r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

L. "VIEN TIK AUKSAS VALDO MUS..."

    Iki 1944 metų vėlyvo pavasario lageryje žydų kaip ir nebuvo. Būti tai buvo, bet jie jau buvo suspėję dingti. Taip sau, be pėdsako. Liko tiktai keturi, geri meisteriai specialistai. Laikėsi jie nuošaliai ir kukliai, pasinėrę darbo kolonose. Valdžia, atrodė, juos visiškai buvo pamiršusi.
    Tų metų pavasarį žydai į lagerį pradėjo plaukte plaukti.
    Visų pirma buvo atgabenti Lietuvos žydai iš Šiaulių ir Kauno getų. Vyrai ir moterys. Seniai ir vaikai.
    Jiem išvažiuojant, vokiečiai įsakė pasiimti visa, ką jie turi geresnio - pinigus, auksą, briliantus, geriausius drabužius, skalbinius ir panašų turtą, - visa tai jiem būsią labai reikalinga Vokietijoje. Važiavo jie su geriausiomis viltimis, - tempė savo lobį lagaminuose, maišuose ir ryšuliuose, stenėdami ir vaitodami - taip sunku buvo nešti!
    Žydam atvykus, lageryje prasidėjo tikra aukso karštligė, visiškai tokia pat, kaip ji aprašinėjama Džeko Londono romanuose.
    Žydai, kaip ir visi nauji atvykėliai, varomi į pirtį. Žydų - keli tūkstančiai, o pirtis - kaip sauja. Kad ir kažkokiu tempu juos pro tą pirtį praginsi, vis dėlto maršas turi nusitęsti keletą dienų. Pirmajai partijai išėjus iš pirties, likusieji žiote išsižiojo: savo tatos-mamos nebepažįsta. Žydai, kaip ir kiti naujokai, buvo nukirpti, nuskusti, lageriniais skarmalais aprengti. Visas jų taip sunkiai temptasis lobis dingo be pėdsakų, kaip nė nebuvęs. Žydam nebuvo jokios išimties padaryta. Va, čia tai ir pasidėjo visa velniava.
    Iš žydų, einančių į pirtį, atiminėja jų lobį. Kepures deda į vieną krūvą, apsiaustus - į kitą, kostiumus - į trečią, skalbinius - į ketvirtą, batus - į penktą. Puodai, žiedai, auksinės plunksnos, laikrodžiai, pinigai, muilas - viskas atskiromis krūvelėmis.
    Pirtin leidžia visiškai nuogus - ir ten dar gerokai apčiupinėja ir vis dar šio to randa. Su vyrais pirtyje - šiaip dar taip, bet su moterimis - tikras vargas. Slepia jos auksą burnoje, pažastyse. Slepia žiedus, laikrodėlius, net laikrodžius žadintuvus tokiose vietose, kur nei pačiam pažiūrėti, nei kitam parodyti. Bet ką padarysi, vargsta pirtininkai, visur sąžiningai apžiūrinėja - ir vis šio to randa.
    Kartą grįžtu darbovietėn iš ligoninės, persirišęs tenai paputusį žandą. Ant šaligatvio palei pirtį stovi SS filosofijos rotenfiureris Klavanas, žydų apstotas, ir duoną raiko.
    Žydų duona - atsivežtinė. Raiko jis ją ir traukia iš jos įkeptus banknotus. Pamatęs praeinant, šaukia Klavanas mane.
    - Va, žiūrėk, profesoriau, - sako jis man pasigirdamas, - va, už kokius pinigus šie žydai pardavė jūsų Lietuvą!
    - O! Tikrai įdomu, už kokius pinigus jie galėjo parduoti? - stebiuosi aš. - Gi, pone rotenfiureri, juk tai vis vokiški banknotai!
    - Taip, vokiški, - atsako jisai.
    - Ir - geri jie? Nepadirbti?
    - Ne, - atsako jisai, porą banknotų pažiūrėjęs prieš saulę, - atrodo, visi geri, nepadirbti.
    - Jeigu taip, - sakau, - pone rotenfiureri, grąžink žydam numautas kelnes.
    - O tai kodėl? - išsižiojo Klavanas.
