visiškai pakenčiama. Ten ne tik niekas nemirdavo, - net ir nesirgdavo.
    Štuthofo lagerio ribose vermachtas buvo įsitaisęs savo sandėlius. Jis pareikalavo sandėlių reikalui pusantro tūkstančio darbininkų. Jam davė žydes. Vermachtas, jas priimdamas, gerokai išprausė jas pirtyje, aprengė palyginti gerais šiltais drabužiais, apgyvendino jas savo barakuose, nors ir to paties lagerio ribose, ir valgydino iš savo virtuvės. Šitos žydės, palyginti su kitomis, buvo tikros aristokratės. Per visą laiką nemirė iš jų nė viena. Bet tokių laimingųjų buvo vos pusantro tūkstančio, viso gi lageryje žydžių buvo apie 35 tūkstančius, ir jos visos buvo pasmerktos mirti, - na, kaip ir visi kiti politiniai kaliniai. Šis sprendimas iki galo įvykdyti esesininkam nepavyko.
    Žydžių darbo komandom, vėliau - ir visų kitų moterų komandom tvarkyti buvo atsiųstas visas būrys moterų esesininkių. Daugiausia tai vis 20-25-30 metų mergaitės, vokietės, matyt, tam reikalui sumobilizuotos. Tiktai iš Rygos metų pabaigoj atsievakavo dvi senesnio amžiaus esesininkės, storos kaip drambliai. Lakė jos degtinę kaip seni vežėjai, o keikės - dar bjauriau, negu vyrai esesininkai...
    Iš viso, tos esesininkės mergužėlės lageryje turėjo labai ne kokį vardą: jos nukonkuruodavo kariškas našles ir gyvanašles... Lazdų kalinėm daužyti jos neturėjo, - jos turėjo tokius siaurus aštrius diržiukus tam reikalui, - diržiukais jos valdydavo minias. Žinoma, nepatingėdavo ir letena užvažiuoti per valgomąją kūno dalį, - moteries vardą jos pačios nelabai brangino. Bet ir jos - ne visos buvo tokios lakūdros ir mušeikos. Atsirasdavo ir jų tarpe padorių mergaičių, dėl savo padėties kentėjusių ne mažiau, negu kiti kaliniai...
    Kartą pavakary grįžtu iš darbo į savo baraką. Keliu nuo traukinėlio ateina viena uniformuota SS mergužėlė. Tokia geltonplaukė, apskritaveidė. Eina jinai nusiėmusi esesišką kepurę rankas beviltiškai nudilbinusi, ir verkia bliauna paspringdama. Pagailo man tos taip graudžiai verkiančios mergaitės.
    - Kas atsitiko, mergaite, - sakau, - gal aš galiu kuo padėti?
    - Neeeee... - pro ašaras kukčiodama nutęsė jinai - viešpatie, viešpatie...
    Verkdama išpasakojo man jinai, kad turėjusi palydėti į stotį žydžių transportą, suvargusių tokių... Ji nežinanti, kur jos važiuoja. Ji niekuo negalinti jom padėti. Ir jai taip baisiai, esą, jų gaila - ir niekuo negalinti padėti.
    Mergaitė dingo savo barake teberaudodama.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page