    - Nagi, - sakau, jeigu jie pardavė Lietuvą už gerus vokiškus pinigus, tai turbūt vokiečiai ją pirko. Kiti būtų savais pinigais mokėję. Išeina, kad Lietuvą vokiečiai jau nupirko, ir tamstai, pone rotenfiureri, nebereikės eiti į frontą.
    - A, šitaip? - numykė Klavanas. Jis buvo manimi aiškiai nepatenkintas, kad jo sąmojo neįvertinau. Jis atsuko man nugarą.
    Su drabužiais buvo blogiau, negu su duona. Šiaip ar taip, drabužiai pjaustyti gaila. Šilkines anklodes taip pat negi pjaustysi. Reikia apčiupinėti kiekviena siūlė. Siūlės reikia ardyti. Kiek tai buvo darbo! Batai - taip pat reikia ardyti. Paduose, užkulniuose - vis šio to surasdavo. Kitas kalinys, sakysime, nuorganizuoja kur žydiško muilo gabalėlį. Prausias jis juo patenkintas, teliuškuojas, net putos tiška. Apsiprausęs žiūri - gi muile kažkas blizga. Pakrapšto - ogi auksas. Iškrapšto lauk - jergutėliau, gi auksinis laikrodėlis. Pabarškina jį prie ausies - šėtonėli tu mieliausias, - nagi eina! Pjaustyk tu dabar visus muilo gabalėlius!
    Ir pjaustydavo - ir rasdavo!
    Žydai, pajutę, kas dedasi su jų tautiečių lobiu aplink tą pirtį, ėmė savo brangenybes slėpti dar geriau. Ėmė užkasinėti jas į smėlį. Kur stovėjo - ten ir užkasė. Kadangi žydų buvo daug ir jie buvo po visus kiemus išmėtyti, teko visų kiemų smėlis graibyti, paslėpto turto beieškant.
    Kiti žydai imdavo savo auksą su briliantais ir prarydavo. Už tokius darbus tekdavo kitiem net ricinos pripilti. Paskui reikėjo viešosios vietelės apžiūrėti. Reikėjo net visas kanalizacijos vamzdžių turtas per smulkų sietą prasijoti!
    Tuo visos nelaimės dar nepasibaigė. Ne visi aukso ieškotojai buvo paklusnūs. Kitas ieškotojas brangenybę surasti tai suranda, bet ją į savo kišenę įsikiša arba kiton, jau iškapstyton vieton užkasa.
    Kartą vidudienį politinio skyriaus raštinėje pats darbymetis. Visi bendradarbiai kaliniai popierėlius rašo susilenkdami. Tik vienas iš jų staiga, toks pilvotas vokietis:
    - Brrrrr... brrrrr... brrrrr... - ima groti.
    - Fricai, ar pasiutai, - kas tau pasidarė? - sužiuro į jį kaliniai.
    Fricas, visas paraudęs, kažką kelnėse spaudžia. Spaudžia ir groja, - spaudžia ir groja.
    - Ėėėėėė. Fricai, parodyk, ką tu tenai kelnėse maigai? - kvatojasi feldfebelis Kenigas.
    Fricas baisiai nuliūdęs. Labai jam nemalonu. Vargais negalais ištraukia jis iš kelnių kišenės laikrodį žadintuvą.
    - Liurbi tu, liurbi, - linguoja galva Kenigas, - žalią trikampį nešioji, o net laikrodžio nemoki padoriai pavogti!
    Tai buvo Kenigas. Visi pasityčiojo Frico liurbiškumu - tuo visa ir pasibaigė. Tačiau kiti feldfebeliai šitokiais reikalais buvo kitokios nuomonės. Jie ėmė aukso rinkėjus gaudyti. Ėmė juos kratyti. Ėmė juos lazdomis tvatyti ir brangenybes iš jų išmušinėti. Ėmė vaikščioti tais keliais, kuriais aukso rinkėjai vaikštinėjo. Visų kiemų smėlis dar kartą teko sijoti...
    Kitas, sietu besijodamas kanalizacijos lobį, radęs auksinį daiktą, ima jį tuojau - ir pats praryja. Vėl tokiam smaližiui valdžia lazdų krečia, ricina vaišina, - kanalizacijos lobis reikia iš naujo sijoti...
    Viešpatie, kiek buvo darbo su tomis žydiškomis brangenybėmis! Lageris bent du mėnesius buvo jomis visiškai pamišęs. Buvo jomis tiek susirgęs, kad visą pasaulį buvo pamiršęs. Pamiršo Berlyną, pamiršo valdžią, pamiršo karą... Tiktai pavieniai mizantropai patvoriais valkiojosi ir mefistofeliškai bambėjo: "Vien tik auksas valdo mus..."
    Aukso buvo sočiai. Pakako visiem - ir iždui, ir valdžios atstovam, ir katorgininkų aristokratijai, ir dar pavieniam žydam šiek tiek pasiliko.
    Visi esesininkai ir katorgininkų prominencija ėmė rašyti auksinėmis plunksnomis, - amerikoniškos, angliškos markės, - "Pelikanus" nelabai kas beimdavo. Kiti turėjo po dvi, po tris plunksnas. Ir patys turėjo, ir žmonelėm pasiųsdavo. Kokių puikių laikrodėlių lageryje atsirado! Geriausių Šveicarijos firmų, - prima, extra! Kokių dailių žiedų žiedelių, - ir jungtuvinių, ir su briliantais!
    Viešpatnusai Zelionkė, tuomet jau vadinamas Štuthofo kunigaikščiu, stačiai milijonierius tapo, - skaičiuojant vokiečių markėmis.
    Atvažiavus žydam į Štuthofą, Zelionkė tučtuojau savo gyvenamajame bloke įsteigė auksakalių dirbtuvėlę. Surado meistrą auksakalį ruskelį iš Rygos, surado jam du pagalbininku ir pasodino prie darbo. Juvelyrai į puikybę pasikėlė: jie jau į jokį kitą lagerio darbą nebėjo, - jie dirbo pas patį kunigaikštį! Jie ir lašinius tenai ėdė, ir samagoną lakė. Į eilinį katorgininką jie, būdavo, žiūri iš aukšto, it smakai į karosus. Kurgi ne!
    Jie dirbo ne vienam Zelionkei, - jie dirbo ir Chemnicui, ir Majeriui, - perdirbinėjo žydišką auksą. Visi užsakymai ėjo per Zelionkę. Iš smulkesnių esesininkų jie užsakymų nebepriimdavo. Nebent iš kokio gero bičiulio, kuris gero spirito parūpinti galėjo. Praturtėjo Chemnicas, praturtėjo Majeris - už didelius nuopelnus Trečiajam reichui.
    Atvažiavo Latvijos žydai. Jų buvo jau mažiau ir jie buvo pakeliui jau šiek tiek apvalyti. Bet ir jie šį bei tą dar turėjo. Auksinė karštligė dar kartą pasikartojo, nors jau nebepasiekdama tokios aukštos temperatūros, kaip pirmą kartą.
    Pasibaigus darbui Zelionkės įmonėje, juvelyrai, žinoma, buvo išmesti lauk iš jo bloko. Jie gavo vėl apsigyventi eiliniame kalinių bloke. Jie vėl atgavo žmonišką pavidalą, - su eiliniais katorgininkėliais jie vėl pasikalbėdavo. Savo bloke jie įsteigė privačią slaptą dirbtuvėlę, dirbdami savo rizika, aptarnaudami smulkesnius esesininkus ir katorgininkų aristokratiją. Dirbo naktimis, nes dieną turėjo dabar dirbti eilinį kalinio darbą. Tačiau nebeilgai jie tenai naktimis vargo. Kartą apie patį vidunaktį užklupo juos tenai valdžia. Aukso medžiagą ir instrumentus iš jų tenai atėmė. Zelionkė pats jiem už tokius darbus įkrėtė į uodegą po penkias dešimtis bizūnų. Gavo bizūnų ir klientai, palikę pas juos auksą. Patys meisteriai buvo veikiai išsiųsti į Hopehilio plytinę...
    Lageryje per daug žinoti visuomet labai pavojinga. O veltis į valdžios paslaptingus darbus gali rizikuoti tiktai paskutinis asilas arba įsitikinęs pakaruoklis, - jis vis tiek ilgai negyvens.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page